Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1666-259/2018

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-11-22
Bylos Nr.: e2A-1666-259/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-03398-2018-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimondas Buzelis, Arvydas Žibas, Aušra Baubienė
Atsakovas: R. R.
Ieškovas: „PlusPlus Capital“ AS

Kategorijos

2.6.3Reikalavimo perleidimas (cessio)
2.6.8.11.1Sutarties nutraukimas
2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė
2.6.29.3Vartojimo kreditas
2.6.29.4Kiti su paskola susiję klausimai
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-1666-259/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03398-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.3; 2.6.8.11.1;2.6.10.5.1;2.6.29.3;2.6.29.4; 3.3.1.20. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Raimondo Buzelio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės „PlusPlus Capital“ AS ieškinį atsakovei R. R. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė pareiškė atsakovei ieškinį teisme, suformulavo reikalavimą priteisti iš atsakovės 13 724,68 Eur negrąžinto kredito, 715,94 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, 837,21 Eur delspinigių, iš viso – 15 277,83 Eur, 14 proc. metinių mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų nuo 13 724,68 Eur, skaičiuojamų nuo 2018 m. kovo 1 d. iki visiško kredito grąžinimo, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinį grindė tuo, kad atsakovė ir AB „Swedbank“ sudarė sutartį Nr. 17-011093-GV (toliau – ir Sutartis, ir Vartojimo kredito sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo bankui pasinaudoti kreditu ir per numatytą laikotarpį grąžinti kreditą, mokant pastovias mėnesio įmokas bei kitas pagal Sutartį mokėtinas sumas. Sutarties šalys susitarė, kad atsakovė, negrąžinusi laiku mokėtinų sumų, įsipareigoja mokėti palūkanas ir delspinigius. Atsakovei neįvykdžius paimto kredito dalinių mokėjimų ir suėjus AB „Swedbank“ nustatytam terminui, Sutartis buvo nutraukta. Reikalavimo perleidimo sutartimi AB „Swedbank“ perleido kreditorinį reikalavimą į atsakovės įsiskolinimą įmonei „PlusPlus Baltic“ OU, veikiančiai Lietuvoje per filialą; vėliau „PlusPlus Baltic“ OU perleido kreditorinio reikalavimo teises į atsakovės skolą ieškovei „PlusPlus Capital“ AS. Reikalavimo perleidimo diena – 2017 m. spalio 30 d., atsakovė buvo informuota apie reikalavimo teisės perleidimą registruotu laišku. Ieškovė siekė ginčą išspręsti taikiai, tačiau atsakovė vengė mokėti skolą, nebendradarbiauja su ieškove. Reikalavimo perleidimo dieną atsakovės skola AB „Swedbank“ buvo 13 724,68 Eur. AB „Swedbank“ ir atsakovė Sutartyje susitarė dėl 14 proc. dydžio metinių mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo AB „Swedbank“; reikalavimo perleidimo dieną palūkanų įsiskolinimas buvo 903,70 Eur, po reikalavimo perleidimo – padidėjo iki 1545, 94 Eur. Atsakovė po reikalavimo perleidimo ieškovei sumokėjo bendrą 830 Eur sumą, kurią ieškovė CK 6.54 straipsnio 2 dalies pagrindu įskaitė palūkanų dengimui. Ieškovei priteistinos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, skaičiuotinos iki visiško prievolės įvykdymo pagal CK 6.872 straipsnio 2 dalį. Teigė, kad iš atsakovės ieškovei CK 6.258 straipsnio 1 dalies pagrindu taip pat priteistini 0,05 proc. dydžio delspinigiai už 122 dienas bei 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Atsiliepimas

2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad ji ir atsakovė 2017 m. vasario 14 d. pasirašė vartojimo kredito sutartį, kuria bankas įsipareigojo atsakovei suteikti 13 724,68 Eur dydžio vartojimo kreditą, o atsakovė – grąžinti vartojimo kreditą iki 2022 m. vasario 14 d. Atsakovė turėjo finansinių sunkumų, dėl to vėlavo mokėti įmokas pagal Sutartį, bankas ragino ją padengti įsiskolinimą 2017 m. birželio 28 d. ir rugpjūčio 8 d. pretenzijomis, atsakovė negavo daugiau raštų iš AB „Swedbank“. 2017 m. lapkričio 14 d. atsakovė gavo iš ieškovės atstovo teisininko asistento O. R. elektroninį laišką su 2017 m. lapkričio 14 d. pranešimu dėl reikalavimo teisių perleidimo, kuriame buvo pranešta, kad bankas perleido kreditorinio reikalavimo teises į atsakovės įsiskolinimą „PlusPlus Baltic“ OU, o ši perleido reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą ieškovei. Prie pranešimo nebuvo pridėta dokumentų, patvirtinančių reikalavimo perleidimą, atsakovė buvo paraginta iki 2017 m. lapkričio 21 d. (per savaitę) sumokėti 16 297,03 Eur sumą. Atsakovė paprašė išdėstyti šios skolos mokėjimą dalimis. Ieškovė atsiuntė atsakovei 2017 m. lapkričio 20 d. susitarimą dėl skolos grąžinimo dalimis, pagal kurį atsakovė turėjo atsiskaityti su ieškove iki 2020 m. lapkričio 25 d., t. y. per tris metus, kartu su susitarimu buvo atsiųstas ir vekselis tam atvejui, jei atsakovė nemokėtų įmokų pagal susitarimą, kaip šio susitarimo užtikrinimas. Vykstant deryboms atsakovė sumokėjo pirmąją įmoką pagal ieškovės atsiųstą susitarimą, nors šis dar nebuvo pasirašytas. Atsakovė nuvežė vekselį ir 2017 m. spalio 20 d. susitarimą notarei, kuri peržiūrėjusi dokumentus pasakė, kad neketina tvirtinti vekselio, nes ieškovė, pasak notarės, siekia tokiu būdu pasipelnyti atsakovės sąskaita, ir viso susitarimo sąlygos yra nesąžiningos atsakovės atžvilgiu. Atsakovė apie tai pranešė elektroniniu laišku ieškovei, šiame laiške nurodė nesutinkanti su mokėtinomis palūkanomis ir paprašė atsiųsti dokumentus, susijusius su kreditorinio reikalavimu į atsakovę perleidimu, tačiau ieškovė atsiuntė atsakovės turimą vartojimo kredito sutartį. Derybos su ieškove nutrūko, tačiau atsakovė ir toliau mokėjo įmokas pagal nepasirašytą susitarimą su ieškove: sumokėjo tris įmokas po 200 Eur, paskutinė įmoka buvo padaryta ieškovei pareiškus ieškinį. Ieškinys atmestinas, nes ieškovė neįrodė kreditorinio reikalavimo teisės į atsakovės įsiskolinimą. Atsakovė turėjo teisę pagal CK 6.109 straipsnio 7 dalį nemokėti ieškovei įmokų, nes ji nepateikė atsakovei dokumentų, patvirtinančių, kad perėmė kreditorinio reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą bankui. Ieškovė nepateikė ir teismui įrodymų apie tai, kad perėmė atsakovės skolą iš AB „Swedbank“. 2017 m. spalio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties išrašas nepasirašytas, pasirašyta tik reikalavimo perleidimo sutartis, sudaryta tarp „PlusPlus Baltic“ OU ir ieškovės, tačiau byloje nėra įrodymų dėl „PlusPlus Baltic“ OU reikalavimo teisės, gautos iš pirminės kreditorės AB „Swedbank“. Bankui neperleidus šios reikalavimo teisės „PlusPlus Baltic“ OU, ši negalėjo jos perleisti ieškovei. Prie ieškinio pridėti išrašai iš banko bylų perdavimo-priėmimo akto prie reikalavimo perleidimo sutarties, išrašas iš „PlusPlus Baltic“ OU bylų perdavimo-priėmimo akto prie reikalavimo perleidimo sutarties nepasirašyti. Ieškovė neturi teisės reikalauti visos sumos, kadangi ieškovė nepateikė teismui duomenų apie tai kad vartojimo kredito sutartis su AB „Swedbank“ buvo nutraukta. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė nepadengė bent dalies savo pradelstų įsipareigojimui bankui po 2017 m. rugpjūčio 8 d. pretenzijos pareiškimo atsakovei, nėra įrodymų, kad AB „Swedbank“ siuntė atsakovei raštą dėl Vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Atsakovė sumokėjo ieškovei 830 Eur skolos, bet ieškovė, reikšdama ieškinį šioje byloje, sumokėtos sumos neįskaitė nei į skolą, nei į palūkanas, nei į delspinigius. Ieškovė siekė neteisėtai pasipelnyti iš atsakovės, nes pasirašiusi susitarimą su ieškove, atsakovė turėtų sumokėti ne tik 13 724,68 Eur skolą, bet ir 2645,63 Eur delspinigius, 5428,48 Eur palūkanas. Ieškovė įvairiuose dokumentuose nurodo vis kitokią atsakovės skolą: pranešime atsakovei dėl reikalavimo teisės perleidimo nurodyta skolos suma 16 211,53 Eur, 2017 m. lapkričio 20 d. susitarime bendra skola – 21 598,79 Eur, ieškiniu prašoma priteisti 16 107,83 Eur suma. Ieškovė galbūt neturi teisės reikalauti delspinigių ir metinių palūkanų. Ieškovė nenurodo, kaip susidarė 903,70 Eur dydžio palūkanos iki reikalavimo perleidimo dienos, iš pridėto išrašo iš Banko bylų priėmimo-perdavimo akto prie reikalavimo perleidimo sutarties, palūkanų įsiskolinimas reikalavimo perleidimo dieną buvo 887,68 Eur. Jeigu bankas nutraukė vartojimo kredito sutartį, nebeliko teisinio pagrindo reikalauti priteisti 14 proc. dydžio palūkanas, kadangi pelno palūkanos skaičiuojamos iki sutarties pasibaigimo (CK 6.221 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė gali skaičiuoti ne didesnes kaip 5 proc. dydžio palūkanas nuo tariamo reikalavimo perleidimo momento iki bylos iškėlimo teisme dienos. Paaiškėjus, kad Vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta, ieškovė neturi teisės reikalauti ir delspinigių. Ieškovo prašomos priteisti palūkanos savo esme yra kompensuojamojo pobūdžio, todėl ieškovė negali reikalauti ir delspinigių, ir kompensuojamųjų palūkanų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė iš R. R. ieškovei Estijos įmonei „PlusPlus Capital“ AS 13 724,68 Eur negrąžinto kredito, 715,94 Eur palūkanų, paskaičiuotų iki 2017 m. kovo 1 d., 837,21 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2018 m. kovo 1 d., iš viso – 15 277,83 Eur, 14 proc. mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas nuo 2018 m. kovo 1 d. iki viso kredito grąžinimo dienos, 5 proc. metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (15 277,83 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. kovo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 329,14 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

4. Teismas nurodė, jog atsakovės atstovas, iškeldamas abejones dėl ieškovės byloje pateiktų reikalavimo perleidimo sutarčių išrašų autentiškumo, nenurodė jokių konkrečių faktų, duomenų, aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą apie minėtų dokumentų klastojimą. Ieškovės pateikti dokumentų išrašai yra patvirtinti dokumentus išdavusio / gavusio asmens (ieškovės) atstovo elektroniniu parašu bei rašytiniu parašu, todėl teismas konstatavo, kad ieškovės į bylą pateikti įrodymai atitinka įstatyme nurodytus procesinių dokumentų ir įrodymų skaitmeninių kopijų reikalavimus.

5. Iš ieškovės pateikto reikalavimo perleidimo sutarties išrašo teismas nustatė, kad 2017 m. spalio 23 d. AB „Swedbank“ ir Estijos įmonė „PlusPlus Baltic“ OU sudarė reikalavimų perleidimo sutartį, kurioje nurodė šios sutarties objektą – reikalavimų į kiekvienu konkrečiu reikalavimų portfelio perleidimo atveju pasirašomame bylų priėmimo-perdavimo akte nurodytus skolininkus, perleidimą. Išrašo iš AB „Swedbank“ bylų priėmimo-perdavimo akto prie reikalavimo perleidimo sutarties duomenimis „PlusPlus Baltic“ OU 2017 m. spalio 23 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu buvo perleistas ir AB „Swedbank“ reikalavimas į atsakovę R. R. dėl 13 724,68 Eur skolos, 16,02 Eur palūkanų, 13 Eur delspinigių, 887,68 Eur palūkanų įsiskolinimo, 7,28 Eur delspinigių (iš viso – 14 648,66 Eur). 2017 m. spalio 29 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Estijos įmonė „PlusPlus Baltic“ OU ir ieškovė „PlusPlus Capital“ AS susitarė dėl reikalavimų į kiekvienu konkrečiu Reikalavimų portfelio perleidimo atveju pasirašomame bylų priėmimo-perdavimo akte nurodytus skolininkus, perleidimo.

6. Teismas nustatė, kad ieškovė 2017 m. lapkričio 14 d. pranešimu informavo atsakovę apie tai, kad 2017 m. spalio 27 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi AB „Swedbank“ perleido kreditorinį reikalavimą į atsakovės įsiskolinimą „PlusPlus Baltic“ OU, kuri 2017 m. lapkričio 1 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi perleido šį reikalavimą ieškovei „PlusPlus Capital“ AS, bei kad atsakovė privalo sumokėti naujai kreditorei iki 2017 m. lapkričio 21 d. 16 211,53 Eur skolą. Byloje esantis atsakovės ir ieškovės darbuotojo susirašinėjimas elektroniniu paštu patvirtina, kad atsakovė gavo minėtą pranešimą 2017 m. lapkričio 14 d. Ieškovė ir atsakovė siekė susitarti dėl minėtos skolos mokėjimo dalimis, tačiau jiems tai nepavyko. Atsakovė į ieškovės sąskaitą po informavimo apie reikalavimo teisės perleidimą įmokėjo 2017 m. gruodžio 19 d. 230 Eur, 2018 m. sausio 25 d. – 200 Eur, 2018 m. vasario 25 d. – 200 Eur, 2018 m. kovo 20 d. – 200 Eur, iš viso – 830 Eur. Teismas nurodė, kad atsakovė nereiškė priešinių reikalavimų dėl Vartojimo kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, sužinojusi apie reikalavimo perleidimą ieškovei, mokėjo šiai tam tikrą įmokų sumą nuo 2017 m. gruodžio 19 d. iki 2018 m. kovo 20 d. (kai ieškinys jau buvo pareikštas teisme). Atsakovė savo atsikirtimus į reikalavimus dėl palūkanų priteisimo pareiškė atsiliepime į ieškinį. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad ieškovės 2017 m. lapkričio 14 d. pranešimas atsakovei apie reikalavimo teisių perleidimą buvo tiek informatyvus, kad atsakovė kaip protingas asmuo pagal pateiktą informaciją galėjo suvokti, jog AB „Swedbank“ reikalavimas yra perleistas ieškovei.

7. Teismas nurodė, kad byloje atsakovė iš esmės neginčijo to, kad negrąžino 13 724,68 Eur kredito. Tačiau, atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą, Vartojimo kredito sutarties 5.1 punktą (įtvirtinantį kredito gavėjo pareigą mokėti metines palūkanas iki visiško kredito grąžinimo), teismas padarė išvadą, jog atsakovė klaidingai interpretavo Vartojimo kredito sutarties sąlygas bei teisinį reguliavimą dėl palūkanų skaičiavimo ir mokėjimo. Nurodė, kad ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl 14 proc. metinių palūkanų, paskaičiuotų po Sutarties nutraukimo, priteisimo, vadovaujasi Vartojimo kredito sutarties 5.1 punktu, nustatančiu kredito gavėjos pareigą mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas nuo negrąžintos kredito sumos (13 724,68 Eur) iki visiško prievolės įvykdymo (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti minėtas palūkanas ir po Sutarties nutraukimo yra pagrįstas.

8. Teismas nurodė, kad ieškovė, siekdama kompensuoti savo nuostolius, pareiškė pagrįstą reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Vartojimo kredito sutartyje buvo numatytos 0,05 proc. delspinigiai, mokėtini už kiekvieną prievolės nevykdymo dieną (Sutarties 7.2 punktas). Teismas, nustatęs, kad ieškovės prašomos priteisti palūkanos atlieka mokėjimo už naudojimąsi pirminės kreditorės pinigais funkciją, konstatavo, kad ieškovės reikalavimas priteisti ir delspinigius už prievolės nevykdymą laiku yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.71 straipsnio 1 dalis, 6.101 straipsnio 2 dalis, Vartojimo kredito sutarties 7.2 punktas).

9. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo perleidimo sutartis, kurios pagrindu pirminė kreditorė AB „Swedbank“ perleido reikalavimo teisę „PlusPlus Baltic“ OU buvo sudaryta 2017 m. spalio 23 d., reikalavimas į atsakovę faktiškai buvo perduotas 2017 m. spalio 30 d., todėl 16,02 Eur palūkanas, nurodytas AB „Swedbank“ bylų priėmimo-perdavimo akto išraše, teismas vertino kaip palūkanas, apskaičiuotas nuo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dienos iki faktinio reikalavimo perleidimo ieškovei 2017 m. spalio 30 d.

Šalies argumentai

10. Ieškovė pradiniu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 903,70 Eur palūkanų (887,68 Eur + 16,02 Eur), nesumokėtų atsakovės iki Reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo, bei 642,24 Eur palūkanų, paskaičiuotų nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2018 m. kovo 1 d. (13 724,68 Eur×0,14×122 d./365d.), iš viso – 1545,94 Eur. Ieškovė, atėmusi iš prašomos priteisti palūkanų sumos atsakovės po reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo sumokėtas sumas (830 Eur), prašė priteisti iš atsakovės 715,94 Eur (1545,94 Eur-830 Eur) palūkanas. Teismo vertinimu, ieškovės prašomos priteisti palūkanos apskaičiuotos teisingai, todėl, nustatęs, kad atsakovė, būdama tinkamai informuota apie reikalavimo perleidimą, neatsiskaitė laiku su ieškove pagal Reikalavimo perleidimo sutartį ir Vartojimo kredito sutartį, teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimai dėl 13 724,68 Eur skolos, 715,94 Eur palūkanų, 14 proc. mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų priteisimo nuo 2018 m. kovo 1 d. iki visiško kredito sumokėjimo yra pagrįsti, dėl ko patenkino.

11. Ieškovė prašo priteisti 0,05 proc. delspinigius, paskaičiuotus nuo negrąžinto kredito sumos (13 724,68 Eur) už 122 prievolės nevykdymo dienas (nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2018 m. kovo 1 d.). Teismas, konstatavęs, kad atsakovė nevykdė prievolės grąžinti kredito sumą (13 724,68 Eur) pagal Vartojimo kredito sutartį nuo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dienos (2017 m. spalio 29 d.), atsakovės sumokėtos 830 Eur lėšos buvo įskaitytos į skolą kaip palūkanos pagal CK 6.54 straipsnio 2 dalį, padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas dėl 837,21 Eur delspinigių priteisimo yra pagrįstas, dėl ko patenkino (CK 6.71 straipsnio 1 dalis, 6.101 straipsnio 2 dalis, Vartojimo kredito sutarties 7.2 punktas). Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimis teismas taip pat priteisė iš atsakovės ieškovei 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. kovo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniame skunde atsakovė R. R. prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš ieškovės atsakovės naudai visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Ieškovė neįrodė, kad perėmė kreditorinio reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą. Atsakovė ginčijo ieškinio reikalavimą tuo pagrindu, kad ieškovė teismui pateikė šalių nepasirašytą 2017 m. spalio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties išrašą. Net ir su patikslintu ieškiniu ieškovės pateiktas 2017 m. spalio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties išrašas buvo be šios sutarties šalių realių parašų. Net ir teismui nurodžius pateikti dokumentų kopijas ar originalus, kuriuose būtų matomi ją pasirašiusių šalių parašai bei tokiu būdu išsklaidytos visos abejonės, ieškovė dar kartą pateikė tuos pačius dokumentų išrašus, tik patvirtintus ieškovės atstovo parašu, neva įrodančiu šių dokumentų tikrumą. Pirmos instancijos teismas ieškovės pateiktus 2017 m. spalio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties bei kitų dokumentų išrašus laikė įrodančiais reikalavimo perleidimą ieškovei, o ieškovės atstovo patvirtinimą – pakankamu, kad nekiltų abejonių dėl dokumentų autentiškumo. Visa tai buvo konstatuota nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas pats savo iniciatyva pasiūlė ieškovei pateikti dokumentų kopijas ar originalus, tačiau ieškovė pateikė tik dokumentų išrašus be realių šalių parašų. Tačiau šiuo atveju atsakovė tiek atsiliepime, tiek atsakovės atstovas posėdžių metu nurodė, kad kvestionuoja ne dokumentų išrašų patvirtinimo būdą, o tai, kad ant dokumentų nėra realių sutarties šalių parašų. Vien tai, kad dokumentai buvo pateikti be šalių parašų, o tik su ieškovės atstovo patvirtinimu buvo pakankamas motyvas tokiais įrodymais nesiremti priimant sprendimą arba išreikalauti jų kopijas ar originalus. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė nepagrindė abejonių dėl dokumentų autentiškumo, tačiau skolos faktą ir reikalavimo teisę įrodinėjo pati ieškovė, kuri privalėjo pateikti tinkamus ir tai įrodančius dokumentus. Nepateikus tokių dokumentų, ieškovės reikalavimas liko nepagrįstas įrodymais, todėl turėjo būti atmestas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino CPK nuostatas dėl šalių įrodinėjimo naštos, mėgino įrodinėjimo naštą perkelti atsakovei, dėl ko tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra neteisinga ir padaryta nukrypstant nuo CPK nuostatų.

12.2. Teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė 837,21 Eur dydžio delspinigius laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2018 m. kovo 1 d., kadangi iki pat 2018 m. kovo 1 d. atsakovei nebuvo pateiktos reikalavimo perleidimo sutartys ar kitokie įrodymai, patvirtinantys reikalavimo perleidimo faktą. Taigi atsakovė neprivalėjo vykdyti savo prievolės būtent ieškovei, dėl ko ir delspinigiai jai negalėjo būti skaičiuojami. Reikalavimo perleidimo sutartis ieškovė pateikė tik teismui, jau iškėlus bylą, be to, buvo pateiktas tik 2017 m. spalio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties išrašas be realių parašų, patvirtintas tik ieškovės atstovo parašu. Atsakovė neginčija to, kad ir kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad tinkamu skolininko informavimu apie perimtą reikalavimą yra ieškinio teismui pateikimas. Taigi šioje civilinėje byloje atsakovė galėjo būti tinkamai informuota ne anksčiau kaip pareiškus ieškinį teisme, kadangi iki to laiko atsakovei nebuvo pateikta nei 2017 m. spalio 23 d., nei 2017 m. spalio 24 d. reikalavimo perleidimo sutartys.

12.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės net 14 proc. dydžio palūkanas iki kol atsakovė galutinai atsiskaitys su ieškove. Be to, teismas dar papildomai priteisė 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Taigi atsakovei pagal tokį sprendimą priklausytų mokėti dvigubas palūkanas, o tai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Teismas negalėjo priteisti 14,00 proc. dydžio palūkanų, kadangi tokio dydžio palūkanos šalių buvo sutartos Vartojimo kredito sutartyje, kurią bankas vienašališkai nutraukė. Nutraukus Vartojimo kredito sutartį, nebeliko teisinio pagrindo reikalauti priteisti 14,00 proc. dydžio palūkanas, kadangi pelno palūkanos skaičiuojamos iki sutarties pasibaigimo (CK 6.221 straipsnio 1 dalis). Taigi teismas galėjo priteisti tik ne didesnes nei 5 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo sutarties nutraukimo iki bylos iškėlimo teisme, ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tuo labiau, kad šalys Vartojimo kredito sutartyje aiškiai neišreiškė, kad palūkanas atsakovė privalės mokėti net ir nutraukus Vartojimo kredito sutartį. Taip pat iš Vartojimo kredito sutartyje esančio kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiko matyti, kad per Vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpį atsakovė būtų sumokėjusi 5 480,22 Eur palūkanų sumą. Taigi ieškovė šiuo atveju galėjo prašyti tik jau šalių sutartos bendros palūkanų sumos, kadangi 14 proc. dydžio palūkanos iki atsakovės prievolių pilno įvykdymo sudaro prielaidą sumokėti iškovei neribotą palūkanų sumą, kuri galėtų tapti neproporcingai didelė.

12.4. Teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus. Atsakovė taip pat kėlė klausimą, kodėl ieškovė pradiniu ieškiniu prašė priteisti 903,70 Eur palūkanų, kai Bylų perdavimo-priėmimo akte nurodyta, jog palūkanų įsiskolinimas yra 887,68 Eur. Šiuo atveju ieškovė byloje taip ir nepateikė paaiškinimo dėl šio neatitikimo. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva padarė išvadą, kad reikalavimo perleidimo sutartis, kurios pagrindu pirminis kreditorius bankas perleido reikalavimo teisę „PlusPlus Baltic“ OU buvo sudaryta 2017-10-23, reikalavimas į atsakovę faktiškai buvo perduotas 2017 m. spalio 30 d., todėl teismas 16,02 EUR palūkanas vertino kaip palūkanas, apskaičiuotas nuo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dienos iki faktinio reikalavimo perleidimo ieškovei 2017 m. spalio 30 d. Taigi pirmosios instancijos teismas neišsiaiškinęs tikrosios situacijos, savo iniciatyva padarė išvadą, kad skirtumas tarp sumų susidarė tarp reikalavimo perleidimo pasirašymo momento ir faktinio reikalavimo perdavimo. Dėl šių priežasčių yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos sprendimą, kaip priimtą pažeidžiant CPK įtvirtintas nuostatas (CPK 21 straipsnis).

13. Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Todėl teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus.

15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl prievolės grąžinti suteiktą kreditą, sutartinių mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, sutartinių delspinigių, procesinių palūkanų priteisimo, tinkamo pranešimo skolininkei apie reikalavimo teisių perleidimą, įrodymų vertinimo.

16. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog AB „Swedbank“ ir atsakovė R. R. 2017 m. vasario 14 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 17-011093-GV, kuria AB „Swedbank“ suteikė atsakovei 13 724,68 Eur paskolą, kurios grąžinimo terminas iki 2022 m. vasario 14 d., o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą Vartojimo kredito sutartyje nurodytu terminu pagal grafiką, mokėti 14 proc. metinių palūkanų (Vartojimo kredito sutarties 2.1, 4.1, 5.1 punktai), (b. l. 18-23). Vartojimo kredito sutarties 5.1 punkte Sutarties šalys susitarė, kad Sutartyje numatytos palūkanos skaičiuojamos nuo kredito gavėjo paimtos ir negrąžintos sumos ir skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo bankui dienos. Vartojimo kredito sutarties 7.2 punktu Sutarties šalys susitarė, kad kredito gavėjui praleidus Sutartyje numatytus kredito ar jo dalies grąžinimo, palūkanų ir/ar kitų Sutartyje numatytų mokėjimų terminus, kredito gavėjas privalo už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną mokėti bankui Sutartyje nustatyto dydžio (0,05 proc.) delspinigius nuo sumos, kurios mokėjimo terminas praleistas. Vartojimo kredito sutarties 11.2.1 punktu šalys susitarė, kad bankas turi teisę, prieš 30 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, nesikreipdamas į teismą vienašališkai nutraukti Sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas iki Sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjas padaro bent vieną iš esminių Sutarties pažeidimų ar paaiškėja bent viena iš Sutartyje nurodytų aplinkybių. Šalys neginčijo aplinkybės, kad atsakovė turėjo finansinių sunkumų ir pažeidė kredito grąžinimo sąlygas ir tvarką, dėl ko susidarė įsiskolinimas bankui. AB „Swedbank“ 2017 m. birželio 28 d., 2017 m. rugpjūčio 8 d. pretenzijomis pranešė atsakovei, kad dėl jos netinkamai vykdomų įsipareigojimų pagal Vartojimo kredito sutartį 2017 m. birželio 26 d. atsakovės pradelsta skola bankui atitinkamai yra 900,62 Eur ir 1 590,63 Eur (b. l. 14, 16). Atsakovė nesumokėjo bankui pretenzijose nurodytu terminu pradelstos kredito grąžinimo sumos, todėl bankas 2017 m. rugpjūčio 29 d. vienašališkai nutraukė Vartojimo kredito sutartį su atsakove. Reikalavimo perleidimo sutartimi AB „Swedbank“ perleido kreditorinį reikalavimą į atsakovės įsiskolinimą įmonei „PlusPlus Baltic“ OU, veikiančiai Lietuvoje per filialą; vėliau „PlusPlus Baltic“ OU perleido kreditorinio reikalavimo teises į atsakovės skolą ieškovei „PlusPlus Capital“ AS. Reikalavimo perleidimo diena – 2017 m. spalio 30 d., atsakovė buvo informuota apie reikalavimo teisės perleidimą (b. l. 5 – 8, 51–53).

Žemesnės instancijos teismas

17. Ieškovė pareiškė atsakovei ieškinį teisme, suformulavo reikalavimą priteisti iš atsakovės 13 724,68 Eur negrąžinto kredito, 715,94 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, 837,21 Eur delspinigių, iš viso – 15 277,83 Eur, 14 proc. metinių mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų nuo 13 724,68 Eur, skaičiuojamų nuo 2018 m. kovo 1 d. iki visiško kredito grąžinimo, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė iš R. R. ieškovei Estijos įmonei „PlusPlus Capital“ AS 13 724,68 Eur negrąžinto kredito, 715,94 Eur palūkanų, paskaičiuotų iki 2017 m. kovo 1 d., 837,21 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2018 m. kovo 1 d., iš viso – 15 277,83 Eur, 14 proc. mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas nuo 2018 m. kovo 1 d. iki viso kredito grąžinimo dienos, 5 proc. metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (15 277,83 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. kovo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 329,14 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

18. Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia atsakovė, esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tomis aplinkybėmis, jog ieškovė neįrodė, kad perėmė kreditorinio reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą, nes nepateikė teismui šį faktą patvirtinančių įrodymų, o pateiktuose ieškovės dokumentuose nėra realių sutarties šalių parašų; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė 837,21 Eur dydžio delspinigius laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2018 m. kovo 1 d., kadangi iki pat 2018 m. kovo 1 d. atsakovei nebuvo pateiktos reikalavimo perleidimo sutartys ar kitokie įrodymai, patvirtinantys reikalavimo perleidimo faktą; teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės net 14 proc. dydžio palūkanas iki kol atsakovė galutinai atsiskaitys su ieškove, be to, teismas dar papildomai priteisė 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, tokiu būdu atsakovei pagal teismo sprendimą priklausytų mokėti dvigubas palūkanas, o tai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis); šie motyvai yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos sprendimą, kaip priimtą pažeidžiant CPK įtvirtintas nuostatas (CPK 21 straipsnis).

Dėl pranešimo skolininkei apie reikalavimo teisės perleidimą ir tai pagrindžiančių įrodymų

19. Reikalavimo perleidimas (cesija) (CK 6.101 straipsnis) yra vienas iš asmenų pasikeitimo būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Šis esminis cesijos požymis atskleidžiamas reikalavimo perleidimo instituto normose: CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės, CK 6.107 straipsnio 1 dalyje – kad skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimo būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Dėl to šią spragą yra užpildęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.109 straipsnio 1 dalį ir formuodamas šiuo klausimu vienodą teismų praktiką. CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, kad pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Dėl to skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Žaliasis tiltas“ v. Danske Bank A/S Lietuvos filialas, bylos Nr. 3K-7-168/2010).

20. Nagrinėjamu atveju atsakovė nesutikimą su ieškiniu ir skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo išvadas šioje ginčo dalyje grindė tuo, kad jai nebuvo įstatymo nustatyta tvarka pranešta apie reikalavimo teisės perleidimą. Kaip jau minėta šios teisėjų kolegijos nutarties 16 pastraipoje, byloje pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog Reikalavimo perleidimo sutartimi AB „Swedbank“ perleido kreditorinį reikalavimą į atsakovės įsiskolinimą įmonei „PlusPlus Baltic“ OU, veikiančiai Lietuvoje per filialą; vėliau „PlusPlus Baltic“ OU perleido kreditorinio reikalavimo teises į atsakovės skolą ieškovei „PlusPlus Capital“ AS. Reikalavimo perleidimo diena – 2017 m. spalio 30 d., atsakovė buvo informuota apie reikalavimo teisės perleidimą (b. l. 5 – 8, 51–53). Kad atsakovei iki ieškinio pareiškimo teisme dienos buvo žinoma apie reikalavimo teisės perleidimą, byloje įrodo ir tos faktinės aplinkybės, jog po reikalavimo teisės perleidimo vyko atsakovės ir ieškovės darbuotojo susirašinėjimas elektroniniu paštu, tokiu būdu atsakovė siekė susitarti su ieškove dėl skolos mokėjimo atidėjimo ir išdėstymo, jog atsakovė į ieškovės sąskaitą po informavimo apie reikalavimo teisės perleidimą įmokėjo 2017 m. gruodžio 19 d. 230 Eur sumą, 2018 m. sausio 25 d. – 200 Eur, 2018 m. vasario 25 d. – 200 Eur, 2018 m. kovo 20 d. – 200 Eur, iš viso – 830 Eur sumą (b. l. 54-66, 68-72). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovei apie reikalavimo teisių perleidimą buvo pranešta tinkamai, t. y. taip, kad ji turėjo galimybę pasinaudoti visomis įmanomomis gynybos nuo pareikštų reikalavimų priemonėmis, tačiau nei iki ieškinio pareiškimo teisme dienos, nei bylą nagrinėjant teisme atsakovė nepareiškė ieškovei priešinių reikalavimų, t. y. dėl reikalavimų perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ar vartojimo kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

21. Teisėjų kolegija atmeta atsakovės apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovė įstatymo leistinais įrodymais nepagrindė reikalavimo teisės perleidimo fakto. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir įvertino byloje pateiktų įrodymų, liudijančių reikalavimo teisės perleidimo faktą, reikšmę ir sukeltas teisines pasekmes. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, jog byloje ieškovės atstovo pateikti reikalavimo perleidimo sutarčių išrašai yra patvirtinti ieškovės atstovo elektroniniu parašu (patvirtinus jo asmens tapatybę Teismų įstatyme nustatytu būdu, užsiregistravus teismų informacinėje sistemoje), bei šio asmens rašytiniu parašu atitinka įstatyme įtvirtintiems procesinių dokumentų ir įrodymų skaitmeninių kopijų reikalavimams (CPK 175¹ straipsnio 2, 6 dalys, 114 straipsnio 1 dalis, 198 straipsnio 2 dalis, Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalis), o atsakovės byloje pateiktos abejonės dėl įrodymų tikrumo teismo pagrįstai atmestos dėl jų neįrodytumo (CPK 178 straipsnis, 184 straipsnio 1 dalis).

Dėl paskolos grąžinimo ir prievolės mokėti sutartines palūkanas

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal CK 6.870 straipsnį paskolos gavėjo pagal paskolos sutartį pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas už naudojimąsi pinigais, jeigu sutartis nenustato ko kita. Byloje iš esmės nekilo ginčo dėl negrąžintos paskolos dydžio ir paskolos grąžinimo prievolės egzistavimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės negrąžinto 13 724,68 Eur kredito sumą.

23. Pagal CK 6.872 straipsnio, reglamentuojančio palūkanas už naudojimąsi paskolos sutarties dalyku, 1 dalį palūkanų (pelno palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tai paskolos sutartis yra atlygintinė. Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015).

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė įsipareigojo grąžinti gautą kreditą Vartojimo kredito sutartyje nurodytu terminu pagal grafiką ir mokėti 14 proc. metinių palūkanų (Vartojimo kredito sutarties 2.1, 4.1, 5.1 punktai), (b. l. 18-23). Atsižvelgiant į šios teisėjų kolegijos nutarties 23 pastraipoje nurodomą teisinį ginčo santykio reglamentavimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, vadovaujantis Vartojimo kredito sutarties 5.1 punktu, nustatančiu kredito gavėjos pareigą mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas nuo negrąžintos kredito sumos (13 724,68 Eur), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė turi prievolę mokėti sutartines 14 proc. dydžio palūkanas iki visiško prievolės įvykdymo (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad atsakovė gautu kreditu vis dar naudojasi, todėl turi sumokėti pelno (mokėjimo) palūkanas, dėl kurių dydžio ir mokėjimo tvarkos buvo susitarta nurodomoje vartojimo kredito sutartyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vartojimo kredito sutartyje nebuvo įtvirtinta, kad Sutarties nutraukimas yra pagrindas nutraukti šių palūkanų mokėjimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodomas ginčo teisinio santykio vertinimas atitinka bendrą Kauno apygardos teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-231-555/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-526-480/2017, 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-799-260/2017, 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-892-259/2016).

25. Teisėjų kolegija atmeta atsakovės apeliacinio skundo argumentus, jog teismas nepagrįstai priteisė 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. LR CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, jog šių įstatyminių palūkanų dydis nagrinėjamu atveju yra 5 procentai. Pareiga mokėti šias procesinėmis vadinamas palūkanas atsiranda iš įstatymo, nurodytų palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Procesinės palūkanos skaičiuojamos, kai yra pareikštas kreditoriaus prašymas jas skaičiuoti, ir tai daroma nuo prievolės gražinti skolą atsiradimo iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba šalys bendru sutarimu ar kreditorius savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo. Aptariamos palūkanos byloje pagrįstai skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos (15 277,83 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. kovo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo sumos, kurią sudaro pagrindinė skola kreditoriui, taip pat papildomi reikalavimai delspinigiai.

Dėl sutartinių delspinigių mokėjimo

26. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė 837,21 Eur dydžio delspinigius laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2018 m. kovo 1 d., nes jai iki pat 2018 m. kovo 1 d. nebuvo pateiktos reikalavimo perleidimo sutartys ar kitokie įrodymai, patvirtinantys reikalavimo perleidimo faktą. Vartojimo kredito sutartyje buvo numatytos 0,05 proc. delspinigiai, mokėtini už kiekvieną prievolės nevykdymo dieną (Sutarties 7.2 punktas). Byloje nustačius, kad ieškovės prašomos priteisti palūkanos atlieka mokėjimo už naudojimąsi pirminės kreditorės pinigais funkciją, konstatuotina, kad ieškovės reikalavimas priteisti ir delspinigius už prievolės nevykdymą laiku yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.71 straipsnio 1 dalis, Vartojimo kredito sutarties 7.2 punktas, CK 6.101 straipsnio 2 dalis).

27. Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartimi atsakovei buvo atidėtas dalies 94 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas už apeliacinį skundą, Skundą atmetus, šios išlaidos priteisiamos valstybei iš apeliantės (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 94 Eur žyminio mokesčio sumą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Aušra BaubienėRaimondas BuzelisArvydas Žibas