- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-05
- Bylos Nr.
- e2A-1680-864/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Renata Volodko
- Ieškovas
- J. R.
- Atsakovas
- E. N., V. N.
- Trečiasis asmuo
- Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Švenčionių rajono savivaldybės administracija
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovams E. N., V. N. dėl įpareigojimo nutraukti veiklą ir statinių eksploatavimo uždraudimo bei nugriovimo, tretieji asmenys byloje Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Švenčionių rajono savivaldybės administracija ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. R. (toliau ir ieškovė) ieškiniu prašė: 1) įpareigoti atsakovus E. N. ir V. N. (toliau ir atsakovai), t. y. ieškovei gretimo (kaimyninio) sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkus, nutraukti žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau ir žemės sklypas) ūkininko veiklos vykdymą ir statinių eksploatavimą ūkininko veiklai; 2) įpareigoti atsakovus per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti statinius – penkis grūdų džiovinimo bokštus – nurodytame žemės sklype.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismo posėdyje ieškovė prašė ieškinį tenkinti visiškai.
3. Nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausančiame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 2009 metų kaimo turizmo sodyboje vysto kaimo turizmo veiklą. Paaiškino, kad atsakovai yra jos kaimynai, jos ir atsakovų žemės sklypai ribojasi; atsakovai jiems nuosavybės teise priklausančiame sklype pastatė penkis grūdų džiovinimo bokštus, kurių keliamas triukšmas, dulkės ir vizualinė tarša trukdo ieškovei vystyti kaimo turizmo veiklą. Teigė, kad atvykę klientai nuolat klausia, kokia tai gamykla, o ji turi aiškinti, kad grūdų bokštai priklauso ne jai. Nurodė, kad tiek ieškovė, tiek kiti klientai dėl grūdų bokštų keliamo triukšmo ir dulkių negali kokybiškai ilsėtis; ankstesniais metais buvo daug vietinių klientų, o pastaruoju metu tik vilniečiai, kauniečiai ir ieškovė nėra tikra, kad šie klientai kitais metais naudosis jos teikiamomis kaimo turizmo paslaugomis.
Šalies argumentai
4. Ieškovės teigimu, atsakovai grūdų džiovinimo bokštus pastatė labai arti jos sklypo ribos, t. y. apie 17- 20 metrų atstumu iki tvoros, ir apie 20-30 metrų atstumu iki pirmo jai priklausančio pastato bei apie 40 metrų atstumu iki kito jai priklausančio pastato.
5. Nurodė, kad ieškovės žemės sklypo teritorija aptverta 1,80 m aukščio metalinių segmentų tvora; atsakovai teritoriją aptvėrę aukšta apie 2 m medine tvora.
6. Ieškovės teigimu, atsakovų grūdų džiovinimo bokštai veikė beveik nuolat visą vasarą, t. y. nuo liepos pabaigos iki spalio mėnesio kiekvieną dieną ir net šeštadieniais, žiemą veikė retkarčiais. Paaiškino, kad grūdų džiovinimo bokštai laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 21 d. buvo įjungiami gal po 2-3 kartus per savaitę, veikimo laikas įvairus, t. y. veikdavo ir po kelias valandas per dieną, ir nuo 9 val. iki 17 val., bei išeiginėmis dienomis, t. y. šeštadieniais. Ieškovės nuomone, eksploatuojant grūdų džiovinimo bokštus galimai naudojamas dyzelinas, ne vien elektros energija, kadangi atsakovų stogų šlaitai buvo padengti tamsiomis dulkėmis.
7. Paaiškino, kad dėl atsakovų žemės sklype veikiančių grūdų džiovinimo bokštų keliamo triukšmo neįmanoma susikalbėti kieme, keliamos dulkės trukdo kvėpuoti, prie bokštų beveik prie pat ieškovės sklypo ribos nuolat važinėja sunkiasvorės mašinos.
8. Pažymėjo, kad grūdų džiovinimo bokštai yra metaliniai, nedera su kraštovaizdžiu ir pastatyti arčiau nei 50 metrų vandens telkinio – tvenkinio, taip pažeidžiant pakrantės apsaugos zoną. Teigė, kad ieškovės sklypas taip pat ribojasi su vandens telkiniu – tvenkiniu, tai yra užtvenktas upelis, ir praplatinus padarytas tvenkinys, kuriuo naudojasi ieškovė ir atsakovai.
9. Ieškovės nuomone, atsakovai neteisėtai vykdo komercinę veiklą, t. y. džiovina ir parduoda kitoms įmonėms (ūkininkams) grūdus, todėl dėl atsakovų vykdomos veiklos ieškovė kreipėsi į kompetentingas institucijas: Švenčionių rajono savivaldybės administraciją, Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyrių, taip pat į Visuomenės sveikatos centrą dėl triukšmo lygio matavimo. Pažymėjo, kad atlikus grūdų džiovinimo bokštų keliamo triukšmo matavimus, triukšmo lygis nustatytų normų neviršijo, tačiau matavimai buvo atlikti ne iš karto, kadangi atsakovai nurodydavo įvairias priežastis, dėl kurių nebuvo galima išmatuoti triukšmo lygio (tai neveikė grūdų džiovykla, tai nebuvo grūdų ir pan.).
10. Teigė, kad, vertinant tai, jog pažeidžiamos ieškovės teisės vystyti kaimo turizmo veiklą, pastaroji prašo ieškinį tenkinti visiškai, t. y. įpareigoti atsakovus nutraukti žemės sklype ūkininko veiklos vykdymą ir statinių eksploatavimą ūkininko veiklai bei įpareigoti atsakovus nugriauti statinius – penkis grūdų džiovinimo bokštus atsakovams priklausančiame žemės sklype.
Šalies argumentai
11. Ieškovės atstovas advokatas P. S. (toliau ir ieškovės atstovas) prašė ieškovės ieškinį tenkinti visiškai ieškinyje nurodytais teisiniais pagrindais ir motyvais.
12. Nurodė, kad bokštai pastatyti atsakovo žemės sklype tikslu vykdyti ūkininko veiklą.
13. Pažymėjo, kad Žemės ūkio ministerijos 2018 m. gruodžio 19 d. atsakyme nurodyta, kad žemės ūkio paskirties sklype gali būti pastatyti šeimos narių poreikiams tenkinti reikalingi pagalbinio ūkio pastatai. Nurodė, kad apklaustas specialistas pažymėjo, kad netyrė, nei kokie mechanizmai yra bokštuose, nei pastato eksploatavimo pažeidimų, nei kokie yra įrenginiai (pavojingi, nepavojingi) yra bokštuose ir ar šie inžinieriniai statiniai dera su kraštovaizdžiu. Atstovo teigimu, nagrinėjamu atveju įstatymai turėjo būti aiškinami sistemiškai, o specialistas išvadą pateikė tik dėl to, ar atitinka statybos reglamentą.
14. Atstovo teigimu, atsakovai ūkininko veiklą vykdo pažeisdami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų specialiųjų sąlygų 126.1, 127.3 punktus, Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2017 Statinių klasifikavimas 7.17 punktą, Žemės naudojimo būdų turinio aprašo 15 punktą, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, Ūkininko ūkio veiklos įstatymo nuostatas, Statybos įstatymo 5 straipsnio 2 punktą, todėl tiek statiniai, tiek žemės sklypas, ant kurio statiniai stovi, negali būti naudojami ūkininko veiklai vykdyti.
15. Nurodė, kad atsakovai dėl jų vykdomos ūkininkavimo veiklos pažeidžia ieškovės teisėtus interesus vykdyti kaimo turizmo veiklą.
Atsiliepimas
16. Atsakovas E. N. (toliau ir atsakovas) atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti.
17. Paaiškino, kad 1998 metais (duomenys neskelbtini) įkūrė ūkininko ūkį, žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), o vėliau, įsigydamas iš valstybės ir fizinių asmenų žemes, kurios ribojosi su jo įsteigtu ūkiu, ūkį padidino. Teigė, kad ūkis nuo įsteigimo tapo ir iki šiol yra atsakovo ir jo šeimos pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
18. Nurodė, kad apie 2005 metus ieškovės (duomenys neskelbtini) šeima gretimai įsigijo žemės sklypą. Paaiškino, kad iš pradžių atsakovai ir ieškovės šeima kartu gerai sutardavo, atsakovų šeima padėjo ieškovams įsikuriant. Teigė, kad 2010 metais atsakovas ieškovės šeimai perleido dalį savo sklypo 0,49699 ha dydžio, o nuo 2015 metų ieškovė nuolat pradėjo jo ūkį skųsti į įvairias galimas institucijas dėl menkiausių ieškovei neįtikusių aplinkybių.
19. Paaiškino, kad atsakovų žemės sklype esantis vandens telkinys šiuo atveju yra ne ežeras, ne upė ar kitas vandens telkinys, kuriam taikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų sąlygų 126.1 punktas, 127.3 punktas, 127.9 punktas, o vandens telkinys, kurio dydis yra ženkliai mažesnis nei 0,5 ha. Anot atsakovo, šis tvenkinys seniai buvo jo iškastas, o ieškovės šeimai pasistačius pirtį, bendru atsakovų ir ieškovų sutarimu, bendromis lėšomis, tvenkinys buvo dar šiek tiek padidintas. Pažymėjo, kad atsakovo šeima geranoriškai sutiko tvenkinį padidinti tik dėl ieškovės šeimos prašomų didesnių patogumų. Atsakovo nuomone, kadangi tvenkinys yra mažesnis nei 0,5 ha, turėtų būti taikytinos ne ieškovės nurodytos teisės normos, bet Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtintos Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo nuostatos.
20. Anot atsakovo, ieškovės paaiškinimai dėl bokštų skleidžiamo triukšmo yra nepagrįsti, kadangi ieškovės iniciatyva ne kartą buvo tikrintas atsakovo ūkis dėl garso lygio ir pažeidimų nenustatyta.
21. Nurodė, kad ieškovės teiginiai, jog ginčo statiniai pažeidžia Statybos įstatymo reikalavimus, gadina kraštovaizdį, pagrįsti tik pateiktomis nuotraukomis, kurios neabejotinai nėra pakankamas pagrindas nustatyti minėto įstatymo nuostatų pažeidimą. Teigė, kad ieškovė ne kartą su skundais kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau minėto įstatymo nuostatų pažeidimo nebuvo konstatuota.
22. Atsakovo nuomone, ieškovės argumentai, kad ji kaimo turizmo paslaugas ėmė teikti gerokai anksčiau negu atsakovas pastatė ir ėmė eksploatuoti statinius, tuo pačiu prisiimdama didelius finansinius įsipareigojimus, yra nepagrįsti, kadangi atsakovas (duomenys neskelbtini) gimė, užaugo ir gyvena iki šiol, visą laiką ūkininkavo ir tai buvo bei yra jo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis. Ūkininko ūkį įregistravo 1998 metais, o ieškovė žemės sklypą įsigijo 2005 metais. Pažymėjo, kad ieškovė aiškiai matė, žinojo ir suprato atsakovo veiklos pobūdį, todėl jau tada turėjo įvertinti kuriamo kaimo turizmo verslo perspektyvas tokioje aplinkoje.
23. Atkreipė dėmesį, jog ieškovė nurodo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl žemės naudojimo būdų turinio aprašo patvirtinimo“ 15 punkto pažeidimus, tačiau ieškovės nurodyti galimai padaryti pažeidimai aprašyti minėto reglamento 16 punkte, kur nustatyta, kad žemės sklypai, skirti vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatams su pagalbinio ūkio paskirties pastatais.
24. Atsakovo nuomone, grūdų saugojimo bokštai taip pat turėtų patekti į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau ir Reglamentas) 7.19 punkto nuostatas. Pažymėjo, kad ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento rašte Nr. 23.2- 2D-6024 nurodyta, kad trys grūdų saugojimo bokštai priskiriami I grupės nesudėtingiems inžinieriniams statiniams, vadovaujantis Statybos reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ priedo 2 lentelė, kuris galiojo iki 2017 m. sausio 1 d.; du grūdų saugojimo bokštai priskiriami I grupės nesudėtingiems inžinieriniams statiniams, remiantis reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ priedo 3 lentelė, kuris įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d..; vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis I ir II grupės pagalbinio ūkio paskirties nesudėtingiems statiniams statomiems kaimo vietovėje statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi; vadovaujantis Reglamento STR 2.02.09:2005 priedu Nr. 9, atsakovo žemės sklypo maksimalus leistinas užstatymas yra 12,25 procento, tuo tarpu užstatymas yra 10 procentų; Švenčionių rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas yra patvirtintas 2009 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. T-2, nereglamentuoja kaimų gyvenamųjų teritorijų intensyvumo, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis galimai pažeistas.
25. Pažymėjo, kad dėl galimo Ūkininko ūkio bei Žemės įstatymų nuostatų pažeidimo ieškovės iniciatyva atsakovų veikla buvo nagrinėta ir tirta Nacionalinės žemės tarnybos Švenčionių skyriaus, Švenčionių rajono savivaldybės, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojų, kurie atsakovų pažeidimo ieškovės nurodytais pagrindais nenustatė ir ieškovei pateikė rašytinius atsakymus. Atkreipė dėmesį, jog kompetentingų institucijų atsakymų ieškovė Administracinės teisenos įstatymo nustatyta tvarka neskundė.
Atsiliepimas
26. Atsakovų atstovas advokatas M. N. (toliau ir atsakovų atstovas) su ieškiniu nesutiko visiškai, teismo posėdyje palaikė atsakovo atsiliepimą į ieškinį atsiliepime nurodytais pagrindais ir motyvais.
27. Papildomai nurodė, kad atsakovas dar 1998 metais (duomenys neskelbtini) paveldėjęs tėvų žemę įkūrė ūkininko ūkį žemės sklype, kuris tapo ir yra jo ir jo šeimos pragyvenimo šaltiniu. Pažymėjo, kad ūkis įregistruotas, institucijos ne vieną kartą pagal ieškovės pranešimus tikrinusios atsakovo ūkį pažeidimų nenustatė. Paaiškino, kad atsakovas nuo 1998 metų ūkį išplėtė, ūkininkauja, turi daug sklypų, sėja grūdus, kulia, džiovina; vykdant ūkininko veiklą būna, kad grūdai parduodami ir tiesiai iš laukų, dalį grūdų saugo ir savo poreikiams: sėklai, pašarams, esant poreikiui, keičiasi sėkla su kitais ūkininkais.
28. Trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus atstovė Ž. T. (toliau ir trečiojo asmens atstovė) teismo posėdyje visiškai palaikė atsiliepimą jame nurodytais motyvais ir pagrindais, ir prašė ieškinio netenkinti.
29. Nurodė, kad 2017 m. spalio 25 d. atlikus atsakovų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) žemės naudojimo patikrinimą, jokių pažeidimų nenustatyta. Minėtame žemės sklype atsakovai gyvena, yra gyvenamasis namas, ūkio paskirties statiniai ir kiti inžinieriniai statiniai, tarp kurių ir penki grūdų saugojimo bokštai. Paaiškino, kad atsakovai yra ūkininkai, ūkininkavimo veiklą vykdo iki šiol, statiniai reikalingi jų ūkinei veiklai vykdyti, gretimai šio sklypo yra žemės ūkio paskirties sklypas, kuris naudojamas ūkinei veiklai; atsakovai komercinės veiklos nevykdo.
30. Teigė, jog grūdų džiovinimo bokštai, kaip ir atsakovų gyvenamasis namas, pagalbinio ūkio pastatai yra namų valdos kitos paskirties žemės sklype, kuris ribojasi su žemės ūkio paskirties žemės sklypu, kuriame atsakovai vykdo ūkininkavimo veiklą.
31. Anot trečiojo asmens, grūdų džiovinimo bokštai, esantys atsakovų žemės sklype, kurio paskirtis – kita, nustatytų teisės aktų nepažeidžia. Paaiškino, kad grūdų džiovinimo bokštai yra inžinieriniai statiniai, kaip pagalbiniai pastatai, jų statybai leidimas nereikalingas; grūdų džiovinimo bokštus atsakovai gali naudoti savo reikmėms tenkinti.
32. Trečiojo asmens nuomone, ūkininko veikla atsakovų žemės sklype galima ir atitinka Švenčionių rajono savivaldybės patvirtintą Bendrąjį planą.
33. Nurodė, jog atsižvelgiant į gautus Švenčionių rajono savivaldybės administracijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos raštus, trečiojo asmens nuomone, atsakovai nepažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244 patvirtintų žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų.
34. Teigė, kad tvenkinys (kūdra) vandens registre neregistruotas, patikrinimo metu pažeidimų dėl vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos nenustatyta.
35. Išvadą teikiančios institucijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovas Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija) specialistas G. K. (toliau ir specialistas) palaikė jo pateiktą išvadą.
36. Nurodė, kad atsakovų žemės sklype po pranešimo apie galimą neteisėtą statybą statytojams buvo surašyti savavališkos statybos aktas dėl savavališkos pagalbinio ūkio pastato (grūdų džiovyklos) statymo ir privalomasis nurodymas. Paaiškino, kad atsakovas privalomojo nurodymo nustatytu terminu sutvarkė dokumentaciją, sumokėjo baudą, parengė projektą, statinys buvo patikrintas, neatitikimų projektui nenustatyta, todėl buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas ir statytojas įteisino sklype pagalbinio ūkio pastatą – stacionarią grūdų džiovyklą.
37. Teigė, kad pagal techninį reglamentą STR 1.01.09:2003 (galiojusį iki 2017 m. sausio 1 d.) stacionari grūdų džiovykla priskiriama pagalbinio ūkio pastatų pogrupiui. Nurodė, kad atsakovų sklype yra nustatyta tvarka įregistruotas pagalbinio ūkio pastatas – grūdų džiovykla, dėl jo statybos inspekcija jokių pastabų neturi, aplink pastatą yra pastatyti inžinieriniai statiniai – penki grūdų saugojimo bokštai. Paaiškino, kad pagal statybos reglamentą (STR 1.01.09:2003 (galiojusį iki 2017 m. sausio 1 d.) ir STR 1.01.03:2017 (galiojantį nuo 2017 m. sausio 1 d.)) bokštai priskiriami I grupės nesudėtingiems inžinieriniams statiniams. Teigė, jog I ir II nesudėtingiems statiniams statomiems kaimo vietovėje statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi; nesudėtingiems statiniams jokių papildomų sąlygų nenustatyta. Paaiškino, kad grūdų bokštus gamina tam tikros licencijuotos įmonės ir pagal nustatytą teisinį reglamentavimą grūdų saugojimo bokštai priskiriami inžinieriniams statiniams. Nurodė, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą grūdų bokštų pastatymui statybos leidimas nereikalingas, grūdų bokštai pastatyti teisėtai, inspekcija pažeidimų nenustatė.
38. Paaiškino, kad reikalavimas, kuriuo draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininkų ūkio ir kitus pastatus arčiau kaip 50 metrų už pakrantės apsaugos juostos, nagrinėjamu atveju netaikomas, nes atsakovų žemės sklype statiniai statomi kompaktiškai užstatytoje teritorijoje. Nurodė, kad vertinant teritorijos užstatymą (kompaktiškumą), šiuo atveju vertinama visos gyvenvietės teritorija, kuri užima 6,2 ha plotą, todėl 50 metrų pakrantės apsaugos juosta netaikoma; į aukštos įtampos elektros linijų apsaugos zoną atsakovų sklype pastatyti bokštai nepatenka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
39. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
40. Teismas nustatė, kad atsakovams priklausančiame žemės sklype pagalbinio ūkio pastatas pastatytas pagal Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 2015 m. spalio 9 d. išduotą statybos leidimą Nr. LNS- 04-151009-00070; trys plokščiadugniai grūdų saugojimo bokštai priskiriami I grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ (priedo 2 lentelė, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d.), o du plokščiadugniai grūdų saugojimo bokštai priskiriami I grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ priedo 3 lentelė, kuris įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d., dėl ko remiantis Statybos įstatymo nuostatomis I ir II grupės pagalbinio ūkio paskirties nesudėtingiems statiniams statomiems kaimo vietovėje statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi.
41. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ginčo statiniams – inžinieriniams statiniams, t. y. grūdų saugojimo bokštams (5 vnt.) statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas, inžinieriniai statiniai yra nesudėtingi statiniai, priskiriami I grupės nesudėtingų inžinierinių statinių grupei, žemės sklype neviršytas maksimalus leistinas ginčo sklypo užstatymo tankis, ginčo statiniai nustatyta tvarka įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, padarė išvadą, kad minėti statiniai atsakovams priklausančiame žemės sklype pastatyti nepažeidžiant statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus.
42. Teismas nustatė, kad atsakovų žemės sklype yra vandens telkinys, kurio plotas 0,0172 ha, o ieškovės žemės sklype yra vandens telkinys, kurio plotas 0,0158 ha. Įvertinęs aplinkybes, jog bendras vandens telkinio plotas yra 0,040 ha, objektyvų duomenų dėl atstumų nuo ginčo statinių iki vandens telkinio (tvenkinio), nėra, Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo duomenimis atsakovų žemės sklypui ribojimų, susijusių su vandens telkinių apsauga, nenustatyta, sprendė, kad ieškovės teiginiai dėl specialiųjų sąlygų pažeidimo nepagrįsti.
43. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aplinkybės, jog ginčo žemės sklype, kurio pagrindinė žemės paskirtis yra „kita“, atsakovas, būdamas ūkininku ir teisėtai vykdydamas ūkininko veiklą, pastatė penkis I grupės nesudėtingų statinių grupei priskirtinus grūdų džiovinimo bokštus – inžinierinius statinius, kurių statybai nėra privalomas statybą leidžiantis dokumentas, kurie nustatyta tvarka įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad atsakovas žemės sklypą naudoja ne pagal paskirtį.
44. Teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų (kaimo turizmo klientų skaičiaus ir/ar ieškovės (ne) gautų pajamų pokytis tam tikru laikotarpiu, ieškovės galimai kaimo turizmo klientams atlyginti nuostoliai (žala) dėl netinkamos paslaugos ir pan.), iš kurių teismas galėtų spręsti kokia apimtimi buvo pažeista ieškovės teisė verstis kaimo turizmo veikla. Pažymėjo, kad ieškovės reikalavimai atsakovams ir nurodyti nepatogumai (bokštų keliamas triukšmas, (ne)derėjimas su kraštovaizdžiu, dulkės ir kt. ) susiję su nepasiteisinusiais lūkesčiais, o ne su atsakovų galimai (ne)daromais pažeidimais. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė sodybą atsakovų kaimynystėje įsigijo 2005 metais, aiškiai matė, žinojo ir suprato atsakovų veiklos pobūdį (atsakovas ūkininkavimo veiklą vysto nuo 1998 metų), todėl, būdama rūpestinga ir atidi, galėjo ir turėjo įvertinti galimas rizikas jos teikiamoms kaimo turizmo paslaugoms dėl atsakovų vykdomos ūkininkavimo veiklos.
45. Teismas sprendė, kad net teismui nustačius galimus ieškovės nepatogumus dėl keliamo triukšmo, dulkių ir kt., tai nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės teisė pažeista tokia apimtimi, kuri sąlygotų atsakovus įpareigoti nutraukti teisėtai vykdomą ūkininko veiklą ir nugriauti teisėtai pastatytus ir nustatyta tvarka įregistruotus statinius. Atkreipė dėmesį, jog teisės aktų nustatytų reikalavimų, reglamentuojančių ūkininko veiklą, atsakovas nepažeidė; Nacionalinė žemės tarnyba esminių pažeidimų dėl žemės naudojimo (ne)pagal paskirtį nenustatė; ginčo statiniams statybą leidžiantis dokumentas nereikalingas; statybos priežiūros institucija pažeidimų, susijusių su pastatais, statiniais ir kitais inžinieriniais statiniais, ginčo sklype nenustatė; visi pastatai, statiniai ir tame tarpe ginčo statiniai – penki grūdų saugojimo bokštai, nustatyta tvarka įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, statinių registravimo duomenys nenuginčyti; ginčo statinių galimų demontavimo darbų preliminari kaina yra apie 60 000 Eur, todėl įpareigojimas atsakovą nutraukti teisėtai vykdomą ūkininko veiką ir įpareigojimas nugriauti teisėtai pastatytus ir nustatyta tvarka įregistruotus ginčo statinius, teismo vertinimu, būtų kraštutinė ir neproporcinga priemonė galimai sukeltiems ieškovės teisės verstis kaimo turizmo veikla pažeidimams.
46. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįvykdė Civilinio kodekso 4.98 straipsnyje nustatytos antros negatoriniam ieškiniui reikšti būtinos sąlygos – neįrodė, kad jos teisės yra pažeistos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
47. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo: 1) priimti apeliacinį skundą ir prie jo pridedamus įrodymus; 2) nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) pripažinti atsakovų dalyvavimą teismo posėdyje būtinu; 4) išreikalauti iš atsakovų, taip pat Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio
ministerijos atitinkamus dokumentus; 5) panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai; 6) priteisti iš atsakovų ieškovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
48. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad statiniai, t. y. penki grūdų džiovinimo bokštai, žemės sklype pastatyti teisėtai; šiame žemės sklype vykdoma atsakovų ūkininkavimo veikla yra teisėta; prieštaringai nurodė, kad statiniais ir/ar atsakovų vykdoma ūkininkavimo veikla žemės sklype nėra pažeidžiami atsakovės teisės ir teisėti interesai; atsakovų neteisėtas interesas pastatyti žemės sklype statinius, juos naudoti ir vykdyti ūkininko veiklą yra svarbesnis ieškovės teisėtų interesų atžvilgiu.
49. Ieškovė nurodo, jog nagrinėjamu atveju teismas netinkamai taikė teisės aktus ir nuostatas, reglamentuojančias statinių statybą žemės sklypuose, kurių paskirtis yra „kita“, naudojimo būdas „gyvenamosios teritorijos“, o naudojimo pobūdis - „mažaaukščių gyvenamųjų pastatų statyba“. Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto Žemės naudojimo būdų turinio aprašo 16 punkte nurodyta, kad kuomet žemės sklypo paskirtis yra „kita“, naudojimo būdas „gyvenamosios teritorijos“, o naudojimo pobūdis „mažaaukščių gyvenamųjų pastatų statyba“, tai tokios paskirties žemės sklypai gali būti skiriami tik vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatams su pagalbinio ūkio paskirties pastatais statybai. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 7.17 punktą pagalbinio ūkio paskirties pastatai – sodybų ūkio pastatai, pagalbinio ūkio pastatai (tvartai, daržinės, sandėliai, garažai, vasaros virtuvės, dirbtuvės, pirtys, kietojo kuro sandėliai (malkinės) ir panašiai, kurie tarnauja pagrindiniam daiktui. Šiame kontekste ieškovė nurodo, jog nagrinėjamu atveju penki ploščiadugniai ir labai aukšti, didelio tūrio (kelių tonų talpos) grūdų bokštai (statiniai), atsižvelgiant į jų skaičių, apimtį, talpą, technines savybes, techninę paskirtį faktiškai nėra pastatyti tikslu tenkinti atsakovų būtiniausias nuolatines reikmes, o skirti atsakovų ir jų sūnaus A. N., kuris net negyvena nurodytame žemės sklype, vykdomai ūkininko veiklai. Atsižvelgiant į tai, anot ieškovės, tokių statinių statyba žemės sklype draudžiama, o atsakovų veiksmai pripažintini neteisėtais ir nutrauktini.
50. Atkreipia dėmesį, jog teismas šiame kontekste nepasisakė ir dėl į bylą pateiktų įrodymų – Žemės ūkio ministerijos 2018 m. gruodžio 21 d. paaiškinimo, pagal kurį žemės sklype gali būti tik pagalbinės paskirties pastatai, skirti ne žemės ūkiui tvarkyti; bei Žemės ūkio ministerijos 2019-01 rašto, kuriame taip pat patvirtinta, kad ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai gali būti statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype. Pažymi, kad, savo ruožtu, ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai gali būti statomi tik nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype.
51. Anot ieškovės, teisiškai ir faktiškai niekuo nepagrįsta yra ir prieštaringa pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovams priklausančio žemės sklypo (ar/ir greta esančių sklypų) užstatymo tankis ne mažesnis kaip 20 procentų, dėl ko netaikytinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punktas, draudžiantis statinius statyti arčiau negu per 50 m nuo vandens telkinio. Pažymi, jog nėra aišku, kokia teisės norma rėmėsi teismas, padarydamas tokią išvadą. Atkreipia dėmesį, jog maksimalus leistinas teritorijos užstatymas yra 12,5 procento. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju niekaip nepavyktų išvengti aukščiau nurodyto punkto taikymo, nes visais atvejais teritorijos užstatymas bus mažesnis negu 20 procentų, dar daugiau, jis neviršys 12,5 procento. Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog statiniai pastatyti arčiau negu už 50 m nuo vandens telkinio, kadangi byloje nėra ginčo, kad statiniai yra arčiau negu 50 m nuo vandens telkinio.
52. Anot ieškovės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, vertindamas statinių teisėtumą, netaikė Statybos įstatymo 5 straipsnio 2 punkto, pagal kurį statinys privalo derėti prie kraštovaizdžio, bei nemotyvavo, kodėl jis nevertina statinių statybos teisėtumo šios teisės normos atžvilgiu. Atkreipia dėmesį, jog, akivaizdu, kad gremėzdiški, metaliniai, blizgantys statiniai nedera prie kraštovaizdžio, jį gadina.
53. Pažymi, kad specialistas G. K. nurodė, kad jis netyrė statinių teisėtumui konstatuoti svarbių aplinkybių: statinių statybos paskirties, naudojimo paskirties, derėjimo prie kraštovaizdžio, ar statinių eksploatavimui (grūdų džiovinimui) naudojami pavojingi mechanizmai ir t. t.
54. Atkreipia dėmesį, jog vien tas faktas, kad ginčo statiniai nustatyta tvarka įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, pats savaime nereiškia, jog jie pastatyti ir eksploatuojami nepažeidžiant statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus. Be to, anot ieškovės, pirmosios instancijos teismas neteisėtai duomenis iš VĮ Registrų centro apie statinius išsireikalavo savo iniciatyva jau po bylos išnagrinėjimo, juos tyrė ir vertino slapta nuo byloje dalyvaujančių šalių, dėl ko rėmimasis šiais duomenimis sprendime laikytinas neteisėtu.
55. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti ir atsakovų dalyvavimą teismo posėdyje būtinu tam, kad būtų galima iš jų tiesiogiai, o ne per jų sūnų A. N. išsiaiškinti aukščiau nurodytas statinių statybos, jų naudojimo, ūkininkavimo ir komercinės veiklos vykdymo žemės sklype aplinkybes. Pažymi, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad atsakovai dėl sveikatos būklės negalėjo ar negali atvykti į bylą ir sudalyvauti teismo posėdyje.
56. Teigia, jog nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai ir jų sūnus žemės sklype nevykdo komercinės veiklos, kadangi iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad žemės sklype vykdomas ne nuolatinių būtinųjų jo gyventojų poreikių patenkinimas, o ūkinė komercinė veikla, skirta gauti pajamas tretiesiems asmenims. Anot ieškovės, būtent šioje bylos dalyje pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, atsisakęs pripažinti atsakovų dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, taip pat atsisakęs iš atsakovų ir/ar Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos išreikalauti įrodymus, patvirtinančius atsakovų žemės sklype vykdomos komercinės veiklos pobūdį, jos vykdymo subjektus, gaunamas pajamas.
57. Anot ieškovės, statiniai ir jų eksploatavimas pažeidžia Ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, kadangi statiniai ir žemės sklypas, ant kurio jie stovi, negali būti naudojami ūkininko veiklai.
58. Pažymi, kad ieškovės, kaip gretimo sklypo savininkės teises ir teisėtus interesus, savaime pažeidžia tai, kad gretimame sklype atsakovai tęsia neteisėtas veikas, susijusias su statinių statyba, jų naudojimu ir ūkininkavimu. Paaiškina, kad ieškovė ir byloje liudiję asmenys patvirtino, kad dėl statinių, jų naudojimo, ūkininkavimo jie patiria įvairiausius nepatogumus; statiniai, jų naudojimas ir ūkininko veiklos vykdymas gretimame žemės sklype kenkia ieškovės vykdomoms kaimo turizmo paslaugoms. Nurodo, jog, jeigu pirmosios instancijos teismas manė, kad ieškinio patenkinimui būtina pateikti ir ieškovei padarytos žalos dydį patvirtinančius įrodymus, tai tokiu atveju privalėjo pasiūlyti ieškovei juos pateikti, tačiau to nepadarė. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui nurodo, kad dėl atsakovų neteisėtos veiklos ji kiekvienais metais patiria vidutiniškai apie 8 000 Eur turtinę žalą, o nuo statinių statybos pradžios – 2015 metų jau patyrė didesnę negu 30 000 Eur turtinę ir 30 000 Eur neturtinę žalą, kuri kiekvienais metais vis auga. Atkreipia dėmesį, jog 2005-2008 metais nebuvo net užuominų apie kokias nors rizikas, kad atsakovai ir jų sūnus ims neteisėtai statyti statinius, juos naudoti ir ūkininkauti gretimame žemės sklype.
59. Anot ieškovės, dėl nesuprantamų priežasčių teismas vienoje sprendimo dalyje aiškinosi ieškinio patenkinimo proporcingumą, tuo tarpu kitoje sprendimo dalyje konstatavo, kad ieškovės teisės apskritai nebuvo pažeistos, kas reiškia, kad ieškinys atmestinas ir apskritai teismui nebuvo prasmės vertinti ieškinio patenkinimo proporcingumą atsakovų interesų atžvilgiu. Pažymi, kad šioje bylos dalyje pirmosios instancijos teismas neteisėtai ex officio peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir ėmėsi atsakovų naudai įrodinėti ieškovės teisių ir teisėtų interesų nepažeidimo faktą.
60. Anot ieškovės, neteisėti statiniai ir neteisėtai vykdoma ūkininko veikla negali turėti viršenybę ieškovės teisėtų interesų atžvilgiu, netgi jeigu tokios neteisėtos veiklos pašalinimo kaina ir sudarytų 60 000 Eur, kaip nurodyta teismo sprendime. Atkreipia dėmesį, jog egzistuoja daugelis kitokių atsakovų neteisėtos veiklos nutraukimo būdų. Anot ieškovės, šioje bylos dalyje ir vėl teismas vienareikšmiškai nenustatė bylai teisingai išnagrinėti būtinų faktinių aplinkybių, t. y. ar buvo pažeistos ieškovės teisės verstis kaimo turizmo veikla, nes kitoje sprendimo dalyje tarsi ir nurodė, kad tokios teisės nebuvo pažeistos. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra duomenų, jog ieškovė vis dar verčiasi kaimo turizmo veikla.
Atsiliepimas
61. Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo teismo: 1) pateiktus prašymus dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, dėl atsakovų dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu bei dokumentų išreikalavimo atmesti; 2) apeliacinį skundą atmesti; 3) Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-18-617/2019 palikti nepakeistą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
62. Atsakovų teigimu, apeliacinio skundo teiginiai, susiję su tariamu inžinerinių statinių neteisėtumu, yra dėstomi sumaišant (sutapatinant) statinio (inžinerinio statinio) ir pastato sąvokas, tokiu būdu sąmoningai siekiant suklaidinti teismą. Atkreipia dėmesį, jog Statybos įstatymas aiškiai nurodo, kad visi pastatai yra statiniai, tačiau ne visi statiniai yra pastatai.
63. Anot atsakovų, ieškovė aktualias teisės normas taiko selektyviai, neatsižvelgdama į jų sistemą. Atsakovų teigimu, Statybos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose įtvirtinta, kad, be kita ko, statinio architektūra turi būti tokia, kad ji atitiktų statinio paskirtį, o architektūriniai, inžineriniai ir technologiniai inžineriniai sprendiniai derėtų tarpusavyje. Taip pat, tokio paprasto inžinerinio statinio dizainas yra universalus ir standartinis, taikomas visame pasaulyje.
64. Anot atsakovų, teismas iš esmės konstatavęs, kad I grupės nesudėtingi inžineriniai statiniai, kurių statybai apskritai nėra reikalingas net statybos leidimas, yra pastatyti ir eksploatuojami teisėtai in corpore atsakė ir į ieškovės keltus klausimus dėl atitikties Statybos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams.
65. Pažymi, kad teisinis reglamentavimas nurodo, kad tokio pobūdžio inžineriniai statiniai neturi aiškios savo funkcijos ir (ar) paskirties. Nurodo, kad ieškovė siekdama suklaidinti teismą netinkamai taikydama inžinerinio statinio ir pastato sąvokas, apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai pateikė teisinį vertinimą, esą žemės sklype esantiems kitiems inžineriniams statiniams yra taikytinas pastatų teisinis režimas. Atkreipia dėmesį, jog, savo ruožtu, kiti inžineriniai statiniai gali būti statomi ir eksploatuojami bet kokios paskirties ir (ar) naudojimo būdo žemės sklype, jeigu jame per se yra leidžiama statinių statyba. Atsakovų nuomone, šios išvados pagrįstumą taip pat akivaizdžiai patvirtina aplinkybė, kad kiemo aikštelėms, stoginėms ar kitiems panašiems statiniams nėra nustatoma bei registruojama atskira žemės sklypo naudojimo paskirtis ir (ar) būdas. Teigia, jog tapačiai privalo būti vertinama ir situacija dėl tariamai neteisėtai pastatų kitų inžinerinių statinių – grūdų džiovinimo bokštų.
66. Paaiškina, jog ieškovė teigia, kad inžineriniai statiniai (grūdų džiovinimo bokštai) žemės sklype pastatyti neteisėtai ir negali būti eksploatuojami ūkininkaujant, tačiau nepaisant to, ieškovė nekvestionuoja ir neginčija tiek kitų inžinerinių statinių žemės sklype teisėtumo, tiek jų naudojimo ūkininkaujant. Atsižvelgiant į tai, atsakovų nuomone, tokiu būdu ieškovė iš esmės pažeidė civilinėje teisėje galiojantį principą, kad negalima to paties kartu ir teigti, ir neigti.
67. Nurodo, jog tinkamai įvertinus visą žemės sklypo užstatymo struktūrą: (i) vienas pagrindinis gyvenamasis namas; (ii) pagalbinio ūkio pastatai; ir (iii) kiti inžineriniai statiniai, spręstina, kad nėra jokio pagrindo laikyti, kad žemės sklypas yra netinkamai naudojamas ar jame įgyvendinta statyba prieštarauja Žemės įstatymo ar kitų įstatymų bei teisės aktų normoms.
68. Anot atsakovų, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, jog neva pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ieškovės nurodytais dokumentais ir (ar) aktų nuostatomis, neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui. Nurodo, kad ieškovė nepagrįstai sutapatindama pastato ir inžinerinio statinio sąvokas daro esminę teisinio kvalifikavimo klaidą ir nepagrįstai referuoja į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2018 m. gruodžio 21 d. išaiškinimą bei Ūkininko ūkio įstatymą. Pažymi, kad nei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2018 m. gruodžio 21 d. išaiškinimas, nei Ūkininko ūkio įstatymas neriboja ir nenustato jokių sąlygų dėl kitų inžinerinių statinių statybos, o tai, kad kitos paskirties žemės sklypas neva turi būti laikomas ūkininko sodyba (nors neatitinka teisės aktuose pateiktų sąlygų) deklaratyviai svarsto išimtinai pati ieškovė. Teigia, kad atsakovui E. N. Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas buvo išduotas (t. y. ūkininko ūkis buvo įregistruotas), dar iki įsigaliojant Ūkininko ūkio įstatymui, kuriuo remiasi ieškovė, o jame pateikiamas „ūkio adresas“ yra ne konkrečiai – žemės sklypas, o teritorija, esanti (duomenys neskelbtini). Paaiškina, kad atsakovai šalia valdo ne vieną žemės sklypą, kuriame vykdoma žemės ūkio veikla. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovų teigimu, Ūkininko ūkio įstatymo nuostatos nėra aktualios nagrinėjamam ginčui ir, tuo labiau, nesuponuoja tariamo žemės sklypo naudojimo pažeidimo ar kitų inžinerinių statinių statybos neteisėtumo.
69. Atkreipia dėmesį, jog civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu į bylą buvo pateikta eilė kompetentingų institucijų raštų, kurie patvirtina, kad kitų inžinerinių statinių statyba žemės sklype buvo galima ir nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Nurodo, kad ieškovė, neginčydama minėtų viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, pripažino ir sutiko su juose nurodytu kvalifikavimu, o taip pat padarytomis išvadomis. Atsakovų teigimu, tokiu atveju ieškovė savalaikiai nepasinaudojusi apskundimo teise, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo minėtuose sprendimuose nurodytų aplinkybių kvestionuoti nagrinėjamoje civilinėje byloje.
70. Pažymi, kad specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos dėl paviršinio vandens telkinių ir (ar) pakrančių juostų žemės sklypo atžvilgiu nėra įregistruotos. Atkreipia dėmesį, jog ir Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre nėra registruotų jokių vandens telkinių, išsidėsčiusių šalia žemės sklypo. Be to, anot atsakovų, ieškovės deklaratyvių teiginių nepagrįstumą paneigia ir civilinėje byloje pateikti trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos paaiškinimai, kurių metu buvo nurodyta, kad tvenkinys (kūdra), prie kurio ribojasi ieškovės ir atsakovų žemės sklypai, vandens registre neregistruotas, o taip pat, kad patikrinimo metu pažeidimų dėl vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos nenustatyta. Nurodo, kad šiuo atveju ieškovė deklaratyviai kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą kaip grindžiamą neva nepagrįstu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2018 m. gegužės 4 d. raštu Nr. (23.2)-2D-6022, tačiau, viena vertus, nepateikė jokių šiame rašte išdėstytas aplinkybes paneigiančių įrodymų, o kita vertus, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik šiuo, aukštesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu, tačiau ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialisto 2018 m. rugpjūčio 29 d. išvada Nr. 4D-2251, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad „statiniai statomi kompaktiškai užstatytoje kaimo teritorijoje <...> 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 patvirtintas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punktas <...> netaikomas“.
Atsiliepimas
71. Atsakovų nuomone, kadangi nėra pagrindo teigti, jog ginčo inžineriniai statiniai yra įrengti (pastatyti) neteisėtai, atitinkamai ir jų naudojimas (eksploatavimas) pagal jų paskirtį nėra ir negali būti laikomas neteisėtu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė tinkamai ir visapusiškai ištyręs į bylą pateiktus įrodymus, tarp kurių Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. lapkričio 16 d. raštą „Dėl skundo nagrinėjimo“ Nr. 45SS-23-(14.45.45.), kuriame expressis verbis nurodyta, kad „E. N., V. N. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimo reikalavimų, išvardytų Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244 „Dėl Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų patvirtinimo“, 11.1-11.9 papunkčiuose nepažeidė“. Paaiškina, kad žemės sklype vykdoma yra susijusi su ginčo statinių – kitų inžinerinių statinių – naudojimu. Nurodo, kad nėra ginčo, jog atsakovai ūkininkauja, tačiau veiklos mastas ir apimtis žemės sklype nesudaro pagrindo teigti, kad žemės sklypas yra naudojamas ne pagal paskirtį. Atkreipia dėmesį, jog apeliacinio skundo 78 punkte nurodyti Žemės ūkio ministerijos išaiškinimai nėra įtraukti į bylos medžiagą; ieškovė jų neprašo pridėti ir prie apeliacinio skundo, dėl ko, anot atsakovų, nėra jokio pagrindo jais vadovautis, pažymint, kad šioje byloje nėra ir įmanoma padaryti, kadangi tarp bylos dokumentų jie nėra pateikti.
72. Teigia, jog atsakovai kategoriškai nesutinka su ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, jog atsakovai neva pažeidžia ieškovės teises, kadangi: 1) civilinėje byloje yra eilė įrodymų, kurie patvirtina, jog atsakovai nėra atlikę jokių neteisėtų veiksmų; 2) ieškovė aiškiai matė, žinojo ir suprato atsakovų veiklos pobūdį, todėl būdama rūpestinga ir atidi galėjo ir turėjo įvertinti galimas rizikas jos teikiamoms kaimo turizmo paslaugoms dėl atsakovų vykdomos ūkininkavimo veiklos; 3) nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė neįrodinėjo, jog dėl atsakovų vykdomos veiklos sumažėjo kaimo turizmo klientų skaičius ir (arba) ieškovės gaunamos pajamos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
73. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
74. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė teismui įrodymus –metines pajamų deklaracijas už 2011- 2017 metus, ieškovės gautų pajamų iki ginčo objektų įrengimo ir jau po jų paskaičiavimus, 2007 m. rugsėjo 4 kredito sutarties dalį, išrašą iš Valstybės turizmo departamento duomenų bazės, A. N. el. laišką.
75. Pagal Civilinio proceso kodekso 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
76. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde ieškovė nenurodo jokių aplinkybių, kodėl nauji įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ar kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės kliūčių pateikti šiuos įrodymus bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus.
77. Atkreiptinas dėmesys, jog vienas iš ieškovės pateiktų įrodymų – A. N. el. laiškas – yra jau gautas po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo bei paskelbimo, dėl ko, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis įrodymas nepriimtinas tuo aspektu, jog jis nėra susijęs su pirmosios instancijos teisme nagrinėtinomis aplinkybėmis.
Dėl įrodymų išreikalavimo
78. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat prašo teismo išreikalauti iš atsakovų bei Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atitinkamus įrodymus.
79. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog tokio pobūdžio prašymas jau buvo teiktas ir pirmosios instancijos teisme, ir pirmosios instancijos teismas šį prašymą iš dalies tenkino, išskyrus prašymo dalį apie pardavimo kainas, motyvuodamas tuo, jog tai atsakovų komercinės veiklos duomenys, kurie bylai nereikalingi. Remiantis bylos medžiaga matyti, jog dalis apeliaciniame skunde prašomų išreikalauti dokumentų jau yra pateikta byloje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pakartotinai išreikalauti jau byloje turimus rašytinius įrodymus. Savo ruožtu, dėl kitų rašytinių įrodymų išreikalavimo (ne)būtinumo, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai jog kiti prašymo duomenys yra konkretūs atsakovų veiklos duomenys, kurie bylai iš esmės nėra reikalingi.
80. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinės instancijos teisme neegzistuoja pagrindas apeliaciniame skunde nurodytų įrodymų išreikalavimui iš atsakovų bei Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka bei būtino atsakovų dalyvavimo teismo posėdyje
81. Ieškovė prašo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka.
82. Teisėjų kolegija nurodo, kad teisminio nagrinėjimo dalyką apeliaciniame teisme lemia apeliacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas remiantis byloje surinktais įrodymais (Civilinio proceso kodekso 314 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis).
83. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kad šią bylą būtų galima nagrinėti rašytinio proceso tvarka, dėl ko ieškovės prašymas skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmestinas. Savo ruožtu, netenkinus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atitinkamai nėra aktualus ir klausimas dėl pripažinimo atsakovų dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, dėl ko šis ieškovės prašymas taip pat netenkintinas.
Dėl sprendimo (ne)teisėtumo bei (ne)pagrįstumo
84. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas.
85. Įvertinus bylos medžiagą, nustatyta, jog šioje byloje spręstinas yra ieškovės pareikšto negatorinio ieškinio pagrįstumo klausimas. Pagal Civilinio kodekso 4.98 straipsnį savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad Civilinio kodekso 4.98 straipsnyje įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas yra negatorinis ieškinys. Ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-344/2012; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527-695/2016).
86. Remiantis bylos medžiaga, nustatyta, jog ieškovė negatorinio ieškinio pagrįstumą įrodinėjo aplinkybėmis dėl įvairaus pobūdžio pažeidimų buvimo, kurie susiję tiek su atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), (toliau ir žemės sklypas), esančių grūdų saugojimo bokštų statybų (ne)teisėtumu, tiek su žemės sklypo (ne)tinkamu naudojimu, tiek su specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų laikymusi (nesilaikymu), tiek su teisės aktų laikymusi (nesilaikymu), tiek ir su ieškovės teises verstis kaimo turizmo veikla (ne)apribojimu.
87. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Statybos įstatymo, Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 (aktas galiojęs iki 2017 m. sausio 1 d.), Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 (akto redakcija nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) nuostatas, Nekilnojamojo turto registro išrašus, remdamasis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto G. K. 2018 m. rugpjūčio 29 d. specialisto išdava Nr. 4D-2251 bei šio specialisto paaiškinimais padarė išvadas, jog žemės sklype stovintys penki grūdų saugojimo bokštai priskiriami I grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, kuriems statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas. Įvertinus apeliacinio skundo turinį, pažymėtina, jog ieškovė jame iš esmės šios teismo išvados, jog penki grūdų saugojimo bokštai priskiriami I grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, kuriems statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas, neginčijo ir apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, sąlygojančių šios teismo išvados nepagrįstumą.
88. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo klausimu aktualų teisinį reglamentavimą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl žemės sklype esančių objektų – penkių grūdų saugojimo bokštų – priskyrimo būtent I grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, kuriems statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas.
89. Apeliacinio skundo argumentai, jog spręsdamas šį ginčo klausimą teismas ignoravo tam tikras įstatymo nuostatas, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas vadovavosi iš esmės tesės aktais, kurie ginčo klausimo sprendimui yra taikytini, t. y. kurie reglamentuoja pagrindus sąlygojančius šių ginčo objektų priskyrimą būtent I grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams statinių statybą reglamentuojančių nuostatų prasme. Be to, šios teismo išvados teisingumą patvirtina ir byloje pateikta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto G. K. 2018 m. rugpjūčio 29 d. specialisto išvada Nr. 4D-2251.
90. Savo ruožtu, ieškovė apeliaciniame skunde įrodinėdama faktą dėl objektų - penkių grūdų saugojimo bokštų - statybos ir naudojimo neteisėtumo, iš esmės remiasi teisiniu reglamentavimu, kuris nėra aktualus sprendžiant ginčo objektų statybos bei naudojimo (ne)teisėtumo klausimą, kadangi ieškovė ginčo objektams taiko, kaip nurodė ir atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai, pastatų teisinį režimą, nors ginčo objektai yra ne pastatai, o inžineriniai statiniai, kas sąlygoja būtent kitokių (t. y. tokių, kaip taikė pirmosios instancijos teismas) negu nurodo ieškovė teisės nuostatų taikymą bei vertinimą, sprendžiant ginčo situaciją. Atitinkamai šiuo aspektu, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ir ginčijamame sprendime remtis ieškovės nurodomais dokumentais - Žemės ūkio ministerijos 2018 m. gruodžio 21 d. paaiškinimu, pagal kurį žemės sklype gali būti tik pagalbinės paskirties pastatai, skirti ne žemės ūkiui tvarkyti; bei Žemės ūkio ministerijos 2019-01 raštu, kuriame taip pat patvirtinta, kad ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai gali būti statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, kadangi šiuo atveju nustačius, jog ginčo objektai priskirtini I grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, šie įrodymai neturi teisinės reikšmės, kadangi jose nurodomos aplinkybės, susijusius būtent su pastatų teisiniu reglamentavimu.
91. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog nėra pagrindo sutikti su ieškovės pozicija, jog pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl žemės sklype esančių objektų - penkių grūdų saugojimo bokštų – priskyrimo būtent I grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, kuriems statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas, netinkamai taikė statinių statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, dėl ko padarė neteisingą išvadą.
92. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo argumentas dėl to, jog pirmosios instancijos teismas šiame kontekste neteisėtai gavo duomenis iš VĮ Registrų centro apie ginčo objektus ir dėl to negalėjo jais remtis ginčijamame sprendime atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi VĮ Registrų centro duomenys yra laikomi viešais ir jų gavimas bei rėmimasis jais jau priimant sprendimą nėra laikytina neteisėtu pirmosios instancijos teismo veiksmu.
93. Taigi, esant padarytai teisingai pirmosios instancijos teismo išvadai dėl žemės sklype esančių objektų - penkių grūdų saugojimo bokštų – priskyrimo būtent I grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, kuriems statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas, svarbu byloje įvertinti, ar egzistuoja kokie nors teisės pažeidimai, susiję su šių objektų statyba bei naudojimu, kurie galėtų iš esmės sąlygoti ieškovės teisių bei interesų pažeidimą.
94. Apeliaciniame skunde ieškovė tokio pobūdžio pažeidimų buvimą grindžia aplinkybėmis, jog šie objektai nėra pastatyti ir naudojami kaip „pagalbinio ūkio apskrities pastatai“ (faktiškai naudojami ūkininko ir komercinei veiklai vykdyti), dėl ko jų statyba žemės sklype draudžiama, be to buvo pažeisti teisės aktai, draudžiantys statyti tokio pobūdžio statinius ne žemės ūkio apskrities sklype. Nagrinėjamu teisėjų kolegija sprendžia, jog šie ieškovės argumentai nesudaro pagrindo spręsti, jog ginčo objektų statyba bei eksploatavimas yra neteisėti, kadangi funkcinė ginčo objektų paskirtis šiuo atveju, t. y. pagelbėti name gyvenantiems žmonėms tenkinti jų būtiniausias nuolatines reikmes ginčo objektams nėra būtina, kadangi jie yra ne pastatai, o inžineriniai statiniai, o tuo tarpu, įvertinus teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija nenustatė ir jokių pagrindų, sąlygojančių galimybę spręsti, jog inžineriniai statiniai negali būti statomi žemės sklype. Pažymėtina, jog ir specialistas G. K. teisme patvirtinto jo teiktos 2018 m. rugpjūčio 29 d. specialisto išvados Nr. 4D-2251 duomenis bei nurodė, kad atsakovų žemės sklype esatys inžinieriniai statiniai nepažeidžia Statybos įstatymo nuostatų ir atitinka statybos reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ (galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d.) ir statybos reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ teisės normas.
95. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo objektai žemės sklype pastatyti nepažeidžiant statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančių teisės aktų. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pritarti ieškovės pozicijai, kad statinių neteisėtumą sąlygoja tai, jog šie statiniai Statybos įstatymo 5 straipsnio 2 punkto kontekste yra laikytini nederančiais prie kraštovaizdžio. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokia ieškovės pozicija iš esmės grindžiama vien tik pačios ieškovės subjektyviu ginčo objektų vertinimu.
Žemesnės instancijos teismas
96. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš esmės ieškovės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl žemės sklype vykdomos komercinės veiklos yra grindžiami ieškovės samprotavimais, nepateikiant jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste teisingai pastebėjo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyrius atsakovo ūkininko veikloje komercinės veiklos požymių nenustatė (2017 m. lapkričio 16 d. raštas Nr. 45SS- 23- (14.45.45.)). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu nurodo ieškovė, atsisakydamas išreikalauti įrodymus bei pripažinti atsakovų dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, jokių įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė, kadangi dalis įrodymų buvo pateikta į bylą, o dalis įrodymų, kurių prašė ieškovė, yra konkretūs atsakovų veiklos duomenys, kurie bylai iš esmės net nebuvo reikalingi. Be to, akivaizdu, jog atsakovams esant atstovaujamiems profesionalaus teisininko, būtinumo pripažinti atsakovų dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, neegzistavo.
97. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, jog atsakovas yra ūkininkas, nuo 1998 m. lapkričio 26 d. yra įregistruotas E. N. ūkininko ūkis, greta ginčo žemės sklypo yra žemės ūkio paskirties sklypas, kuris naudojamas ūkinei veiklai vykdyti. Pažymėtina, jog byloje, išskyrus tai, kad žemės sklype pastatyti ginčo objektai, nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų faktą, jog žemės sklypas naudojamas pagrindinei ūkinei veiklai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien tokio pobūdžio inžinerinių statinių pastatymas žemės sklype bei jų naudojimas pagal tikslinę jų paskirtį, nesant nustatytų jokių statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančių teisės aktų pažeidimų, nesuponuoja išvados, jog žemės sklypas naudojamas ne pagal paskirtį, t. y. ūkinei veiklai. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo ieškovės nurodytus teisės aktus bei dėl jų nepasisakė (Ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalis), kadangi, akivaizdu, jog nenustatęs fakto dėl komercinės , o ne ūkininkavimo veiklos vykdymo žemės sklype, ieškovės nurodytas teisinis reglamentavimas aukščiau nurodytų įstatytų kontekste nėra aktualus.
98. Teisėjų kolegija neturi pagrindo ir nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo objektai buvo pastatyti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto, kadangi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos patikrinimo metu pažeidimų dėl vandens telkinio pakrantės apsaugos zonos nenustatė. Be to, kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, Nekilnojamojo turto registre duomenų apie atsakovų žemės sklypui taikomus ribojimus, susijusius su vandens telkinių apsauga, nėra nustatyta. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog ieškovės argumentai šiuo kontekstu yra nepagrįsti.
99. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, priešingai negu nurodo ieškovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė turėjo galimybė reikšti reikalavimus dėl žalos bei nuostolių atlyginimo, tačiau šio reikalavimo nereiškė, ir faktas dėl ieškovės patirtos konkrečios žalos dėl esančių žemės sklype objektų byloje nebuvo įrodinėjamas bei nėra įrodytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovė nepagrįstai apeliuoja į tai, jog būtent pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti ieškovei pateikti tokius įrodymus, kadangi šioje byloje būtent ieškovė turėjo pareigą pasirinkti savo teisių gynimo būdą, suformuluoti ieškinio reikalavimą bei dalyką. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nėra duomenų, iš kurių teismas galėtų spręsti kokia apimtimi buvo pažeista ieškovės teisė verstis kaimo turizmo veikla. Be to, priešingai negu nurodo ieškovė apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės nurodytų pažeidimų, susijusių su ieškovės teisės verstis kaimo turizmo veikla, (ne)buvimą ginčijamame sprendime nepadarė jokių prieštaringų išvadą, priešingai, išsamiai įvertino ginčo situaciją, bei aptarė ginčo sprendimo variantus, pasitvirtinus byloje iškeltoms prielaidoms dėl vienų ar kitų aplinkybių (ne)buvimo (pvz., esant galimai sukeltiems ieškovės teisių pažeidimams).
100. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad teisės aktų nustatytų reikalavimų, reglamentuojančių ūkininko veiklą, atsakovai nepažeidė, Nacionalinė žemės tarnyba esminių pažeidimų dėl žemės naudojimo (ne)pagal paskirtį nenustatė, ginčo statiniams statybą leidžiantis dokumentas nereikalingas, statybos priežiūros institucija pažeidimų, susijusių su pastatais, statiniais ir kitais inžinieriniais statiniais ginčo sklype nenustatė, visi pastatai, statiniai ir tame tarpe ginčo statiniai – penki grūdų saugojimo bokštai, nustatyta tvarka įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, statinių registravimo duomenys nenuginčyti, pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas.
101. Teisėjų kolegija aukščiau nurodytų aplinkybių kontekste pažymi, jog pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės reikalavimai atsakovams ir nurodyti nepatogumai (bokštų keliamas triukšmas, (ne)derėjimas su kraštovaizdžiu, dulkės ir kt.) susiję su nepasiteisinusiais lūkesčiais, o ne su atsakovų galimai (ne)daromais pažeidimais.
102. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, šalių argumentus, tinkamai taikė materialines teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo
103. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Kadangi apeliacinis skundas atmestas, iš ieškovės atsakovų naudai priteistinos jų patirtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos.
104. Atsakovas E. N. pateikė teismui įrodymus, jog turėjo iš viso apeliacinės instancijos teisme 2 674,10 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, jog ši suma viršija Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (įsakymo redakcijos iki 2015 m. kovo 20 d. ir nuo 2015 m. kovo 20 d., atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų datą) nurodytus maksimalius dydžius. Tuo tarpu, atsižvelgiant į byloje spręsto ginčo sudėtingumą tiek teisės, tiek fakto klausimu, darytina išvada, jog teisingumo bei protingumo principus šiuo atveju atitiktų 1 600 Eur sumos priteisimas iš ieškovės atsakovo naudai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
ieškovės J. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš J. R., a. k. (duomenys neskelbtini) E. N., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 600 Eur jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.