- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-29
- Bylos Nr.
- 1A-180-594/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Antanaitis (pirm.), Rimas Švirinas, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- A. V.
Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-01-1-34922-2015-1
2016 m. vasario 29 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Rimo Švirino, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorei R. R., nuteistojo A. V. gynėjui advokatui Tomui L. P., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. (toliau – A. V.) apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. ir nubaustas:
- pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams;
- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p., A. V. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, A. V. paskiriant subendrintą 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Taikant BK 64¹ str., A. V. paskirta subendrinta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, A. V. paskiriant galutinę 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d. A. V. šiuo nuosprendžiui paskirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu buvo subendrinta su 2015 m. liepos 22 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, nustatant galutinę bausmę – terminuotą laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu iš A. V. Vilniaus teritorinei ligonių kasai (Ž. L. g. 6, LT-01101 Vilnius, įmonės kodas 188783796, pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą LT217300010002484333 ,,Swedbank“, AB) priteista 109,55 eurai gydymo išlaidų; E. M. 80 (aštuoniasdešimt) eurų turtinės ir 500 (penki šimtai) eurų neturtinės žalos atlyginimui bei 300 (trys šimtai) eurų proceso išlaidoms atlyginti.
Kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumento paėmimas iki bausmės vykdymo pradžios paliktos nepakeistos, pradėjus vykdyti bausmę – panaikintinos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. skundžiamu Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2015 m. birželio 22 d., apie 01.30 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) esančiame stadione, prie suoliuko, matant aplinkiniams, dėl chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad kilusio žodinio konflikto metu spyrė vieną kartą sėdinčiam ant suoliuko E. M. į galvos sritį, dėl ko šis nukrito ant žemės, o šiam parkritus, įspyrė ne mažiau 5 kartus į įvairias kūno vietas, ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, nes nukentėjusiajam E. M. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl galvos sumušimo, nosies kaulų lūžimo, muštinės žaizdos kaktoje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, dešinės ausies kaušelyje, kaklo dešinėje, dešiniame žaste, nugaroje, paviršinius odos nubrozdinimus viršutinėje lūpoje, kairio antakio srityje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo pakeisti 2015 m. gruodžio 4 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendį, jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeičiant švelnesne bei sumažinti priteistą civilinį ieškinį.
Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jam skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, jog nukentėjusiajam ne spyrė į konstatuotas vietas, bet sudavė į jas ranka, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnas užrašė kitaip (kad spyrė). Be to, taip ir liko neįvertintas paties nukentėjusiojo provokuojamas elgesys. Tarp nuteistojo ir E. M. kilus žodiniam konfliktui, A. V. pažįstant nukentėjusįjį iš ankščiau, žinant, kad jis buvo teistas ir yra karšto būdo, neprognozuojamas, nuteistasis pirmasis sudavė smūgius. E. M. ir dabar grasina A. V., neblaivus atvažiuoja į namus ir gąsdina nuteistojo motiną. Be to, apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad jis yra vedęs, turi penkių metukų dukrą, prie kurios išlaikymo prisideda, nors ir negyvena su žmona.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas T. L. P. prašė panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl A. V. nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d., šioje dalyje priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, bei sušvelninti A. V. paskirtą bausmę.
Prokurorė prašė nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama jo kaltė ir nusikalstamų veikų kvalifikavimas. Nuteistasis nesutinka tik su jam paskirta bausme, prašydamas ją sušvelninti, remiantis jo apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis, tačiau įvertinus skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšį ir dydį, tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Konstatuodama šią išvadą, teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d. ir 2 d.). Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės jurisprudencija, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi skirti ypatingą dėmesį vertindamas, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.
Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę A. V. atsižvelgė į jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį bei kiekį (padarytas vienas nesunkus (BK 284 str. 1 d.) ir vienas apysunkis (BK 138 str. 2 d.) nusikaltimai), kaltės formą ir rūšį (nusikalstamos veikos įvykdytos veikiant tiesiogine tyčia), nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją (nusikaltimai baigti), taip pat ir į kaltinamojo asmenybę, į tai, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė neišnykus ar esant įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, dėl ko A. V. pripažino recidyvistu (BK 27 str. 1 d.). Įvertino ir tai, kad praeityje A. V. už įvairių nusikalstamų veikų padarymą buvo teistas ne vieną kartą, nuosprendžio paskelbimo dieną turėjo net penkis neišnykusius teistumus, jam inkriminuotus nusikaltimus padarė bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, atlikimo metu, be to, jis sistemingai daro įvairius administracinius teisės pažeidimus (b. t. 1, b. l. 104-112), kas pirmosios instancijos teismui leido pagrįstai konstatuoti, jog nuteistasis yra linkęs ignoruoti visuomenėje priimtas teisės normas ir jas pažeidinėti. Atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis prisipažino padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi dėl jų įvykdymo, ką apylinkės teismas pagrįstai pripažino A. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažindamas tai, kad veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 str. 1 d. 13 p.).
Aukštesniojo teismo vertinimu, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų kiekis ir aplinkybės, ankstesni teistumai, atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad A. V. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Visumos šių aplinkybių pagrindu, įvertinęs tai, kad nuteistasis nusikalstamas veikas, padarė jau būdamas anksčiau teistas, esant neišnykusiam ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė griežčiausias sankcijoje numatytas – terminuoto laisvės atėmimo bausmes.
Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, akivaizdu, kad apylinkės teismas, spręsdamas A. V. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, įvertino nuteistojo prisipažinimą bei gailestį, todėl dar labiau švelninti A. V. paskirtą bausmę tais pačiais motyvais teisinio pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas nuteistojo dėmesys ir į tai, kad būtent šių duomenų pagrindu baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka (BPK 273 str. 1 d.), kas pirmosios instancijos teismui leido jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ str. nuostatas, tokiu būdu sumažinant jam paskirtą galutinę subendrintą bausmę vienu trečdaliu. Įvertinus tiek už kiekvieną veiką paskirtos, tiek subendrintos bausmės dydį, nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų sankcijų kontekste, pastebima, jog net ir subendrinta bausmė, yra mažesnė nei BK 138 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
Žemesnės instancijos teismas
Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės. Nors A. V. teigia, kad apylinkės teismas, skirdamas jam bausmes už padarytas nusikalstamas veikas nepagrįstai neatsižvelgė į provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ištirtus įrodymus, šios aplinkybės taip pat neįžvelgia. BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai ar neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį - nukentėjusysis įžeidžia kaltininką, panaudoja prieš jį ar jam artimus asmenis smurtą ar kitokius tyčinius veiksmus, sukeliantis kaltininkui emocinę įtampą, formuojantis ar stiprinantis nusikalstamos veikos padarymo motyvą. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-21-942/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį. Sprendžiant, ar nukentėjusiojo poelgis buvo provokuojantis, tikslinga atsižvelgti į tai, kiek jis esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-21-942/2016).
A. V., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, parodė, kad smūgius nukentėjusiajam jis sudavė po to, kai E. M. (nukentėjusysis) pradėjo jį įžeidinėti, tačiau nenurodė jokių duomenų, patvirtinančių įžeidžiamą nukentėjusiojo elgesį. Tuo tarpu pats E. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad įvykio metu jis buvo neblaivus, todėl visų aplinkybių nepamena, tačiau prisimena, kad tarp jo ir A. V. nagrinėjamo įvykio dieną kilus konfliktui, jam (E. M.) sėdint ant suoliuko, A. V. sudavė vieną kartą koja į galvos sritį, po ko jis nukrito ant žemės, kur A. V. ir toliau spardė jį kojomis. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą doktrininį provokuojančio nukentėjusiojo elgesio aiškinimą, įvertinus tai, kad nukentėjusysis jokių smurto veiksmų nuteistojo atžilgiu neatliko, A. V. smūgiavo ir po to, kai E. M. jau buvo nukritęs ant žemės, atsižvelgiant į tai, kad, E. M. veiksmai galimai pasireiškė tik kalinių žargonų, žinomų ir A. V., vartojimu, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas, ar buvo nukentėjusiojo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį, nuteistojo argumentai dėl provokuojančio E. M. elgesio atmestini kaip nepagrįsti. A. V. apeliaciniame skunde apibūdinama E. M. asmenybė – tai, kad A. V. buvo žinoma, jog nukentėjusysis ankščiau buvo teistas, yra karšto būdo ir neprognozuojamas, taip pat nelaikytina provokuojančiu nukentėjusiojo elgesiu BK 59 str. 1 d. 6 p. prasme ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju tai pateisina A. V. smurtinius veiksmus.
Paminėtos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad apylinkės teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek apibūdinančias nuteistojo asmenybę, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei kiekį, todėl nesutikti su apylinkės teismo išvada dėl nuteistajam skirtos bausmės rūšies ir jos dydžio teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir A. V. teiginiai, jog smūgius E. M. jis sudavė ranka, o ne koja, kaip tai buvo konstatuota skundžiamame nuosprendyje ir tai iš esmės atitiko paties nuteistojo parodymus bylos nagrinėjimo metu (juolab, kad teismui pagarsinus jo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, juos jis patvirtino). Be to, atsižvelgiant į E. M. konstatuotus sužalojimus, kokiu būdu jie buvo padaryti, t. y. ar suduodant koja, ar ranka, esminės reikšmės A. V. veiksmų kvalifikacijai ar jam skirtinos bausmės individualizavimui tai neturi.
Abejonių pirmosios instancijos teismo sprendimu nuteistojo atžvilgiu netaikyti ir BK 75 str. nuostatų, reglamentuojančių laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, aukštesniajam teismui taip pat nekyla. Pagal BK 75 straipsnį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Be to, bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis teismų praktika, sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu - paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007).
Nagrinėjamu atveju, įvertinus tiek A. V. asmenybę, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo buvusius teistumus bei praeityje jo atžvilgiu taikytas švelnesnio pobūdžio bausmes – laisvės apribojimas, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Akivaizdu, kad neizoliuojant A. V. nuo visuomenės be pataisos įstaigos darbuotojų pagalbos jo elgesys nebus keičiamas. Darant šią išvadą, akcentuotina, kad nuteistasis praeityje buvo teistas ne kartą, jis yra ne kartą baustas ir administracinėmis nuobaudomis, jo atžvilgiu buvo taikytos tiek švelnesnio pobūdžio bausmės, tiek ir bausmės vykdymo atidėjimo institutas, naujas nusikalstamas bausmes padarė atlikdamas švelnesnę jam paskirtą bausmę, akivaizdu, jog švelnesnės bausmės nebuvo veiksmingos ir savo tikslų nepasiekė.
Įvertinus aukščiau paminėtas nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, veikų pavojingumą, ankstesnius teistumus, bausmių dydžius paskirtus už kiekvieną nusikalstamą veiką, bausmių subendrinimo būdą ir galutinę subendrintą bausmę, paskirtos bausmės vertinti kaip aiškiai per griežtos nėra pagrindo. Paskirtoji bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.). Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant bausmę buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių, iš savo klaidų nesimoko, nesistengia keisti savo elgesio. Tokiu būdu, keisti nuteistajam A. V. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, teisinio pagrindo nėra.
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo sumažinti ir civilinio ieškinio dydį.
Teisė dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui gauti žalos atlyginimą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 str. 2 d.. Ši konstitucinė nuostata įgyvendinama vadovaujantis ne tik baudžiamojo proceso teisės, bet ir civilinės, civilinio proceso teisės normomis. Tinkamas teisės normų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, aiškinimas ir taikymas užtikrina efektyvų dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo turtinės ar neturtinės žalos patyrusio asmens teisės gauti žalos atlyginimą įgyvendinimą, kartu atsižvelgiant į kitų asmenų teises ir teisėtus interesus.
Pagal BPK atlyginama ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys, o tai reiškia, kad tarp nusikalstamos veikos, padarytos kaltu pripažinto asmens, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys. Sutinkamai su BPK 109 str., asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 115 str. 1 d., priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 113 str. 2 d., tais atvejais, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-151-222/2015).
Šių duomenų kontekste analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad Vilniaus teritorinė ligonių kasa nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 109,55 eurų žalos, patirtos dėl nukentėjusiojo E. M. gydymo, atlyginimo (b. t. 1, b. l. 35-38). Tuo tarpu nukentėjusysis E. M. - dėl 1000 eurų neturtinės, 80 eurų turtinės žalos atlyginimo ir 300 eurų bylinėjimosi išlaidų (b. t. 1, b. l. 141-143). Nors nuteistojo skunde nenurodoma su kuria civilinių ieškinių dalimi jis nesutinka, tačiau kaip matyti iš 2015-12-01 teisiamojo posėdžio protokolo, A. V. nesutiko tik su nukentėjusiojo prašomos priteisti neturtinės žalos dydžiu, todėl tuo tarpu turtinės žalos dydžio bei išlaidų advokato pagalbai išlaidų dydžio, neginčijo, todėl nesant skundo motyvų dėl priteistos žalos dydžio, iš esmės pasisakytina tik dėl nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos pagrįstumo.
Neturtinė žala CK 6.250 str. apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 str., 6.263 str. 2 d.), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, įtvirtinti CK 6.250 str. 2 d.. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.
Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju kaltais A. V. veiksmais E. M. buvo padarytas galvos sumušimas, nosies kaulų lūžimas, muštinės žaizdos kaktoje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, dešinės ausies kaušelyje, kaklo dešinėje, dešiniame žaste, nugaroje, paviršiniai odos nubrozdinimai viršutinėje lūpoje bei kairio antakio srityje. Kaip teisiamojo posėdžio metu nurodė pats nukentėjusysis, dėl jam padarytų sužalojimų, apie mėnesį laiko jis jautė fizinį skausmą, jam skaudėjo galvą, buvo apsunkintas jo regėjimas, iš namų niekur neišėjo, nes jam buvo gėda pasirodyti. Tokiu būdu, neabejotina, kad nukentėjusiajam tyčiniai nusikalstami A. V. veiksmai sukėlė skausmą bei atitinkamus dvasinius išgyvenimus, nusikalstamos veikos pasekmes jis jautė apie mėnesį laiko (skaudėjo galvą ir sunkiai matė), dėl šio įvykio nukentėjusysis nebejotinai buvo pažemintas (konfliktas įvyko viešoje vietoje, matant kitiems asmenims). Tokiu būdu, įvertinus nukentėjusiojo patirtus sužalojimus bei jų pasekmes, konflikto aplinkybes pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sumažino E. M. civilinį ieškinį šioje dalyje ir priteisė jo naudai 500 eurų (vietoje prašytų 1000 eurų) neturtinės žalos atlyginimui. Dar labiau mažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tokia suma nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus, BPK 115 str. ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, teismų praktikai tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2014, 2K-78/2013, 2K-314/2012, 2K-497/2011 ir kt.).
Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde nenurodoma, kuria dalimi nesutinkama su pirmos instancijos teismo sprendimu dėl priteistų civilinių ieškinių dydžio, todėl trumpai pasisakytina ir dėl kitais pagrindais priteistos žalos atlyginimo.
Kaip matyti iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateiktų dokumentų, Vilniaus teritorinė ligonių kasa, pateikdama civilinį ieškinį, jame išdėstytus reikalavimus pagrindė išsamiais rašytiniais duomenimis, patvirtinančiais E. M. gydymo išlaidas. Sutinkamai su 2015 m. rugpjūčio 4 d. gydymo paslaugų apskaitos išrašu, 70,54 eurų buvo skirta stebėjimo, 23,14 eurų - skubiosios pagalbos bei 15,88 eurai radiologo paslaugoms apmokėti (b. t. 1, b. l. 37). Atsižvelgiant į tai, kad E. M. patirti sužalojimai, kurių gydymas aiškiai išdėstytas aptartuose Vilniaus teritorinės ligonių kasos dokumentuose, buvo padaryti A. V. kaltais veiksmais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 str. 1 d., 6.280 str.), Institucijos pareikštas civilinis ieškinys skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo patenkintas pagrįstai.
Analogiškai pasisakytina ir dėl E. M. priteistos 80 eurų turtinės žalos atlyginimo. Sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, E. M., įvardindamas jam padarytą turtinę žalą, nurodė, kad analizuojamo įvykio metu jis dėvėjo džinsus (50 eurų vertės) ir megztinį (30 eurų vertės), kurie kaltais A. V. veiksmais buvo sugadinti. Šios žalos dydžio pagrįstumą, bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, pripažino ir pats kaltinamasis. Atsižvelgiant į A. V. atliktų veiksmų pobūdį – E. M. buvo suduotas vienas smūgis koja į galvos sritį ir ne mažiau 5 smūgių jam gulint ant žemės, abejonių tuo, jog po tokių intensyvių smurtinių veiksmų įvykio metu E. M. dėvėti drabužiai buvo sugadinti, apeliacinės instancijos teismui nekyla, kas leidžia pagrįstai pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl 80 eurų turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam, juolab, kad toks dydis atitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijus, yra proporcingas vidutinei tokių daiktų rinkos vertei.
Analizuojant nukentėjusiojo E. M. civilinio ieškinio turinį matyti, kad juo buvo prašoma iš A. V. nukentėjusiojo naudai priteisti ir 300 eurų jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Šis prašymas skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu buvo patenkintas visiškai, kam iš esmės pritaria ir nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas. Sutinkamai su BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusįjį E. M. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu atstovavo advokatas M. N.. Jis, nukentėjusiojo prašymu, teismui parengė ir pateikė civilinį ieškinį. Šios išlaidos, remiantis 2015 m. lapkričio 30 d. pinigų priėmimo kvitu (serija LAT, Nr. 786914) sudarė 300 (tris šimtus) eurų. Su tokio dydžio išlaidomis sutiko ir apeliantas, tokiu būdu, įvertinus nukentėjusiojo atstovo baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu atliktus procesinius veiksmus, jų sudėtingumą ir reikšmę, konstatuotina, kad E. M. patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos.
Nors apeliaciniu skundu A. V. kėlė tik jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, neginčydamas savo kaltės jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, tačiau baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas T. L. P. išreiškė savo abejones ir dėl veikos kvalifikavimo. Gynėjo vertinimu, konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko dėl asmeninių paskatų, dėl ko, BK 284 str. 1 d. inkriminavimas A. V. yra nepagrįstas.
Atsakant į tokius nuteistojo gynėjo argumentus, pažymėtina, kad kaip jau buvo minėta, apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama jo kaltė ir nusikalstamų veikų kvalifikavimas, todėl tokie gynėjo argumentai peržengia apeliacinio skundo ribas, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).
Visgi šiame kontekste (vertinant ar nepadaryta esminių pažeidimų) pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 str. 1 d. už viešosios tvarkos pažeidimą taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti, šokiruoti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55/2011, 2K-450/2010, 2K-278-511/2015). Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, teismų praktikoje atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek laiko truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-278-511/2015). Kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 284 str. 1 d. nėra būtina, kad viešoji tvarka būtų pažeista, matant žmonių miniai. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 str. 1 d. ir tada, kai kaltininkas, pažeisdamas viešąją tvarką, smūgį nukentėjusiajam į veidą suduoda bent vieno pašalinio asmens akivaizdoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2011, 2K-278-511/2015). Tačiau, būtina pabrėžti, kad esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, todėl asmens veiksmų kvalifikavimui pagal BK 284 str. 1 d. būtina nustatyti, kad jie buvo atlikti viešoje vietoje. Teismų praktikoje, analizuojant analogiško pobūdžio baudžiamąsias bylas, viešoji vieta apibrėžiama kaip erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų asmenų teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu joje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs tam tikrų nepatogumų (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120/2014). Analizuojamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad smūgiai nukentėjusiajam E. M. buvo suduoti jam būnant Lazdijų r., Šeštokų sen., Šeštokų mstl. esančiame stadione ant suoliuko, kur įvykio metu turėjo teisę būti ir kiti asmenys, be to, įvykis buvo stebimas ir kitų asmenų (E. M. teigimu, įvykio metu įvykio vietoje buvo A. V., jo brolis T. V. ir dar du jam nepažįstami asmenys), be to, iki įvykio buvus kokius nors asmeniškumus nenurodė nei nuteistasis, nei nukentėjusysis, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistasis nepagarbą aplinkiniams demonstravo viešoje vietoje, taip sutrikdant visuomenės rimtį, ką skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.
Akcentuotina ir tai, kad pagal BK 284 str. 1 d. dispoziciją veikos padarymo motyvas ir tikslas, konstatuojant šią veiką, nėra privalomi požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-249/2009, 2K-414/2010, 2K-450/2010, 2K-386/2013, 2K-278-511/2015). Komentuojamame straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, tarp jų ir asmeninių. Dėl asmeninių paskatų padaryta veika, kuria pažeidžiama viešoji tvarka, gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 str. 1 d. kaip viešosios tvarkos pažeidimas, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-278-511/2015).
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija nenustatė, jog byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies, bausmės bei žalos dydžio pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.