Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024 m. gruodžio 9 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo A. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundas toje dalyje, kuria prašoma priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 3000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis nepagrįstai buvo perkeltas į kitą laisvės atėmimo įstaigą. Nurodo, jog iki šiol visą laiką laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo Tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime, jo deklaruota gyvenamoji vieta yra Kauno mieste, ten gyvena ir jo šeima. Teigia, jog Tarnyba nepagrįstai konstatavo, kad jis daro neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, kadangi jis už gerą elgesį skatintas 36 kartus, paskutinį kartą 2024 m. kovo 26 d., o paskutinė drausminė nuobauda gauta 2020 m. rugpjūčio 4 d. Akcentuoja, kad yra daug daugiau kartų skatintas už gerą elgesį nei baustas už laisvės atėmimo įstaigoje nustatytų taisyklių pažeidimus. Nutarime nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas daro neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems yra neteisėta, o Tarnyba piktnaudžiauja jai suteikta diskrecija parinkti nuteistiesiems konkrečią laisvės atėmimo vietą.

Nurodo, jog dėl minėtų neteisėtų Tarnybos veiksmų ir keičiamos bausmės atliko vietos patyrė stresą, neviltį bei neigiamus išgyvenimus. Tarnyba savo veiksmais parodė, kad negerbia pagrindinių žmogaus laisvių ir teisių, neužtikrina, jog priimami sprendimai būtu teisėti bei objektyvus, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 3000,00 Eur.

Tarnyba atkreipė dėmesį, jog neturtine žala yra pripažįstamas ne bet koks neigiamas asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teismų praktikoje pabrėžiama, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Taip pat yra pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada yra įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas.

Tarnyba pabrėžia, jog pareiškėjas deklaruodamas, kad patyrė neturinę žalą privalo visas aplinkybes tinkamai įrodyti. Pareiškėjas teigė, jog patyrė stresą, neviltį bei neigiamus išgyvenimus, tačiau iš Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo pateiktų duomenų matyti, jog jis į psichologus dėl patiriamų emocinių išgyvenimų, dvasinių kančių, diskomforto, nepatogumų, orumo pažeidimo, nepilnavertiškumo jausmo nesikreipė. Tarnybos nuomone pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog egzistuoja pagrindas Tarnybos viešajai atsakomybei kilti – pareiškėjas neįrodė Tarnybos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp patirtos žalos ir neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą prašydama priteisti neturtinę žalą, jo teigimu atsiradusią dėl neteisėtų Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnų veiksmų.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal LVAT teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš Nutarimu priimto sprendimo jį perkelti į kitą laisvės atėmimo įstaigą ir iš to kilusių neigiamų pasekmių. Pažymėtina, jog teismas 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą toje apimtyje, kurioje jis prašė panaikinti Nutarimą kaip nepagrįstą, kadangi skundas pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir neprašė šio termino atnaujinti, todėl byloje nebus sprendžiamas Nuarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o bus vertinama ar skunde nurodyti Tarnybos pareigūnų veiksmai neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.

Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų matyti, kad Tarnybos direktorius Nutarimu nusprendė perkelti pareiškėją iš Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo į Tarnybos Marijampolės kalėjimą. Nutarime teigiama, kad jis priimtas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas daro neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems bei siekiant užtikrinti veiksmingesnę pareiškėjo priežiūrą ir saugumą.

Nutarime nurodyta, kad jis priimtas remiantis Tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2024 m. birželio 25 d. tarnybiniu pranešimu Nr. LV-35937 „Dėl nuteistojo A. K. perkėlimo į Marijampolės kalėjimą inicijavimo“ pateiktais duomenimis. Minėtame tarnybiniame pranešime teigiama, jog yra duomenų, kad pareiškėjas laikosi nerašytų nuteistųjų elgesio taisyklių ir tokiu elgesiu prisideda prie galimai naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės aktų pažeidimų bei neigiamai įtakoja kitus nuteistuosius.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) (bylai aktuali redakcija galiojusi nuo 2024-05-14 iki 2024-07-08) 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konkrečią bausmės atlikimo vietą, kurioje nuteistasis turės atlikti laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgdama į nuteistojo keliamą pavojų, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, į nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę, o jei yra galimybė, – ir į nuteistojo nepilnamečio vaiko (vaikų) interesus bei nuteistojo arba kitų jo artimųjų nuolatinę gyvenamąją vietą, parenka laisvės atėmimo vietų įstaiga. Į parinktą konkrečią bausmės atlikimo vietą, jei ji nesutampa su nuteistojo laikymo vieta, nuteistasis konvojuojamas per dešimt darbo dienų nuo nuosprendžio, kuriuo jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, įsiteisėjimo dienos, o šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju – nuo nuteistojo atvykimo į bausmės atlikimo vietą dienos.

31 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nuteistieji gali būti perkeliami iš vienos bausmės atlikimo vietos į kitą, jeigu to reikia, šiais atvejais: 1) kai yra švelninamos arba griežtinamos nuteistajam taikomos bausmės atlikimo sąlygos; 2) siekiant apriboti nuteistojo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 3) siekiant palengvinti nuteistojo resocializaciją, padidinti asmens sveikatos priežiūros ar kitų socialinių paslaugų prieinamumą; 4) siekiant pašalinti nuteistojo saugumui kylančias grėsmes; 5) vykdant nuteistojo perdavimo į užsienio valstybę, kurios pilietybę jis turi, toliau atlikti laisvės atėmimo bausmės procedūras arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais; 6) nutraukiant ar laikinai sustabdant bausmės atlikimo vietos arba jos dalies eksploataciją. Nuteistųjų perkėlimo į kitas bausmės atlikimo vietas tvarką nustato teisingumo ministras (BVK 31 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo įgyvendinimo“ patvirtintų Laisvės atėmimo įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (bylai aktuali teisės akto redakcija galiojusi nuo 2023-12-12 iki 2024-07-03) 16 punktas teigia, kad Bausmių vykdymo kodekso 23 straipsnio 2 dalyje ir 31 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais motyvuotą nutarimą dėl nuteistojo perkėlimo iš vienos bausmės atlikimo vietos į kitą priima laisvės atėmimo vietų įstaigos direktorius arba jo įgaliotas pareigūnas. Taisyklių 16 punkte nurodytam nutarimui priimti būtinų dokumentų parengimo ir pateikimo tvarką nustato laisvės atėmimo vietų įstaigos direktorius (Taisyklių 17 punktas).

Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. V-85 „Dėl nuteistųjų perkėlimo iš vienos bausmės atlikimo vietos į kitą ir jiems taikomų bausmės atlikimo sąlygų keitimo dokumentų rengimo bei pateikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos bausmės atlikimo vietos į kitą ir jiems taikomų bausmės atlikimo sąlygų keitimo dokumentų rengimo bei pateikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (bylai aktuali teisės akto redakcija galiojusi nuo 2023-12-14 iki 2024-09-13) 3 punktas reglamentuoja, jog nuteistieji iš vienos bausmės atlikimo vietos (Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1–ojo, Pravieniškių 2–ojo, Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus ar Marijampolės kalėjimo į kitą perkeliami Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 23 straipsnio 2 dalyje ir 31 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus motyvuotu nutarimu.

Nutarimo projekte nurodomas nuteistojo perkėlimo teisinis pagrindas, išsamiai išdėstomi perkėlimo motyvai, nurodoma nutarimo apskundimo tvarka. Prie nutarimo projekto gali būti pridedami perkėlimo pagrindą (motyvus) pagrindžiantys dokumentai: 1) nuteistąjį charakterizuojantys dokumentai, perkėlimo pagrindą pagrindžianti medžiaga (tarnybinis pranešimas, gydytojų išvada, siūlymas, nuteistojo prašymas ir kt.); 2) perkėlimo į kitą užsienio valstybę pagrindą patvirtinantys dokumentai, jei nuteistasis iš vienos bausmės atlikimo vietos į kitą perkeliamas vykdant nuteistojo perdavimo į užsienio valstybę, kurios pilietybę jis turi, toliau atlikti laisvės atėmimo bausmės procedūras; 3) tais atvejais, kai galimybę pridėti perkėlimą pagrindžiančius dokumentus riboja įslaptintų dokumentų administravimą reglamentuojantys teisės aktai, nutarimo projekte nurodomi perkėlimo motyvai ir neskelbtino dokumento data bei numeris (Aprašo 5 punktas).

LVAT, aiškindamas BVK įtvirtintus nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą pagrindus, yra nurodęs, kad BVK įtvirtinta bendroji taisyklė, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Šiuo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, kuriame dalyvautų nuteistasis ir jam adaptavusis paskirtoje atlikti bausmę pataisos įstaigoje galėtų būti nuosekliai įgyvendinamos nuteistojo pataisos priemonės ir tokiu būdu būtų siekiama bausmės vykdymo tikslų. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-149-146/2015; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1588-146/2015 ir kt.). Įstatymų leidėjas suteikdamas teisę kompetentingam bausmių vykdymo sistemos subjektui vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės, nustatė vieną konkretų atvejį, kuriuo leidžiama perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (dėl ligos), o įstatymo nuostata „arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje“ suteikia diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar nustatytos aplinkybės gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir suteikiančios pakankamą pagrindą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-662/2016).

LVAT praktikoje yra pažymėta, jog Tarnybos direktoriaus sprendimas, kaip viešojo administravimo subjekto administracinis aktas, perkelti arba neperkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą turi būti motyvuotas, nurodant, kokios nustatytos aplinkybės lėmė išvadą, jog yra (nėra) išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Paprastai išimtinės aplinkybės, kliudančios nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, yra pateikiamos perkeliančiosios įstaigos išvadoje, kuri laikytina administracinio akto perkelti arba neperkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą motyvuojamąja dalimi (LVAT 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1588-146/2015).

Kaip ir anksčiau minėta, Nutarime teigiama, kad yra duomenų, jog pareiškėjas daro neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, todėl siekiant užtikrinti veiksmingesnę pareiškėjo priežiūrą ir saugumą kitiems nuteistiesiems, jis perkeltinas į kitą bausmės atlikimo vietą. Nutarimas priimtas remiantis Tarnybos pareigūno tarnybiniame pranešime pateikta informacija, Nutarime nurodyti jo priėmimo teisiniai pagrindai, jis priimtas kompetentingo subjekto. Darytina išvada, kad Nutarimas yra motyvuotas, priimtas nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų procesinių reikalavimų, neviršijant institucijai suteiktos direkcijos ribų, todėl Tarnybos veiksmai yra teisėti bei pagrįsti.

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei faktinius bylos duomenis, matyti, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra konstatuotos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, tame tarpe ir valstybės institucijos pareigūnų neteisėti veiksmai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.