Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir nuteistas 1 (vienerių) metų ir 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 286 straipsnį ir nuteistas 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant E. J.: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; 3) atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą.

K. B. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam iš E. J. priteista 574,43 Eur turtinės ir 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys patenkintas ir jam iš E. J. priteista 3871,36 Eur žalos atlyginimo.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir jai iš E. J. priteista 250,10 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš nuteistojo E. J. gynėjo advokato M. Paukštės apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas ginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytas faktines aplinkybes, kelia klausimą dėl nukentėjusiojo ir liudytojo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą ir įrodymų slėpimą, taip pat nesutinka su nuteistajam paskirta bausme ir nukentėjusiajam priteistu neturtinės žalos dydžiu. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl E. J. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą, 286 straipsnį

Apeliaciniame skunde kvestionuojamas BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 286 straipsnyje numatytų veikų įrodytumas, tačiau teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus (tarp jų ir apelianto akcentuojamus vaizdo įrašus), apeliacinio skundo argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl E. J. kaltės. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kitaip interpretuojant byloje surinktus įrodymus, savaip juos vertinant, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo. E. J. kaltę dėl minėtų nusikaltimų padarymo patvirtina byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.

Apeliantas skunde daug dėmesio skiria vaizdo įrašų pateikimo į bylą aplinkybėms, kurios, apelianto vertinimu, sudaro pagrindą nesivadovauti nukentėjusiojo K. B. ir liudytojo V. P., kurie slėpė bylai svarbius įrodymus, melagingais parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamas įvykis įvyko viešajame transporte, dviem keleivinio kelių transporto kontrolieriams K. B. ir V. P. įlipus į viešojo transporto stotelėje sustojusį maršrutinį autobusą patikrinti keleivių turimus bilietus. Bylos duomenimis, abu kontrolieriai turėjo nešiojamus (pritvirtinus prie uniformos) vaizdo registratorius. Šių vaizdo registratorių įrašai neabejotinai yra svarbūs įrodymai nustatant įvykio faktines aplinkybes. Apeliantas yra teisus teigdamas, kad nukentėjusiojo K. B. vaizdo registratoriumi užfiksuoti vaizdo įrašai buvo pateikti ir apžiūrėti ikiteisminio tyrimo metu, o kito kontrolieriaus (liudytojo V. P.) – tik bylą nagrinėjant teisme (2022 m. vasario 2 d. teisiamajame posėdyje). Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad šios aplinkybės parodo, jog V. P. vaizdo registratoriaus užfiksuotas vaizdo įrašas buvo tyčia slepiamas nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo, o buvo pateiktas į bylą tik atsitiktinumo dėka, reikalaujant gynėjui. Apelianto teigimu, V. P. vaizdo įrašas nukentėjusiajam buvo nenaudingas, nes peržiūrėjus įrašą matyti konflikto pradžia ir tai, kad E. J. nenaudojo smurto. Priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrindo teigti, kad V. P. vaizdo įrašas yra nenaudingas nukentėjusiajam. Visų pirma, būtent nukentėjusiojo atstovas minėtame teisiamajame posėdyje, kuriame pirmosios instancijos teismas paskelbė byloje surinktus dokumentus ir kartu su proceso dalyviais peržiūrėjo nukentėjusiojo K. B. vaizdo įrašą (BPK 290 straipsnis), nurodė, kad iš šio įrašo nematyti visi veiksmai ir jis turi kitą vaizdą įrašą (kaip paaiškėjo vėliau, užfiksuota V. P. vaizdo registratoriumi), kuriame visi veiksmai aiškiai matomi. Teismas pridėjo prie bylos ir peržiūrėjo nukentėjusiojo atstovo pateiktą vaizdo įrašą (2 t., b. l. 139–140). Antra, apeliantas klaidingai tvirtina, kad šiame vaizdo įraše neužfiksuotas E. J. smurto panaudojimo faktas, tačiau apie tai teisėjų kolegija pasisakys vėliau.

Siekiant nustatyti, dėl kokių priežasčių V. P. vaizdo registratoriumi užfiksuotas įrašas nebuvo pateiktas ir apžiūrėtas ikiteisminio tyrimo metu, būtina išanalizuoti ikiteisminio tyrimo eigą. Minėta, kad nagrinėjamo įvykio laikas – 2019 m. birželio 29 d., tarp 21.00 ir 22.00 val. K. B. tos pačios dienos rašytiniame pareiškime, paaiškindamas įvykio aplinkybes, nurodė, kad visi keleivio veiksmai nufilmuoti tarnybine kamera (1 t., b. l. 14). 2019 m. birželio 30 d. pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą ir tarnybiniame pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodyta, kad visas įvykis užfiksuotas kontrolieriaus nešiojamame registratoriuje (1 t., b. l. 1, 8). 2019 m. birželio 30 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad K. B. negalėjo pateikti registratoriaus vaizdo įrašo, nes darbo priemones perdavė kolegoms, todėl policijos pareigūnai reikalauti vaizdo įrašo gali iš jo vadovo (1 t., b. l. 19). Apklaustas liudytoju K. B. 2019 m. birželio 30 d. taip pat parodė, kad įvykis užfiksuotas jo vaizdo registratoriumi (1 t., b. l. 31). Ikiteisminio tyrimo pareigūnas 2019 m. liepos 3 d. raštu kreipėsi į SĮ „Susiekimo paslaugos“, prašydamas pateikti kontrolieriaus K. B. nešiojamame registratoriuje užfiksuotą incidento (2019 m. birželio 29 d. tarp šio kontrolieriaus ir keleivio E. J.) vaizdo įrašą (1 t., b. l. 21). Iš aptartų ikiteisminio tyrimo dokumentų matyti, kad šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje pareigūnai reikalavo pateikti tik K. B. vaizdo registratoriumi užfiksuotą vaizdo įrašą, nes tuo metu buvo minimas tik K. B. turimas vaizdo registratorius, todėl teigti, jog pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje buvo padaryti procesiniai pažeidimai, kaip nurodo apeliantas, nėra pagrindo. Iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atstovų el. susirašinėjimo matyti, kad reikalaudami minėto vaizdo įrašo pareigūnai kartu siekė nustatyti kitus su K. B. buvusius kontrolierius ir tokie duomenys jiems buvo pateikti (1 t., b. l. 22–23). Be to, iš šio susirašinėjimo matyti, kad buvo susitarta, jog reikalaujamą vaizdo įrašą pareigūnams pristatys į apklausą atvyksiantys kartu su K. B. incidento metu dirbę kolegos V. P. arba D. G.. Bylos duomenimis, D. G. konflikto nematė, nes tuo metu buvo tarnybiniame automobilyje, todėl jos parodymai šiame kontekste neanalizuojami. V. P. 2019 m. liepos 5 d. pateikė pareigūnams reikalaujamą vaizdo įrašą (t. y. užfiksuotą K. B. vaizdo registratoriumi) ir buvo apklaustas liudytoju (1 t., b. l. 24, 78). Apklausos metu parodė, kad jo vaizdo registratoriaus buvo išsikrovęs, todėl neturėjo galimybės nieko įrašyti. Taigi, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai turėjo būti vertinami kritiškai dėl padarytų procesinių pažeidimų.

Aplinkybė, kad yra dar vienas vaizdo įrašas, užfiksuotas kito kontrolieriaus V. P. vaizdo registratoriumi, paaiškėjo tik bylos teisminio nagrinėjimo metu. Minėta, kad apie jį užsiminė nukentėjusiojo atstovas po to, kai pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje buvo peržiūrėtas K. B. vaizdo registratoriumi užfiksuotas įrašas, kuris atstovui pasirodė neaiškus. Nukentėjusiojo atstovas nurodė, kad kitą vaizdo įrašą yra gavęs iš nukentėjusiojo. Turint omeny liudytojo V. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jo vaizdo registratorius įvykio metu buvo išsikrovęs, aptariamo kito vaizdo įrašo išsaugojimo aplinkybės kelia tam tikrų klausimų. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apie šį vaizdo įrašą teisiamajame posėdyje užsiminė nukentėjusiojo atstovas, teigti, jog nukentėjusysis ir liudytojas V. P. siekė sąmoningai nuslėpti vaizdo įrašą, nėra pagrindo. Labiau tikėtina, kad liudytojas V. P. sąžiningai klydo apklausos metu teigdamas, kad vaizdo įrašas nebuvo užfiksuotas dėl išsikrovusio vaizdo registratoriaus. Šią išvadą patvirtina aplinkybė, kad šis įrašas, priešingai nei teigia apeliantas, patvirtina būtent nukentėjusiojo įvykio versiją. Taigi nukentėjusysis (ir liudytojas) neturėjo pagrindo slėpti šį vaizdo įrašą, tiesiog ikiteisminio tyrimo pareigūnai nereikalavo jo pateikti. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš nukentėjusiojo pirminių parodymų, kontrolieriai patys vaizdo įrašų nesaugo, o po pamainos visą turimą įrangą perduoda darbdaviui.

Pažymėtina, kad K. B. duoti parodymai buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu K. B. dėl konflikto pradžios su nuteistuoju parodė, kad priėjus prie E. J. patikrinti keleivio bilietą pastarasis pradėjo šaukti, vartoti necenzūrinius žodžius, buvo agresyvus ir netikėtai sudavė jam (K. B.) du smūgius į veidą (1 t., b. l. 30, 34; 2 t., b. l. 115). Šiuos nukentėjusiojo parodymus pagrindžia byloje esantys vaizdo įrašai. Iš K. B. registratoriumi užfiksuoto vaizdo įrašo matyti, kad priėjęs prie nuteistojo K. B. su juo bendrauja ramiu tonu, paprašo bilieto, tačiau E. J. pradeda reikšti nepasitenkinimą, jog yra tikrinamas jo bilietas, vartoja necenzūrinius žodžius, tampa vis agresyvesnis, bando atsistoti, tačiau jam tai nepavyksta, prasideda grumtynės su kontrolieriumi. Šias aplinkybes dar išsamiau atskleidžia kitas minėtas vaizdo įrašas, užfiksuotas kito kontrolieriaus V. P. vaizdo registratoriumi. Iš jo matyti, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas, kuris peraugo į grumtynes, tačiau iš jo akivaizdžiai matyti, jog būtent E. J. pradeda naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Kadangi įrašas darytas liudytojo V. P. vaizdo registratoriumi, t. y. filmuojant konfliktą iš šalies, nuteistojo veiksmai matomi aiškiau, t. y. E. J. užsimoja ir dešine ranka du kartus smūgiuoja į K. B. veidą, vėliau prasideda grumtynės, nukentėjusiajam bandant sutramdyti nuteistąjį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad autobuso lange atsispindi vykstantis konfliktas. Kadangi E. J. vilki baltus marškinius ilgomis rankovėmis, jo rankų padėtis, jomis atliekami veiksmai aiškiai matosi šiame atspindyje, t. y. matyti, kad nuteistasis suduoda K. B. į veidą, o pastarasis ginasi nuo E. J. (blokuoja E. J. smūgius, laiko jį prispaudęs). Šiame vaizdo įraše labai gerai matyti nukentėjusiajam padaryti veido sužalojimai, bėgantis kraujas.

Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ne tik vaizdo įrašai, bet ir liudytųjų parodymai. Liudytojai D. G. (kontrolierė) ir Z. I. (Z. I.) (autobuso variuotojas) parodė, kad paties konflikto nematė, tačiau jam pasibaigus pastebėjo, jog K. B. veidas buvo kruvinas (1 t., b. l. 82, 91; 2 t., b. l. 133). Analogiškas aplinkybes nurodė į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas M. B. (M. B.) (1 t., b. l. 85). Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl liudytojo V. P., kuris vienintelis iš apklaustų liudytojų stebėjo konfliktą, parodymų vertinimo kaip nepatikimų. Nors V. P. 2019 m. liepos 5 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nematė to momento, kai keleivis K. B. sudavė smūgį į veidą (1 t., b. l. 78), teisme patvirtino matęs kaip keleivis du kartus trenkė kolegai į veidą (2 t., b. l. 117). Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad liudytojas, pakeisdamas parodymus, siekė padėti savo bendradarbiui. Pažymėtina, kad dėl šio incidento buvo pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas, kuriame įtarimai pareikšti K. B.. V. P. buvo apklaustas liudytoju ir kitame ikiteisminiame tyrime. Tai matyti iš 2020 m. kovo 8 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą (1 t., b. l. 143–145). Iš šio nutarimo matyti, kad 2019 m. rugsėjo 9 d. apklaustas liudytoju V. P. parodė, jog matė, kad keleivis du kartus ranka trenkė K. B. į veido sritį. Šiame kontekste (dėl smūgių sudavimo) pastebėtina, kad pats E. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog neatmeta tikimybės, jog konflikto metu jis galėjo suduoti du smūgius K. B. į veido sritį, nurodė, kad gailisi dėl įvykusio konflikto, nori atsiprašyti nukentėjusiojo (1 t., b. l. 115, 120). Nuteistasis teisiamajame posėdyje jau parodė, kad kaltės nepripažįsta, nes smūgių nesudavė, o smurtauti pradėjo K. B. (2 t., b. l. 114), tačiau ši pakeista nuteistojo gynybinė pozicija prieštarauja objektyviems bylos įrodymams – minėtiems vaizdo įrašams ir specialisto išvadoms.

Bylos duomenimis, 2019 m. liepos 3 d. nukentėjusįjį apžiūrėjęs specialistas, kartu vertindamas jam pateiktus medicinos dokumentus, padarė išvadą, kad K. B. nustatytos poodinės kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke, kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimai kairiame smilkinyje, nosies nugarėlėje, muštinė žaizdelė dešinės akies apatiniame voke ir žaizdelė lūpos gleivinėje, kliniškai diagnozuotas kairės plaštakos IV-o delnakaulio kaklo lūžis. Specialistas pažymėjo, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio metu (1 t., b. l. 39). Byloje pateikta ir papildoma dar viena 2019 m. rugpjūčio 6 d. specialisto išvada, kurioje tas pats specialistas, atsižvelgdamas į anksčiau surašytą išvadą ir medicininius duomenis, papildomai nurodė, kad sužalojimai padaryti mažiausiai šešiais trauminiais poveikiais (1 t., b. l. 49). Kaip matyti, šiose specialisto išvadose nustatytas sužalojimų, padarytų nukentėjusiajam, pobūdis, jų lokalizacija, trauminių poveikių skaičius, sužalojimų padarymo laikotarpis, konkrečiai atsakyta į užduotyje suformuluotus klausimus. Priešingai nei nurodo apeliantas, specialistas neprivalėjo ir net neturėjo galimybės apibūdinti, kokius trauminius veiksmus atliko E. J.. Kritika specialisto išvadoms savaime negali paneigti jų, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumo ir įrodomosios reikšmės. Vien asmens subjektyvaus vertinimo nepakanka suabejoti nei specialisto atlikto tyrimo eiga, nei specialisto padarytomis išvadomis.

Apeliantas prašė apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš sveikatos priežiūros įstaigų K. B. medicinos dokumentus. Šį prašymą motyvavo tuo, kad specialisto išvadose K. B. nustatytas kairės rankos plaštakos delnikaulio lūžis galėjo atsirasti vėliau, nes šis lūžis nukentėjusiajam diagnozuotas tik 2019 m. liepos 5 d. Šie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto prašymas buvo atmestas, kadangi prašomų išreikalauti medicinos dokumentų turinys nurodytas abiejose specialisto išvadose. Iš aptartų specialisto išvadų tiriamųjų dalių matyti K. B. medicinos dokumentų duomenys, t. y. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės asmens ambulatorinio gydymo statistinė kortelė, pradėta pildyti 2019 m. birželio 29 d. 22.39 val. (nepraėjus nė dviem valandoms po įvykio), kurioje užfiksuota diagnozė K. B. – kairės plaštakos IV delnakaulio lūžis; VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro asmens sveikatos istorija, iš kurios taip pat matyti, kad K. B. diagnozuotas kairės plaštakos IV delnakaulio lūžimas. Šie duomenys sutampa su K. B. duotais parodymais, kad įvykio metu jam buvo sužalota kairė ranka (1 t., b. l. 30, 34) ir M. B. (policijos pareigūno) parodymais, kuris nurodė, kad įvykio vietoje K. B. skundėsi skaudančia kaire ranka (1 t., b. l. 85). Be to, šias faktines aplinkybes patvirtina byloje esančios fotonuotraukos, darytos iškart po įvykio, iš kurių matyti K. B. padaryti sužalojimai, įskaitant patinusią ir paraudusią kairę plaštaką (2 t., b. l. nesunumeruoti). Taigi aptariamas lūžis, bylos duomenimis, nukentėjusiajam nustatytas iš karto po įvykio, todėl abejonių, kad K. B. šį sužalojimą patyrė ne įvykio metu, nėra.

Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad K. B. kairės rankos plaštakos delnikaulio lūžį galėjo patirti pats smūgiuodamas į autobuso konstrukcijas ar suduodamas smūgius nuteistajam. Atkreiptinas dėmesys, kad šias aplinkybes paneigia vaizdo įrašai, iš kurių nematyti, jog K. B. būtų smūgiavęs į autobuso konstrukcijas ar nuteistajam ir tokiu būdu susižalojęs kairę ranką. Byloje nustatyta, kad po nuteistojo fizinio smurto prieš nukentėjusiojo panaudojimo, tarp jų vyko grumtynės, kurių metu nukentėjusysis patyrė minėtą lūžį. Šiuo atveju egzistuoja neginčijamas priežastinis ryšys tarp E. J. atliktų veiksmų ir K. B. plaštakos delnakaulio kaklo lūžio bei kitų patirtų sužalojimų.

Teisėjų kolegija, vertindama išdėstytus įrodymus, jų turinį, daro išvadą, kad E. J. pradėjo konfliktą, jis smūgiavo K. B. be jokios priežasties, nukentėjusysis neįžeidinėjo E. J., nepradėjo pirmas naudoti fizinio smurto, priešingai nei nuteistasis. Apeliantas skunde taip pat daug dėmesio skiria nukentėjusiojo veiksmams, panaudojant ašarines dujas, apibūdina šiuos veiksmus kaip įgaliojimų viršijimą. Atkreiptinas dėmesys, kad konfliktas prasidėjo dėl nuteistojo neadekvačios reakcijos į nukentėjusiojo teisėtą reikalavimą pateikti patikrinimui keleivio bilietą. Vėlesni nukentėjusiojo veiksmai, atlikti po nuteistojo panaudoto smurto ir grumtynių, panaudojant ašarines dujas, nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas. Dėl jų jau yra pateiktas teisinis vertinimas, t. y. minėtu nutarimu, neįžvelgiant nukentėjusiojo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su konflikto dalyvių elgesiu (t. y. kuris iš konflikto dalyviu buvo agresyvesnis) pasibaigus konfliktui ir atvykus policijos pareigūnams, kadangi šios aplinkybės šioje byloje pareikštam kaltinimui nėra reikšmingos.

Dėl paskirtos bausmės

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį dėl bausmės skyrimo, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino tinkamai bei paskyrė nuteistajam teisingą bausmę. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad E. J. praeityje teistas užsienio valstybėse (1 t., b. l. 133–134), taip pat baustas administracine tvarka. E. J. padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus, veikdamas tiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju nenustatyta E. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta sunkinanti – jis nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. BK 286 straipsnio sankcijoje įtvirtintos šios bausmių rūšys: viešieji darbai, bauda ir laisvės atėmimas, tačiau BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijose numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki 5 (penkerių) metų. Atsižvelgiant į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, padarytų veikų pobūdį (panaudojo fizinį smurtą viešajame transporte, kuriame buvo kitų keleivių, prieš savo pareigas atliekantį kontrolierių) nėra pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus įgyvendinta E. J. skiriant švelnesnes už laisvės atėmimą bausmių rūšis. Apelianto prašo paskirti nuteistajam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nutarė paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Tai reiškia, kad E. J. nepaskirta reali laisvės atėmimo bausmė.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas E. J. už nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, 286 straipsnyje, padarymą paskyrė tinkamos rūšies bausmes ir tinkamai nustatė jų dydžius. Paskirtoji galutinė bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.

Dėl K. B. priteistos neturtinės žalos dydžio

Teisė pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje įtvirtinta BPK 109 straipsnyje, kuriame numatyta galimybė reikalauti iš kalto asmens atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingam nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio išsprendimui reikšmės turinčias aplinkybes įvertino tinkamai ir, priešingai negu teigiama skunde, klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendė teisingai, t. y. teismas įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino padarytų nusikalstamų veikų padarinius, nukentėjusiojo interesus, teisingai suprato įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teisėjų kolegija pažymi, kad išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą.

Nagrinėjamoje byloje neturtinė žala nukentėjusiajam yra padaryta dėl E. J. tyčinių nusikalstamų veiksmų, todėl dėl jo pareigos atlyginti šią žalą abejonių nekyla. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens teisė į sveikatą yra absoliuti, viena iš svarbiausių asmens teisių. Taigi nustatant nukentėjusiajam atlygintinos neturtinės žalos dydį pažeistos vertybės (sveikatos) reikšmingumas turi būti vienas iš lemiamų kriterijų. Šiuo atveju nustatyta, kad prieš K. B. buvo panaudotas fizinis smurtas vykdant savo darbines funkcijas, jis konflikto neinicijavo, nepradėjo naudoti smurto prieš E. J.. Kaip minėta, būtent nuteistasis pasirinko elgesio modelį, prieštaraujantį visuomeninėms normoms, ir klausimą dėl autobuso bilieto pažymėjimo sprendė pasitelkdamas agresiją, necenzūrinius žodžius, o po to neišprovokuotas, nesant kitai priežasčiai, kuri galėtų būti vertinama nuteistojo naudai, trenkė K. B.. Dėl to nėra pagrindo atsižvelgti į apelianto akcentuojamą nukentėjusiojo elgesį.

K. B. buvo nedarbingas daugiau nei šimtą dienų, jis patyrė fizinį skausmą dėl plaštakos delnakaulio kaklo lūžio, veido sumušimo ir dvasinį sukrėtimą, kitų nepatogumų, susijusių su gydymosi procesu ir bylos nagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 2000 Eur neturtinės žalos kompensaciją, rėmėsi kasacinio teismo praktika, atsižvelgė į neturtinės žalos atlyginimui reikšmingas aplinkybes, t. y. K. B. sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius, sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens – E. J. kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Priimdamas sprendimą iš E. J. nukentėjusiojo naudai priteisti 2000 Eur neturtinę žalą apylinkės teismas nenukrypo nuo teismų praktikos.

Analizuojant teismų praktiką analogiško ir panašaus pobūdžio bylose, matyti, kad nukentėjusiesiems priteisiami neturtinės žalos dydžiai yra artimi ar net didesni nagrinėjamu atveju priteistam. Pavyzdžiui, už tai, kad asmuo apsvaigęs nuo alkoholio pasipriešino pareigūnui naktiniame klube ir jam sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, dėl ko pareigūno sveikata buvo sutrikdyta daugiau nei dešimčiai dienų, nukentėjusiajam priteista 4500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-415-891/2018); už tai, kad asmuo viešojo transporto stotelėje konfliktuodamas su nukentėjusiuoju jam vienu smūgiu sulaužė nosies kaulus, o kitų sužalojimų nepadarė, buvo priteista 1303,29 Eur neturtinės žalos atlyginimo (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 10 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-422-149/2015); už tai, kad asmuo viešoje vietoje išprovokavo konfliktą ir nukentėjusiajam be kitų padarytų sužalojimų sulaužė skruostikaulį, buvo priteista 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 24 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-150-616/2021).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad K. B. padarytos neturtinės žalos dydis buvo nustatytas tinkamai, nustatyta 2000 Eur piniginė kompensacija šiuo atveju atitinka padarytų veikų pavojingumą, taip pat ir nuteistojo turtinę padėtį, nes nustatyta, kad E. J. vykdo individualią veiklą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nenukrypo nuo įstatymų nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, teisingai įvertino visus žalos atlyginimo kriterijus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo K. B. atstovas advokatas J. Ivoška nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė vienintelę klaidą, nes nepriteisė nukentėjusiajam patirtų bylinėjimosi išlaidų.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128-489/2021, Nr. 2K-70-942/2022).

Nukentėjusiojo K. B. atstovas advokatas J. Ivoška pirmosios instancijos teismo prašė iš E. J. nukentėjusiajam priteisti 500 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme. Tai matyti iš 2021 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio protokolo (2 t., b. l. 113), kuriame užfiksuota, kad atstovas prašė prijungti dokumentus dėl bylinėjimosi išlaidų ir šį prašymą teismas tenkino, taip pat apie bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atstovas užsiminė baigiamųjų kalbų metu, tačiau pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų klausimo neišsprendė. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama ne pagal nukentėjusiojo ar jo atstovo, o pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio ir priteisti nukentėjusiajam jo pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad pagal BPK 361 straipsnio 2 dalį nuosprendžio vykdymo metu nuosprendį priėmęs teismas turi teisę priimti sprendimus dėl proceso išlaidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo, jeigu šie klausimai neišspręsti nuosprendyje.

Nukentėjusiojo K. B. atstovas advokatas J. Ivoška prašo iš E. J. nukentėjusiajam priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Iš atstovo pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas ir banko sąskaitos išrašo kopijų matyti, kad teisinių paslaugų suteikimas (atstovavimas teisme ir procesinių dokumentų parengimas) apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiajam kainavo 500 Eur. Atstovas rengė atsiliepimą į apeliacinį skundą, taip pat buvo atvykęs į du apeliacinės instancijos teismo posėdžius. Atsižvelgiant į atstovo nukentėjusiajam suteiktų paslaugų pobūdį ir mastą, nurodyto dydžio išlaidos nelaikytinos per didelėmis.

Ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, todėl BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu nukentėjusysis turi teisę į turėtų procesinių išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo E. J. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą.

Priteisti iš E. J. nukentėjusiajam K. B. 500 (penkis šimtus) Eur išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.