Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovės Lietuvos valstybės atstovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Vilniaus pataisos namams, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus pataisos namai, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. ir 2017 m. balandžio 13 d. nutartimis priimti pareiškėjo skundas ir patikslintas skundas, kuriais jis prašo priteisti iš atsakovės 2 078 Eur turtinę žalą ir 78 929 Eur neturtinę žalą (t. I, b. l. 1–4, 14, 24–25, t. II, b. l. 1–2, 22, 36). Pareiškėjas bei jo atstovė skunduose nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas nuo 2013 metų, kadangi jam neteikiamas maitinimas, atitinkantis fiziologines mitybos normas ir kiek įmanoma atitinkantis jo religinius įsitikinimus. Paaiškino, kad Vilniaus pataisos namai neorganizuoja maitinimo musulmonams, kad jis nėra vegetaras ir jam vegetarinis maitinimas nepriimtinas – mėsos gaminius priverstas pirkti parduotuvėje, kai tuo tarpu kiti nuteistieji mėsos gaminius gauna nemokamai.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė nurodė, kad skundą palaiko ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl maitinimo Vilniaus pataisos namuose organizavimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad yra musulmonas, todėl negali valgyti kiaulienos. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl to, kad atsakovė neužtikrino pareiškėjo maitinimo pagal religinius įsitikinimus.

Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 ir 6 punktuose nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose nustato. Taisyklių 5 ir 6 p. nustatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Sudaromi šie valgiaraščiai: valgiaraštis dirbantiems vyrams, valgiaraštis nedirbantiems vyrams, valgiaraštis dirbančioms moterims, valgiaraštis nedirbančioms moterims, valgiaraštis dirbantiems vyrams (vegetarams), valgiaraštis nedirbantiems vyrams (vegetarams) ir kt., kuriuos tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Taisyklių 7 p. nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas 2015-09-16, 2015-11-30 ir 2016-11-21 raštu kreipėsi į Kalėjimų departamentą ir 2016-08-16 į Vilniaus pataisos namus dėl jo maitinimo organizavimo pagal religinius įsitikinimus (t. II, b. l. 12–13). Kalėjimų departamentas 2015-09-23 raštu Nr. 1.23.172-6644, 2015-12-17 raštu Nr. 2S-5890, 2016-12-19 raštu Nr. 2S-6692 ir Vilniaus pataisos namai 2016-09-12 raštu Nr. 42-1315(1) nurodė, jog pagal pareiškėjo prašyme išvardintus reikalavimus nėra numatyti tokie patiekalai valgiaraštyje ir išaiškino apie galimybes teikti vegetarinį maitinimą (t. I, b. l. 5–6, 7–8, 15).

Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjui nėra teikiamas maitinimas pagal religinius įsitikinimus. Iš atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens teiktų paaiškinimų matyti, kad įkalinimo įstaigose nėra sudaromi valgiaraščiai musulmonų tikėjimo asmenims – be kiaulienos produktų. Iš ginčo šalių teiktų paaiškinimų matyti, kad šiuo metu nuteisti / suimti asmenys, kurie dėl religinių ar kitų priežasčių atsisako įprasto patvirtinto maitinimo, maitinami pagal vegetarinį valgiaraštį.

Byloje pateiktas UAB „Pontem“ parduotuvės, esančios Vilniaus pataisos namuose kainoraštis, iš kurio duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės įprastą maisto racioną papildyti mėsos gaminiais, kuriuose nėra kiaulienos (t. I, b. l. 42–44). Byloje pateiktas pareiškėjo atsiskaitymų apskaitos žiniaraštis, iš kurio duomenų matyti, kad pareiškėjas turi asmeninių lėšų apsipirkti parduotuvėje (t. I, b. l. 45–47). Byloje taip pat pateikti pareiškėjo apsipirkimų įkalinimo įstaigose kvitai, iš kurių duomenų matyti, kad pareiškėjas papildomai įsigydavo maisto įkalinimo įstaigose esančiose parduotuvėse (t. II, b. l. 67–71, t. III, b. l. 12–14). Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, vertina, kad įkalinimo įstaigose užtikrinama, kad nuteisti/suimti asmenys turėtų pasirinkimo galimybę ir patys nuspręstų, pagal kokį patvirtintą valgiaraštį jie būtų maitinami. Pareiškėjas, nepažeisdamas savo religinių įsitikinimų, gali maitintis ir pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, tačiau nevalgydamas patiekalų ar jų dalių, kuriuose yra kiaulienos, arba pagal valgiaraštį, skirtą vegetarams, o taip pat jis gali papildomai įsigyti iš parduotuvėje galimų įsigyti jam tinkamų produktų.

Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose teismui ir teismo posėdžiuose pažymėjo, kad dėl netinkamo maitinimo jam kilo sveikatos sutrikimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje konstatuota, kad, kai pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kurias objektyviai galima įrodyti, jis privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Šiuo aspektu LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad asmuo, teigiantis, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė konkrečių sveikatos sutrikimų, šias aplinkybes privalo pagrįsti (LVAT 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013). Teismas pažymi, kad pareiškėjas yra atstovaujamas profesionalaus teisininko, todėl įrodinėjimo naštos paskirstymas tokio pobūdžio bylose jam (jo atstovei) turi būti žinomas. Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi pareiškėjo sveikatos istoriją Nr. 10-A/2012/7977 nutarta laikyti bylos priedu. Iš pareiškėjo sveikatos istorijos Nr. 10-A/2012/7977 duomenų matyti, kad pareiškėjui nebuvo nustatyti sveikatos sutrikimai dėl pareiškėjo nurodomo maitinimo (administracinės bylos Nr. 124-789/2018 priedas, t. I, b. l. 49–164). Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad jam dėl teikiamos maitinimo kilo sveikatos sutrikimai. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, koks gydytojas ir kuriuo metu jam nustatė konkrečius sveikatos sutrikimus dėl teikiamo maitinimo. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes byloje nėra duomenų, jog analogiškoje situacijoje esantiems kitiems asmenims (musulmonams) buvo užtikrintas maitinimas pagal valgiaraštį musulmonams.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą iki kol bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3286-402/2016 (proc. Nr. 3-62-3-00947-2016-3). Pareiškėjas dėl minėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties pateikė atskirąjį skundą prašydamas ją panaikinti. LVAT 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje AS-791-442/2017 nutarė, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3286-402/2016 bus reikšmingas šioje administracinėje byloje, kadangi pareiškėjas skundžiasi iš esmės dėl tų pačių aplinkybių – teisės aktuose nustatyto maitinimo, atitinkančio jo religinius įsitikinimus, neužtikrinimo.

LVAT 2018 m. sausio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-306-442/2018, išnagrinėjęs pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. I-3286-402/2016 (proc. Nr. 3-62-3-00947-2016-3), nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta motyvacija ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Minėtoje nutartyje LVAT konstatavo, kad pareiškėjui buvo suteiktas tinkamas maitinimas, nenustatyti neteisėti valstybės institucijų veiksmai. Teismas, neturėdamas pagrindo nukrypti nuo aukščiau nurodytos LVAT praktikos, daro išvadą, kad ir šioje administracinėje byloje nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus valstybės institucijų (Kalėjimų departamento) veiksmus.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nesant jas paneigiančių duomenų, darytina išvada, kad įkalinimo įstaigose yra užtikrinama, jog visi nuteisti / suimti asmenys turėtų pasirinkimo galimybę ir patys nuspręstų pagal kokį patvirtintą valgiaraštį jie būtų maitinami. Nenustačius, kad Kalėjimų departamentas pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą mitybą, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.