Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Jolantos Raščiuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį 40 parų areštu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteistas už tai, kad jis, žinodamas apie pareigą mokėti savo vaikų J. A. ir M. A. išlaikymui po 200 Lt (57,92 Eur) kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis (nuo 2001 m. sausio 29 d. iki vaikų pilnametystės), išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutarimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo 2001 m. sausio 29 d. iki 2004 m. sausio 1 d. ir nuo 2004 m. kovo 1 d. iki (duomenys neskelbtini) (J. A. pilnametystės) bei (duomenys neskelbtini) (M. A. pilnametystės), šios pareigos vengė.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantas skundu ginčija tik jam paskirtą bausmę, todėl neišeidamas už apeliacinio skundo ribų apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumo kitoje dalyje netikrina.

BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyta, kad įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio; jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Susipažinus su apeliaciniu skundu, skundžiamu nuosprendžiu ir visais byloje esančiais duomenimis akivaizdu, jog individualizuodamas nuteistojo R. A. atsakomybę pirmosios instancijos teismas visus bylos duomenis įvertino tinkamai. Skirdamas bausmę apeliantui pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį (padarytas vienas, tyčinis, nesunkus nusikaltimas; nusikaltimas baigtas), į vieną atsakomybę lengvinančia aplinkybę ir ją sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę (anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs; administracine tvarka Lietuvos Respublikoje nebaustas). Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog pareigos išlaikyti vaikus nuteistasis R. A. vengė ilgą laiko tarpą, į susikaupusią mokėtinų pinigų sumą, nuteistojo nurodytas visiškai nereikšmingas nusikaltimo padarymo priežastis (vaikams išlaikymo neteikė, nes rado žmoną su kitu vyru). Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas Panevėžio miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 31 d. nuosprendžiu už tyčinio nusikaltimo padarymą buvo nubaustas laisvės atėmimu 3 metams su bauda ir turto konfiskavimu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 2 metams (1 t., 172–174 b. l.), tačiau tai nesulaikė jo nuo naujo, trylika su puse metų trukusio nusikaltimo vaikui ir šeimai padarymo. Nuteistasis nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintos tėvų teisės ir pareigos auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad iš nuteistojo abiejų vaikų išlaikymui buvo priteista po 200 Lt (57,92 Eur) kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, šią sumą indeksuojant nustatyta tvarka. Tačiau nuteistajam nevykdant savo pareigos išlaikyti vaikus, jų motina V. K. (buvusi A.) kreipėsi į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl išmokų, bet fondas niekada nemokėjo jai vaikų išlaikymui priteisto dydžio pinigų sumos (1 t., 31–40 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo dukra parodė, jog su nuteistuoju nebendrauja, nepalaiko jokių ryšių ir nepamena, kada matė savo tėtį (1 t., 101–102 b. l.), o sūnus teisiamajame posėdyje nurodė, kad tėtį matė labai seniai, kažkada vaikystėje, kad juos su seserimi užaugino mama ir jos draugas, kad jiems visada kažko trūko (3 t., 35 b. l.). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo vaikų materialinė padėtis nebuvo gera, todėl nuteistojo išlaikymas būtų neabejotinai pagerinęs vaikų gyvenimo ir raidos sąlygas. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aptariamą nusikaltimą nuteistasis R. A. padarė prieš savo vaikus, t. y. prieš žmones, su kuriais jį sieja išskirtiniai ir itin artimi šeimos ryšiai ir kurie yra pakankamai pažeidžiami, kas neigiamai charakterizuoja apeliantą ir, kartu įvertinus paties nuteistojo nurodytas nereikšmingas nusikaltimo padarymo priežastis (žmonos radimas su kitu vyru), rodo, kad šį nusikaltimą jis padarė vedamas pakankamai žemų paskatų. Būtina paminėti, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantas būtų atlyginęs nors dalį žalos nukentėjusiesiems ar Garantinio ir vaikų išlaikymo fondui.

Taigi, nors BK 164 straipsnio sankcija numato ne tik areštą, bet ir kitas švelnesnes alternatyvias bausmes, atsižvelgiant į visas išdėstytas pirmiau aplinkybes, veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir kitus svarbius duomenis matyti, jog pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai, nepažeisdamas bausmių skyrimą reglamentuojančių teisės normų, nuteistajam R. A. parinko ne pačią griežčiausią sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą bausmę – laisvės atėmimą, o švelnesnę bausmę – areštą, kuris savo trukme yra švelnesnis už BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytą tokios bausmės vidurkį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, švelnesne bausme nebus pasiekti bausmių tikslai – tik pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės vykdymas padės sulaikyti nuteistąjį R. A. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ateityje, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus.

Įvertinusi tai teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. A. paskirta bausmė yra teisinga, ji atitinka nuteistojo asmenybę, jo padaryto nusikaltimo pobūdį bei nėra aiškiai per griežta, todėl keisti ją apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyrius pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančią, kad advokatas A. Cemonolonskas teikė antrinę teisinę pagalbą nuteistajam R. A. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 49,22 Eur, prašydama šią sumą priteisti iš nuteistojo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl nuteistojo R. A. gynimo apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi, ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo (išteisintojo) valios. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo išieškoti iš nuteistojo R. A. išlaidas už advokato jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.