Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2014-03-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-154-350-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2014-03-14
Bylos Nr.
1A-154-350-2014
Teisminio proceso Nr.
1-89-1-00886-2012-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algirdas Gaputis (pirm.), Ričardas Gilys, Bronė Vidzėnienė
Nuteistasis
K. K.
Advokatai
Lidija Blinkevičienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1 A-154-350/2014

Teisėjas Virginijus Skaraitis Baudžiamojo proceso Nr. 1-89-1-00886-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.9.9; 2.4.6.4.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLietuvos Respublikos vardu

2014 m. kovo 14 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Ričardo Gilio ir Bronės Vidzėnienės,

sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,dalyvaujant prokurorui Ignui Railai,nuteistajam K. K.,nuteistojo gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013-12-30 nuosprendžio, kuriuo K. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 str. ir nuteistas viešųjų darbų bausme, kurią jis turi atlikti per tris mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. nuteistas už tai, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaikams išlaikyti, t.y. Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu privalėdamas mokėti I. K. naudai P. K., gim. (duomenys neskelbtini) ir B. K., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikyti periodinėmis išmokomis po 400 Lt dydžio kas mėnesį mokamomis išmokomis nuo 2010 m. vasario 24 d. iki vaikų pilnametystės, laikotarpyje nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. nustatyto išlaikymo nemokėjo, sąmoningai, būdamas darbingas niekur nedirbo, darbo neieškojo, nesiregistravo darbo biržoje, t.y. be pateisinamų priežasčių nevykdė teismo nustatytos pareigos ir dėl tokių veiksmų susidarė 17 613,24 Lt alimentų skola.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu K. K. prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2013-12-30 nuosprendį panaikinti ir priimti jį išteisinantį nuosprendį.

Apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, dėl ko, jo manymu, buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas nuosprendis.

Teigia, kad kaltu neprisipažįsta, nusikalstamos veikos nepadarė, o teismas priimdamas nuosprendį, neįvertino ir nesusistemino visų byloje surinktų įrodymų, nesutikrino ir nesuderino jų tarpusavyje, nepašalino teisminio nagrinėjimo metu ikiteisminio tyrimo metu padarytų trūkumų.

Teigia, kad Lietuvoje prasidėjus ekonominei krizei neteko darbo, todėl nuo 2010-02-24 iki 2010-09-01 gyveno ir darbo ieškojo Anglijoje, vėliau tuo pačiu tikslu vyko į Norvegiją. Tuo laikotarpiu pinigus pragyvenimui siuntė ir jį išlaikė motina. 2012 metų pabaigoje gavo darbą, pasirašė darbo sutartį, suderino atlyginimą - 12 000,00 eurų per metus. Norėjo pranešti I. K. apie būsimas pajamas, tariamos skolos padengimą, todėl atvyko į Lietuvą, kur buvo sulaikytas, sužinojo apie jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą, jam buvo uždrausta išvykti, tokiu būdu pažadėtą darbą prarado, tuo pačiu prarado galimybę teikti išlaikymą vaikams bei padengti išlaikymo įsiskolinimą.

Pažymi, kad su I. K. bendroje nuosavybėje turi butą Vilniuje, siūlė jį nuomoti, kad gaunami pinigai atitektų lygiomis dalimis abiems, o jo dalies sąskaita būtu teikiamas išlaikymas vaikams. Tačiau I. K. su tuo nesutiko, be to pakeitė buto spynas ir vengė kontaktuoti dėl buto išlaikymo ir šiuo metu butas perduotas realizavimui iš varžytinių dėl susikaupusių skolų. Šias aplinkybes patvirtina liudytojo E. G. parodymai, susirašinėjimo elektroniniu paštu tarp jo ir I. K. išrašas (t. 1 b.l. 21). Tokiu būdu teismo išvada, kad jis nedėjo jokių pastangų siekdamas surasti galimybes teikti išlaikymą vaikams, nepagrįsta, nes būtent I. K. savo tyčiniais veiksmais siekė neleisti jam gauti legalias pajamas ir šių pajamų pagrindu teikti išlaikymą vaikams.

Be to pati I. K. nedirba, darbo biržoje neregistruota ir pati nevykdo savo prievolės išlaikyti vaikus. Vertinant, kad tėvų pareigos dėl vaikų išlaikymo yra lygios ir tai, kad ji yra taip pat sveika ir darbinga, jos veiksmuose yra nusikaltimo numatyto BK 164 str. požymiai. Kadangi teismas šiuo klausimu nepasisakė, buvo pažeistas lygybės prieš įstatymą principas. Susidaro įspūdis, kad I. K. tik sudaro įvaizdį, jog ji rūpinasi vaikų interesų gynybą, siekdama tik apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimo, pati vaikams išlaikymo neteikia, tik siekia jam pakenkti, neleidžia bendrauti su vaikais ir tariamai gindama vaikų teises, tik padarė jiems žalą.

Liudytoja J. K. patvirtino aplinkybes, kad I. K. pati neleidžia vaikams bendrauti su tėvu, bei tai, kad ji ne kartą siuntė jam ( apeliantui ) pinigus į užsienį, turi kvitų. Tokiu būdu patvirtinti jo parodymai, kad darbo užsienyje jis ieškojo, siuntė CV, vaikų išlaikyti nevengė, o darbo nerado dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių. Be to teismas taip ir neįvertino fakto, kad darbą užsienyje jis buvo gavęs, dėl neadekvačių policijos pareigūnų veiksmų darbą ir galimybę teikti išlaikymą vaikams prarado. Jo veiksmai buvo dirbtinai kriminalizuoti, atimta galimybė dirbti. Jis negali būti traukiamas atsakomybės tik už tai, kad ikiteisminio tyrimo institucija neleido jam realizuoti savo teisės dirbti nes pritaikė draudimą išvykti iš Lietuvos ir uždraudė teikti išlaikymą.

Darbo neturėjimas arba darbo netekimas yra rimta priežastis, stabdanti pareigos išlaikyti vaikus, vykdymą, nes nepriklauso nuo asmens valios, jeigu yra duomenų apie tai, kad asmuo aktyviai ieško darbo.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 str. iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-491/2005).

Mano, kad šiuo atveju tyčios jo veiksmuose nėra. Teismas nenurodė, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis yra nustatyta, kad jis turėdamas pareigą išlaikyti vaikus, jos sąmoningai nevykdė. Teismo metu išnagrinėti įrodymai bei liudytojų parodymai neleidžia besąlygiškai teigti, kad jis turėjo realią galimybę (turėjo darbą, turėjo kitų pajamų šaltinių ir tai patvirtina teismui pateikti įrodymai, t.y. pažymas apie gaunamas pajamas, pranešimai apie atliekama darbą, kitą rašytinė medžiaga), vykdyti teismo sprendimą dėl vaikų išlaikymo, ir kad sąmoningai šios pareigos nevykdė arba atsisakė vykdyti ( tam prieštarauja K. K. parodymai, I. K. veiksmai dėl vengimo išnuomoti butą, darbo kontraktas Norvegijoje, draudimas išvykti dirbti pagal kontraktą, I. K. parodymai apie tai, kad jie niekur nedirba ir neturi pajamų, ir t.t.).

Jis galėjo dirbti ir gauti gerai apmokamą darbą užsienyje, o ne minimalų – 800 Lt atlygį Lietuvoje, kurio nepakaktų poreikiams tenkinti ir vaikams išlaikyti. Todėl tai, kad jis nesiregistravo darbo biržoje Lietuvoje, negali būti vertinama kaip tyčinis vaikų išlaikymo vengimas.

Vien tai, kad jis nuo 2010-09-01 iki 2012-11-28 neteikė teismo nustatyto periodinio išlaikymo vaikams, nepakanka ir neleidžia priimti apkaltinamojo nuosprendžio, padarant išvadą apie jo kaltę. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu pažeidė 2003 birželio 20 d. LAT teisėjų senato "Nutarimo Nr. 40, 3.1.8. reikalavimus, kur nurodyta, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Procesas negali baigtis asmens nuteisimu nesant neabejotinų kaltės įrodymų, nepašalinant visų prieštaravimų, nenustatant visų nusikaltimo požymių ir vadovaujantis įrodymų vertinimo tikimybės principu.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis nurodyta, kad tėvai turi pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192 straipsnio 1 dalyje, o atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką – baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje.

Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238/2011).

Asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti iki teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas. Rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218/2012).

Vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2011). Nereti atvejai, kai yra pasunkintas arba visiškai neįmanomas vaikų išlaikymo išieškojimas. Tai lemia įvairios priežastys. Tokios priežastys gali būti objektyvios: sunki materialinė padėtis, nedarbingumas, sunki išlaikytojo sveikatos būklė ir pan. Tokiais atvejais asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124/2008). Svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan.

Bylos duomenimis nustatyta, kad K. K. yra dviejų vaikų – P. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir B. K., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvas. Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu K. K. nustatyta pareiga savo vaikams mokėti kas mėnesį periodines išmokas – po 400 Lt kiekvienam vaikui nuo 2010-02-24 iki jų pilnametystės, vaikų išlaikymui mokamas lėšas uzufrukto teise pavedant tvarkyti vaikų motinai I. K.. 2010-08-20 sprendime nurodyta, kad K. K. darbingas, jam mokama 3300,11 dydžio tėvystės pašalpa ( 1 T. b.l. 3).

Šioje byloje K. K. yra nuteistas už tai, kad jis vengė pareigos išlaikyti vaikus nemokėdamas jų išlaikymui lėšų, priteistų iš jo įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad apeliantas lėšų savo vaikams nemokėjo nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. ir tai jis darė sąmoningai, ne dėl pateisinamų priežasčių, t.y. jis niekur nedirbo, darbo neieškojo, nesiregistravo darbo biržoje. Tačiau kolegija su tokia apylinkės teismo išvada nesutinka.

Apeliantas K. K. neginčija fakto, jog jis lėšų savo vaikų išlaikymui neskyrė ir nemokėjo. Tačiau tvirtina, kad vaikams išlaikymo neteikė todėl, kad bankrutavus įmonei, kurioje jis dirbo, prarado darbą, o dėl ekonominės krizės kito darbo nerado.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad K. K. nuo 2007-11-27 iki 2010-08-10 buvo įsidarbinęs UAB „C“. (duomenys neskelbtini) gimus sūnui B. K., jis išėjo tėvystės atostogų ir iki 2010 m. rugsėjo mėnesio jam buvo mokama tėvystės pašalpa. LITEKO duomenys patvirtina, kad UAB „C“ bankrutavusi (2009-01-13 iškelta bankroto byla, įmonės veiklos pabaiga 2012-06-22). Taip pat byloje yra duomenys, kad jau 2010-01-11 K. K. kreipėsi į UAB „B“ dėl darbo paieškos (2 T. b.l. 15), tačiau iš SODROS pažymų matyti, kad duomenų apie K. K. įdarbinimą Lietuvoje ir gautas pajamas nuo 2010-08-10 nėra. Visi šie duomenys patvirtina K. K. nurodomas aplinkybes, kad jis ekonominės krizės metu neteko darbo, darbo paieškas vykdė, tačiau niekur neįsidarbino.

Nors nukentėjusioji I. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad K. K. nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. lapkričio mėnesio dirbo užsienyje ir vaikams priteisto išlaikymo neteikė, tačiau byloje esantys duomenys tokių jos nurodomų aplinkybių nepatvirtina. Kaip matyti byloje jokių duomenų apie K. K. darbą Europos Sąjungos valstybėse ir jo nuolatines pajamas nėra ( 1 t. b.l. 34), tokiu būdu nepaneigta K. K. pateikta versija, kad jis būdamas užsienyje taip pat ieškojo darbo, siuntinėjo CV, būtų dirbęs bet kokį darbą, tačiau jokių darbo pasiūlymų iki 2012-10-24 negavo. Tuo labiau, kad šias jo nurodomas aplinkybes patvirtino apylinkės teisme apklausta jo motina J. K., kuri teigė, kad sūnaus buvimo užsienyje jo darbo paieškų metu ji pagal savo galimybes siuntė pinigus sūnaus pragyvenimui ir darbo paieškų tęsimui, teigė, kad sūnus stengėsi išlaikyti vaikus, ji taip pat duodavo pinigų anūkams kai juos sutikdavo, tačiau jie bijojo imti pinigus sakydami, kad mama juos už tai baudžia (2 t. b.l. 57).

Byloje yra pažyma apie tai, kad 2012-10-24 K. K. gavo darbo pasiūlymą nuo 2012-11-12 metams laiko dirbti dailide ir dažytoju (duomenys neskelbtini) srities statybos bendrovėje Norvegijoje (1 t. b.l. 84), tačiau šią galimybę jis prarado dėl jo atžvilgiu 2012-10-01 pradėto ikiteisminio tyrimo. K. K. 2012-11-09 paskyrus kardomąsias priemones rašytinį pasižadėjimą neišvyti bei dokumentų paėmimą ir jam atimant galimybę išvykti iš gyvenamosios vietos, K. K. darbo paieškas tęsė Lietuvoje, nuo 2012-11-14 įsiregistravo Utenos teritorinėje darbo biržoje ( 1 t., b.l. 80), gavo pasiūlymą nuo 2013-08-01 dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojo ekspeditoriaus pareigose (2 t. b.l. 19).

Šie aptarti duomenys patvirtina, kad K. K. aktyviai vykdė darbo paieškas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Be to, apeliantas K. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis su I. K. santuokos metu bendrosios nuosavybės teise buvo įgiję butą Vilniuje, kol gyveno kartu mokėjo kredito įmokas, tačiau nuo 2010 metų pradėjus gyventi atskirai ir jam nebeturint pajamų, butą perėmė paskolų draudimas. Šias jo nurodomas aplinkybes patvirtina ir byloje esantys duomenys ( 2 t. b.l. 50). Nurodo, kad yra siūlęs I. K. butą išnuomoti ir gautas pajamas skirti vaikų išlaikymui, tačiau I. K. buto nuomoti nesutiko. Šias apelianto nurodomas aplinkybes dėl buto nuomos iš dalies patvirtina byloje esantys apelianto susirašinėjimo elektroniniu paštu su I. K. duomenys (1 t. b.l. 21), liudytojo E. G. ir A. J. parodymai, kurie teigė siūlę K. K. išsinuomoti jų butą ar rasti nuomininkus, tačiau dėl nuomos sutarti nepavyko todėl, kad jo sutuoktinė ( I. K. ) tam prieštarauja, be to pakeitė buvo spynas ir apsunkino patekimą į butą ( 2 t. b.l. 28, 57).

Byloje nenustatyta, kad K. K. nuo 2010-08-24, kuomet jam nustatyta pareiga savo vaikams mokėti mėnesines periodines išmokas, kad gavo kokių nors pajamų, kad įsigijo kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, nors dėjo pastangas susirasti darbą ir gauti pajamų. Dėl to darytina išvada, kad K. K. kaltinime nurodytu laiku pareigos išlaikyti savo vaikus nevykdė dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, situacijos, dėl kurios priverstinis išlaikymas būtų neįmanomas jis nesukūrė. Byloje nėra jokių duomenų, kad K. K. kokiais nors veiksmais būtų apsunkinęs teismo sprendimo dėl išlaikymo išieškojimo, kurį nagrinėjamoje byloje vykdė antstolis L. J., vykdymą. Kaip matyti iš aukščiau aptartų duomenų, nenustatyta, kad apeliantas nagrinėjamu laikotarpiu būtų tyčia nedirbęs ar dirbęs nelegaliai, turėjęs ir slėpęs savo pajamas, turtą ar kokią nors kitokią reikšmingą informaciją dėl darbo ir gaunamų pajamų. Priešingai, byloje surinktų duomenų visuma rodo, kad K. K. pakankamai intensyviai ieškojo darbo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse, darbo paieškų metu buvo pats išlaikomas, jokių pajamų kaltinime nurodytu laikotarpiu negavo. Be to, spręsti vaikų išlaikymo klausimą pats negaudamas pajamų jis bandė kitais būdais – siūlė vaikų motinai nuomoti butą, o gautas pajamas skirti vaikų išlaikymui, tačiau kaip matyti pati nukentėjusioji sudarė atitinkamas kliūtis tokiu būdu gauti lėšų ir apeliantui priklausančią jų dalį skirti vaikų išlaikymui.

Aplinkybę, kad būtent nukentėjusioji I. K. kliudė teikti išlaikymą jos ir apelianto vaikams iš dalies patvirtina ir teisme apklaustų S. K. ir J. K. parodymai, kurie patvirtino, kad jie kaip giminaičiai maisto produktais ar pinigais norėjo prisidėti prie K. K. vaikų išlaikymo, tačiau pati nukentėjusioji jų neįsileisdavo, vengia bendravimo pati ir neleidžia bendrauti su vaikais.

Taigi, iš aptartų įrodymų matyti, kad apeliantas kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2010-09-01 iki 2012-11-28 oficialiai niekur nedirbo, pajamų negavo, tačiau ne vengė, o neturėjo objektyvios galimybės vykdyti teismo sprendimu jam nustatytos prievolės materialiai išlaikyti savo du vaikus teismo sprendime nustatyta tvarka ir forma, t.y. mokėti sūnų išlaikymui kas mėnesį po 400 litų. Todėl įvertinusi aptartų įrodymų visumą kolegija konstatuoja, jog byloje neįrodyta, kad K. K. kaltinime nurodytu laikotarpiu - nuo 2010-09-01 iki 2012-11-28 turėjo realią galimybę teikti išlaikymą savo vaikams P. K. ir B. K., t. y. byloje neįrodytas faktas, kad K. K. tyčia, sąmoningai vengė pareigos išlaikyti savo vaikus. Priešingai, aptarti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad K. K. pareigos išlaikyti savo vaikus nevengė, o jos nevykdė dėl objektyvių priežasčių.

Nesant K. K. veikoje būtinų jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyti BK 164 str. sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, kolegija konstatuoja, jog K. K. veikoje, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus duomenis, nėra nusikaltimo, numatyto BK 164 straipsnyje sudėties. Todėl Utenos rajono apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis, kadangi K. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d.,

nusprendė:

Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

K. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Teisėjai Algirdas GaputisRičardas GilysBronė Vidzėnienė