Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Marijaus Kursevičiaus ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. Č. ir Ž. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. Č. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje (2024 m. balandžio 5 d. veika), ir jai paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams.

K. Č. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje (2024 m. balandžio 5 d.), ir jai paskirta arešto bausmė 20 (dvidešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir K. Č. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams.

K. Č. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje (2024 m. gegužės 29 d. veika), ir jai paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams.

K. Č. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje (2024 m. gegužės 29 d. veika), ir jai paskirta arešto bausmė 20 (dvidešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į baudos bausmę įskaitytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 23 d. baudžiamuoju įsakymu įskaitytas laikino sulaikymo laikas ir pagal minėtą teismo baudžiamąjį įsakymą Ž. V. atlikta bausmės dalis.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto 2 papunkčiu, 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, BPK 140 straipsnio 13 dalimi, į laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas Ž. V. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2024 m. balandžio 5 d., 09.35 val., iki 2024 m. balandžio 5 d., 15.09 val., t. y. viena diena, ją prilyginant trims laisvės apribojimo dienoms.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o, pradėjus vykdyti bausmę, naikintina.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuteistosios K. Č. apeliacinio skundo

18. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. Č. kalta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dėl 2024 m. gegužės 29 d. nusikalstamos veikos, vadovavosi jos pačios duotais parodymais. Pirmą kartą apklausta ikiteisminio tyrimo metu kaltę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistoji pripažino visiškai, paaiškino pati pareigūnams parodžiusi, kur laiko narkotines medžiagas, jos gyvenamojoje vietoje buvo rastas vienas plastikinis maišelis su „žole“ (anot nuteistosios, jame arbatos buvo daugiau nei „žolės“) bei 8 vnt. plastikinių maišelių su „kristalais“, kurie buvo skirti pardavimui, kadangi tuo metu niekur nedirbo, taip norėjo užsidirbti 360 Eur abortui pasidaryti. Taip pat pažymėjo, kad buvo nusipirkusi iš viso 10 „kristalų, kuriuos ji pati „porcijomis po 1 g“ supakavo į atskirus polietileninius maišelius, iš kurių du maišelius pardavė iš matymo pažįstamiems asmenims, už kiekvieną iš maišelių gavo po 30 Eur, su pirkėjais buvo susitikusi prie parduotuvės, vienas pardavimas įvyko tos pačios dienos ryte, kitas – 2024 m. gegužės 28 d., vakare (3 t., b. l. 34-35). Šiuos parodymus ji patvirtino ir vėlesnėse apklausose (2024 m. gruodžio 16 d. ir 2024 m. gruodžio 18 d.), kuriose dalyvavo ir jos pačios pasirinktas gynėjas. Nors teisme nuteistoji K. Č., ėmė tvirtinti, kad viską ketino suvartoti pati, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais parodymais nepatikėjo. Čia pagrįstai vertinti K. Č. mobiliojo ryšio telefone „Samsung Galaxy A14“ buvusioje „Telegram“ programėlėje rasti susirašinėjimai su įvairiais asmenimis. Pažymėtina, kad pati nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad naudojasi šia programėle, jos vartotojo vardas yra „l.“ (3 t., b. l. 34-35). Iš susirašinėjimo su „b.“ matyti, kad šis klausia, ar ji yra K. Č., į ką ši atsako teigiamai ir nurodo gyvenamojo namo adresą ((duomenys neskelbtini)), paskui tas pats vartotojas teiraujasi „kristalų“ kainos, o nuteistoji nurodo, kad visada 30 Eur, jokių nuolaidų, tuomet tariamasi dėl susitikimo už 20 minučių, „b.“, klausia, ar gali apmokėti pavedimu, o K. Č. atsako, kad atsiskaityti galima tik grynaisiais pinigais. Teisiamojo posėdžio metu K. Č. patvirtino, kad aptartuose susirašinėjimuose nurodė savo gyvenamosios vietos adresą, o 30 Eur yra vieno „kristalo“ kaina. Telefone rastas susirašinėjimas ir su vartotoju „H.“. Šis 2024 m. balandžio 26 d. klausė nuteistosios, ar ji duotų „t.“, nuteistoji atsako, kad jis visų pirma turi jai duoti pinigus, o „H.“ atsako „galėsiu 3,5 tada idet uz 90€ kad t. 0,5 nors butų“. Iš susirašinėjimo su „S. S.“ matyti, kad 2024 m. balandžio 9 d. šis vartotojas klausia, ar K. Č. galėtų atvežti 1 g iš Šeškinės į Žirmūnus, ji sutinka, tačiau prašo 35 Eur, nurodo, kad 5 Eur („patakas“) draugui. „S. S.“ prašo 1 g padalinti po 0,5 g, tačiau K. Č. atsisako, nurodo, kad atveš „vienetuką“. „B. G.“ taip pat išreiškia norą įsigyti 1 g, nurodo esantis lauke, tačiau nuteistoji piktinasi, kad šis stovi „po visų langais“ ir pasako eiti nuošaliau prie konteinerių, „S. S.“ po to rašo, kad nuteistoji jam davė didelį „akmenį“, o K. Č. atsako, kad išrinko gražesnį. Vėliau 2024 m. balandžio 10 d. nuteistoji „B. G.“ pasiūlo paskutinį „puseką“, tačiau jis atsisako, 2024 m. balandžio 14 d. nurodo, kad ji „on“; 2024 m. balandžio 20 d. „B. G.“ jai rašo, kad reikia 2 g, tačiau nuteistoji neatrašo, 2024 m. gegužės 9 d. K. Č. vėl parašo, kad ji yra „on“; 2024 m. gegužės 10 d. „B. G.“ nurodo, kad jo draugas klausia, kokia būtų 5 g kaina, o K. Č. atrašo, kad šiuo metu „sveriasi“, „B. G.“ jai siunčia nuotraukas su svarstyklėmis, ant kurių yra nenustatytos medžiagos maišeliuose, 2024 m. gegužės 16 d. „B. G.“ jai rašo, kad reikia 10 g ir klausia kainos, o K. Č. nurodo, kad „300“, „1/30€“, „B. G.“ pasako nepamiršti 1 g, kurio praeitą kartą neįdėjo. Susirašinėjant su „F. S.“, šis nurodo, kad jam „s.“ rekomendavo (duomenys neskelbtini) adresą ir jis klausia, ar K. Č. jam parūpins („sugelbės“) narkotinių medžiagų, tuomet ji klausia, kada šis būtų, nurodo kainą (30 Eur), medžiagas paduos jos draugas, nes ji pati tingi, šiuo metu rūko (3 t., b. l. 120-134). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad susirašinėjimai yra neaiškūs, juose naudojami žodžių trumpiniai, tačiau akivaizdu, kad nei atitinkamų žodžių trumpiniai, nei vartojamas žargonas nekliudo suprasti bendro susirašinėjimo turinio, kuris yra būtent dėl draudžiamų medžiagų prekybos (tariantis dėl jų kieko, kainos, atsiėmimo vietos, atsiskaitymo būdų ir kt.). Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo atlikti apeliantės prašomą lingvistinę susirašinėjimų ekspertizę, juo labiau, kad susirašinėjimai yra vertinami visame bylos duomenų kontekste. Taigi pačios nuteistosios vis ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, mobiliojo ryšio telefone užfiksuoti susirašinėjimai, taip pat anksčiau aptarti nuteistojo Ž. V. parodymai apie tai, kad apeliantė užsiėmė narkotinių medžiagų platinimu, juos išnešdavo klientams, trumpai išeidama iš namų (pastebėtina, kad susirašinėjime kaip tik užfiksuotos aplinkybės dėl susitikimo su pirkėjais prie nuteistosios namų), kratos metu rastos ir paimtos elektroninės svarstyklės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad K. Č. psichotropine medžiaga – 3-chlormetkanonu (3-CMC, klofedronu), kurios kiekis 6,700 g, disponavo turėdama tikslą ne tik asmeniškai suvartoti, bet ir parduoti ar kitaip išplatinti, dėl ko jos veiksmai dėl 2024 m. gegužės 29 d. įvykio skundžiamame nuosprendyje teisingai kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį.

19. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma nutraukti K. Č. baudžiamąjį procesą dėl BK 259 straipsnio 2 dalyje (2024 m. balandžio 5 d. ir 2024 m. gegužės 29 d. veikos) numatytų nusikalstamų veikų to paties straipsnio 3 dalies pagrindu

20. BK 259 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad asmuo, kuris savo noru kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicinos pagalbos ar kreipėsi į valstybės instituciją norėdamas atiduoti neteisėtai pasigamintas, įgytas, laikytas be tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už vartotų ar atiduotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, įgijimą ir laikymą. Minėtos normos pagrindu asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dviem atvejais: asmuo savo noru kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą medicininės pagalbos arba asmuo savo noru kreipėsi į valstybės instituciją norėdamas atiduoti neteisėtai pasigamintas, įgytas, laikytas neturint tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas. Abiem atvejais turi būti nustatytas asmens veiksmų – kreipimosi į sveikatos įstaigą ar valstybės instituciją – savanoriškumas. Teismų praktikoje kreipimasis savanorišku laikomas tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į valstybės instituciją savo valia ir savo iniciatyva, o ne žinodamas, kad kompetentingoms valstybės institucijoms yra žinoma apie jo neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, taip pat, kai jau pradėtas ikiteisminis tyrimas. Svarbus asmens manymas, kad kompetentingoms institucijoms nėra žinoma apie jo padarytą ar daromą nusikalstamą veiką. Reikia nustatyti, kad asmuo taip elgiasi dėl savo apsisprendimo, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių ar tokiu būdu siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-259-468/2022, Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-673-593/2021).

21. Nagrinėjamoje byloje narkotinės ir psichotropinės medžiagos nuteistosios K. Č. gyvenamojoje vietoje buvo rastos ir paimtos 2024 m. balandžio 5 d. bei 2024 m. gegužės 29 d., įvykio vietos apžiūros ir kratų metu dalyvaujant pačiai nuteistajai. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji iš viso buvo apklausta keturis kartus – 2024 m. balandžio 5 d., 2024 m. birželio 6 d., 2024 m. gruodžio 12 d. ir 2024 m. gruodžio 18 d. Visų apklausų metu nuteistoji kaltę tiek dėl narkotikų disponavimo asmeniniam vartojimui, tiek turint tikslą juos išplatinti pripažino visiškai. Tuo tarpu gydytis nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms K. Č. pradėjo tik 2024 m. liepos 17 d. (4 t., b. l. 94), t. y. jau vykstant baudžiamajam procesui, aiškiai žinodama, kad ji tame procese turi įtariamosios statusą, jai pareikšti įtarimai dėl BK 259 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų (iš viso 4 nusikalstamos veikos), iš jos gyvenamosios vietos abiejų įvykių metu paimtos narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Taigi byloje neginčytinai nustatyta, kad K. Č. į sveikatos priežiūros įstaigą kreipėsi vykstant ikiteisminiam tyrimui, beje, ir tai ne iš karto, o nuo jo pradžios praėjus daugiau nei trims mėnesiams, be kita ko, net ne po antro įvykio (2024 m. gegužės 29 d.) iki šios sprendimo kreiptis medicinos pagalbos praėjo dar pusantro mėnesio. Akivaizdu, kad tokios aplinkybės neatitinka BK 259 straipsnio 3 dalies prasmės, todėl nėra net formalaus pagrindo svarstyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą (į tokį apeliantės elgesį bendrai atsižvelgta skiriant bausmę). Be kita ko, iš nuteistosios apeliacinio skundo galima matyti, kad reiškiamas prašymas dėl BK 259 straipsnio 3 dalies nuostatų yra daugiau deklaratyvus, kadangi tame pačiame skunde cituojami kasacinės instancijos teismo išaiškinimai, akivaizdžiai paneigiantys, jog apeliantės kreipimasis į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicinos pagalbos buvo savanoriškas.

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir K. Č. paskirtos bausmės aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė bei įvertino tinkamai, todėl paskirdamas jai bausmę baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Teismas vertino tai, kad nuteistoji per itin trumpą laiką (du mėnesius) padarė du sunkius nusikaltimus ir du baudžiamuosius nusižengimus, pirmą veiką padarė būdama neteista, o antrą – teista dėl nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai (pagal BK 140 straipsnio 2 dalį), taip pat bausta administracine tvarka, jos atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas vertino tai, kad antrą veiką nuteistoji padarė jau žinodama apie pradėtą baudžiamąjį persekiojimą dėl pirmos veikos, tuo pačiu atsižvelgė ir į tai, kad pareigūnų paklausta savanoriškai parodė turimas narkotines ir psichotropines medžiagas. Skiriant bausmę buvo vertinami ir nuteistąją charakterizuojantys duomenys – K. Č. itin jauno amžiaus, jai diagnozuoti (duomenys neskelbtini), po veikų padarymo gydėsi (duomenys neskelbtini), mokosi (duomenys neskelbtini) suaugusiųjų gimnazijoje, veikų padarymo metu nedirbo ir pajamų pragyvenimui gaudavo iš neteisėtos veiklos (narkotikų platinimo). Išdėstytų aplinkybių visuma nulėmė teismo sprendimą už visas nusikalstamas veikas paskirti K. Č. arešto ir laisvės atėmimo bausmes. Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį arešto bausmės dydis nustatytas didesnis nei įstatymo numatyta minimali šios bausmės rūšies trukmė, tuo tarpu už nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, abiem atvejais paskirta minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmė. Kaip matyti, minimali bausmė buvo paskirta ir už pakartotinai (2024 m. gegužės 29 d.) padarytą BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nors paprastai toks nusikalstamas elgesys yra vertinamas griežčiau. Visgi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad tąkart disponuota mažesniu draudžiamų medžiagų kiekiu, nebuvo užfiksuoti platinimo atvejai. Bendrinant bausmes, už padarytą pakartotinį nusikaltimą (pagal BK 260 straipsnio 1 dalį) buvo pridėta tik šeši mėnesiai laisvės atėmimo bausmės.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai paskirta bausmė (tiek už atskiras veikas, tiek galutinė subendrinta) yra tinkamai individualizuota, jokių išimtinių aplinkybių, mažinančių nuteistosios padarytų nusikalstamų veikų ir jos asmenybės pavojingumą, taip pat sudarančių pagrindą išvadai, kad sankcijose numatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, šioje byloje nenustatyta. Nagrinėjamu atveju anksčiau išdėstytos tiek nusikalstamų veikų padarymą, tiek pačios nuteistosios asmenybę apibūdinančios aplinkybės neleidžia spręsti, kad K. Č. paskyrus švelnesnę bausmę arba atidėjus jos vykdymą, bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai. Pažymėtina, kad K. Č., žinodama, jog dar 2024 m. balandžio 5 d. jai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, be kita ko, ir dėl sunkaus nusikaltimo, toliau disponavo draudžiamomis medžiagomis, turėdama ir tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, atitinkamai 2024 m. gegužės 29 d. jos gyvenamojoje atlikus kratą buvo rasta ir paimta analogiška psichotropinė medžiaga kaip ir pirmojo įvykio metu. Atkreiptinas dėmesys, kad jos mobiliojo ryšio telefone esančiuose susirašinėjimuose užfiksuoti pokalbiai, susiję su draudžiamų medžiagų prekyba, vyko ir 2024 m. balandžio 9 d., balandžio 10 d., balandžio 14 d. ir pan., t. y. praėjus vos kelioms dienoms nuo nuteistosios namuose atliktos kratos, jai pareikštų įtarimų ir jos apklausos. Tokios aplinkybės rodo, kad nuteistoji nėra linkusi kritiškai vertinti savo elgesį ir jos nusikalstamas elgesys nėra atsitiktinis. Be to, nuteistajai 2024 m. balandžio 26 d. buvo priimtas ir baudžiamasis įsakymas, kuriuo paskyrus arešto bausmę jo vykdymas atidėtas vieneriems metams. Iš to matyti, kad nuteistosios nusiteikimui toliau disponuoti draudžiamomis medžiagomis, jas vartojant pačiai ir turint tikslą parduoti ar kitaip išplatinti, didesnės įtakos neturėjo ir žinojimas, kad naujų nusikalstamų veiksmų atlikimas reikš tai, kad ji privalės atlikti jai paskirtą arešto bausmę.

24. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius klaidų skiriant nuteistajai bausmes ir jas bendrinant (tarpusavyje ir su baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme), nėra pagrindo atskirai pasisakyti dėl apeliaciniame skunde reiškiamo prašymo pakeisti skundžiamą nuosprendį dėl bausmių subendrinimo, juo labiau, kad toks prašymas skunde nėra niekaip argumentuotas (iš esmės net nenurodoma, kokių pakeitimų prašoma). Kaip nepagrįstas atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, į nuteistajai paskirtos bausmės laiką įskaitydamas laikino sulaikymo laiką, padarė klaidą, nurodydamas, kad vadovaujasi, be kita ko, BPK 140 straipsnio 13 dalimi, kadangi, kaip teigiama, šis BPK straipsnis neturi tiek dalių. Šioje vietoje atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad galiojančio BPK 140 straipsnio 13 dalyje yra reglamentuota, jog laikino sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką (ši nuostata galiojo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu), taigi, minėto BPK straipsnio dalis nuosprendyje nurodyta teisingai.

Dėl nuteistojo Ž. V. apeliacinio skundo

25. Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. V. prašo paskirti švelnesnę bausmės rūšį. Nors skunde nuteistasis nenurodė, kuri bausmės rūšis jam turėtų būti paskirta, tačiau nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo prašoma parinkti jam viešuosius darbus.

26. Už nuteistojo Ž. V. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, baudžiamasis įstatymas numato šias alternatyvias bausmių rūšis: viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį.

27. Skundžiamu nuosprendžiu Ž. V. paskirta laisvės apribojimo bausmė. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Ž. V. tiesiogine tyčia padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką, priskirtiną nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), tokiais savo veiksmais pažeisdamas vieną iš baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – visuomenės sveikatą. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat buvo įvertinti Ž. V. asmenybę charakterizuojantys duomenys, t. y. nors laikytinas neteistu, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 23 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu 2023 m. spalio mėn. padaręs analogišką nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, bauda nesumokėta. Be to, Ž. V. baustas administracine tvarka, dalies už administracinius nusižengimus skirtų baudų nėra sumokėjęs. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė ir į tai, kad apeliantas yra pakankamai jauno amžiaus, nevedęs, neturi vaikų, dirba, pripažino vartodavęs „žolę“ ir „kristalus“, tačiau po šioje byloje nagrinėjamos veikos daugiau draudžiamų medžiagų nebevartojo, o kilus mintims grįžti prie vartojimo, užsirašė į reabilitaciją. Šių aplinkybių visumoje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bausmės paskirtis ir tikslai bus pasiekti paskyrus Ž. V. vieną švelniausių BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmės rūšių – laisvės apribojimą, jo terminą nustatant artimą baudžiamajame įstatyme numatytam minimaliam šios bausmės rūšies terminui (BK 48 straipsnio 2 dalis), kartu paskiriant nuteistajam įpareigojimus ir draudimus – dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, teismo nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu, mokymųsi ar lankymųsi gydymo įstaigoje, uždrausti turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims psichiką veikiančias medžiagas bei uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Išdėstyti motyvai rodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsižvelgė į byloje nustatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nė vienai iš jų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti nei su pirmosios instancijos teismo parinktos bausmės rūšimi, nei su jos dydžiu, taip pat spręsti, kad paskirti netinkami įpareigojimai ir draudimai.

28. Nuteistasis, prašydamas skirti jam švelnesnę bausmę, akcentuoja tai, kad jo padaryta nusikalstama veika yra nesunki, jis pakeitė savo elgesį, įsidarbino, ketina siekti karjeros, nurodo bendrausiantis tik su teigiamais asmenimis. Tai, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika yra nesunki, buvo įvertinta skiriant bausmę, jam buvo parinkta įstatymo numatyta bausmė, kuri, pabrėžtina, yra viena iš švelniausių, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija teigiamai vertina tai, kad nuteistasis padarė kritiškas išvadas, yra pasiryžęs gyventi nepažeisdamas įstatymų, nevartoti draudžiamų medžiagų, dirba ir ketina siekti karjeros. Vis dėlto šios aplinkybės nesudaro pagrindo skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę vertinti kaip per griežtą. Reikšminga tai, kad apeliantas jau buvo teistas dėl analogiškos nusikalstamos veikos, tąkart teismui baudžiamuoju įsakymu paskyrus kone švelniausią bausmės rūšį – baudą ir jos dydį nustačius daugiau artimą minimaliai baudai, galimai skirti už baudžiamąjį nusižengimą, be to, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, ją dar sumažinus vienu trečdaliu, Ž. V. baudos nesumokėjo, dėl ko ši buvo išieškoma priverstinai. Taigi apeliantui praeityje už analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką buvo paskirta švelnesnė nei laisvės apribojimo bausmė, tačiau ji nesustabdė apelianto nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, be to, pastarasis nebuvo linkęs savanoriškai sumokėti baudą. Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo išsakyti teiginiai esą jis nežinojo, nuo kada turi mokėti baudą, vertintini kaip nepagrįsti, kadangi baudžiamuoju įsakymu pastarajam buvo išaiškintas tiek terminas, per kurį jis turi sumokėti paskirtą baudą, tiek ir nurodyti kiti konkretūs duomenys, reikalingi tinkamai įvykdyti paskirtą bausmę. Be kita ko, nuteistajam buvo išaiškinta, kad laiku nesumokėjus baudos, ši vykdoma priverstinai. Tuo atveju, jeigu nuteistajam visgi kilo tam tikrų klausimų dėl baudos mokėjimo, pastarasis turėjo visas galimybes kreiptis į baudžiamąjį įsakymą priėmusį teismą. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, nėra jokio pagrindo manyti, kad nuteistajam, pakartotinai padariusiam analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką, kuri lyginant su ankstesniu baudžiamuoju nusižengimu yra iš esmės pavojingesnė, tikslinga skirti dar švelnesnę bausmės rūšį nei baudą, ypač vertinant tai, kad šios bausmės nuteistasis nebuvo linkęs savanoriškai įvykdyti, dėl ko paskirta bauda buvo išieškoma priverstine tvarka.

29. Be kita ko, pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam Ž. V. kartu su laisvės apribojimo bausme nebuvo paskirta intensyvi priežiūra, t. y. nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis, nors BK 48 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę teismas paprastai ją paskiria. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas kartu su bausme paskyrė Ž. V. įpareigojimų ir draudimų kompleksą. Apeliantas akcentavo, kad jis neseniai įsidarbino, yra nusiteikęs siekti karjeros dabartinėje įmonėje, tačiau tą daryti jam trukdo paskirta laisvės apribojimo bausmė. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pažymėjo, kad darbovietė yra numačiusi mokymus kituose miestuose, komandiruotes, vyks įvairūs renginiai, kurie organizuojami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šioje vietoje atkreiptinas apelianto dėmesys, kad nei paskirta laisvės apribojimo bausmė, nei parinkti įpareigojimai ir draudimai jam niekaip nekliudo dirbti, dalyvauti mokymuose, darbo renginiuose ir pan., tą pagrindžiančių objektyvių duomenų nepateikė ir pats nuteistasis. Tuo atveju, jeigu nuteistajam iškils poreikis išvykti į kitą miestą ir jis negalės sugrįžti iki teismo nustatyto laiko į savo gyvenamąją vietą arba bus numatyta komandiruotė į užsienio valstybę, pastarasis tokį išvykimą turės suderinti su bausmę vykdančia institucija, t. y. Lietuvos probacijos tarnybos atitinkamu teritoriniu padaliniu. Kita vertus, anksčiau nurodyti nuteistojo teiginiai dėl poreikio išvykti į kitus miestus ar užsienio valstybes, rodo, kad galimybė atlikti viešuosius darbus būtų minimali arba tokia bausmės rūšis apskritai būtų nesuderinama su pastarojo darbu. Tokiu būdu konstatuotina nesant nustatyta jokio objektyvaus pagrindo pakeisti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, kuri vertintina kaip adekvati ir proporcinga. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde buvo prašoma išdėstyti baudos, paskirtos ankstesniu baudžiamuoju įsakymu ir skundžiamu nuosprendžiu subendrintos su pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės apribojimo bausme, mokėjimą dalimis, tačiau apeliacinės instancijos teisme nuteistasis nurodė, kad yra likęs vos vienas mokėjimas, dėl ko nurodytas prašymas nesvarstytinas.

30. Teisėjų kolegija pasisako ir dėl apeliaciniame skunde nenurodyto, tačiau apeliacinės instancijos teisme baigiamųjų kalbu nuteistojo gynėjos pareikšto prašymo atleisti Ž. V. nuo baudžiamosios BK 37 straipsnio nuostatų pagrindu dėl veikos mažareikšmiškumo. Gynėja tokį prašymą argumentavo tuo, kad padarytas nusikaltimas yra nesunkus, nuteistasis psichotropinę medžiagą įsigijo tik savo vartojimui, tačiau net nespėjo jos suvartoti, draudžiama medžiaga buvo paimta policijos pareigūnų, visuomenei žala nepadaryta, disponuota nedideliu psichotropinės medžiagos kiekiu, o toks jos ginamojo elgesys nebuvo sistemingas.

31. BK 37 straipsnyje numatyta, kad asmuo, padaręs nusikaltimą, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų veikos požymių ypatumų nusikalstama veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo, vertinamos tiek objektyviosios, tiek subjektyviosios veikos aplinkybės. Objektyvusis kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala yra nežymi. Subjektyvusis kriterijus apima kaltininko kaltės formą, tyčios kryptingumą, motyvus ir tikslus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą pažymėta, kad nusikalstama veika gali būti pripažinta mažareikšme, kai, nors ji ir atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl tam tikrų jos ypatumų teismas daro pagrįstą išvadą, jog veikos pavojingumas nėra toks didelis, kad būtų tikslinga taikyti baudžiamąją atsakomybę ir skirti bausmę, numatytą BK sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo yra teismo teisė, o ne pareiga. Todėl teismas, kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius – veikos pavojingumą, žalos dydį, nusikaltimo dalyką bei kaltininko atsakomybės netaikymo tikslingumą – sprendžia, ar yra pagrindas taikyti šią BK 37 straipsnyje numatytą išimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

32. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybes dėl padarytos veikos ir nuteistojo asmenybės, taip pat pagal anksčiau aptartą teisinį reguliavimą neturi pagrindo daryti išvadą, kad Ž. V. veika buvo mažareikšmė ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šioje byloje nustatyta, kad Ž. V. neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nuomojamame bute laikė iš nuteistosios K. Č. įgytą psichotropinę medžiagą – 3-chlormetkatinoną (3-CMC), 0,309 g. Nors apelianto disponuotas psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono (3-CMC) kiekis pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas neženkliai viršija nedidelį kiekį (0,2 g), tačiau visgi nėra ir toks nereikšmingas, kad būtų galima daryti išvadą dėl mažesnio pavojingumo nei rūšinis tokių nusikalstamų veikų pavojingumas. Pabrėžtina, kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog narkotinės medžiagos buvo laikomos metalinėje dėžutėje, paslėptoje po nuteistojo lova, vaizdo įrašai atskleidžia, kad pareigūnams paprašius atiduoti bute esančias draudžiamas medžiagas, Ž. V. to nepadarė, pareigūnai psichotropinę medžiagą rado patys apžiūrėdami apelianto kambarį. Baudžiamojo proceso metu Ž. V. keitė parodymus, ikiteisminiame tyrime pripažinęs, kad neleistiną medžiagą įgijo iš K. Č., nagrinėjant bylą teisme jau tokią aplinkybę neigė (apeliaciniame skunde tokios aplinkybės nebeginčija), pripažino vartojęs kelių rūšių draudžiamas medžiagas („kristalus“ ir „žolę“). Ypač atkreiptinas dėmesys į jau minėtą aplinkybę, kad Ž. V. anksčiau buvo padaręs analogišką nusikalstamą veiką, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 23 d. baudžiamuoju įsakymu pastarasis buvo pripažintas kaltu 2023 m. spalio mėn. padaręs BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą (disponavo narkotine medžiaga – kanapėmis (antžeminėmis dalimis)). Taigi nagrinėjamoje byloje nusikalstamą veiką nuteistasis padarė praėjus vos pusmečiui nuo ankstesnio baudžiamojo nusižengimo, galima matyti, kad pakartotinis teisės pažeidimas yra sunkesnis, padaryta nusikalstama veika nevertintina kaip atsitiktinė. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, nėra pagrindo Ž. V. veiką pripažinti mažareikšme ir, pritaikius BK 37 straipsnio nuostatas, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

33. Apeliacinės instancijos teisme buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. spalio 24 d. ir 2025 m. lapkričio 26 d. pažymos Nr. APD-2025-11908 ir Nr. APD-2025-13392 (pirminė ir patikslinta), kuriomis prašoma iš nuteistojo Ž. V. priteisti 314,58 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro advokatės Lauretos Ulbienės darbo užmokestis (6 t., b. l. 110, 111-112, 120, 121-123).

34. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnio nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.

35. Šioje apeliacine tvarka išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje antrinė teisinė pagalba nuteistajam buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu, t. y. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Kadangi Ž. V. nebuvo pasirinkęs gynėjo, Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri parinko advokatę Lauretą Ulbienę, ji ir buvo paskirta nuteistojo gynėja (6 t., b. l. 101). Taigi įstatymui numatant privalomą gynėjo dalyvavimą, gynėjas buvo paskirta teismo iniciatyva, t. y. Ž. V. neturint teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo yra netikslingas (apeliacinės instancijos teisme vykusio posėdžio metu nuteistojo gynėja taip pat prašė netenkinti prašymo dėl išlaidų priteisimo).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų K. Č. ir Ž. V. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo Ž. V. nepriteisti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.