Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. S. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Z. S. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, D. B., A. L., V. L., J. G. dėl pažeistų teisių gynimo ir pagal atsakovės J. G. priešieškinį dėl administracinio akto ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, atsakovai Zarasų rajono savivaldybės administracijos Degučių seniūnija, Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialas, Zarasų rajono 1 notarų biuro notarė J. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė Z. S. prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą dalyje, kurioje buvo atmestas ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti pilnumoje, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nesutinka su teismo argumentais ir motyvais, mano, kad teismas klaidingai nustatė faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas. Teigia, kad byloje vyksta ginčas dėl nuosavybės teisės gynimo, todėl visiems ieškinio reikalavimams, tiek dėl administracinio akto dalies panaikinimo, tiek dėl teisinės registracijos dalies panaikinimo yra taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnyje 1 dalyje – dešimt metų. Skundžiamas administracinis aktas buvo priimtas 2006 metais, paveldėjimo teisės liudijimas ieškovei išduotas tik 2008-09-29, pakartotinai į teismą kreiptasi 2015 m. gegužės 13 d. Šios aplinkybės patvirtina, kad bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl atsakovų prašymai taikyti ieškinio senatį yra atmestini. Ieškiniui (prašymui) pateikti nėra taikomas specialusis 1 mėnesio terminas, todėl pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai aiškino ir taikė senaties terminus reglamentuojančias teisės aktų nuostatas.Visgi jei būtų laikoma, kad nagrinėjamu atveju visiems reikalavimams taikytinas ne 10 metų senaties terminas, o trumpesnis – 1 mėnesio terminas apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu. Teismo išvada apie tai, kad V. P. apie ginčijamą sprendimą sužinojo 2006 m. spalio – 2007 m. sausio mėnesiais yra nepagrįsta įrodymais. Be to, skundo padavimo terminas visais atvejais yra sietinas su konkretaus sprendimo (dokumento) gavimu, o ne abstrakčiu žinojimu apie tokio sprendimo egzistavimą neturint pačio sprendimo ir nežinant tikslaus jo turinio. Byloje nėra duomenų apie tai, kad V. P. būtų gavęs sprendimą, kad toks sprendimas būtų jam buvęs įteiktas 2006 m. spalio – 2007 m. sausio mėnesiais ar kad tokiu laikotarpiu sprendimą būtų gavusi pati ieškovė. Priešingai - dėl sprendimo suteikimo ieškovė į Utenos apskrities viršininko administraciją kreipėsi 2007 m. liepos 3 d., sprendimas pateiktas tik 2007 m. rugpjūčio 19 d., o 2007 m. rugpjūčio 17 d. jau buvo kreiptasi į prokuratūrą, kai tuo tarpu vieną dieną prieš tokį kreipimąsi žemės sklypas buvo perleistas. Mano, kad žemės sklypas buvo perleistas L. sužinojus apie ieškovės ketinimus kreiptis į prokuratūrą. Todėl teismo išvada apie tai, kad V. P. dar būdamas gyvas terminą praleido yra nepagrįsta.Nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl senaties termino atnaujinimo ir mano, jog teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti terminą ieškiniui paduoti, išplečiamai analizavo paveldėjimo klausimus. Pažymi, jog pradėdama faktiškai valdyti turtą apeliantė savaime nesužinojo apie ginčijamą sprendimą, jo egzistavimą ir turinį. Konkretaus sprendimo gavimo aplinkybė gali būti laikoma termino skaičiavimo pradžios atskaitos tašku. Kita vertus svarbu pažymėti ir tai, kad dėl susiklosčiusios padėties apeliantė nebuvo pasyvi, ji kreipėsi į įvairias institucijas bei instancijas (pvz. prokuratūra), o tai gali būti pripažįstama svarbia aplinkybe terminui atnaujinti jei būtų laikoma, kad toks terminas yra praleistas.Procesiniuose dokumentuose apeliantė teigė ir pateikė įrodymus, kad prie jos broliui V. P. priklausančių pastatų buvo suteikta 0,61 ha žemės sklypas asmeniniam naudojimui. Nurodė, kad dėl A. L., kaip matininko, veiksmų, formuojant žemės sklypą, priklausantys statiniai neteisėtai ir nepagrįstai pateko į D. B. suformuotą žemės sklypą. D. B. perleisdamas žemės sklypą su ieškovei priklausančiais fiziškai pažeistais statiniais A. L. ir V. L., o pastarieji perleisdami J. G. - veikė nesąžiningai. Pažymėtina, kad žemės sklypas ir statiniai patenka į regioninio parko teritoriją, todėl statyba galima tik buvusiose sodybvietėse, o tai suponuoja nesąžiningų veiksmų motyvą, t. y. siekį nepagrįstai ir neteisėtai įgyti nuosavybę į sodybos dalis, kas suteiktų teisę statyti statinius, o tai gerokai padidina pačio sklypo materialinę vertę.Liudydamas D. B. nurodė, kad žinojo, jog jam formuojamame žemės sklype yra V. P. priklausantys statiniai, kad jis pats gyveno netoliese. D. B. nurodė, kad, kaip matininkas, formuodamas žemės sklypą neatliko jokių aiškių ir konkrečių veiksmų siekiant identifikuoti (nustatyti), kam minėti statiniai priklauso. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tiek D. B., tiek A. L. veikė nesąžiningai, kadangi pačius statinius ir žemės sklypą aplink juos su aiškiai išreikštais sodybvietės požymiais (sodas, konfigūracija ir kt.) įtraukė į naujai formuojamą žemės sklypą, kurį įsigijo V. L., o prasidėjus teisiniams procesams pastarasis sklypas buvo perleistas J. G., kuri teismo posėdžio metu patvirtino, kad sklypu šiuo metu faktiškai naudojasi Lukšiai. Pastarieji taip pat sprendė visus klausimus dėl galimo taikaus sprendimo ir atliko visus procesinius veiksmus kaip tikrieji žemės sklypo savininkai (pvz. J. G. A. L. buvo davusi įgaliojimą atstovauti jos interesus). Iš pateiktų paaiškinimų Lukšiai žemės sklypą G. pardavė net gi turėdami finansinių nuostolių, kas akivaizdžiai neatitinka įprastinio elgesio standartų. Visa taip leidžia teigti, kad sudaryti žemės sklypo perleidimo sandoriai buvo apsimestiniai, tikrasis savininkas yra A. L.. Tokie sandoriai prieštaravo Žemės įstatymo 10 str. 5 d. 1 p.; Žemės reformos įstatymo 9 str. 2 d., 19 str. 5 d. ir kitiems teisės aktams (apie tai plačiau pasisakyta ieškinyje, taigi sandoriai negaliojantys ir dėl to, kad prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms (CK 1.81 str.), nors šio pagrindo pirmosios instancijos teismas iš esmės ir neanalizavo. Taigi reikalavimas dėl ginčijamų sandorių panaikinimo turėtų būti patenkintas.Byloje yra 2009-02-06 specialisto išvada Nr. 6K-3, kurioje nurodyta, kad ginčijamas apskrities viršininko sprendimas parengtas pažeidžiant Atkūrimo įstatymo nuostatas, 2009-08-13 specialisto išvadoje Nr. 6K-9 nurodyta, kad formuojant žemės sklypą, kuris vėliau suteiktas D. B., pažeidžiant norminius aktus, nepagrįstai nebuvo pažymėti V. P. priklausantys, fiziškai pažeisti statiniai. Vienas svarbiausių teisės principų teigia, kad iš ne teisės teisė kilti negali, todėl akivaizdu, kad ginčijamas sprendimas šioje dalyje privalėjo būti naikintinas, kadangi priimtas pažeidžiant tuo metu galiojusius teisės aktus ir jų aktualius reikalavimus.Pirmosios instancijos teismas didelį dėmesį savo sprendime skiria tam, kad šiuo metu statiniai fiziškai suirę, o žemės sklypas jo eksploatacijai nebegali būti naudojamas. Tačiau šiuo konkrečiu atveju yra pažymėtina, kad ieškovė žemės sklypu aplink statinius ir negalėjo naudotis, kadangi jis priklausė (buvo perleistas) kitiems asmenims, atitinkamai dėl šių priežasčių negalėjo rūpintis sodybos atstatymu ir statinių eksploatavimų, tačiau siekdama šias teises realizuoti ir kreipėsi dėl teisminės gynybos. Viena vertus pirmosios instancijos teismo nurodyta praktika nėra suformuota faktinėmis aplinkybėmis tapačioje byloje, kita vertus neteisėti valstybės institucijų veiksmų atkuriant žemę kitam asmeniui ir nulėmė situaciją, kad statinių teisėtas savininkas statiniais bei žeme reikalinga jiems eksploatuoti negalėjo naudotis. Teismo išvada, kad ieškovė neketina atkurti sodybos yra niekuo neparemta ir hipotetinio pobūdžio.Teismas nepagrįstai pasisakė dėl namų valdos formavo negalimumo remdamasis NŽT atstovų teismo posėdžio metu pateiktais paaiškinimais. Visų pirma, tai yra atskiras klausimas, kurio teismas šiuo atveju nesprendžia, o NŽT atstovų išsakyta pozicija yra jų nuomonė, tačiau ne oficialus šios institucijos sprendimas. LVAT formuodamas savo praktiką nėra pasisakęs dėl faktinėmis aplinkybėmis panašių ar tapačių situacijų.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pil. D. B. (atsakovui) yra administracinio teisinio pobūdžio aktas, kuris buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis, todėl Zarasų rajono apylinkės teismas, priimdamas 2017 m. rugpjūčio 18 sprendimą, pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo nustatytu priimtų sprendimų apskundimo terminu. Atkūrimo įstatyme 30 dienų bei Administracinių bylų teisenos įstatyme vieno mėnesio apskundimo terminas skatina nukentėjusią šalį nedelsiant ir operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą. Tuo pačiu, priešingai šaliai suteikia garantiją, jog po šio laikotarpio jos (atsakovo) įgytos teisės ir priimti sprendimai negalės būti ginčijami. Apeliantė pirminę informaciją, kad žemės sklypas prie V. P. priklausančių pastatų priklauso kitam asmeniui, sužinojo VĮ Registrų centre dar 2006 m. spalio mėn. Tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Teikdama patikslintą ieškinį kitoje civilinėje byloje Nr. 2-1-731/2010, Z. S. patvirtino Utenos apskrities viršininko administracijos 2007 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. (3.19)-l0-552 gavimą, kuriuo ji buvo oficialiai informuota apie atsakovui D. B. priimtą Utenos apskrities viršininko 2006 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 13-14654. Z. S. kreipimasis į teismą dėl Utenos apskrities viršininko 2006 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. 13-14654 dalies panaikinimo buvo pateiktas tik 2008 m. balandžio 9 d., t. y. praėjus daugiau kaip pusmečiui nuo skundžiamo sprendimo sužinojimo datos, t. y. praleidus nustatytą priimtų sprendimų apskundimo terminą.V. P. pasyvumas ir Z. S. netinkamas 2007 m. kovo 13 d. įgaliojimo vykdymas bei ieškovės Z. S. pakartotinis kreipimasis 2015 metais į teismą, praleidus įstatymų nustatytą priimtų sprendimų apskundimo terminą be svarbių priežasčių, neatitinka civilinio proceso ir administracinio proceso nustatytų sąžiningumo ir protingumo principų taikymui.Apeliantė nepagrįstai teigia, kad žemės plotas aplink V. P. nuosavybės teise priklausančių statinių liekanas, priimant Utenos apskrities viršininko 2006 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 13-14654, negalėjo būti priskirtas prie laisvos valstybinės žemės, projektuojant lygiavertį žemės sklypą atsakovui D. B..Konstitucinio Teismo išvadoje nurodyta, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, kad statinio savininko teisė į namų valdos žemės sklypą yra įtvirtinta įstatymu, tačiau reikia pabrėžti, kad šią teisę lydi savininko įsipareigojimai tinkamai naudoti statinį pagal nustatytą paskirtį, bei prižiūrėti ir rūpintis statinio būklės palaikymu. Bet koks piktnaudžiavimas šia teise nesuteikia jam pagrindo turėti išimtinę teisę į valstybinės žemės plotą (sklypą). Namų valdos (sodybos) žemės sklypas priskiriamas prie valstybės išperkamos žemės tik tuo atveju, jeigu šis sklypas yra eksploatuojamas jame esančių statinių eksploatacijai ir asmens naudojamas pagal paskirtį.Po 1996 metais kilusio pastatų gaisro, statinių liekanos nebuvo sutvarkytos, o aplink jų žemės sklypas, užaugęs krūmais, pavieniais medžiais nebuvo tvarkomas ir naudojamas pagal paskirtį. Apeliuodama į žemės sklypo naudojimo teisių suvaržymą, apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad iki priimto Utenos apskrities viršininko 2006 m. sausio 29 d. sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę D. B., V. P. buvo ribojama teisė naudotis valstybinės žemės plotu ir iki žemės sklypo paženklinimo vietovėje 2005 m. birželio 8 d., V. P. ją naudojo. V. P. 1992 metais išvykimas gyventi į (duomenys neskelbtini) miestą, 1996 metais kilusio gaisro metu sudeginti pastatai, prie šių pastatų ilgą laiką nenaudojamas ir apleistas žemės plotas bei aplinkybė, kad 1991 metais prasidėjus žemės reformai, V. P. nesikreipė į žemėtvarkos skyrių (tarnybą) dėl namų valdos žemės sklypo formavimo ir valdymo įteisinimo, byloja, kad jis nereiškė suinteresuotumo dėl pastatų valdymo ir nesirūpino savo turtu. O sužinojęs apie ginčo žemės sklypą perdavimo nuosavybėn kitam asmeniui (tikėtina, kad tik Z. S. iniciatyva ir interesais) kreipėsi į nekilnojamojo turto registrą dėl pastatų įteisinimo (įregistravimo).Visa tai patvirtina, jog žemės sklypas prie nunykusių pastatų, nebuvo tvarkomas ir naudojamas, kaip namų valdos žemės sklypas, todėl aptartas valstybinės žemės plotas negali būti traktuojamas, kaip namų valdos, valstybės išperkamos žemės plotas, nes sklypas neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio bei Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio nuostatų.Nesutinka su apeliantės teiginiu, kas V. P. prie pastatų buvo suteiktas 0,61 ha žemės sklypas asmeniniam naudojimui. nes 0,61 ha pasodybinis žemės sklypas, (duomenys neskelbtini) rajono žemės ūkio artelės „Pažanga“ 1968 m. balandžio 29 d. buvo suteiktas A. P. (V. P. tėvui). V. P. perėmė 0,61 ha žemės sklypo naudojimą po tėvo mirties ir naudojo šį sklypą, kaip kolūkio narys, iki 1988 metų (iki jo išstojimo iš kolūkio). Ūkinių knygų 1989-06-01 įrašas byloja, kad V. P. neteko teisės į kolūkio nario kiemui skirtą 0,61 ha žemės sklypą.Zarasų rajono apylinkės teismas, priimdamas 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą, pagrįstai įvertino nunykusių pastatų būklę. Nesant galimybės statinį eksploatuoti pagal jo buvusią paskirtį, žemės sklypas tokiam statiniui eksploatuoti negali būti formuojamas.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai V. L. ir A. L. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad teismas teisingai išnagrinėjo byloje pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad V. P. apie ginčijamą sprendimą sužinojo 2006 m. spalio – 2007 m. sausio mėnesiais. V. P. 2007-01-27 VĮ Registrų centre įregistruodamas pastatus, gavo nuosavybės dokumentus, kuriuose yra nurodyta, kad žemės sklypas priklauso kitam asmeniui. Tai įrodo laiką, kada ieškovės brolis sužinojo apie žemės sklypo nuosavybės teisę. Teismas pagrįstai taikė 30 dienų terminą Utenos apskrities viršininko administracijos 2006-01-09 sprendimui apskųsti ir šis sprendimas atitinka suformuotai teismų praktikai. A. L. veiksmai jau yra įvertinti Zarasų rajono apylinkės prokuratūros ikiteisminio tyrimo byloje, kuris buvo nutrauktas dėl nepadarytos nusikalstamos veikos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas D. B. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Mano, jog teismo sprendimas yra teisingas, motyvuotas ir pagrįstas. Nurodo, jog jei V. P. būtų rūpėjęs sodybos likimas, jis laiku būtų pasirūpinęs namų valdos suformavimu bei galimybe gauti 3 ha žemės ūkininkavimui. Be to, jau 1990 metais V. P. ketino parduoti pastatus, tačiau to padaryti jam nepavyko. Apie ginčijamo žemės sklypo suformavimą V. P. ir ieškovė žinojo jau 2006 m. rudenį. V. P. iki pat mirties nesikreipė į teisėsaugą dėl D. B. suteikto žemės sklypo, todėl teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir ieškinį atmetė. Pažymi, jog matininko A. L. veiksmai buvo ištirti ir įvertinti ikiteisminio tyrimo metu, o neradus nusikalstamos veikos – ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Ieškovės teiginiai, jog jai priklausantys statiniai neteisėtai ir nepagrįstai pateko D. B. yra neteisingi ir nepagrįsti jokiais įrodymais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. G. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas pagrįstai padarė išvadą, jog V. P. ir ieškovė praleido 30 dienų senaties terminą. Nei V. P., nei pati apeliantė įstatymo nustatytu laiku neginčijo Utenos apskrities viršininko sprendimo, nors jau įregistruojant pastatus VĮ Registrų centre žinojo, jog žemės sklypas priklauso kitam asmeniui. Apeliantės nurodytos aplinkybės bei vėlesnės datos dėl ieškinio senaties taikymo bei jo atnaujinimo klausimo neturi jokios įtakos. Teismas teisingai konstatavo, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad sudaryti žemės sklypo perleidimo sandoriai buvo apsimestiniai, o tikrasis savininkas yra A. L.. Teismui J. G. buvo nurodžiusi dėl kokių priežasčių buvo įsigijusi žemės sklypą, tačiau dėl ieškovės vykstančių teisminių ginčų ji šio žemės sklypo negali naudoti daugiau kaip 10 metų. Be to, 2015 m. ieškovei buvo siūlyta įsigyti žemės sklypą už 10‘000 Eur, nes už tokią kainą buvo atsiradęs pirkėjas, tačiau ji pateikė dar vieną ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas atmestinas, Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktai). Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į skundą argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio argumentais, motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovės teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja, pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.Byloje nustatyta, kad ieškovė Z. S. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdo šį nekilnojamąjį turtą: pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teises ieškovė įgijo paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto 2008 m. rugsėjo 29 d., pagrindu, po brolio V. P. mirties 2007 m. birželio 24 d. V. P. nuosavybės teises į išvardintą nekilnojamąjį turtą įregistravo 2007 m. sausio 25 d., įreg. pagrindas apylinkės (seniūnijos) 2007-01-15 pažymėjimas Nr. (1.12)-S2-16). Nekilnojamasis turtas yra fiziškai pažeistas 1996 m. balandžio 23 d. kilusio gaisro metu (civ. bylos Nr. 2-1-731/2010, t. 1., b. l. 35-36, 221, baudžiamosios bylos Nr. 58-2-00008-07, b. l. 38-39, 56, 331).V. P. 2007 m. kovo 13 d. įgaliojo Z. S. „<...> tvarkyti, valdyti ir disponuoti visą jo turtą, visas prievolines/turtines teises ir įsipareigojimus, sudaryti visus įstatymo leidžiamus sandorius: pirkti, parduoti, dovanoti, priimti dovaną, gauti jam priklausantį turtą, pinigus, vertybinius popierius, gauti senatvės ir kitos rūšies pensijas, disponuoti sąskaitomis, tvarkyti jo vardu reikalus visose valstybinėse, kooperatinėse ir visuomeninėse organizacijose, VĮ Registrų centruose, žemėtvarkos skyriuose, vesti jo bylas visose teismo įstaigose, su visomis įstatymų suteiktomis teisėmis, atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu <...>“ (baudž. byla, b. l. 37).Z. S. 2007 m. liepos 3 d. kreipėsi į Utenos apskrities viršininko administraciją, prašydama „<...> V. P. sodybai, esančiai (duomenys neskelbtini) suteikti namų valdą (namų valdos žemės sklypą) <...>“. Utenos apskrities viršininko administracija 2007 m. rugpjūčio 1 d. informavo Z. S., kad „<...> skirti ar suformuoti (duomenys neskelbtini) namų valdos žemės sklypą prie V. P. priklausančių pastatų liekanų neturi galimybės, nes žemė po pastatais Utenos apskrities viršininko administracijos 2006-01-19 sprendimu Nr. 13-14654 yra perduota nuosavybėn D. B.. Pareiškėja informuota, kad 2006-01-19 sprendimą Nr. 13-14654 gali ginčyti Panevėžio apygardos administraciniame teisme“ (žemės tvarkymo byla, b. l. 8-9, 22).Atsakovas D. B. nuosavybės teise valdomą 2,0500 ha žemės sklypą 2006 m. birželio 23 d. pardavė V. L., o šį – 2007 m. rugpjūčio 16 d. tą patį sklypą pardavė J. G. (civ. bylos Nr. 2-1-731/2010, t. 1., b. l. 37-45).Ieškovė ginčija Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 13-14654 bei atsakovų sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis, teigdama, kad visi atsakovų atlikti veiksmai pažeidžia jos teises ir įstatymo saugomus interesus. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, ieškinio senaties terminą. Apeliantės nuomone, kadangi ginčas yra dėl nuosavybės teisės gynimo, ieškinio reikalavimams turi būti taikomas bendrasis, 10 metų, ieškinio senaties terminas. Teigia, kad šio termino nepraleido, nes pakartotinai į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 13 d. ir skundžia 2006 metais priimtą administracinį aktą. Net ir tuo atveju, jei 10 metų senaties terminas nėra taikomas, ji senaties termino nepraleido, nes V. P. skundžiamo sprendimo negavo, jai šis sprendimas įteiktas 2007 m. rugpjūčio 19 d. ir ji nedelsdama jau 2007 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į prokuratūrą, į kitas institucijas. Teigia, kad šios aplinkybės ir priežastys yra svarbios terminui atnaujinti.Teisėjų kolegija su apeliantės argumentais dėl ieškinio senaties termino taikymo ir praleidimo priežasčių nesutinka. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Įstatymas reglamentuoja, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) dėl administracinio akto administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (Administracinių bylų teisenos įstatymo – toliau ABTĮ, 33 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas, kurio taikymui, pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas nėra naikinamasis, t. y. gali būti atnaujinamas, jei teismas nustato svarbias jo praleidimą lėmusias priežastis (ABTĮ 34 straipsnis, CPK 78 straipsnio 1 dalis). Bendrosios kompetencijos teismas nagrinėjamose civilinėse bylose ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą taiko pagal CPK nustatytas procesinių terminų taisykles. Klausimą, ar ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinamas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-622/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016, kt.).Apeliantė teigia, kad skundo padavimo terminas turi būti siejamas su skundžiamo sprendimo gavimu, o V. P. šis sprendimas nebuvo įteiktas, todėl būdamas gyvas jis negalėjo sprendimo skųsti. Kolegijos nuomone, V. P., kuris nuosavybės teises į pastatus įregistravo tik 2007 m. sausio 25 d., Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. sausio 19 d. sprendimas neturėjo būti įteiktas, nes skundžiamas sprendimas su V. P. teisėmis ir interesais nebuvo susijęs. Pažymėtina, kad V. P., prasidėjus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, žemės reformos ir žemės privatizavimo procesams, šiose procesuose nedalyvavo. Duomenų, kad jam po 1990 m. kovo 11 d. buvo suteiktas 0,61 ha žemės sklypas asmeniniam naudojimui, byloje nėra. Vykdant žemės reformą Baibių kadastro vietovėje, Utenos apskrities viršininko 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 16-280 buvo patvirtintas 7161 ha žemės plotas, kuriame bus vykdomi žemės reformos žemėtvarkos projekto darbai, taip pat asmenų, pageidaujančių susigrąžinti, gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti ar nuomoti žemę, mišką ar vandens telkinius (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašas (civ. bylos Nr. 2-1-731/2010, t. 1., b. l. 205-208). V. P. šiose sąrašuose neįrašytas, todėl darytina išvada, kad jis nepareiškė pageidavimo turėti namų valdos žemę. Ta aplinkybė, kad kolūkis, kuriame iki 1988 metų dirbo V. P., buvo suteikęs 0,61 ha žemės sklypą kolūkiniam kiemui, nepatvirtina, kad šis žemės sklypas išliko V. P. valdyme, prasidėjus nekilnojamąjį turtą atkūrimo, žemės reformos ir žemės privatizavimo procesams, nes kardinaliai pasikeitė teisinis reglamentavimas.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad po 1990 m. kovo 11 d. asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimą reglamentavo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai: 1990 m. spalio 11 d., Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ ir 1994 m. kovo 16 d., Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, kaime gyvenantys žemės ūkio įmonių darbuotojai ir pensininkai, dirbusieji šioje įmonėje iki išėjimo į pensiją, taip pat kiti kaime gyvenantys ir dirbantys asmenys bei pensininkai, pageidaujantys gauti žemės asmeniniam ūkiui tos įmonės teritorijoje, raštu turėjo kreiptis į įmonės administraciją, nurodydami norimo gauti žemės sklypo bendrą ir atskirai pagal žemės ūkio naudmenas plotą, taip pat sklypo dalį, norimą gauti bendruose ariamos žemės masyvuose bei grupinėse ganyklose. Duomenų, kad V. P. pateikė prašymą skirti jam asmeninio ūkio žemės sklypą byloje nėra. Be to, VĮ Registrų centro duomenimis V. P. 1992 m. birželio 29 d. gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 156). Taigi, rengiant žemėtvarkos projektą Baibių kadastro vietovėje, esant žemės sklype sudegusiems ir sugriuvusiems statiniams, nesant šių statinių savininko bei jo prašymo skirti žemės sklypą namų valdai, žemės sklypas pagrįstai buvo laikomas laisva valstybės žeme (civ. bylos Nr. 2-1-731/2010, t. 1., b. l. 72).Bylos duomenys patvirtina, kad nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą – pastatus, esančius Drobų kaime, Zarasų r. sav., įregistravo asmeniškai pats V. P., pateikdamas 2007-01-16 prašymą ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos Degučių seniūnijos 2007-01-15 pažymą Nr. (1.12)-S2-16, kurioje nurodyta, kad V. P. vardu ūkinėje knygoje yra įregistruoti tik gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai. Žinodamas šias aplinkybes, statinių savininkas V. P. ir po nuosavybės įregistravimo nesiekė įgyvendinti savo teisių ir turėti namų valdos žemės sklypą. Ieškovė, būdama tik V. P. turto paveldėtoja, daugiau teisių, nei turėjo V. P., neįgijo, todėl nepagrįstai teigia, kad jos teisės ir įstatymo saugomi interesai yra pažeisti atsakovų veiksmais.Ieškovė į Utenos apskrities viršininko administraciją dėl namų valdos žemės sklypo suteikimo kreipėsi tik po V. P. mirties, t. y. 2007 m. liepos 3 d. Ir nors Utenos apskrities viršininko administracija 2007 m. rugpjūčio 1 d. informavo Z. S. apie 2006-01-19 sprendimą ir žemės sklypo perdavimą D. B. nuosavybėn ir galimybę jį skųsti, ieškovė į Panevėžio apygardos administracinį teismą nesikreipė. Zarasų rajono apylinkės teismui ieškovė ieškinį pateikė tik 2008 m. balandžio 9 d. ir 2010 m. spalio 12 d. šį ieškinį atsiėmė (civ. bylos Nr. 2-1-731/2010, I t., b. l. 2, II t., b. l. 60-61, 64). Pakartotinai į teismą ieškovė kreipėsi 2015 m. gegužės 13 d. ir priežasčių, kurias teismas galėtų pripažinti svarbiomis, praleidus įstatymo nustatytą terminą skųsti administracinį aktą, ieškovė nenurodė (I t., b.l. 3). Apeliantė nurodė vienintelę priežastį, kad 2007 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į prokuratūrą. Tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2010 m. balandžio 30 d. Vilniaus apygardos teismui išnagrinėjus ir atmetus Z. S. skundą. Dėl kokių priežasčių ieškovė nuo 2010 m. spalio 12 d. (Zarasų rajono apylinkės teismas jos ieškinį paliko nenagrinėtu) iki 2015 m. gegužės 13 d. (pakartotinai kreipėsi į teismą), delsė kreiptis į teismą, ji neatskleidė. Apibendrinant nustatytas faktines bylos aplinkybes, apeliantės skundo argumentus bei esamą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė prašymą atnaujinti senaties terminą.Apeliantė teigia, kad atsakovai D. B., A. L., V. L. ir J. G., sudarydami žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, veikė nesąžiningai. A. L. buvo matininkas ir, žinodamas, kad sklype yra V. P. priklausantys statiniai, suformavo žemės sklypą D. B., kuris žemės sklypą pardavė V. L., o ši – J. G.. Apeliantės nuomone, taip atsakovai siekė nepagrįstai ir neteisėtai įgyti nuosavybę į sodybos dalis, kas suteiktų teisę statyti statinius. Kolegija negali sutikti su šiais apeliantės argumentais, nes jie paremti tik jos prielaidomis ir byloje pateikti įrodymai šių aplinkybių nepatvirtina. Tai, kad formuojamame žemės sklype buvo statiniai, nors, kaip minėta šios nutarties 58 punkte, formuojant žemės sklypą, statinių savininkas nuosavybės VĮ Registrų centras įregistravęs nebuvo, neįpareigoja matininko ieškoti statinių savininko, reikalauti, kad jis pateiktų prašymą dėl namų valdos žemės sklypo skyrimo, identifikuotų ir įregistruotų šiuos statinius. Nuosavybės įteisinimu privalėjo rūpintis savininkas, bet ne žemėtvarkos skyrius ir jo darbuotojai.Nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad žemės sklypo perleidimo sandoriai buvo apsimestiniai, kad tikrasis žemės sklypo savininkas yra A. L.. Kaip minėta, atsakovui D. B. Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 13-14654 atkurta nuosavybė į žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės į žemės sklypą suteikimo pagrindas nenuginčytas, todėl 2006 m. birželio 23 d. sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį D. B. buvo žemės sklypo savininkas ir turėjo teisę sutartį sudaryti savo nuožiūra. Ta aplinkybė, kad nauja žemės sklypo savininkė V. L. 2007 m. rugpjūčio 10 d. įgytą iš D. B. žemės sklypą pardavė J. L., neįrodo sandorių apsimestinumo. Bylos duomenys patvirtina, kad nekilnojamas turtas įregistruotas pirkėjų vardu, sandorių sudarymo pagrindai nenuginčyti ir nepanaikinti. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas ieškovės prielaidomis ir samprotavimais. O kadangi jokių pagrįstų įrodymų, kad tikrasis žemės sklypo savininkas yra atsakovas A. L., byloje nepateikta. Pagrindo pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis, nėra.Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad ginčijamas sprendimas naikintinas ir dėl to, kad 2009 m. vasario 6 d. specialisto išvadoje Nr. 6K-3 nurodyta, jog jis priimtas pažeidžiant tuo metu galiojusius teisės aktus ir jų aktualius reikalavimus, kad ginčijami sandoriai prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktui; Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 daliai, 19 straipsnio 5 daliai. Apeliantės nurodyti įstatymas reglamentavo asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimą, o ne sutarčių sudarymą, todėl pirkimo-pardavimo sutarčių teisėtumui jie įtakos neturėjo. Ta aplinkybė, kad 2009 m. vasario 6 d. specialistas padarė išvadą, jog Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. sausio 19 d. sprendimas parengtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 2 dalies nuostatas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d., nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 46 punkto nuostatas, nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti. Minėti pažeidimai buvo įvertinti Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. balandžio1 d. nutarime, kuriame konstatuota, kad „<...> pažeidimai vertintini kaip neesminiai, kadangi kitų asmenų, galėjusių pretenduoti į šioje teritorijoje esančios žemės (miško ar vandens telkinio) atkūrimą, teisės ir teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti“ (baudžiamoji byla Nr. 58-2-00008-07, b. l. 204-209, 277-285).Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010, kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su Zarasų rajono apylinkės teismo sprendime padarytomis išvadomis bei nurodo, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės Z. S. priteistinos atsakovės J. G. patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme kurias sudaro 70 Eur advokato pagalbos išlaidų, ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (3 t., b. l. 124, CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Z. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 70 Eur (septyniasdešimt eurų) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme J. G., a. k. (duomenys neskelbtini)