- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-01
- Bylos Nr.
- 2A-1815-340/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13451-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- A. B., K. D., M. M., E. M., J. S., A. T., M. Z.
- Ieškovas
- UAB „Senamiesčio ūkis“
Vilniaus apygardos teismo teisėja Tatjana Žukauskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų A. B., K. D., M. M., E. M., J. S., A. T. ir M. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Senamiesčio ūkis“ ieškinį atsakovams A. B., J. S., K. D., A. T., E. M., M. M., M. Z. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriame nurodė, kad jis teikia administravimo, komunalines ir techninės eksploatacijos priežiūros paslaugas namui, esančiam (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad administruojamame name ieškovas atliko netinkamos būklės mūrinės sienos (arkos) remonto darbus, kurių atsakovai šiuo metu nėra apmokėję. Atliktų darbų faktą bei skolos dydį ieškovas įrodinėjo 2011 m. balandžio mėnesio Atliktų darbų aktu Nr. 544/S (pastatas (duomenys neskelbtini)), 2011 m. balandžio 29 d. PVM sąskaita faktūra ELV Nr. 11-1730 bei 2011 m. gegužės mėnesio mokamaisiais pranešimais. Ieškiniu prašė priteisti jo naudai iš atsakovės J. S. 235,53 Lt skolą, kadangi ji yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė; iš atsakovės M. Z. 147,04 Lt skolą, kadangi ji yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė; solidariai iš atsakovų E. M. ir M. M. 333,96 Lt skolą, nes jie yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai; iš atsakovės A. T. 301,70 Lt skolą, nes ji yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė; iš atsakovės K. D. 162,19 Lt skolą, nes ji yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė; iš atsakovės A. B. 273,41 Lt skolą, nes ji yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė. Taip pat ieškovas prašė iš atsakovų priteisti 5 procentų procesines palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas (T.6, b.l. 130-142).
Atsiliepimas
Atsakovai A. B., K. D., M. M., E. M., J. S., A. T. ir M. Z. pateiktuose atsiliepimuose nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Pažymėjo, kad ieškovas nevykdė savo paties pareigų, numatytų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintuose „Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatuose“. Paaiškino, kad jau 2008 m. gruodžio mėn. ieškovui buvo surašytas atliekamos statinio techninės priežiūros patikrinimo aktas, kuriame nurodytos rekomendacijos ir reikalavimai dėl pastatų būklės ir defektų likvidavimo, t.y. ieškovas buvo įpareigotas ant mūrinių vartų plyšių uždėti žymeklius ir juos stebėti. Atsakovų teigimu, šios aplinkybės liudija, kad jau 2008 m. gruodžio mėn. ieškovas žinojo apie avarinę mūrinių vartų, esančių (duomenys neskelbtini), būklę. Nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Energetikos ir statinių skyriaus Statinių priežiūros poskyrio specialistas, dalyvaujant ieškovo atstovui, surašė gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) atliekamos statinio techninės priežiūros aktą, kuriuo konstatavo, kad nuolatiniai mūrinių vartų stebėjimai yra nepakankami, todėl būtinas vartų remontas bei nustatytas terminas iki 2009 m. gruodžio 30 d. atlikti defektų likvidavimo pašalinimo darbus, įpareigojant ieškovą sudaryti remonto sąmatą bei spręsti jos finansavimo klausimą. Teigė, kad ieškovas pradėjo vykdyti anksčiau minėtus įpareigojimus tik 2010 m. spalio 1 d., o avarinės būklės pastato mūrinės tvoros ir vartų remonto darbai buvo baigti tik 2011 m. balandžio mėn. Pažymėjo, kad ieškovas per beveik 2,5 metų nevykdė Nuostatų 5.6, 5.11 punktų reikalavimų, t. y. nesušaukė patalpų savininkų susirinkimo balsavimo raštu dėl sprendimo remonto finansavimo, lėšų kaupimo ar pan. klausimui spręsti. Atsakovų teigimu, ieškovas pats prisiėmė išlaidų riziką, nesilaikydamas teisės aktų nustatytų privalomų procedūrų, todėl neturi teisės reikalauti jų atlyginimo iš atsakovų. Be to, atsakovų nuomone, ieškovas akivaizdžiai neteisingai paskirstė mūrinės tvoros ir vartų remonto išlaidas pastate esančių butų ir kitų patalpų savininkams. Atsakovai nesutiko su ieškiniu dar ir dėl to, kad avarinė vartų ir tvoros būklė bei jų remonto poreikis atsidaro dėl trečiųjų asmenų veiksmų, o būtent, kad gyvenamojo namo pamatai nusėdo ir plyšiai tvoros mūre atsirado dėl komunikacijų tiesimo vykdant komunikacijų tiesimą ir rekonstruojant Vilniaus gatvę. Atsakovų nuomone, galimai susiklostė deliktinės atsakomybės teisiniai santykiai, todėl ieškovas privalėjo žalos atlyginimo reikalauti iš telekomunikacijų tiesimą atlikusio asmens, o ne iš butų ir kitų patalpų savininkų(T. 1, b.l. 42-46; T. 2, b.l. 31-35; T. 3, b.l. 45-49; T. 4., b.l. 37-41; T. 5, b.l. 20-24; T. 6, b.l. 39-43).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai - priteisė ieškovui UAB „Senamiesčio ūkis“ iš atsakovės J. S. 235,53 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 121 Lt bylinėjimosi išlaidas; priteisė ieškovui iš atsakovės M. Z., 147,04 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 121 Lt bylinėjimosi išlaidas; priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų E. M. ir M. M. 333,96 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis po 121 Lt bylinėjimosi išlaidas; priteisė ieškovui iš atsakovės A. T. 301,70 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 121 Lt bylinėjimosi išlaidas; priteisė ieškovui iš atsakovės A. B. 273,41 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 121 Lt bylinėjimosi išlaidas; priteisė ieškovui iš atsakovės K. D. 162,19 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 121 Lt bylinėjimosi išlaidas; priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų valstybės naudai 88,62 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, t.y. po 12,66 Lt iš kiekvieno (T. 6, b. l. 158-164). Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovai neginčijo ieškovo darbų atlikimo (neatlikimo ar netinkamo atlikimo) fakto, dėl ko laikė, jog netinkamos būklės mūrinės sienos (arkos) remonto darbai faktiškai buvo atlikti. Duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas netinkamai vykdė jam nustatytą 2008 metais pareigą ant mūrinių vartų plyšių uždėti žymeklius ir juos stebėti, byloje nėra. Aplinkybė, kad būtina atlikti mūrinės sienos (arkos) remonto darbus, ieškovui tapo žinoma, kuomet 2009 m. rugpjūčio 12 d. buvo sudarytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Energetikos ir statinių skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) aktas, jame aiškiai nurodant esant būtinumą atlikti remonto darbus bei šiame akte nustatytus defektus pašalinti iki 2009 m gruodžio 30 d. (T. 6, b.l. 45-46). Taigi, teismas padarė išvadą, kad nuo šio akto sudarymo momento ieškovui, kaip namo administratoriui, kilo pareiga užtikrinti šiame akte nustatytų defektų pašalinimą bei atlikti atitinkamų objektų remonto darbus. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu taip pat neginčijo ieškovo priimto sprendimo dėl mūrinės sienos (arkos) remonto pagrįstumo, todėl teismas konstatavo, kad ieškovo sprendimas dėl remonto darbų atlikimo buvo pagrįstas. Kadangi mūrinės sienos (arkos) remonto darbai pagal savo pobūdį laikytini darbais, susijusiais su privalomaisiais statinių priežiūros ir remonto reikalavimais, net ir nesat priimto sprendimo dėl lėšų šiems darbams atlikti kaupimo, pareiga apmokėti patirtas išlaidas už ginčijamus remonto darbus nėra eliminuojama. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog faktiškai remonto darbai buvo atlikti po kelerių metų nuo 2009 m. rugpjūčio 12 d. akto sudarymo momento, nepaneigia buvus būtinumą atlikti šiuos ginčijamus darbus bei atitinkamai neeliminuoja atsakovų, kaip bendraturčių, pareigos šias išlaidas proporcingai turimai nuosavybės daliai apmokėti. Duomenų, patvirtinančių, kad patirtos remonto išlaidos galimai buvo didesnės negu galėjusios būti ieškovui jau 2009 metais atlikus mūrinės sienos (arkos) remonto darbus, byloje taip pat nėra. Teismas pažymėjo, kad atsakovai nepagrįstai teigė, kad pareigos apmokėti ieškovo patirtas išlaidas atsakovai neturi, kadangi avarinė vartų ir tvoros būklė bei jų remonto poreikis atsirado dėl trečiųjų asmenų. Atsakovai į bylą pateikė aiškinamąjį raštą, kuriame nurodoma, kad pamatų pasėdimo priežastis yra komunikacijų tiesimo darbai vykdant komunikacijų tiesimą ir rekonstruojant Vilniaus gatvę (2004-2008), tačiau jokių papildomų duomenų apie šias aplinkybes, galimai galėjusias nulemti ginčo objekto avarinės būklės atsiradimą, nebuvo pateikta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (T. 6, b. l. 169-174). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad atlikdamas arkos remontą, ieškovas nevykdė teisės aktų jam nustatytų pareigų. Administratorius privalėjo paskelbti apie planuojamą arkos remontą ir išspręsti jo finansavimo klausimą, t.y. suderinti išlaidų sumą, kaip tai numatyta Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 7.3 punkte. Skelbimas apie numatomą vartų remontą nei namo skelbimo lentoje, nei administratoriaus interneto puslapyje niekada nebuvo pakabintas, gyventojai nebuvo informuoti apie planuojamus darbus, jų kainas ir atlikimo terminus. Atsižvelgiant į tai, atsakovų pareiga apmokėti remonto išlaidas negali būti grindžiama ieškovo pareigų nevykdymu;
2. Teismas netinkamai vertino aplinkybę, kad arka nėra įtraukta į gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų sąrašą. Ieškovas klaidino teismą, pateikdamas bendrojo naudojimo objektų aprašą ir nurodydamas, kad į jį yra įtraukti mūriniai vartai ir tvora, kai tokių objektų apraše nebuvo. Atsakovai pateikė teismui Nekilnojamojo turto registro informaciją, iš kurios akivaizdžiai matyti, kad mūrinė tvora ir vartai nepriklauso gyvenamajam namui, todėl atsakovai neprivalo mokėti už arkos remontą;
3. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovas akivaizdžiai neteisingai paskirstė remonto išlaidas. Pastatų ansamblį, kurio patalpų savininkai naudojasi vieninteliu įvažiavimu (arka) į vidinį kiemą, sudaro daugiau negu 10 pastatų, mūrinė tvora ir vartai būtini ne tik atsakovų gyvenamajam namui, todėl remonto išlaidos turėjo būti paskirstytos visiems ansamblio pastatams. Atsakovai reikalavo perskaičiuoti remonto išlaidas visam pastatų ansambliui, todėl yra nepagrįstas teismo teiginys, kad atsakovai neginčijo jiems paskaičiuotų mokesčių už arkos remontą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti 2014 m. lapkričio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsiliepimo apeliaciniam skundui argumentus:
Šalies argumentai
1. Apeliantai nepagrįstai teigia, jog apie planuojamą remontą nebuvo paskelbta, kadangi ieškovas informaciją apie planuojamus remonto darbus paskelbė skelbimų lentoje. Arkos remonto darbai buvo būtini, todėl apeliantai nepagrįstai nurodo, jog ieškovas turėjo atsiklausti jų nuomonės dėl būsimų darbų. Teigimas, kad ieškovas nesilaikė pareigų, yra siekimas bet kokiu būdu išvengti prievolės už atliktą remontą;
2. Ieškovas kategoriškai nesutinka su apeliantų teiginiu, kad išlaidos už remontą turėtų būti paskirstytos visam pastatų ansambliui. 2009-10-30 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pateiktame išaiškinime dėl pastatus jungiančių konstrukcinių elementų, yra aiškiai parašyta, kad jei statinį sudaro pvz.: trys korpusai, susieti dviem jungiamaisiais elementais, tai pastarieji yra bendroji dalinė visų trijų namų (korpusų) savininkų nuosavybė. Šiuo atveju remontuota arka jungia du korpusus, todėl mokesčiai už arkos remontą buvo paskirstyti šiems dvejiems korpusams. Be to, kiemo gyventojai turi ne vieną, o tris išvažiavimus, todėl nepagrįstas teiginys, jog visas pastatų kompleksas naudojasi remontuota arka. Dėl nurodyto, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nors mūrinės sienos (arkos) kaip bendro naudojimo objekto nėra nurodyta bendrojo naudojimo objektų apraše, savaime nepaneigia šio objekto priskirtinumo bendrojo naudojimo objektams. Be to, remonto darbai buvo atlikti išimtinai būtent dviejų besijungiančių patalpų savininkų naudai, kadangi kitų patalpų savininkai turi kitus išvažiavimus, kuriais naudojasi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Bylos duomenys tvirtina, kad 2006 m. sausio 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-29, 2010 m. sausio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-8, 2012 m. gruodžio 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-2398, 2012 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-2610 pagrindu ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ buvo paskirtas namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratoriumi. Ieškovo administruojamame name, esančiame (duomenys neskelbtini), yra atsakovams nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos (T. 1, b.l. 29; T. 2, b.l. 20; T. 3, b.l. 32; T. 4, b.l. 23; T. 6, b.l. 24; T. 5, b.l. 4). Iš byloje pateiktos 2010 m. spalio 1 d. rangos sutarties Nr. 2010-0923, 2011 m. balandžio mėnesio Atliktų darbų akto Nr. 544/S (pastatas (duomenys neskelbtini)) bei 2011 m. balandžio 29 d. PVM sąskaitos-faktūros serija ELV Nr. 11-1730 nustatyta, kad ieškovo užsakymu 2011 metais buvo atlikti mūrinės sienos (arkos) remonto darbai už 17 266,26 Lt sumą (T.6, b.l. 26-30, 47-52).
Byloje kilo ginčas dėl atsakovų pareigos apmokėti už namo netinkamos būklės mūrinės sienos (arkos) remonto darbus, buvimo, taip pat dėl ieškovo prašomų priteisti išlaidų šiems darbams atlikti bei atitinkamai atsakovų mokėtinos sumos už šiuos darbus apskaičiavimo tvarkos pagrįstumo bei teisingumo.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, motyvuodamas tuo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovai neginčijo ieškovo darbų atlikimo fakto. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad patirtos remonto išlaidos galimai buvo didesnės negu galėjusios būti ieškovui jau 2009 metais atlikus mūrinės sienos (arkos) remonto darbus. Be to, teismas pažymėjo, jog atsakovai nepagrįstai teigė, kad pareigos apmokėti ieškovo patirtas išlaidas atsakovai neturi, kadangi avarinė vartų ir tvoros būklė bei jų remonto poreikis atsirado dėl trečiųjų asmenų.
Nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantai nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad atlikdamas arkos remontą, ieškovas nevykdė teisės aktų jam nustatytų pareigų. Pasak apeliantų, administratorius privalėjo paskelbti apie planuojamą arkos remontą ir išspręsti jo finansavimo klausimą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 7.3 punkte yra nustatyta, jog administratorius privalo ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki planuojamų atlikti namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų pradžios paskelbti patalpų savininkams, valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkams apie šiuos darbus, jų apimtį, kainas, atlikimo terminus, darbų rangovus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas neįvykdė ar įvykdė netinkamai pareigą informuoti namo savininkus, įskaitant atsakovus, apie būsimus darbus. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų skunde nurodyta aplinkybe, jog paskelbti tokią informaciją yra ieškovo UAB „Senamiesčio ūkis“ pareiga ir kad įrodymus apie tokį paskelbimą galėjo pateikti tik ieškovas. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas nurodė, jog informacija apie numatomus remonto darbus buvo paskelbta skelbimų lentoje, tačiau jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių šį teiginį, nepateikė (CPK 178 str.). Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, jog aplinkybė, ar ieškovo buvo paskelbta apie planuojamus atlikti arkos remonto darbus, liko neįrodyta. Kita vertus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovai neginčijo paties remonto darbų atlikimo (neatlikimo ar netinkamo atlikimo) fakto, neginčijo 2010 m. spalio 1 d. rangos sutarties Nr. 2010-0923 dėl remonto darbų, nors jau prieš sudarant šią sutartį žinojo, jog ieškovas galimai neatliko savo pareigos paskelbti apie planuojamus remonto darbus. Pažymėtina, jog ginčyti neva neteisėtus ieškovo veiksmus ir/ar pareigų neatlikimą, atsakovai pradėjo tik bylą nagrinėjant teisme, nes į bylą nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad anksčiau būtų kreipęsi į UAB „Senamiesčio ūkis“ dėl administratoriaus netinkamų veiksmų. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aplinkybė, kad galbūt administratorius padarė tam tikrus procedūrinius pažeidimus, nepranešdamas namo gyventojams apie planuojamus remonto darbus, neatleidžia apeliantų nuo CK 4.82 str. 3 d. įtvirtintos pareigos apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Ypač dėl to, jog faktiškai ieškovo atliktų vartų (arkos) remonto darbų apeliantai neginčijo ir neginčija.
Pagal Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalis, pagal kurią bendrąja daline daugiabučio namo savininkų nuosavybe (pastato bendrojo naudojimo objektais) yra: 1) bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės, bendrojo naudojimo balkonai ir lodžijos, kitų balkonų ir lodžijų išorinės (fasado) konstrukcijos, išorės durys, laiptinių laiptų konstrukcijos, išoriniai laiptai, nuožulnos, stogeliai); 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu tai nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; 4) vietiniai inžineriniai tinklai – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas –bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas. Patalpų savininkai, būdami kartu ir bendrosios dalinės nuosavybės subjektais, pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės priežiūra bei eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2014 ir kt.).
Skunde apeliantai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybę, kad arka nėra įtraukta į gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų sąrašą. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog aplinkybė, kad ginčo mūrinė siena (arka) kaip bendrojo naudojimo objektas nėra nurodyta bendrojo naudojimo objektų apraše, savaime nepaneigia šio objekto priskirtinumo pagal savo pobūdį bendrojo naudojimo objektams įstatymo pagrindu bei nepaneigia įstatyme įtvirtintos savininkų pareigos išlaikyti bendrojo naudojimo objektus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia teismo pozicija yra pagrįsta. Kad ginčo mūrinė siena (arka) turėtų būti laikoma bendrojo naudojimo objektu, matyti iš byloje esančio teritorijos ribų plano, statinio aprašo, fotonuotraukos, inventorinės bylos plano brėžinio, kurie patvirtina, kad mūrinė siena (arka) jungia du namo korpusus, t. y. 1A2/p ir 2B2/p (T. 6, b.l. 93-95, 145-148). Be to, 2009-10-30 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pateiktame išaiškinime dėl pastatus jungiančių konstrukcinių elementų, nurodyta, kad jei statinį sudaro keli korpusai, susieti dviem jungiamaisiais elementais, tai pastarieji yra bendroji dalinė tų kelių korpusų savininkų nuosavybė. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog tam tikri jungiamieji konstrukciniai elementai (šiuo atveju – mūrinė siena (arka)) turi būti laikomi bendrosios dalinės nuosavybės objektais, kuriuos pagal CK 4.82 str. 3 d. privalo išlaikyti butų ir patalpų savininkai. Dėl nurodyto, atmestinas kaip nepagrįstas skundo argumentas, jog atsakovai neprivalo mokėti už arkos remontą, nes ji nėra bendrosios dalinės nuosavybės objektas.
Skunde apeliantai taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovas akivaizdžiai neteisingai paskirstė remonto išlaidas, nes pastatų ansamblį, kurio patalpų savininkai naudojasi vieninteliu įvažiavimu (arka) į vidinį kiemą, sudaro daugiau negu 10 pastatų, mūrinė tvora ir vartai būtini ne tik atsakovų gyvenamajam namui, todėl remonto išlaidos turėjo būti paskirstytos visiems ansamblio pastatams. Apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius apeliantų argumentus kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
Kaip jau buvo minėta, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčo mūrinė siena (arka) jungia du namo korpusus, t. y. 1A2/p ir 2B2/p (T. 6, b.l. 93-95, 145-148). Susipažinus su minėtais rašytiniais duomenimis yra akivaizdu, kad ginčo objektas jungia tik šiuos du namo korpusus ir yra juos jungiantis konstrukcinis elementas, neturintis jokių sąlyčio taškų su kitais namo korpusais. Dėl nurodyto, Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad mūrinė siena (arka) turi konstrukcinį ryšį ir funkcinę paskirtį tik su namo korpusais Nr. 1A2/p ir Nr. 2B2/p, todėl mokesčiai už arkos remonto darbus paskirstyti šiems dvejiems korpusams, t.y. šių korpusų butų ir kitų patalpų savininkams. Nesutikdami su tokiu mokesčių paskaičiavimu, apeliantai nurodė, jog mūrine arka, kaip įvažiavimu/išvažiavimu iš kiemo, naudojasi visi pastatų ansamblio patalpų savininkai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tokio savo teiginio apeliantai nepagrindė jokiais įrodymais (CPK 178 str.). Tuo tarpu ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė vaizdo medžiagą, patvirtinančią, jog viso pastatų ansamblio patalpų savininkai naudojasi ne vienu apeliantų nurodytu išvažiavimu/įvažiavimu į kiemą, tačiau net trimis, todėl turi galimybę pasirinkti, kuriuo iš jų naudotis. Minėti įrodymai taip pat paneigia skunde nurodytą teiginį, kad pastatų ansamblio patalpų savininkai naudojasi vieninteliu įvažiavimu į vidinį kiemą – mūrine arka. Dėl nurodyto konstatuotina, kad ieškovas mūrinės arkos remonto darbus atliko išimtinai dviejų besijungiančių patalpų savininkų naudai, kadangi kitų patalpų savininkai turi kitus išvažiavimus.
Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog apeliantai neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas atsakovų apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, palikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą nepakeistą.
Ieškovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinio proceso metu atlyginimo. Ieškovas sumokėjo 242 Eur už advokato teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (T. 6, b. l. 191-191). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta šias bylinėjimosi išlaidas pagrįstomis ir priteisia jas lygiomis dalimis iš apeliantų.
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) M. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) E. M., a. k. (duomenys neskelbtini) M. M., a. k. (duomenys neskelbtini) A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) bei K. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „Senamiesčio ūkis“, į.k. 121452134, naudai 242 (du šimtus keturiasdešimt du eurus) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, t.y. po 34,57 Eur (trisdešimt keturis eurus, 57 ct) iš kiekvieno.