- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-23
- Bylos Nr.
- 1A-493-908/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37277-2021-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Nijolė Žimkienė, Eglė Gruodienė
- Nuteistasis
- A. P.
- Advokatai
- Laureta Ulbienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgitos Kolyčienės ir Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam skirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. P. nuteistasis už tai, kad turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą ir iš anksto žinodamas, kad neatsiskaitys už prekes, 2021 m. rugsėjo 24 d., apie 16.20 val., parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), prekybos salėje paėmė garso kolonėlę „Blow Infinity“, kurios kaina 259 Eur, laikydamas garso kolonėlę rankoje už prekę nesumokėjo ir pasišalino iš parduotuvės, tokiu būdu pagrobė svetimą J. N. firmai priklausantį 259 Eur vertės turtą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu prašoma pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 25 d. nuosprendį ir atleisti nuteistąjį A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo V. P. atsakomybėn netaikant užstato. Netenkinus prašymo atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės, prašoma skundžiamu nuosprendžiu paskirtą baudą pakeisti viešaisiais darbais, o šio prašymo netenkinus, prašoma sumažinti paskirtos baudos dydį. Nuteistojo A. P. vertinimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepritaikė BK 40 straipsnio nuostatų. Skunde pažymima, kad nuteistojo materialinė padėtis yra sunki, jis teisiamas pirmą kartą, atlygino padarytą žalą ir visiškai pripažino kaltę, tačiau teismas, nepaisydamas esančios galimybės atlikti sutrumpinti įrodymų tyrimą, parinko kitą bylos nagrinėjimo būdą ir į teismą kvietė liudytojus.
3. Teismo posėdžio metu apeliantas ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo gynėja atkreipė dėmesį į tai, kad nusikalstama veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 4 dalį. Prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
5. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis A. P. neneigia pagrobęs svetimą turtą, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atsisakymu jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be to, apeliantas skundžia ir pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, teigdamas, kad teismas parinko ne tą bausmės rūšį, skyrė per didelę baudą.
Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo
6. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, patikrinusi bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamajame įstatyme nustatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas, tokį sprendimą motyvavo ir pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis.
7. Vadovaujantis BK 40 straipsniu, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Šioje teisės normoje nustatyta sąlygų visuma, kuriai esant galimas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo svarstymas. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse esančias sąlygas.
8. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog, net esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-648/2017, 2K-116-1073/2018, 2K-153-976/2018 ir kt.). Tai reiškia, kad teismui atsisakius atleisti ar atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir tinkamai motyvavus tokį savo sprendimą aukštesnės instancijos teismas tokio sprendimo neturėtų keisti.
9. Pirmosios instancijos teismas nenustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, t. y., kad nuteistasis A. P. visiškai pripažino savo kaltę, tai argumentuodamas tuo, jog A. P. pripažino ne visas esmines jo padaryto nusikaltimo aplinkybes – neigė kaltę ir nusikalstamą tikslą.
10. Pažymėtina tai, kad draudimas pagal laidavimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, kuris ne visiškai pripažįsta savo kaltę, yra besąlyginis, tai reiškia, kad pagrindu netaikyti šios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšies yra ir dalinis asmens kaltės pripažinimas.
11. Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu visiškai pripažino savo kaltę, akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai to nekonstatavo ir atsisakė taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, tuo pačiu, anot apelianto, neteisingai nusprendė, kad nėra sąlygų atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip nulemdamas vienu trečdaliu didesnės baudos skyrimą nuteistajam. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
12. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktą visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-895/2020, 29 punktas). Tai neapima asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-693/2019, 85 punktas).
13. Analizuojant nuteistojo A. P. poziciją dėl jam pagal BK 178 straipsnio 1 dalį pareikšto kaltinimo pastebėtina tai, kad jis, teigdamas prisipažįstantis padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, vis tik pripažino ne visas esmines bylos aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis A. P. parodė, kad iš esmės su jam pareikštu įtarimu sutinka, tačiau apie tai, kad iš anksto žinojo jog neatsiskaitys už prekes negali patvirtinti, nes tokio ketinimo neturėjo. Jo teigimu, nusikaltimo padarymo metu turėjo psichologinių problemų dėl išsiskyrimo su artimu žmogumi, todėl įtaria, kad užsisvajojęs galėjo iš parduotuvės paimti įtarime nurodytą daiktą. Dėl savo išsiblaškymo gailisi, yra pasirengęs nedelsiant atlyginti padarytą žalą. Jis tikrai žino, kad išankstinio ketinimo neatsiskaičius už prekę išeiti iš parduotuvės negalėjo būti (b. l. 101-103). Pirmosios instancijos teisme A. P. parodė, kad jo elgesys buvo spontaniškas, o ne iš anksto apgalvotas, nes jis buvo psichologiškai palaužtas; manė, kad už prekę susimokėjo; nesuprato, kad grobia. Atvažiavo su pažįstamu, nuėjo į parduotuvę ir išėjo iš jos. Gavosi, kad paėmė garso kolonėlę. Jis net nežino, kur ta kolonėlė yra, ji tiesiog dingo iš pažįstamo asmens automobilio, į kurį jis ją buvo padėjęs. Jam nesvarbu buvo, kur ta kolonėlė. Jis galvojo, kad už ją sumokėjo (b. l. 144-145).
14. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo parodymai apie tai, kad jis nesusimokėjęs už prekę iš parduotuvės pasišalino dėl išsiblaškymo; tai padarė, nes buvo užsisvajojęs; manė, kad susimokėjo už prekę, patvirtina tai, kad asmuo nepripažino vieno iš būtinųjų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių – kaltės, šiuo atveju pasireiškusios tiesioginės tyčios forma, buvimo nusikalstamoje veikoje. Tai leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai apie dalinį kaltės pripažinimą ir suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog nuteistasis A. P. visiškai pripažino padaręs nusikaltimą, kaip kad to reikalaujama BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte.
15. Nors visiškas kaltės pripažinimas, kaip būtinoji laidavimo taikymo sąlyga, nėra tapatus asmens gailėjimuisi padarius nusikalstamą veiką, tačiau jie yra tarpusavyje susiję, nes tik visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis gali garantuoti asmens pataisymą netaikant jam bausmės. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. Taigi, be kitų bylos aplinkybių svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos nuoseklumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-895/2020, 29 punktas).
16. Jau aptarti nuteistojo A. P. parodymai, kuriuos duodamas jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme bandė pateisinti savo elgesį prasta psichologine būsena, išsiblaškymu, užsisvajojimu, nesuvokimu, kad šalinasi iš parduotuvės su preke už ją nesumokėjęs, leidžia spręsti ir apie nuteistojo nepakankamą savikritiškumą dėl savo nusikalstamo elgesio. Teisėjų kolegija, susipažinusi su teisiamojo posėdžio protokolu ir garso įrašu, daro išvadą, kad A. P. parodymai patvirtina jo bandymą pateisinti savo veiksmus, siekį sudaryti įspūdį, kad jo elgesį įvykio metu lėmė psichologinė būsena, todėl jo veiksmai nėra labai pavojingi. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo parodymai ne tik paneigia, kad jis savo kaltę pripažino visiškai, tačiau ir atspindi nepakankamai savikritišką jo požiūrį į buvusį elgesį, neleidžiantį pagrįstai spręsti, kad jis gailisi padaręs nusikaltimą. Nesant vienos iš būtinųjų BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, atleidimas nuo atsakomybės pagal laidavimą nėra galimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. P. neatleido nuo atsakomybės pagal laidavimą.
Dėl bylos nagrinėjimo supaprastinto proceso tvarka tikslingumo
17. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. P. kaltės pripažinimo klausimą sieja ir su BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymo šioje baudžiamojoje byloje tikslingumu, pabrėždamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutarė jo bylos nenagrinėti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka.
18. Vadovaujantis BPK 273 straipsnio 1 dalimi, įrodymų tyrimas gali būti nutrauktas, apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio kodekso 291 straipsnio reikalavimus, būtent tada, kai nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš 2022 m. balandžio 20 d. teisiamojo posėdžio protokolo, teismas, apklausęs kaltinamąjį A. P., kuris nors teigė iš esmės pripažįstantis padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, tačiau pažymėjo, kad nesuprato, kas jam darėsi; manė, jog už prekę susimokėjo; neturėjo tikslo grobti kolonėlės; neatsimena tos dienos (b. l. 144), taip pat A. P. gynėjo prašymu apklausęs liudytoją V. P., pateikusį prašymą perduoti A. P. pagal laidavimą ir nurodžiusį, kad A. P. jam pasakojo, jog nusikaltimą padarė afekto būsenoje (b. l. 144-145), nutarė byloje daryti pertrauką ir į kitą teismo posėdį kviesti liudytojus M. A., J. N., J. P.. Kadangi, apklausus kaltinamąjį ir laiduotoją, buvo nustatyta, kad nusikalstamos veikos aplinkybės, susijusios su subjektyviaisiais veikos požymiais kelia abejonių, todėl tiesioginis ir žodinis įrodymų tyrimas po kaltinamojo apklausos pagal numatytą proceso teisme tvarką nutrauktas nebuvo: buvo balsu paskelbti byloje esantys dokumentai, padaryta pertrauka ir į kitą posėdį iškviesti bei jame apklausti liudytojai. Pagal sutrumpinto įrodymų tyrimo institutą reglamentuojančių teisės normų (BPK 273, 291 straipsniai) prasmę ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-140-511/2018, 2K-264-697/2017, 2K-327-303/2015) tai nelaikytina sutrumpintu įrodymų tyrimu.
19. Šio klausimo kontekste aktualu tai, jog BK 64¹ straipsnio ir BPK 273 straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose. Be to, net ir egzistuojant BPK 273 straipsnyje išdėstytoms sąlygoms, teismas sprendžia, ar nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nekelia abejonių. Jeigu visuma faktų liudija, kad galima apsieiti be įprastinio įrodymų tyrimo, teismas priima nutartį atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Taigi, sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimas nėra teismo pareiga, o proceso greitumo principas negali nurungti siekio bylą išnagrinėti išsamiai. Galimybės atlikti įrodymų tyrimą sutrumpinta tvarka numatymas kaltinamajame akte nėra imperatyvi sąlyga tokiam bylos nagrinėjimui. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse Nr. 2K-140-511/2018, 2K-264-697/2017.
20. Sprendžiant iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio, nagrinėjamoje byloje, viena vertus, nebuvo sąlygų atlikti sutrumpinto įrodymų tyrimo – nusikalstamos veikos aplinkybės, susijusios su subjektyviaisiais veikos požymiais buvo neaiškios, kita vertus, tiesioginis ir žodinis įrodymų tyrimas po kaltinamojo ir laiduotojo apklausos pagal numatytą proceso teisme tvarką nutrauktas nebuvo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, nesant bent vienos iš būtinų BK 64¹ straipsnio taikymo sąlygų, BK 64¹ straipsnio normos netaikytinos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-264-697/2017).
Dėl bausmės skyrimo
21. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. nesutinka su jam pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu. Apelianto nuomone, atsižvelgus į jo materialinę padėtį, turėtų būti skirta viešųjų darbų bausmė arba bauda, nustatant mažesnį jos dydį.
22. Pažymėtina tai, kad spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1-8 punktai). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020). Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs ir bausmę skiriantis teismas privalo nustatyti bei įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu nuteistam asmeniui skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.
23. Konkrečią bausmę teismas skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 61 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
24. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021). Pagal kasacinio teismo praktiką bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-719/2022).
25. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).
26. A. P. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, už kurią sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Vadovaudamasis bausmių skyrimo taisyklėmis baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas turi nuspręsti, kuri iš nusikalstamos veikos sankcijoje numatytų bausmių ir koks jos dydis yra pakankamas, kad būtų pasiekti bausmės tikslai ir taip užtikrintas jos paskirties įgyvendinimas. Taigi, teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau minėtomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis ir pateikta teismų praktika bausmių skyrimo kontekste, turi įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi bausmių skyrimo taisyklėmis, spręsdamas bausmės rūšies ir dydžio klausimus, ir ar nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.
27. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. P. skirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda. Apeliaciniu skundu prašoma šią bausmę pakeisti viešųjų darbų bausme arba ją sumažinti.
28. Atsižvelgdama į skundžiame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, remdamasis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir išanalizavo bausmės A. P. skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apylinkės teismas atsižvelgė į apelianto padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą ir rūšį – nuteistasis padarė nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) tyčinį (BK 15 straipsnio 2 dalis) baigtą nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje (nors sakydama baigiamąją kalbą nuteistojo gynėja siūlė A. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, kaip baudžiamąjį nusižengimą, tačiau nuteistojo pagrobto turto vertė (259 Eur), viršija BK 178 straipsnio 4 dalyje numatytą maksimalią 5 MGL (250 Eur) nedidelės turto vertės ribą (BK 190 straipsnio 1 dalis)). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad skiriant baudos bausmę buvo analizuoti bei įvertinti ir nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys – Lietuvos Respublikoje nusikalto pirmą kartą, tačiau yra teistas užsienyje (Didžiojoje Britanijoje) taip pat dėl vagystės, be to, jo atžvilgiu vieną kartą ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas susitaikius su nukentėjusiuoju (b. l. 113-115), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (LITEKO duomenimis praeityje ne kartą baustas administracine tvarka už smulkųjį svetimo turto pagrobimą) (b. l. 116). A. P. yra nevedęs, užsiima individualia veikla (b. l. 118). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas A. P. bausmę – būtent baudą, visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, nustatė ir įvertino teisingai.
29. Kaip jau buvo minėta, teismas bausmę skiria jos dydį skaičiuodamas pagal sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, pagal BK 11 straipsnio 3 dalį priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, už kurį vadovaujantis BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktu, gali būti skiriama nuo 50 MGL iki 2 000 MGL dydžio bauda. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“, arba „MGL“, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) patvirtintas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 50 Eur. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju, nustačius vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, baudos dydis skundžiamu nuosprendžiu nustatytas žymiai mažesnis nei pagal baudžiamąjį įstatymą už nesunkų nusikaltimą galimas baudos bausmės vidurkis. Vertinant nuteistajam A. P. skirtos baudos dydį, kuris artimas straipsnio sankcijoje numatytam minimumui, t. y. 60 MGL, be kitų aplinkybių atsižvelgtina ir į tai, kad A. P. pagrobto turto vertė nedaug viršijo gynėjos minėto BK 178 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo dalyko vertę. Tuo labiau, kad ir BK 178 straipsnio 4 dalyje taip pat yra numatyta baudos bausmė, kuri pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 1 punktą už baudžiamąjį nusižengimą gali būti nuo 15 iki 500 MGL dydžio.
30. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad A. P. skirta bausmė laikytina per griežta dėl sunkios nuteistojo materialinės padėties. Kaip matyti iš bylos duomenų, gynėjos baigiamosios kalbos A. P. yra jaunas darbingas asmuo, dirbantis individualiai ir gaunantis pastovias pajamas, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog bausmės tikslus ir paskirtį nagrinėjamu atveju geriausiai atitinka baudos bausmė, kurią įvykdyti nuteistojo galimybės nėra apribotos. Pažymėtina ir tai, kad neigiamos pasekmės, kurias sukelia nuteistam asmeniui skiriama bausmė, yra neišvengiamos, jeigu baudžiamasis procesas užbaigiamas bausmės skyrimu. Teisme apelianto paminėtos aplinkybės, kad ateina žiema ir auga kainos, nenusveria aukščiau aptartų argumentų, kurių pagrindu teisėjų kolegija palieka pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. P. skirtą bausmę.
31. Nors bausmės tikslai turi vienodą reikšmę užtikrinant bausmės paskirtį, tačiau bausmės tikslas – nubausti – yra neatsiejama bausmės dalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė skirtinos bausmės rūšį ir skyrė proporcingo, nusikalstamos veikos ir nuteistosios asmenybės pavojingumą atitinkančio dydžio bausmę. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistajam kilsiančios pasekmės dėl baudos bausmės įvykdymo yra neproporcingos ir neteisingos, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda neprieštarauja teisingumo principui.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo.
32. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš nuteistojo A. P. valstybės naudai prašoma išieškoti 101,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
33. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.
34. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir pagal šio straipsnio 3 dalį nuteistojo A. P. gynėja buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.
Neišieškoti iš nuteistojo A. P. valstybės garantuojamų teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.