Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės,

Dalyvaujant apeliantės atstovams K. D., advokatui Arnoldui Blaževičiui, ieškovės atstovei advokatei Aušrai Bračiulienei,

Viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės K. D. IĮ apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-239-571/2014 pagal ieškovės N. B. ieškinį atsakovei K. D. IĮ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą įvertina atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis argumentus, t.y. pasisako dėl įrodymų vertinimo ir sprendimo pagrįstumo.

Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, materialinių teisės normų taikymo ir aiškinimo, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo (CPK 12, 178, 185 str.). Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Byloje nustatyta, kad ieškovė N. B. (buvusi N.) ir atsakovė K. D. individuali įmonė 2007 m. balandžio 24 d. pasirašė patalpų nuomos sutartį, pagal kurią K. D. IĮ neterminuotai buvo išnuomotos 30 kv.m patalpos bei garažas, esantys (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 14). Šalys susitarė, kad bus mokamas 1.000,00 Lt nuomos mokestis, o sutartis bus nutraukta tarpusavio šalių susitarimu apie nutraukimą pranešus prieš mėnesį. Išnuomotose patalpose iki 2013-10-07 buvo įregistruota K. D. individuali įmonė (T.1, b.l. 94). Atsakovė 2007 m. ir 2008 m. savo įsipareigojimus vykdė tinkamai, 2009 m. mokėjo nuomos mokestį po 300,00 Lt per mėnesį, o 2010 m. ir 2011 m. nuomos mokesčio nuomotojai nebemokėjo.

Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad sutartis nutraukta, tačiau šalys skirtingai nurodo sutarties nutraukimo terminą. Atsakovės teigimu, nuomos sutartis buvo pakeista 2009 m. sumažinant mėnesinį nuomos mokestį iki 300,00 Lt, o nuo 2009-12-31 nuomos sutartis buvo visiškai nutraukta, todėl nei 2010 m., nei 2011 m. nuomos mokestis nebuvo mokamas, o patalpomis buvo naudojamasi neatlygintinai. Tuo tarpu ieškovės teigimu, nuomos sutartis nebuvo pakeista, ir ji nutrūko 2011-12-31, kai atsakovas išsikėlė iš patalpų. Atsakovės apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai tvirtina, kad atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta įvertinus byloje pateiktus įrodymus, jog atsakovė yra skolinga ieškovei pagal 2007-04-24 nuomos sutartį 27.756,00 Lt.

Civilinio kodekso 6.193 straipsnis įtvirtintos tokios pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės: kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai; pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; kai yra abejonių dėl sutarties sąvokų, joms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011).

Šiuo atveju apeliantė apeliaciniame skunde remiasi sudaryta patalpų nuomos sutartimi, tačiau teigia, jog jokios patalpos realiai K. D. IĮ nebuvo perduotos, patalpų priėmimo – perdavimo aktas nepasirašytas. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pirma, K. D. įmonė IĮ buvo registruota nuomojamose patalpose. Antra, nuo pat nuomos sutarties sudarymo iki 2009 m. atsakovė mokėjo ieškovei nuomos mokestį ir apie tai teikė deklaracijas valstybinei mokesčių inspekcijai. Tai, kad šalys nebuvo pasirašę nuomojamų patalpų perdavimo – priėmimo akto, nepaneigia paties patalpų nuomos fakto. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nuomos sutarties sudarymo metu ieškovei nuosavybės teise priklausė išnuomojamos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), o atsakovei nebuvo kliūčių faktiškai naudotis sutarties dalyku, tai yra patalpomis bei kieme esančiu garažu, bendro 30 kv.m ploto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog aplinkybė, kad sudarius sutartį nebuvo tiksliai nurodyta kokiomis gyvenamojo namo ar garažo patalpomis gali naudotis atsakovė, kad nebuvo surašytas patalpų priėmimo – perdavimo aktas, nagrinėjamos bylos atveju, nesudaro pagrindo nuomos sutartį pripažinti nesudaryta (CK 6.477 str. 3 d.).

Apeliantė K. D. IĮ apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su nuomos mokesčio sumažinimu, o vėliau ir atsisakymo nuo mokesčio mokėjimo.

CK 6.487 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nuomininkas privalo laiku mokėti nuomos mokestį. Šiuo nagrinėjamu atveju pagal 2004-04-24 sutartį nuomos mokestis buvo nustatytas konkrečia periodiškai mokama pinigų suma – po 1.000,00 Lt kas mėnesį. Byloje neginčijamai rašytiniais įrodymais patvirtinta, kad atsakovė tokį nuomos mokestį mokėjo 2007 m. ir 2008 m.

Atsakovės teigimu, šis mokestis buvo sumažintas nuo 2009 m. sausio 1 d., o nuo 2010 m. jo visai buvo atsisakyta. Ieškovės nuomone, atsakovė privalėjo mokėti sutartyje nurodyto dydžio žyminį mokestį.

Įstatymas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą teisiškai reikšmingas išvadas dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimo arba nebuvimo daryti laikantis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų. Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, vadovavosi ieškovės atstovės D. N. išdėstyta pozicija, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje atsispindėjo tik realiai įmonės sumokėti pinigai ieškovei už patalpų nuomą, o po to visiškai nebuvo rodyta patalpų nuoma, kadangi nuompinigiai ieškovei nebuvo mokami. Teisėjų kolegija su tokiais teismo motyvais nesutinka.

CK 6.487 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog nuomos mokestis šalių susitarimu gali būti keičiamas jų suderintais terminais, bet ne dažniau kaip du kartus per metus, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (įmonės veiklos žiniaraščių) matyti, jog įmonė 2009 m. nuomotojai mokėjo nuomos mokestį po 300,00 Lt per mėnesį (T.,1 b.l. 90-91). Nors ieškovė ieškinyje teigė, jog nebuvo susitarta dėl žyminio mokesčio sumažinimo, o D. N. bylos nagrinėjimo metu teigė, kad buhalterinėje apskaitoje atsispindėjo tik realiai įmonės sumokėti pinigai ieškovei už patalpų nuomą, tačiau tokiems argumentams pagrįsti ieškovė nepateikė jokių įrodymų. Toks ieškovės tvirtinimas prieštarauja LR buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms, jog į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, taip pat kitiems teisės aktams reglamentuojantiems įmonės apskaitos dokumentų tvarkymą.

Be to, iš bylos duomenų matyti, jog ieškovės atstovė D. N. nuo 2007 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. dirbo K. D. IĮ buhaltere (T.1, b.l. 85-88). Byloje taip pat nustatyta, kad įmonės buhalteriu taip pat dirbo D. P.. Buhalterio veikla susijusi su materialiosiomis vertybėmis, jų apskaita ir naudojimu, piniginių lėšų naudojimu darbdavio interesais, taip pat pareiga organizuoti įmonės ūkinės ir finansinės veiklos buhalterinę apskaitą ir kontroliuoti ekonomišką materialinių, darbo ir finansų išteklių naudojimą, įmonės nuosavybės saugumą. Dėl to teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusio teismo išvada, kad tiek D. N., tiek D. P. įmonės buhalteriniuose dokumentuose rodė realiai ieškovei mokamas patalpų nuomos sumas. Būtent buhalterio pareiga yra suvesti tikslius buhalterinius duomenis (pajamas, išlaidas, debitorinius ir kreditorinius įsiskolinimus, t.t.) į deklaracijas, finansines ataskaitas, kitus buhalterinės apskaitos dokumentus ir pateikti juos mokesčių administratoriui. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, jog buhalterinės apskaitos dokumentuose būtų pažymėta apie įmonės įsiskolinimą ieškovei už patalpų nuomą ar Sodrai, dėl nesumokėto mokesčio. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovės atstovė D. N. ir K. D. kurį laiką gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, o pati ieškovė iki 2013 m. nereiškė atsakovei jokių pretenzijų dėl nesumokėto nuomos mokesčio. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs išdėstytą, konstatuoja, kad ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių susidariusią skolą už 2009 m. Atsakovės pateikti įmonės veiklos žiniaraščiai, nėra ieškovės bylos nagrinėjimo metu nuginčyti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad labiau tikėtina, jog šalys susitarė dėl nuomos mokesčio sumažinimo nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 300,00, Lt.

Apeliantė taip pat nesutinka, kad nuomos mokesčio 2010-2011 metais buvo atsisakyta ir įmonė patalpomis naudojosi nemokamai. Kaip jau minėta visos įmonės ūkinės operacijos turi būti pagrįstos buhalterinės apskaitos dokumentais, sutartimis ir pan. Jei įmonės veikla vykdoma ne įmonei nuosavybės teise priklausančiose patalpose įmonė turi pateikti nuomos ar panaudos sutartį, taip pat tokius duomenis deklaruoti pateikiant ataskaitas mokesčių administratoriui. Nors apeliacinės instancijos teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi pasiūlė šalims pateikti papildomus įrodymus (mėnesines deklaracijas ar pan.), tačiau atsakovė tokių įrodymų nepateikė. Taigi, nesant jokių kitokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės teiginius, dėl atsisakymo nuo nuomos mokesčio, jo dydžio pakeitimo, nuomos sutarties nutraukimo, panaudos sutarties sudarymo, teisėjų kolegija sprendžia, jog už 2010-2011 metų laikotarpį atsakovė privalėjo mokėti konkrečią pinigų sumą – po 300,00 Lt kas mėnesį. Viso per šį laikotarpį atsakovė turėjo sumokėti ieškovei 2.085,26 Eur (7200,00 Lt) nuomos mokesčio. Atsakovei nepateikus įrodymų, jog ši suma buvo sumokėta, ji ieškovei priteistina iš atsakovės. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus, todėl skundžiamas sprendimas keistinas ir iš atsakovės ieškovei priteistina suma mažintina iki 2.085,26 Eur (7.200,00 Lt).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies atlyginimas (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju sprendimas keistinas – ieškinys tenkintinas iš dalies. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė šias išlaidas – 832,68 Lt (241,16 Eur) žyminio mokesčio, 344,50 Lt (99,77 Eur) išlaidų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, bei 2.000,00 Lt (579,24 Eur) už suteiktas advokato paslaugas. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 60,00 Eur išlaidų už advokato paslaugas, viso ieškovė patyrė 1.221,33 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nepateikė, už apeliacinį skundą sumokėjo 200,00 Lt (57,92 Eur) žyminį mokestį, nuo likusios dalies buvo atleista. Pakeitus sprendimą perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Ieškinį tenkinus iš dalies, iš atsakovės ieškovei priteistina 317,55 Eur, o iš ieškovės atsakovei priteistina 57,92 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus tarpusavio įskaitymus iš atsakovės ieškovei priteistina 259,63 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.). Taip pat perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme – iš ieškovės N. B. valstybei priteistina 14,10 Eur, o iš atsakovės K. D. IĮ – 5,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės K. D. individualios įmonės (įmonės kodas 300678370) ieškovės N. B., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 2.085,26 Eur (du tūkstančius aštuoniasdešimt penkis eurus 26 ct) nesumokėto nuomos mokesčio, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (nuo 2.085,26 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2013-02-12 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 259,63 Eur (du šimtus penkiasdešimt devynis eurus 63 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės N. B., a.k. (duomenys neskelbtini) 14,10 Eur (keturiolika eurų 10 ct), o iš atsakovės K. D. individualios įmonės (įmonės kodas 300678370) 5,00 Eur (penkis eurus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, kodas - 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), AB Swedbank, įmokos kodas 5660).