Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Diana Jankienė, sekretoriaujant Raimondai Vičienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokato padėjėjai Dianai Jonaitytei, suinteresuoto asmens UAB “Šeimyniškių viešbutis” atstovams Martynui Jotautui ir advokatei Alvai Puniškienei, suinteresuoto asmens I. U. atstovui advokatui Mindaugui Urbonui, suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovei Sigitai Narbutytei, žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos N. P. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgijamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti bylos asmenys - Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, VĮ Turto bankas, UAB “Šeimyniškių viešbutis, I. U.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovė su pareiškimo reikalavimais nesutiko procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais ir motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

1. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir reikalavimo esmė

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 0,0915 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo 2004-06-18 priklauso Lietuvos Respublikai (e.b.l. 8-9, t. 1). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai N. P. nuosavybės teise priklauso 1 kambario, 27,49 kv.m. bendro ploto butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)ir 13,67 kv.m. garažas, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (garažas 1) (e.b.l. 69-74, t. 1). Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (e.b.l. 73-74, t. 1) matyti, kad adresu (duomenys neskelbtini), taip pat yra įregistruotas 9,05 kv.m. garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (garažas 2), statybos pabaigos metai 1940; skiltyje „Nuosavybė“ įrašų nėra. Iš byloje esančio pareiškėjos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei Šnipiškių seniūnijos susirašinėjimo (e.b.l. 16-19, t. 1) matyti, kad pareiškėja dar 2006 metais kreipėsi į šias institucijas su prašymu parduoti jai garažą 2, tačiau Šnipiškių seniūnijai paprašius pateikti dokumentus, reikalingus prašymo išsprendimui, o būtent – duomenis apie patalpų (duomenys neskelbtini)savininką ir pažymas apie teisėtai naudojamus statinius (garažą ir tualetą) iš UAB „Šnipiškių ūkis“, garažo 2 pirkimo procedūra nebebuvo tęsiama. Iš byloje esančio 2018-08-11 savavališkos statybos akto Nr. SSA-100-180811-00093, surašyto pareiškėjai N. P. (e.b.l. 45-52, t. 1) seka, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, nustatė, kad pareiškėja savavališkai rekonstravo vienbutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) kartu su garažu 1 ir garažu 2. Šiame akte nurodoma, kad „savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento, rekonstruotas nesudėtingas gyvenamosios (vieno buto) paskirties pastatas (unikalus (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini)A, valstybinės Žemės sklype į neypatingą gyvenamosios (vieno buto) paskirties su mansarda pastatą, keičiant garažų paskirties patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini)ir (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) (į šias patalpas nuosavybės teisė neįregistruota) paskirtį į gyvenamosios (butų) paskirties patalpas. Rekonstruoto pastato (baigtumas -100 proc.) matmenys užfiksuoti Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje Nr. be numerio atliktoje matininko (kvalifikacijos pažymėjimo Nr. 2M-M-629) A. Š., ir pastato ir inžinerinių tinklų geodezinėje nuotraukoje 2016-12-21 atliktoje geodezininko (kvalifikacijos pažymėjimo Nr. 1GKV- 940) R. S., yra: ilgis - 16,62 m, plotis - 8,08 m., aukštis - 6,2 m. Pastato matmenys nustatyti 1996-10-26 yra: ilgis - 16,77 m (kita kraštinė - 16,20 m), plotis - 7,15 m, aukštis - 3,05 m. Rekonstruojant pakito: padidėjo pastato aukštis: 6,2-3,05=3,15 m, pastato ilgis kraštinėje, besiribojančioje su žemės sklypu (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), padidėjo: 16,62-16,2=0,42 m, kitoje kraštinėje sumažėjo: 16,62-16,77=-0,15 m. Pastatas pastatytas neišlaikant norminių atstumų iki žemės sklypų: (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), ir kadastrinis Nr. ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdama į padarytą pažeidimą Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pareiškėjai N. P. surašė 2018-08-13 privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-180813-00093, kuriuo įpareigojo pareiškėją iki 2019-02-11 „išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, išardyti savavališkos statybos akte Nr. SSA-100-180811-00093 nurodytas, savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio: gyvenamosios (vieno buto) paskirties pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), valstybinės Žemės sklype dalis vadovaujantis 1996-10-26 nustatytais naujais kadastro duomenimis, ir 1996-10-26 ir 1996-10-28 įregistruotais Nekilnojamojo turto registre“ (e.b.l. 9-10, t. 2). Informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad šio nurodymo pareiškėja iki šiol neįvykdė - Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019-10-30 priėmė sprendimą byloje Nr. eI-3557-281/2019, kuriuo buvo patenkintas N. P. prašymas ir pratęstas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018-08-13 privalomojo nurodymo Nr. PNSD-100-180813-00093 įvykdymo terminas iki 2020-05-11.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki LR CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos LR CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Jeigu teismas konstatuoja nurodytų sąlygų viseto buvimą, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę: pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu LR CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos LR CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daiktas pradėtas valdyti sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens vardu; c) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) daiktas buvo valdomas LR CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais (LR CK 4.69 straipsnio 1 dalis). Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens vardu registruotus daiktus (LR CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

Kaip minėta, LR CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Bylos duomenys patvirtina, kad žemės sklypas, kuriame yra garažas 2, į kuri pareiškėja prašo nustatyti jai nuosavybės teisę įgijamosios senaties būdu, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (e.b.l. 8-9, t. 1). LR CK 4.40 str. 1 dalyje nustatyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei ju priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Taigi, atitinkama LR CK norma įtvirtina bendrąją taisyklę, kaip apibrėžiamas žemės sklypo savininko teisių turinys - jei sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip, jam priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai bei kiti nekilnojamieji daiktai. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kuriais aukščiau nurodytą taisyklė galėtų būti paneigta, t.y. duomenų, patvirtinančių, jog vadovaujantis kokiais nors teisės aktais ir/ar sandoriais atitinkama taisyklė neturėtų būti taikoma. Todėl šiame kontekste sutiktina su suinteresuoto asmens UAB „Šeimyniškių viešbutis“ argumentu, kad esant tokiai situacijai yra pagrindas konstatuoti, jog žemės sklype esantis garažas 2, kuris nepriklauso kitiems asmenims, priklauso Lietuvos Respublikai. Atitinkamai, LR CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei, užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Kasacinės instancijos teismas, sisteminiu būdu aiškindamas įgyjamąją senatį reglamentuojančių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir LR CK 4.69 straipsnio 3 dalį, yra pažymėjęs, kad valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją. LR CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, jog jie nebėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji LR CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Atsižvelgiant į tai, kad LR CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma - imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis LR CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y., nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai yra valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal LR CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2011; kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėja įrodytų, kad egzistuoja visos LR CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos, jos pareiškimas negalėtų būti patenkintas, atsižvelgiant į LR CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kartu pažymėtina, kad sisteminis aukščiau nurodytų teisės normų bei kasacinės instancijos teismo praktikos aiškinimas reiškia ir tai, jog asmens (pareiškėjo) nuosavybės teisės įgijimas įgyjamąja senatimi gali būti nustatytas tik į tokį valstybiniame žemės sklype esantį nekilnojamąjį turtą, kuris sukurtas statybos būdu - pareiškėjui įrodžius, jog šis nekilnojamasis turtas teisėtai, t.y. statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka sukurtas valstybiniame žemės sklype ir sąžiningai įgytas pareiškėjo (jam perduotas), kuris atvirai, sąžiningai, nepertraukiamai valdė kaip savą. Priešingu atveju konstatuotina, jog valstybiniame žemės sklype esantis nekilnojamasis daiktas yra valstybės, ir pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo negali būti tenkinamas.

Daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu, t.y. teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka atsiradęs daiktas. Statinys, kaip nekilnojamasis daiktas, sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įgyjamosios senaties teisės normos statybos būdu sukurtam nekilnojamam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos tik nustačius, kad daiktas sukurtas laikantis statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, o tuo atveju, jei objektas šių reikalavimų neatitinka – jis negali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Tokiu atveju turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011). Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos metu, todėl yra svarbu nustatyti, ar daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Kaip jau buvo minėta, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 2 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, viršininko pavaduotojo potvarkiu Nr. (1.19 E)-P1 panaikino 2017 m. vasario 14 d. deklaraciją Nr. UDT-00-170214-00005 apie statybos užbaigimą/paskirties keitimą patvirtinimą ir užregistravimą IS "Infostatyba" (e.b.l. 37-44, t. 1), o 2018 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjai buvo surašytas savavališkos statybos aktas dėl žemės sklype savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento, rekonstruoto nesudėtingo pastato į neypatingą su mansarda pastatą, keičiant garažų paskirties patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) ir (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilnius, (duomenys neskelbtini) (į šias patalpas nuosavybės teisė Nekilnojamojo turto registre (toliau - NTR) neįregistruota), paskirtį į gyvenamosios (butų) paskirties patalpas, tuo pažeidžiant Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus, 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir šio straipsnio 24 dalį ir statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218, 2 punktą (e.b.l. 45-52, t. 1). Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2018 m. rugpjūčio 13 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas N. P. surašė privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-100-180813-00093 pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. išardyti, savavališkos statybos akte Nr. SSA-100-180811-00093 nurodytas, savavališkai sklype pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas pastato dalis vadovaujantis 1996-10-26 nustatytais naujais kadastro duomenimis, ir 1996-10-26 ir 1996-10-28 įregistruotais Nekilnojamojo turto registre ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę (e.b.l. 9-10, t. 2). Bylos duomenys patvirtina, kad minėtas nurodymas šiai dienai nėra įvykdytas.

Taigi, aukščiau nurodyti byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad garažas 2, t.y. objektas, į kurį prašoma nustatyti pareiškėjos nuosavybes teises įgijamosios senaties būdu, dėl pačios pareiškėjos įvykdytų savavališkos statybos darbų, šiai dienai nėra suformuotas taip, kaip jis yra užfiksuotas ir išviešintas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose ir atspindėtas kadastro duomenyse. Minėtas objektas pareiškėjos yra savavališkai perstatytas, todėl negali būti laikomas sukurtu teisei neprieštaraujančiu būdu ir tvarka. Kadangi N. P. atliktų savavališkos statybos darbų pasekmės nėra likviduotos, t.y. savavališkos statybos padariniai nėra pašalinti, garažas 2, kaip teisėtai sukurtas nekilnojamasis daiktas nėra suformuotas. Nors pareiškėja ir teigia, kad ji įgijamosios senaties būdu siekia įgyti nuosavybės teises į garažą 2 būtent tokį, koks jis yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, o ne tokį, kokiu jis tapo po rekonstrukcijos, šis pareiškėjos argumentas jokios įtakos sprendimo priėmimui neturi, kadangi, kaip minėta, garažas po neteisėtos rekonstrukcijos nėra suformuotas taip, kaip tai atspindėta kadastro duomenyse ir negali būti laikomas tinkamai suformuotu nekilnojamojo turto objektu į kurį galėtų būti nustatytos nuosavybės teisės pagal įgijamąją senatį. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi teisinio pagrindo nustatyti pareiškėjai nuosavybės teisių į garažą 2 pagal įgyjamąją senatį, kartu atkreipdamas dėmesį į tai, kad toks nekilnojamasis daiktas (nuosavybės teisės objektas) bus sukurtas (atkurtas) tik tuomet, kai bus tinkamai įvykdytas Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pareiškėjai surašytas privalomasis nurodymas Nr. PNSSP-100-180813-00093.

4. Dėl LR CK 4.68 str. - 4.71 str. nustatytų sąlygų egzistavimo

Kaip minėta, nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį j valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2004; 2006-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006; 2008-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 514/2008, kt.).

Kasacinis teismas, aiškindamas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas, taip pat yra išaiškinęs, kad pagal CK nustatytą reglamentavimą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui:

1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 straipsniai).

2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.68, 4.70 straipsniai);

3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokį daiktą teisėtai valdyti kaip savą;

4) daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4.68 straipsnis). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas;

5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 straipsniai). Asmuo, kuris sąžiningai įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Dėl to daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl daikto grąžinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens teisę į jį.

Pasisakant dėl sąlygos, kad daiktas privalo būti pradėtas valdyti sąžiningai, pažymėtina, kad užvaldymo sąžiningumas siejamas ne tik su žinojimu apie kitų asmenų teisių į ginčo turtą buvimą, bet ir su privalėjimu apie tokias teises žinoti. Kaip minėta, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad garažas 2 yra žemės sklype, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, apie ką pareiškėjai buvo žinoma, todėl darytina logiška išvada, kad pareiškėjai turėjo būti suprantama ir aišku, kad garažas 2 taip pat priklauso Lietuvos Respublikai arba asmeniui, sukūrusiam jį statybos būdu. Pareiškėjos argumentas dėl nuosavybės teisių į garažą įregistravimo Lietuvos Respublikos vardu nebuvimo, kaip sąlygos sąžiningo garažo užvaldymui, jokios esminės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi, kadangi daikto valdymo teisėtumas pasireiškia ne tik tuo, kad galima įgyti teises į turtą, kuris nėra teisiškai registruotas kito asmens vardu, bet ir tuo, kad tas teises galima įgyti į turtą, į kurį kito asmens vardu teisės negali būti registruotos, o vien aplinkybė, kad valstybės ar savivaldybės nuosavybės teisės neišviešintos dar nereiškia, kad turtas nepriklauso valstybei. Todėl šiuo aspektu, teismo vertinimu, pareiškėja negali būti laikoma asmeniu sąžiningai užvaldžiusiu garažą 2. Kartu pažymėtina, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento (CK 4.27 straipsnio 2 d). Reikalavimas registruoti nekilnojamojo daikto valdymą, valdyti tokį daiktą atvirai, nepertraukiamai, kaip savą ir ne mažiau kaip dešimt metų nustatytas, siekiant sudaryti galimybę daikto savininkui (jeigu toks yra) įgyvendinti savo teisę į daiktą, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo (rei vindicatio). LR CK 4.27 straipsnio 2 dalies nuostata yra imperatyvi ir privalo būti taikoma. Taigi, pagrindas konstatuoti, jog pareiškėja pradėjo valdyti garažą 2 egzistuotų tik tokiu atveju, jei šis faktas būtų išviešintas, tačiau byloje tokių duomenų nėra.

Kitą būtinąją sąlygą - daikto valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą per visą valdymo laikotarpį, pareiškėja įrodinėja į bylą pateiktais liudytojų parodymais (e.b.l. 53-60, t. 1; 53-60, t. 2). Sutinkamai su LR CPK 192 str., liudytojai apklausiami teismo posėdžio metu teismo salėje arba, nesant tam galimybės, savo buvimo vietoje. LR CPK 192 str. 8 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę vertinti liudytojo raštu pateiktus parodymus, jeigu, teismo nuomone, atsižvelgiant į liudytojo asmenybę ir liudytinų aplinkybių esmę, tai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui. Šalių iniciatyva liudytojas gali būti kviečiamas į papildomą apklausą teisme, kai tai būtina siekiant detaliau nustatyti bylos aplinkybes. Prieš duodamas parodymus, liudytojas pasirašo šio straipsnio 4 dalyje nustatytą priesaikos tekstą ir yra pasirašytinai įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Rašytiniai liudytojo parodymai duodami notaro akivaizdoje ir notaras juos patvirtina. Pažymėtina, kad liudytojų G. M. ir I. B. parodymai, pateikti į bylą (e.b.l. 53-54; 57-58; t. 1) neatitinka liudytojų parodymams keliamų CPK nustatytų reikalavimų, o būtent šie parodymai nebuvo duoti notaro akivaizdoje ir nustatyta tvarka notaro patvirtinti. Dėl šios priežasties, teismas minėtų liudytojų parodymų nevertina ir jais nesivadovauja. Kitų dviejų liudytojų E. J. ir V. J. parodymai (e.b.l. 53-60, t. 2) yra patvirtinti notaro, tačiau susipažinus su jų turiniu matyti, kad šiuose parodymuose yra kalbama apie 13,67 kv.m. ploto garažą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t.y. ne apie tą objektą, kuriam pareiškėja prašo nustatyti nuosavybės teises įgijamosios senaties būdu, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais vadovautis nagrinėjamoje byloje. Jokių kitų neginčytinų, įstatymo leistinų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, į bylą nėra pateikta, todėl teismas neturi pagrindo laikyti šią būtinąją sąlyga įrodyta, o neįrodžius minėtos sąlygos, negali būti laikoma įrodyta ir sąlyga dėl būtinojo tokio teisėto, sąžiningo, atviro ir nepertraukiamo valdymo 10 metų laikotarpio.

Teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė ir kitos būtinosios sąlygos, numatančios, kad daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. kad pareiškėja elgėsi kaip daikto savininkė ir suvokė, kad kiti asmenys neturi į valdomą daiktą daugiau teisių už ją. Minėtos sąlygos egzistavimą paneigia byloje surinkta medžiaga, o būtent - pareiškėjos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei Šnipiškių seniūnijos susirašinėjimas (e.b.l. 16-19, t. 1) iš kurio turinio matyti, kad pareiškėja 2006 metais kreipėsi į šias institucijas su prašymu parduoti jai garažą 2, t.y. ji suvokė, kad nėra garažo 2 savininkė ir siekė įgyti nuosavybę į jį pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjos teiginiai apie garažo 2 valdymą kaip savo nuo pat vaikystės ir vėliau, yra abstraktaus pobūdžio ir nėra pagrįsti jokiais bylos įrodymais.

Apibendrinant išdėstytą, teismas konstatuoja, kad nesant tinkamai suformuoto nuosavybės teisės objekto, egzistuojant LR CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam draudimui ir neįrodžius LR CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų viseto, pareiškėjos N. P. pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgijamąją senatį fakto nustatymo, negali būti tenkinamas.

CPK 443 str. 6 dalyje numatyta, kad ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tačiau tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Bylos duomenys patvirtina, kad suinteresuotas asmuo UAB „Šeimyniškių viešbutis“ bylos nagrinėjimo eigoje patyrė 1258,40 Eur advokato atstovavimo išlaidų (e.b.l. 174-177, t. 1; 69-72, t. 2) todėl nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidos yra priteistinos jo naudai iš pareiškėjos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 270 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

Pareiškimą atmesti.

Priteisti iš pareiškėjos N. P., a.k. (duomenys neskelbtini) suinteresuoto asmens UAB „Šeimyniškių viešbutis“, j.a.k. 304630871, naudai 1258,40 Eur (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus ir 40 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.