Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo atstovei advokato padėjėjai Ingridai Varanavičei, atsakovo UAB „Karolinos turas“ atstovui advokatui A. T., trečiajam asmeniui D. A.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui UAB „Karolinos turas“, trečiasis asmuo D. A., dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė ieškinį palaikė jame išdėstytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas

Iš civilinės bylos medžiagos matyti, kad 2017-04-09 užlietas vandeniu butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Šis butas apdraustas AB Lietuvos draudimas, draudimo sutarties sudarymą patvirtina būsto draudimo liudijimas Nr. 403945072. Virš (duomenys neskelbtini) buto yra (duomenys neskelbtini) butas, nuosavybės teise nuo 2017-04-27 priklausantis I. A., iki tol – butas nuosavybės teise priklausė atsakovui UAB „Karolinos turas“.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnyje numatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Jeigu žala buvo padaryta tyčia, reikalavimo teisė draudikui pereina, nepaisant to, kad draudimo sutartis subrogaciją draudžia. Subrogacija netaikoma draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo ligos atveju, civilinės atsakomybės draudimo atveju, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais.

Susipažinus su šalių paaiškinimais bei surinktais rašytiniais įrodymais matyti, kad ginčas yra kilęs dėl žalos, kuri atsirado dėl buto apliejimo.

Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principų, t. y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį (CK 6.251 straipsnis). Žalos dydis yra viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo ir šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamąją vertę. Atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas yra vienas iš Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytų turto vertinimo metodų, jo pagrindą sudaro skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kaštai turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Atkūrimo kaštai turi rodyti išlaidas, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti. Tais atvejais, kai turtas po sugadinimo neatkurtas ir nukentėjęs asmuo dar neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu; svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-417/2014, 3K-3-130/2016 ir kt.).

Ieškovas reiškia ieškinį atsakovui, kuris, jo nuomone, buvo teisėtas patalpų savininkas įvykio metu.

Subrogacijos esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas, t. y. kai žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolėje vietoj nukentėjusio asmens (kreditoriaus) šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad žalą padaręs asmuo moka arba draudėjui (žalą patyrusiam asmeniui), arba draudikui, priklausomai nuo to, kuris iš jų pareiškia reikalavimą. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, t. y. pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį tie žalos atlyginimo santykiai yra atsirandantys delikto pagrindu arba iš tų asmenų sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-916/2018).

Subrogaciniam reikalavimui taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normos, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009). Delikto pagrindu atsiradę santykiai yra deliktinės civilinės atsakomybės santykiai, todėl jiems taikomos atitinkamos civilinės atsakomybės taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017).

Aiškindamas CK 6.1015 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 2.247, 6.249 straipsniai). Pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2007).

Atsakovas su reiškiamu reikalavimu nesutinka, nurodydamas, kad patalpos pagal preliminarią patalpų pirkimo – pardavimo sutartį buvo perduotos naudotis trečiajam asmeniui ir dėl jo (ar jo samdytų darbininkų) padaryta žala, todėl ją turėtų atlyginti arba trečiasis asmuo, arba naujasis savininkas I. A.

Iš tiesų teismo posėdžio metu nustatyta, kad trečiasis asmuo turėjo patalpose savo asmeninius daiktus ir vykdė remonto darbus.

Kita vertus, preliminaria turto pirkimo – pardavimo sutartimi nuosavybės teisė neįgyjama.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tam, jog į CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nurodytu būdu sukuriamą nekilnojamąjį daiktą (butą, gyvenamąjį namą) galėtų būti įgyjamos nuosavybės teisės, jis turi būti suformuotas kaip turtinis vienetas ir įregistruotas viešame Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-611/2016, 34 punktas).

Įvykis, kurio metu užlietas butas, įvyko 2017-04-09, kurio metu butas nuosavybės teise priklausė atsakovui, o ne trečiajam asmeniui (ar trečiojo asmens artimajam giminaičiui). Todėl šiuo atveju atsakingu laikytinas būtent atsakovas, turintis pareigą atlyginti žalą draudikui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje konstatuota, kad asmens neteisėti veiksmai užliejimo atveju turi būti suprantami kaip viršuje esančių patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užliejimo atveju teka vanduo iš atsakovo buto, ieškovas neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užliejimo židinys yra viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai. Užliejimas gali įvykti dėl viršuje esančio savininko netinkamo turto valdymo arba naudojimo. Netinkamas valdymas yra daikto ar turto techninės būklės nepalaikymas tokiu būdu, kad nebūtų daroma žala kitiems asmenims, tai yra netinkamas įrengtų sistemų ar įrenginių eksploatavimas. Ieškovas neprivalo įrodyti, ar buvo netinkamai valdomas ar naudojamas daiktas, bet turi įrodyti, kad žalą darantis vanduo ištekėjo iš viršuje esančių atsakovo patalpų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2014).

Pažymėtina, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė deliktinės atsakomybės bylose yra ta, kad kreditorius turi įrodyti žalos faktą, neteisėtus skolininko veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; skolininko kaltė preziumuojama. Bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti reiškiamo reikalavimo pagrįstumą tiek teisiniu, tiek faktiniu aspektu, t. y., ar yra įrodytos reikšmingos civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti faktinės aplinkybės. Aptariamu atveju, ieškovas, reikšdamas reikalavimą atsakovui, ieškinio pagrįstumą įrodinėja defektiniu aktu, apžiūros aktu, baldų sąmata, lokaline sąmata, pretenzija dėl įvykio, draudimo išmokos apskaičiavimais. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas atliko įvykio tyrimą, nustatinėjo patalpų apliejimo priežastis, informavo atsakovą apie apdrausto buto apliejimo faktą.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. D1-895 patvirtintoje Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipinėje (pavyzdinėje) formoje vandentiekio sistema taip pat apibrėžiama kaip bendrosios pastato inžinerinės sistemos dalis: jai yra priskiriami geriamojo vandens vamzdynai ir uždaromoji armatūra pastato viduje nuo geriamojo vandens apskaitos prietaiso namo įvade iki patalpų įvado atšakos, įskaitant patalpų jungiamojo vamzdžio ir stovo jungtį (trišakis, atlankas ir kt.), jei vandens tiekimo sutartyje nenustatytos kitos ribos.

Taigi pagal nurodytą teisinį reglamentavimą daugiabučio namo savininkų bendrajai dalinei nuosavybei priskiriama bendroji pastato inžinerinė sistema, kuri apima ir vandentiekio vamzdynus ir kuri nuo vartotojo (atskirų pastato patalpų savininko ar valdytojo) inžinerinės sistemos (apibrėžiamos kaip šios sistemos dalis (posistemė)) yra atribota apskaitos prietaisais ar uždaromaisiais (paskirstomaisiais) įtaisais bei kitomis vartotojo (juridinio ar fizinio asmens) atsakomybės ribas nustatančiomis priemonėmis, o patalpų jungiamojo vamzdžio ir stovo jungtis (trišakis, atlankas ir kt.) pagal šį reglamentavimą priskiriama bendrajai pastato inžinerinei sistemai.

Iš 2017-04-12 defektinio akto matyti, kad draudiko apdraustas butas užlietas trūkus karšto vandens sklendei, atvestai bute (duomenys neskelbtini), esančio virš užlieto buto.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnyje nustatytas rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui, t. y. žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Vanaginė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-307/2007; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. D. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-351/2011). Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai ir ekspertų išvados (CPK 177 straipsnis).

Teismas pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.).

Teismas sprendimą dėl žalos atlyginimo turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N., bylos Nr. 3K-3-166/2009; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. G. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2012).

CK 6.263 straipsnis numato pareigą kiekvienam asmeniui laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Kadangi nustatyta dėl kurių patalpų savininko užlietos patalpos, atsakovui nenuginčijus žalos padarymo fakto bei dydžio laikytina, kad ieškovo reikalavimas priteisti žalą tenkintinas visiškai.

Atskirai pasisakytina, kad draudikui žalą privalo atlyginti atsakovas, įvykio metu buvęs ginčo patalpų savininku. Kita vertus, nustačius, kad trečiojo asmens veiksmais (neveikimu), kuriam buvo perduotos patalpos padaryta žala, atsakovas turi teisę reikšti regresinį reikalavimą trečiajam asmeniui ir reikalauti, kad teismo sprendimu priteistą ir sumokėtą žalą atlygintų būtent tikrasis kaltininkas (samdęs darbuotojus ir atlikęs tam tikrus remonto darbus). Pažymėtina, kad šioje byloje tik draudikui atsakingu laikomas patalpų savininkas, kuriam šiuo priimtu sprendimu neužkertamas kelias naujoje civilinėje byloje žalą priteisti iš atsakingų asmenų.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo procesines palūkanas. Vienos iš įstatymu nustatytų palūkanų, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, yra palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti skolą, tai yra jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad tokios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Vadovaujantis CK 6.37 straipsniu, 6.210 straipsniu, iš atsakovo ieškovui taip pat priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo priimto sprendimo visiško įvykdymo.

Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).

Ieškovo ieškinys patenkintas visiškai. Ieškovas sumokėjo 21 Eur dydžio žyminį mokestį, kuris priteistinas iš atsakovo. Ieškovo atstovė prašo atlyginti jo patirtas 30,01 Eur kuro išlaidas. Teismo nuomone, šios išlaidos priteistinos iš atsakovo ieškovo naudai.

Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje pateiktas nedetalizuotas 504,23 Eur mokėjimas advokatų profesinei bendrijai. Tačiau nei ieškinyje, nei prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų advokato padėjėja nekonkretizavo šioje byloje patirtų išlaidų dydžio, pagal mokėjimo paskirtį nėra įmanoma atskirti, kurios išlaidos patirtos šioje byloje, todėl ieškovo ieškinį patenkinus visiškai, teisinės pagalbos išlaidos nepriteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai).

CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš atsakovo priteistinos teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu: 11,66 Eur sumai (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis su vėlesniais pakeitimais).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovo AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, ieškinį atsakovui UAB „Karolinos turas“, juridinio asmens kodas 120337848, tenkinti visiškai ir priteisti jam iš atsakovo 913,30 Eur (devyni šimtai trylika eurų 30 centų) žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 913,30 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020-04-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 51,01 Eur (penkiasdešimt vienas euras 1 centas) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovo UAB „Karolinos turas“, juridinio asmens kodas 120337848, valstybės naudai 11,66 Eur (vienuolika eurų 66 centai) bylinėjimosi išlaidų. Išaiškinti atsakovui, kad nurodytas išlaidas jis turi sumokėti į sąskaitą LT247300010112394300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.