Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Vadovaudamiesi įstatymu, nustatančiu neturtinės žalos dydį įvertinti pinigais, ir protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijais, ieškovas J. U. įvertina padarytą neturtinę žalą 250 EUR, o ieškovė M. U. – taip pat 250 EUR. Atsakovės veiksmai ieškovų atžvilgiu buvo įžūlūs. Neturtinė žala jiems padaryta tuo, kad dėl atsakovės šmeižikiškų veiksmų jie patyrė moralinį skausmą, dvasinį sukrėtimą. Žeminančio pobūdžio informacija buvo paskleista parduotuvėje, kurios savininkę ieškovai gerai pažįsta, ir gatvėje. Dėl tikrovės neatitinkančios informacijos ieškovai labai išgyveno, nes buvo apkaltinti vagyste, o visą gyvenimą gyvena dorai ir sąžiningai. Dėl išgyvenamo streso sutriko miegas, atsirado emocinis nuovargis, dėl prislėgtos nuotaikos ir vidinės įtampos pablogėjo tarpusavio santykiai, pablogėjo jų reputacija (1 t., b.l. 17-22).

Jai su ieškovu skiriantis prieš 25 metus ir dalijantis daiktus, ieškovas pasiėmė jos pagal specialų užsakymą pasisiūtą kailinę kepurę iš norkos kailio. 2016 m. gruodžio mėn., dienos tiksliai nepamena, (duomenys neskelbtini), atsitiktinai pamatė gatve einant ieškovų gerą pažįstamą S. J. kartu su ieškove M. U., kuri dėvėjo lygiai tokią pat kaip jos (M. U.) turėta norkos kepurė. Kadangi ieškovė ėjo kartu su S. J., po kelių dienų geros pažįstamos S. J. paklausė parduotuvėje, kai nebuvo nė vieno pirkėjo, iš kur M. U. gavo tą kepurę, ar tai nebus kepurė, kurią J. U. iš jos paėmė. Jokių įžeidžiančių žodžių „pavogė“, „vagilka“ atsakovė nenaudojo, 2016 m. gruodžio 22 d. gatvėje su „nenustatytos tapatybės moterimis“ ji apie ieškovus nekalbėjo, o O. L. nepažįsta. Tai, kad S. J. paklausė, išreikšdama dvejonę - iš kur ieškovė M. U. gavo tą kepurę, ar tai nebus tik ta kepurė, kurią J. U. iš jos paėmė, nėra žeminantis ir tikrovės neatitinkantis faktas, kuris pasakytas tik S. J. pokalbio metu, todėl nepagrįstas teiginys, kad toks klausimas pažemino ieškovus miesto gyventojų akyse, pablogėjo jų reputacija. Ji abejodama išreiškė nuomonę, kad kepurė gali būti ta pati, kurią iš jos ieškovas buvo paėmęs. Nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Toliau atsiliepime į patikslintą ieškinį cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose ir kas jose privalo būti nustatyta. Tai, jog ji S. J. pasakė, jog J. U. iš jos prieš dvidešimt penkerius metus kepurę paėmė, nėra tas pats, kas būtų pasakiusi „pavogė” (1 t., b.l. 27-29).

Liudytoja O. L. parodė, kad gruodžio 22 d. buvo (duomenys neskelbtini), pačiam centre matė kalbančias moteris, eidama girdėjo, kaip atsakovė sakė, kad „U. apsivogė, U. pavogė kepurę, o U. nešioja“. Paskui paskambino M. U., paskui paskambino ir pasakė apie tai ieškovei. Matė tris moteris, viena atsakovė, kitų dviejų nepažįsta, tik girdėjo kaip sakė, kad U. pavogė kepurę. M. U. ir J. U. tipo vagys. Nestovėjo daugiau ir nesiklausė, girdėjo tik tiek. Su ieškove bendrauja mažai, dejuodavo, kad ją šmeižia atsakovė, verkė ne vieną kartą. Tą pačią dieną kai parvažiavo namo skambino ieškovei. Kitų moterų nei vardų, nei pavardžių, ji nežino. Nekaltai apvagino, nes visos trys kalbejo gana garsiai. Sakė „U. pavogė kepurę“. Daugiau nieko negirdėjo.

Liudytoja G. B. parodė, kad ieškovė yra jos sesuo, ji su drauge padovanojo seseriai kailinę kepurę gimtadienio proga. Apie Naujuosius metus sesuo buvo užėjusi į svečius ir pasakė, kad buvo susitikusi su atsakove, kuri sakė, kad ji nešiojanti ieškovės kepurę. Vėliau vis kalbėjo apie tą kepurę, nes atsakovė žada kviesti televiziją, tada reikia duoti į teismą. Sakė, kad ir parduotuvėje atsakovė rėkė apie kepurę, kad tik daugiau žmonių būtų, pasakoja tai vienai, tai kitai. Kiti žmonės apie kepurę nėra sakę.

Liudytoja S. J. parodė, kad M. U. paskambino telefonu ir pradėjo pasakoti apie kepurę, kad matė M. U. vaikštančią su kepure, ir paprašė liudytojos paklausti, iš kur ji gavo tą kepurę, tą dieną kaip tik atėjo ieškovė į parduotuvę, ir paklaususi, iš kur gavo tą kepurę. Ieškovė paaiškino, kad tą kepurę jai padovanojo. Su ieškovais bendrauja daugiau, su atsakove susitinka tik klube. Atsakovė kalbėjo apie tai, kaip skyrėsi su J. U., kaip jis paėmė kepurę, ir gal ta kepurė dabar pas juos. Buvo užėjusi į parduotuvę kita pirkėja, tuo metu atsakovė nekalbėjo, išėjus pirkėjai vėl kalbėjo. Atsakovė kaltino dėl kepurės J. U., apie jo žmoną nekalbėjo, nėra girdėjusi kalbant apie ieškovę. Kalba daugiau telefonu, parduotuvėje negirdėjo kalbant apie ieškovę blogai girdint kitiems žmonėms. Darbe ir liudytoja yra kalbėjusi apie kepurę, žino bendradarbės, žino klubas, visiems yra pasisakę. Atsakovė prašė paklausti M., iš kur ji gavo tą kepurę. Ji sakė, kad jei pamatytų tą kepurę, tai galėtų atpažinti, ar tai jos kepurė.

Šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais nustatyta, kad ieškovas J. U. ir atsakovė M. U. prieš 25 metus nutraukė santuoką ir pasidalino santuokoje įgytą turtą, su ieškove M. U. ieškovas gyvena santuokoje apie 20 metų. Atsakovės paaiškinimu, ieškovas dar iki jų santuokos padovanojo jai kailį, iš kurio buvo pasiūta jai kailinė kepurė, nutraukus santuoką jis pasiėmė tą kailinę kepurę ir negrąžino. Ši aplinkybė byloje nėra paneigta, ją patvirtina tiek ieškovai, posėdžio metu paaiškindami, kad pirmą kartą skambindama atsakovė norėjo sužinoti, ar tai ne jos kepurė, taip pat liudytoja S. J.. Šalys paaiškino, kad tokių kepurių maždaug prieš 20-25 metus (duomenys neskelbtini) buvo daug, dar ir dabar moterys nešioja tokias kepures.

Dėl 2016-12-14 epizodo ieškovai nurodo, kad atsakovė S. J. parduotuvėje girdint S. J. ir buvusiems pirkėjams nurodė, kad ieškovas J. U. iš atsakovės pavogė kepurę, o ieškovė M. U. įvardinta kaip „vagilka“ nešioja pavogtą kepurę. Byloje nustatytos aplinkybės to nepatvirtina, nes pats ieškovas paaiškino, kad S. J. iš pradžių sakė, kad atsakovė prašė paklausti, kur ieškovė gavo tą kepurę, tą patį patvirtino ir ieškovė, o liudytoja S. J. parodė, kad jai telefonu paskambinusi atsakovė prašė paklausti ieškovės, iš kur gavo tą kepurę, ką ji padariusi atėjus ieškovei, kad ieškovė nebuvo niekaip vadinama, tik atsakovė pyko, kad skiriantis jos buvęs vyras paėmė kepurę, kurią ji atpažintų pamačiusi. Atsakovės išsakyti teiginiai apie kepurę yra nuomonė, kuri yra subjektyvi – pamačiusi ieškovę dėvint kepurę, panašią į jos, atsakovė bandė aiškintis, ar tai ne jos kepurė, ji turi pakankamą faktinį pagrindą – abi kepurės panašios, tuo labiau, kaip nurodė šalys, tokių kepurių (duomenys neskelbtini) daug. Todėl ieškinys dalyje dėl 2016-12-14 įvykio atmestinas.

Dėl 2016-12-22 epizodo ieškovai nurodo, kad tą dieną mieste O. L. girdėjo, kaip M. U. dviems iš matymo pažįstamoms moterims sakė, kad J. U. iš M. U. pavogė kepurę, o ieškovė M. U. įvardinta kaip „vagilka“, nešioja pavogtą kepurę. Posėdžio metu ieškovės ir liudytojos O. L. parodymai nesutapo dėl žinios pateikimo būdo – liudytoja nurodė, kad tokią informaciją ieškovei ji iš karto tą pačią dieną perdavė užėjusi į namus, o liudytoja – kad parvažiavusi namo paskambino telefonu, ieškovė taip pat parodė, kad šios žinios ji nesureikšmino. Liudytoja posėdžio metu negalėjo tiksliai nurodyti, kokį pokalbį ji girdėjo, nes tai buvo pokalbio nuotrupa, frazės, kurias sakė atsakovė dviems nepažįstamoms moterims. Atsakovė neigia kalbėjusi nurodytą dieną gatvėje su kažkuo apie ieškovus, ne liudytojai O. L. buvo skirti atsakovės žodžiai, o asmenys, kuriems, liudytojos tvirtinimu, atsakovė kalbėjo apie ieškovus, nenustatyti. Vertinant tekstą, pasakymo aplinkybes, sakinio konstrukciją, pavartotas išraiškos formas, kitas reikšmingas aplinkybes, jos nėra vertintinos izoliuotai. Vertinti izoliuotai vieną frazę, kokia šokiruojanti ji bebūtų, nėra pagrindo, nes žmogus gali turėti savo įsitikinimus ir juos reikšti.