Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės ir nuteistojo A. P. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalyje, ir jam, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per pirmus tris laisvės apribojimo mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

A. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

BUAB „Š. b.“ civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. P. BUAB „Š. b.“ priteista 21 721,50 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios E. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. P. E. K. priteista 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. P. E. K. priteista 1 000 Eur advokato išlaidoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai bei proceso dalyvių prašymai

5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. P. savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Specialisto išvadoje nurodyti konkretūs teisės aktų pažeidimai ir dėl jų kilę BK 222 straipsnyje numatyti padariniai. Specialistas nustatė, kad A. P. buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė ir apskaitos registruose neužregistravo iš viso 21 721,50 Eur (75 000 Lt) grynųjų piniginių lėšų gavimo ir iš buhalterinės apskaitos dokumentų negalima nustatyti, kur, kada, ir kaip šis turtas buvo panaudotas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad turtas buvo panaudotas UAB „Š. b.“ reikmėms. Tai, kad į buhalterinę apskaitą nebuvo įtrauktos tik keturios ūkinės operacijos ir tiksliai žinoma jų piniginė išraiška, negali būti traktuojama, kaip smulkūs, nereikšmingi buhalterinės apskaitos pažeidimai. Skundžiamame nuosprendyje nurodytos kasacinės instancijos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-498/2011, Nr. 2K-355-696/2017, Nr. 2K-189-689/2020, Nr. 2K-155-976/2021 šiuo atveju nėra aktualios, nes A. P., neįtraukdamas į įmonės buhalterinę apskaitą dalies įvykusių ūkinių operacijų, pažeidė juridinio asmens interesus ir sukėlė įmonei padarinius – neįnešė gautų pinigų į įmonės kasą ar sąskaitą, nepanaudojo UAB „Š. b.“ veikloje ir tokiu būdu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės UAB „Š. b.“ turtą, o siekiant nuslėpti šį nusikaltimą buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita. Šioje baudžiamojoje byloje tikslus neįtrauktų į apskaitą ūkinių operacijų skaičius ir jų piniginė išraiška buvo nustatyta ne iš UAB „Š. b.“ apskaitos dokumentų, o tik atlikus ikiteisminį tyrimą – iš nukentėjusiosios E. K. parodymų ir jos pateiktų dokumentų bei specialisto išvados. Prokurorės nuomone, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį A. P. skirtina švelniausia šio straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – bauda, jos dydį nustatant mažesnį už BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytos baudos vidurkį.

8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus dėl BK 183 straipsnyje 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, kas nulėmė neteisingą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Cituodamas teismų praktiką, nuteistojo gynėjas pažymi, kad, sprendžiant, ar įmonės vadovas, neteisėtai disponuodamas įmonės lėšomis, jas pasisavino, būtina nustatyti jo tyčios turinį (kryptingumą), t. y. kokį sumanymą jis turėjo, paimdamas įmonės lėšas: ar jas panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms.

9. Išdėstydamas baudžiamojoje byloje nustatytus faktus, dėl kurių nekyla ginčas, apeliantas, apibendrindamas juos, nurodo, kad pagal 2013 m. liepos 10 d. preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį UAB „Š. b.“ pastatė butą ir įvykdė kitus įsipareigojimus, E. K. taip pat iš esmės buvo sumokėjusi visą sumą ir faktiškai jau naudojosi butu, byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiosios turėtas pretenzijas dėl buto kokybės ar kitų preliminariosios sutarties sąlygų neįvykdymo, tačiau pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis 2014 m. gegužės 1 d. nebuvo pasirašyta. Apelianto teigimu, nukentėjusiosios E. K. parodymai turi būti vertinami atidžiai, kadangi UAB „Š. b.“ nebuvo jokių kliūčių su ja pasirašyti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi butas buvo pastatytas, tuo metu UAB „Š. b.“ neturėjo jokių teisminių ginčų, kaip ir neturėjo jokių kitų apribojimų sudaryti sandorius. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas visą dėmesį skyrė A. P. parodymams ir pateiktiems duomenims apie tai, kaip jis gautus grynuosius pinigus naudojo įmonės veikloje. Apelianto teigimu, UAB „Š. b.“ gautas pinigines lėšas (260 000 Lt) panaudojo įmonės reikmėms, nes butas buvo pastatytas ir nukentėjusiajai perduotas faktiškai naudotis, taigi, tiek UAB „Š. b.“ gautos ir buhalterinėje apskaitoje apskaitytos piniginės lėšos, tiek dalis neapskaitytų piniginių lėšų buvo panaudotos, statant daugiabutį namą, adresu (duomenys neskelbtini). Baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, kad A. P. iš E. K. gautus 75 000 Lt panaudojo savo poreikiams.

10. Apeliaciniame skunde nesutinkama, kad A. P. savo veiksmais padarė žalą BUAB „Š. b.“, nes visi įsipareigojimai pagal 2013 m. liepos 10 d. preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, išskyrus pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymą, buvo įvykdyti. Visi 2013–2014 m. iš E. K. gauti pinigai buvo panaudoti UAB „Š. b.“ veikloje, pastatant daugiabutį namą, adresu (duomenys neskelbtini), o tuo pačiu ir E. K. butą Nr. 15. Apeliantas taip pat nesutinka su E. K. priteista 3 000 Eur neturtine žala bei 1 000 Eur advokato išlaidoms apmokėti. E. K. šioje baudžiamojoje byloje negali būti nukentėjusioji, nes A. P. ginasi tik juo jam pareikštų kaltinimų, o jam nėra inkriminuotas žalos padarymas E. K.. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto vertinimu, civiliniai ieškiniai turi būti atmesti.

17. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo gynėjo ir prokurorės apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl kaltės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį

18. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar savo žinioje esančio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-489/2021). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje įtvirtinta juridinio asmens valdymo organo nario pareiga sąžiningai ir protingai veikti juridinio asmens atžvilgiu ir nepainioti juridinio asmens turto su savo asmeniniu turtu. Jei šis asmuo tyčia pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, turtą naudoja ne bendrovės interesais, toks turtas iš teisėto bendrovės vadovo valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. turtas pasisavinamas. Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas jam patikėtu (esančiu jo žinioje) bendrovės turtu ar jį paimdamas, – ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-719/2019).

19. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad A. P., būdamas UAB „Š. b.“ direktorius ir kasininkas, turėdamas administracinius įgaliojimus veikti įmonės vardu ir atstovauti jos interesams, visiškai disponuodamas įmonės piniginėmis lėšomis, laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2014 m. balandžio 5 d. pagal 2013 m. liepos 10 d. preliminariąją sutartį dėl buto notarinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, sudarytą tarp UAB „Š. b.“ ir E. K., UAB „Š. b.“ vardu iš E. K. už įmonei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimą gavęs grynuosius pinigus – 135 000 Lt (39 098,70 Eur), dalies jų – 75 000 Lt (21 721,50 Eur) neįnešė į įmonės kasą ar sąskaitą. Esminis ginčas, kylantis šioje byloje – ar A. P. šias pinigines lėšas panaudojo UAB „Š. b.“ veikloje, ar jas pasisavino. Pažymėtina, kad nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo priežastys nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, šios aplinkybės neturi jokios reikšmės, nustatant A. P. kaltę dėl UAB „Š. b.“ turto pasisavinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

20. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, gynyba laikosi pozicijos, kad tiek UAB „Š. b.“ gautos ir buhalterinėje apskaitoje apskaitytos piniginės lėšos, tiek dalis neapskaitytų piniginių lėšų buvo panaudotos, statant daugiabutį namą, adresu (duomenys neskelbtini), o tuo pačiu ir butą Nr. 15. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. P. pateikė rašytinius parodymus, iš kurių matyti, kad pastarasis laikėsi šiek tiek kitokios versijos ir nurodė, kad E. K. mokamos grynųjų pinigų sumos buvo sistemingai įnešamos į UAB „Š. b.“ sąskaitą jo kaip atskaitingo asmens vardu ir naudojamos statybos darbams objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), atlikti, taip pat E. K. buto vidaus apdailos darbams organizuoti bei komunaliniams ir rinkliavos mokesčiams mokėti (t. 8, b. l. 1–8). Ikiteisminio tyrimo metu A. P. parodymai dėl pinigų panaudojimo dar šiek tiek skyrėsi, t. y. įtariamasis nurodė, kad iš kaltinime nurodytų 75 000 Lt (21 721,50 Eur) 15 000 Lt (4 344,30 Eur) jis grąžino E. K., kad ji galėtų padaryti tokios pačios sumos mokėjimą pavedimu, o likusius 60 000 Lt (17 377,20 Eur) iš jos gavo buto vidaus apdailos darbams kaip fizinis asmuo (t. 6, b. l. 154–155). Taigi, jau vien tai, kad nuteistasis nebuvo nuoseklus, negalėjo tiksliai nurodyti, kur įmonės veikloje panaudojo iš E. K. gautus ir buhalterinėje apskaitoje neapskaitytus pinigus, kelia abejonių jo parodymų patikimumu.

21. Pirmosios instancijos teismui nuteistasis pateikė UAB „Š. b.“ apyvartos žiniaraštį „Sąskaita 24.35 Atskaitingi asmenys už 2012 m. liepos 12 d. – 2014 m. gruodžio 31 d.“ (t. 8, b. l. 13–14), sąskaitos kortelės išrašą „24.35 už periodą 2015 m. sausio 1 d. – 2021 m. rugpjūčio 13 d.“ (t. 8, b. l. 15–28) ir UAB „Š. b.“ 2019 m. gegužės 31 d. kreditorių sąrašą (t. 8, b. l. 12). Šie dokumentai, A. P. teigimu, patvirtina, kad grynieji pinigai buvo naudojami įmonės veikloje. Su tokiais nuteistojo teiginiais sutikti nėra jokio pagrindo. Tai, kad A. P. yra įtrauktas į UAB „Š. b.“ kreditorių sąrašą kaip atskaitingas asmuo (skola – 6 859,97 Eur) (t. 8, b. l. 12), nepatvirtina, kad jis UAB „Š. b.“ interesais panaudojo iš E. K. gautus pinigus – 75 000 Lt (21 721,50 Eur). Taip pat kaip ir tai, kad jis į įmonės sąskaitą įnešdavo grynuosius pinigus, neįrodo, kad tai buvo tie patys šios bylos ginčo objektu esantys pinigai. Svarbu ir tai, kad pinigai į sąskaitą buvo įnešami 2015–2016 m., o E. K. su UAB „Š. b.“ atsiskaitinėjo 2013 m. liepos 10 d. – 2014 m. balandžio 5 d. (t. 1, b. l. 15). Nelogiška, kad A. P. daugiau nei metus laikė grynuosius pinigus savo žinioje ir tik vėliau ėmė jais disponuoti įmonės naudai. Tokie į banko sąskaitą įnešti pinigai, kaip teigia A. P., negalėjo būti naudojami statybos darbams atlikti, kadangi objektas, esantis (duomenys neskelbtini), jau buvo pastatytas 2014 m.

22. Pirmosios instancijos teismas taip pat patikrino A. P. pateiktą versiją, kad iš E. K. gautas ir į įmonės buhalterinę apskaitą neįtrauktas pinigines lėšas jis panaudojo buto, esančio (duomenys neskelbtini), vidaus apdailos darbams atlikti, ir pagrįstai konstatavo, kad ši versija yra deklaratyvaus pobūdžio, jos nepatvirtina jokie konkretūs byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusioji E. K. teigė, kad A. P. jos bute nėra buvęs po to, kai 2014 m. jai kieme padavė buto raktus. Buto vidaus apdailos darbus vykdė jos samdyti darbuotojai, kurie pilnai įrengė butą. Su A. P. ji nekalbėjo apie tai, kad dalis jos duodamų grynųjų pinigų bus skirta buto apdailos darbams (t. 8, b. l. 146–148; t. 1, b. l. 123–124). Liudytojai P. K. ir R. K. patvirtino, kad E. K. prašymu dirbo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ji ir atsiskaitinėjo tiek už atliktus darbus, tiek už medžiagas, nei A. P., nei UAB „Š. b.“ jiems nebuvo žinomi. P. K. teigimu, tai buvo „plikas“ butas, buvo sumontuoti tik langai, viską reikėjo dažyti, glaistyti, grindis sudėti, reikėjo pilno remonto (t. 8, b. l. 164–165). R. K. nurodė, kad tuo metu, kai pradėjo dirbti, bute buvo išbetonuotos grindys, ištinkuotos sienos ir gal buvo padaryta pertvara tarp miegamojo ir valgomojo. Jis atliko darbus, susijusius su gipso kartono lubų montavimu, glaistymu, dažymu, plytelių klijavimu, durų montavimu, t. y. viskuo, kas yra apdaila. Taip pat buvo šiek tiek koreguojama elektra, nors buvo padarytas pirminis santechnikos išvedžiojimas, bet reikėjo pakoreguoti vamzdžių padėtį. Jis montavo dušo kabiną bei klozetą. Be jo apdailos darbų daugiau niekas nevykdė (t. 8, b. l. 166). Taigi, baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad A. P. ar jo samdyti darbuotojai bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būtų atlikę 60 000 Lt (17 377,20 Eur) vertės vidaus apdailos darbus.

23. Nors A. P. pirmosios instancijos teismui pateikė su UAB „M.“ 2013 m. balandžio 17 d. suderintas apdailos medžiagų ir prietaisų kainas (t. 8, b. l. 9) bei UAB „Š. b.“ sudarytą buto apdailos lentelę (sąmatą) (t. 8, b. l. 11), tačiau šie dokumentai niekaip nepatvirtina, kad UAB „M.“ ar UAB „Š. b.“ atliko kokius nors vidaus apdailos darbus E. K. priklausančiame bute, juo labiau, kad A. P. sudaryta sąmata yra 57 kv. m. objektui (t. 8, b. l. 11), o buto, esančio (duomenys neskelbtini), plotas yra 69,99 kv. m. (t. 1, b. l. 41). Iš 2014 m. gegužės 1 d. atliktų darbų akto (t. 8, b. l. 10) matyti, kad nuo darbų pradžios UAB „M.“ objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), nebuvo atlikusi jokių butų vidaus apdailos darbų (Eil. Nr. 25 – 0%). Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-447-516/2021, kuria paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimas, kuriuo pripažinta, kad E. K. 2014 m. gegužės 1 d. įgijo nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), analogišką A. P. versiją dėl vidaus apdailos darbų vykdymo E. K. bute laikė neįrodyta. Kaip nurodyta apeliacinio teismo nutartyje, A. P. nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų, pavyzdžiui, sutarčių ar sąskaitų, galinčių patvirtinti atliktų darbų, pirktų medžiagų faktą, taip pat jis negalėjo paaiškinti, kokius darbuotojus ir kokiems darbams atlikti samdė, kokie darbai buvo atlikti, kokios medžiagos pirktos, kaip įrengtas butas ir pan. (t. 7, b. l. 174–196).

24. Nėra jokio pagrindo tikėti ir nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu išsakytais teiginiais, kad jis 15 000 Lt (4 344,30 Eur) E. K. grąžino tam, kad ji galėtų padaryti tokios pačios sumos mokėjimą pavedimu. Nukentėjusioji E. K. nurodė niekada iš A. P. atgal negavusi jokios pinigų sumos (t. 1, b. l. 124; t. 8, b. l. 147). Be to, jei A. P. būtų E. K. grąžinęs grynuosius pinigus, jis nebūtų pasirašęs ant 2013 m. liepos 10 d. preliminariosios sutarties paskutiniojo lapo kitos pusės, kad juos gavo, nes čia jis savo parašu patvirtindavo tik grynųjų pinigų gavimo faktą (iš A. P. rankraštinių įrašų matyti, kad jis yra gavęs 135 000 Lt (39 098,70 Eur), tuo tarpu buhalterinėje apskaitoje iš jų apskaityta tik 60 000 Lt (17 377,20 Eur)) (t. 1, b. l. 15). Svarbu pažymėti ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismas, kurio įsiteisėjusiu 2020 m. spalio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-642-1092/2020, kaip jau minėta, buvo pripažinta E. K. nuosavybės teisė į butą, nagrinėjęs tas pačias aplinkybes, taip pat nurodė neturintis pagrindo tikėti A. P. paaiškinimais dėl 15 000 Lt (4 344,30 Eur) grąžinimo E. K. (t. 4, b. l. 27–52).

25. Kad A. P. pasisavino svetimą, UAB „Š. b.“ priklausantį turtą, patvirtina ir tai, jog pastarasis rengė ir E. K. pasirašyti siuntė dokumentus, kuriuose buvo nurodyta mažesnė buto, esančio (duomenys neskelbtini), kaina bei mažesnė E. K. sumokėta pinigų suma. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, 2019 m. rugsėjo 15 d. E. K. nuo A. P. sutuoktinės V. P. el. paštu gavo dokumentus su prašymu juos pasižiūrėti (t. 1, b. l. 129). Prie el. laiško buvo pridėta, be kita ko, ir 2013 m. liepos 10 d. preliminarioji sutartis dėl buto notarinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kurioje buto kaina su PVM nurodyta 196 000 Lt (1 kv. m. kaina 2 925 Lt) (t. 1, b. l. 132), kai šalys iš tiesų buvo susitarusios dėl 4 300 Lt kainos už 1 kv. m., t. y. bendros 288 100 Lt buto kainos (t. 8, b. l. 148; t. 1, b. l. 14). Tokia pati sumažinta buto kaina nurodyta ir atsiųstoje 2018 m. liepos 2 d. E. K. vardu paruoštoje pretenzijoje bei 2018 m. liepos 11 d. susitarime dėl 2013 m. liepos 10 d. preliminariosios sutarties termino pratęsimo (t. 1, b. l. 134, 135). E. K. vardu paruoštame 2019 m. rugsėjo 16 d. prašyme dėl kreditorinio reikalavimo pateikimo UAB „Š. b.“ bankroto byloje nurodyta, kad ji už perkamą butą pardavėjui yra sumokėjusi 186 000 Lt (53 579,70 Eur) (t. 1, b. l. 136), kai iš tiesų E. K. už šį butą jau buvo sumokėjusi 260 000 Lt (73 301,20 Eur). Kaip nurodė E. K., šiuos dokumentus A. P. jai siuntė motyvuodamas tuo, kad reikia sutvarkyti dokumentus bankroto byloje (t. 8, b. l. 146; t. 1, b. l. 124). Taigi, akivaizdu, kad A. P., E. K. vardu ruošdamas ir pasirašyti siųsdamas dokumentus, siekė nuslėpti tikrąjį jų susitarimo turinį, o tuo pačiu ir įmonei priklausančių piniginių lėšų pasisavinimo faktą.

26. Įvertinus surinktų įrodymų visumą, byloje nustatyta, kad iš E. K. gauti 75 000 Lt (21 721,50 Eur) nebuvo panaudoti vykdant UAB „Š. b.“ veiklą ar kitaip šios įmonės interesais, šie pinigai įmonei nebuvo grąžinti, už juos nebuvo kitaip atlyginta , kas reiškia, kad A. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o UAB „Š. b.“ pagrįstai priteista turtinė žala. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad vien tai, jog kaltininkas nurodo, kad bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms, to nepagrįsdamas konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti įmonės turtu jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) šis turtas buvo naudojamas. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamas įmonės turtas, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-271-719/2019 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, gynybos argumentai, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, jog A. P. 75 000 Lt (21 721,50 Eur) panaudojo savo poreikiams, jo kaltės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nepaneigia, nes tai, kokiu tikslu buvo panaudoti šie pinigai, jei jie nebuvo panaudoti UAB „Š. b.“ interesais, teisinės reikšmės neturi.

Dėl kaltės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

27. BAĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, o 12 straipsnio 1 dalis numato, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. A. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis kaip UAB „Š. b.“ direktorius 4 atvejais nepagrindė apskaitos dokumentais faktiškai įvykusių ūkinių operacijų, t. y. 75 000 Lt (21 721,50 Eur) grynaisiais pinigais gavimo (2013 m. liepos 31 d. – 15 000 Lt (4 344,30 Eur), 2013 m. rugpjūčio 10 d. – 15 000 Lt (4 344,30 Eur), 2013 m. rugsėjo 3 d. – 5 000 Lt (1 448,10 Eur), 2014 m. balandžio 5 d. – 40 000 Lt (11 584,80 Eur)).

28. Baudžiamojoje byloje įrodyta, kad A. P. į UAB „Š. b.“ buhalterinę apskaitą neįtraukė kaltinime nurodytos pinigų sumos, kas reiškia, kad tam tikri buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimai buvo padaryti. Vis dėlto, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kilti vien neteisėtų veiksmų nepakanka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-414-693/2016, Nr. 2K-245-303/2017, Nr. 2K-139-628/2019). Tačiau padarinių konstatavimas yra teisės klausimas, todėl ar kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, sprendžia teismas, kuris specialisto išvadą ar kitus specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gautus duomenis vertina teisės požiūriu visų bylos duomenų kontekste (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-696/2017). Taigi galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26-788/2017, Nr. 2K-322-1073/2019). Prokurorė apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda BK 222 straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė. Tačiau kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje taip pat pabrėžta, kad teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą. Tam, jog teismas padarytų išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, turi būti nustatyta, kad padaryta daug BAĮ pažeidimų, t. y. į apskaitą neįtraukta ar apgaulingai įtraukta ne viena, o keliolika ar net keliasdešimt buhalterinių operacijų. Jei į buhalterinę apskaitą neįtraukta viena buhalterinė operacija ir tiksliai žinoma jos piniginė išraiška, vargu ar pateisinama būtų išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-355-696/2017, Nr. 2K-224-976/2019, Nr. 2K-189-689/2020, Nr. 2K-155-976/2021).

29. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju į įmonės buhalterinę apskaitą nebuvo įtrauktos tik keturios ūkinės operacijos, t. y. pajamų gavimas, yra tiksliai žinoma jų piniginė išraiška, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su prokurorės vertinimu, kad tokiu atveju kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, t. y. iš dalies negalima nustatyti UAB „Š. b.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų negalima nustatyti, kur, kada ir kaip šis turtas buvo panaudotas, tačiau, atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, šie duomenys buhalterinės apskaitos dokumentuose ir negali atsispindėti, kadangi aptariamas įmonės turtas buvo pasisavintas. Nors prokurorė teigia, kad, neįtraukdamas į įmonės buhalterinę apskaitą dalies įvykusių ūkinių operacijų, A. P. pažeidė juridinio asmens interesus ir sukėlė įmonei padarinius – neįnešė gautų pinigų į įmonės kasą ar sąskaitą, nepanaudojo UAB „Š. b.“ veikloje ir tokiu būdu juos pasisavino, tačiau tai nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padariniai, už prokurorės įvardytus veiksmus A. P. yra pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Esant tokioms aplinkybėms, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika šiuo atveju padaryta nebuvo, todėl A. P. šioje dalyje pagrįstai priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Dėl bausmės

30. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir nuteistajam A. P. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, paskyrė aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo teiginiais ir šioje dalyje keičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

31. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas nuoseklia tvarka išdėstytų bausmės skyrimo tikslų visumą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje.

32. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Ši norma įtvirtina galimybę teismams bausmių skyrimo procese tiesiogiai taikyti teisingumo principą. Bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo, ir visuomenės ar valstybės interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Teismų praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę šiuo pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad už nusikalstamos veikos padarymą straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-432/2014 ir kt.).

33. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei A. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirdamas švelnesnę, nei numatyta įstatymo, bausmę, nepateikė išsamių tokio savo sprendimo motyvų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, galinčių būti pagrindu A. P. šioje byloje skirti laisvės apribojimo bausmę.

34. A. P., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė baigtą sunkų finansinio pobūdžio nusikaltimą. Nusikaltimas padarytas iš savanaudiškų paskatų, siekiant asmeninės naudos. Nors tikslas bei motyvas nėra būtinas šios nusikalstamos veikos sudėties požymis, tačiau į jį galima atsižvelgti charakterizuojant kaltininką. Atkreiptinas dėmesys, jog A. P. padaryta veika nebuvo spontaniška, truko pakankamai ilgą laiką (beveik metus), į įmonės buhalterinę apskaitą sąmoningai buvo įtraukiama tik dalis su E. K. įvykusių ūkinių operacijų, siekiant dalį iš šio asmens gautų grynųjų pinigų pasisavinti, vėliau, norint nuslėpti šią nusikalstamą veiką, buvo ruošiami nauji dokumentai (preliminarioji sutartis, pretenzija ir kt.), juose nurodant mažesnę E. K. įsigyto turto kainą ir mažesnę jos sumokėtą pinigų sumą. Tokiais veiksmais UAB „Š. b.“ buvo padaryta didelė – 75 000 Lt (21 721,50 Eur) žala, kuri iki šiol nėra atlyginta. A. P. savo kaltės dėl svetimo turto pasisavinimo baudžiamojo proceso metu nepripažino ir dėl savo neteisėtų veiksmų nesigailėjo, savo elgesio kritiškai nevertino, baudžiamojoje byloje nenustatyta jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar ją sunkinančių aplinkybių. A. P. anksčiau neteistas (t. 7, b. l. 75–77), baustas administracine tvarka, tačiau baudos sumokėtos (t. 7, b. l. 78–83), dirba, vedęs (t. 7, b. l. 143). Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad nuteistasis yra dirbantis, turi šeimą, nėra teistas, yra svarbios, tačiau jos būdingos daugeliui asmenų, todėl nėra išimtinės, kaip ir A. P. amžius (64 metai), todėl nesudaro pakankamo pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei nuteistajam paskirti švelnesnę negu BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę.

35. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. P. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taikė nenustatęs jokių išimtinių aplinkybių, rodančių daug mažesnį nuteistojo ir jo padarytos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, pavojingumą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms. Kita vertus, aptartų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visuma leidžia nuteistajam skirti mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas vidurkis, t. y. trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

36. Šiuo metu galiojančios baudžiamojo įstatymo nuostatos galimybės visiškai atidėti bausmės vykdymą už sunkų nusikaltimą kaltu pripažintam asmeniui nenumato, tačiau BK 75 straipsnio redakcija Nr. XII-1554, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d., tokią galimybę suteikė. BK 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Atsižvelgiant į tai, kad A. P. pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2014 m., tai yra iki aptariamo BK 75 straipsnio 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo – 2015 m. kovo 24 d., ir ši teisės norma, numatanti galimybę atidėti visos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymą sunkius tyčinius nusikaltimus padariusiems asmenims, kuriems paskirtos bausmės dydis neviršija ketverių metų, neabejotinai lengvina nuteistojo teisinę padėtį, todėl, ją taikant, spręstinas klausimas dėl nuteistajam skiriamos terminuoto laisvės atėmimo bausmės atidėjimo. Kaip minėta, nuteistasis A. P. nusikalstamą veiką padarė jau daugiau nei prieš aštuonerius metus, teisiamas pirmą kartą, jis yra dirbantis ir gauna legalias pajamas, turi šeimą, yra brandaus amžiaus. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis charakterizuojamas iš esmės teigiamai, turės atlyginti didelę civiliniam ieškovui padarytą turtinę žalą, siekiant sudaryti galimybes nuteistajam tęsti darbą ir esant pagrindui manyti, kad ateityje nuteistasis savo tikslų sieks tik teisėtais būdais ir priemonėmis, o naujų nusikalstamų veikų nebedarys, paskirtos bausmės vykdymas jam atidedamas dvejų metų terminui, įpareigojant nuteistąjį atlyginti BUAB „Š. b.“ padarytą 21 721,50 Eur turtinę žalą ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą. Toks atidėjimo terminas ir paskirti įpareigojimai dera su bausme ir užtikrins paskirtos bausmės tinkamą įgyvendinimą bei teisingumo principą.

Dėl nukentėjusiosios E. K. civilinio ieškinio

37. Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, todėl veika, kuria pasisavinamas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas, besąlygiškai sukelia nusikalstamus padarinius – turtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2014, Nr. 2K-271-719/2019). Baudžiamosiose bylose gali būti atlyginama ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-677/2016, Nr. 2K-158-303/2021).

38. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. P. buvo kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl to, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „Š. b.“ turtą – 75 000 Lt (21 721,50 Eur). Taigi, nuteistojo neteisėtais veiksmais buvo padaryta turtinė žala juridiniam asmeniui, žalos padarymu fiziniam asmeniui – E. K. – A. P. kaltinamas nebuvo. Toks įmonei priklausančių piniginių lėšų pasisavinimas tiesiogiai nėra susijęs su nukentėjusiąja pripažintos E. K. patirtais neigiamais išgyvenimais, t. y. tarp A. P. padarytos nusikalstamos veikos ir, E. K. teigimu, jai atsiradusios žalos nėra priežastinio ryšio. Tai, kad UAB „Š. b.“ direktorius A. P. su E. K. nesudarė pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties, dėl ko jai, kaip teigiama atsiliepime į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, buvo sukeltas stresas, nežinomybė, nepatogumai, ji patyrė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus ir dvasinį sukrėtimą, nėra BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo pasekmė. Buto pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo aplinkybės nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi, A. P. pasisavinus įmonės turtą E. K. nebuvo padaryta nei turtinė, nei neturtinė žala, todėl ji šioje baudžiamojoje byloje negalėjo būti pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove, jos civilinis ieškinys negalėjo būti priimtas, o tuo pačiu negalėjo būti priteistos ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Pažymėtina, kad civilinio ieškinio priėmimo klausimas ir civilinio ieškovo statuso suteikimas negali būti formalus ir kiekvieną kartą turi būti sprendžiamas itin atsakingai dar pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadijoje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, E. K. civilinis ieškinys pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu negalėjo būti tenkintas iš dalies, priteisiant neturtinę žalą, jos pareikšti reikalavimai turi būti atmesti visa apimtimi, tarp nuteistojo veikos ir atsiradusios žalos nenustačius priežastinio ryšio.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam A. P. paskirtos bausmės, dėl E. K. civilinio ieškinio išsprendimo ir dėl išlaidų advokato pagalbai išieškojimo pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, A. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė.

A. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirti bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 3, 4 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.), BK 67

straipsnio 2 dalies 4 punktu (2015 gegužės 7 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1676 įsigaliojusi nuo 2015 m. gegužės 19 d.), A. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį per vienerius metus šešis mėnesius atlyginti BUAB „Š. b.“ 21 721,50 Eur (dvidešimt vieno tūkstančio septynių šimtų dvidešimt vieno euro ir 50 ct) turtinę žalą ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. K. iš A. P. priteista 3 000 (trys tūkstančiai) Eur neturtinei žalai atlyginti ir E. K. civilinį ieškinį atmesti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. K. iš A. P. priteista 1 000 (tūkstantis) Eur advokato išlaidoms apmokėti.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.