- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-29
- Bylos Nr.
- 2A-689-154/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-00729-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Matiukienė, Laisvė Aleknavičienė, Vilija Valantienė
- Atsakovas
- J. M., M. M.
- Ieškovas
- M. A.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laisvės Aleknavičienės, Danutės Matiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vilijos Valantienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-45-856/2014, iškeltoje pagal ieškovės M. A. ieškinį atsakovams J. M., M. M., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisės dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, piniginės kompensacijos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, bei atsakovo J. M. priešieškinį ieškovei M. A. dėl bendro turto išlaikymo išlaidų atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
M. A. kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą ieškiniu, kuriuo prašė:
1) atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės jai asmeninės nuosavybės teise priklausančią dalį nekilnojamojo turto – 276/1103 dalis ploto namų valdos bendrame 0,1103 ha dydžio žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ¼ dalį gyvenamojo namo patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) - 1-1 (15,57 kv. m), 1-4 (3,84 kv. m), 1-5 (4,74 kv. m), 1-6 (18,31 kv. m), ½ dalį rūsio patalpų R-1 (6,89 kv. m) ir R-2 (7,68 kv. m). Iš viso 57,03 kv. m patalpų ir ¼ dalį dalies kiemo statinių – šulinio, kiemo aikštelės ir tvoros (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini);
2) 276/1103 dalis žemės sklypo bendrame namų valdos 0,1103 ha dydžio žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ¼ dalį gyvenamojo namo patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – 1-1 (15,57 kv. m), 1-4 (3,84 kv. m), 1-5 (4,74 kv. m), 1-6 (18,31 kv. m), ½ dalį rūsio patalpų R-1 (6,89 kv. m) ir R-2 (7,68 kv. m), ¼ dalį dalies kiemo statinių – šulinio, kiemo aikštelės ir tvoros (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), natūra palikti bendrai naudotis atsakovams J. M. ir M. M.;
3) už atsakovams J. M. ir M. M. atitenkančią turto dalį natūra, jai iš atsakovų solidariai priteisti 49 000,00 Lt piniginę kompensaciją;
4) įpareigoti atsakovus J. M. ir M. M. solidariai priteistą 49 000,00 Lt piniginę kompensaciją sumokėti per 2 metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;
5) jai iš atsakovų J. M. ir M. M. priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
6) jai iš atsakovų J. M. ir M. M. priteisti bylinėjimosi išlaidas – žyminį mokestį, projektų sudarymo, pažymų gavimo bei advokato teisinės pagalbos išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 1974-05-22 pagal dovanojimo sutartį lygiomis dalimis priklausė dviem asmenimis - jai ir atsakovui J. M.. 2000-12-20 sudarius dvi sutartis - vieną dovanojimo su J. M. dėl ¼ ieškovei priklausančios dalies, o kitą pirkimo – pardavimo su M. M. dėl kitos ¼ ieškovei priklausančios dalies, ir vieną iš jų, t. y. dovanojimo sutartį, sudarytą su J. M., Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008-10-27 sprendimu pripažinus negaliojančia bei pritaikius restituciją nuo jos sudarymo momento, ieškovė tapo ¼ dalies gyvenamojo namo ir kitų statinių, o nuo 2009-11-12 Radviliškio rajono apylinkės teismo nutarties įsiteisėjimo ir 276/1103 dalies žemės sklypo, esančio tuo pačiu adresu savininkė. Teigia, kad nors gyvenamąsias patalpas ir žemės sklypo dalį atidalinti natūra investuojant nedidelę pinigų sumą ir nepadarant daiktui žalos yra galimybė, tačiau naudotis šiuo nekilnojamuoju turtu ji neturi jokios galimybės dėl įtemptų tarpusavio santykių ir nesutarimų su atsakovu J. M., todėl prašo jai priklausančią nuosavybės dalį – gyvenamąsias patalpas ir žemės sklypo dalį - atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra ir palikti bendrai naudotis atsakovams J. M. ir M. M., priteisiant už tai iš jų solidariai 49 000,00 Lt piniginę kompensaciją, kompensaciją išmokant per du metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Su pareikštu priešieškiniu ieškovė M. A. nesutiko, nurodė, kad jos manymu atsakovas J. M. priešieškiniu iš naujo bando spręsti jau nustatytas aplinkybes bei ginčija ankstesniais teismų sprendimais nustatytus prejudicinius faktus, taip piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis. Mano, jog atsakovas praleido ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti, nes prašo priteisti nuostolius, patirtus nuo 1975-05-22 iki 2013-10-09, t. y. per 37 metus, o atsakovo nurodomu 1975-05-22 statybinių medžiagų pirkimo metu galiojo 1964 metų Civilinis kodeksas, kuris numatė 3 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą pažeistoms teisėms ginti. Taip pat mano, kad atsakovas, teikdamas reikalavimą iš naujo nagrinėti faktus, kurie nustatyti įsiteisėjusiais teismų priimtais procesiniais sprendimais, bet kokiomis priemonėmis siekdamas panaikinti jam nepalankų sprendimą, piktnaudžiauja teise ir už tai yra numatyta atsakomybė CPK 95 str., todėl prašė teismo skirti J. M. iki 20 000 Lt baudą, 50 procentų jos skiriant ieškovei, nes tokie J. M. reikalavimai sukėlė laiko ir pinigų sąnaudas ne tik valstybei, bet ir jai.
A. J. M. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė iš ieškovės M. A. priteisti jam 36 545,80 Lt dėl bendro turto išlaikymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad atsakovei priklauso ¼ dalis gyvenamojo namo ir kiemo statinių bei 276/1103 dalys žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), o jis nuo 1974 metų iki dabar visą namų valdą, statinius tvarkė ir išlaikė vienas, todėl prašo atlyginti turto pagerinimui, priežiūrai ir išlaikymui išleistas lėšas proporcingai ieškovės turimai nekilnojamo turto daliai nuo 1975-05-22 iki 2013-10-09 dienos.
A. M. M. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, o nusprendus ieškovei priteisti kompensaciją, atsižvelgti į jo šeimyninę padėtį, turimas būsto, vartojamąsias paskolas, ir priteisti ne didesnes nei 150,00 Lt per mėnesį įmokas kompensacijai mokėti. Taip pat nurodė, kad jei teismas nuspręstų priteisti piniginę kompensaciją, tai atsakovas M. M. reikalautų, kad būtų išspręstas nuosavybės grąžinimo ir įregistravimo J. M. vardu po kompensacijos sumokėjimo klausimas.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime dėl ieškinio neprieštaravo, prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra, sprendimą dėl priešieškinio reikalavimų priimti atsižvelgiant į bylos aplinkybes.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė.
Atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės M. A. asmeninės nuosavybės teise priklausančią dalį nekilnojamojo turto – 276/1103 dalis ploto namų valdos bendrame 0,1103 ha dydžio žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ¼ dalį gyvenamojo namo patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) - 1-1 (15,57 kv. m), 1-4 (3,84 kv. m), 1-5 (4,74 kv. m), 1-6 (18,31 kv. m), ½ dalį rūsio patalpų R-1 (6,89 kv. m) ir R-2 (7,68 kv. m), viso 57,03 kv. patalpų, ir ¼ dalį dalies kiemo statinių – šulinio, kiemo aikštelės ir tvoros (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini).
M. A. asmeninės nuosavybės teise priklausančią iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalintą dalį nekilnojamojo turto - 276/1103 dalis žemės sklypo bendrame namų valdos 0,1103 ha dydžio žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ¼ dalį gyvenamojo namo patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) - 1-1 (15,57 kv. m), 1-4 (3,84 kv. m), 1-5 (4,74 kv. m), 1-6 (18,31 kv. m), ½ dalį rūsio patalpų R-1 (6,89 kv. m) ir R-2 (7,68 kv. m), viso 57,03 kv. m patalpų, ir ¼ dalį dalies kiemo statinių – šulinio, kiemo aikštelės ir tvoros (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), natūra paliko bendrai naudotis atsakovams J. M. ir M. M..
Už atsakovams atitenkančią turto dalį natūra, ieškovei M. A. iš atsakovų J. M. ir M. M. solidariai priteisė 45 850,00 Lt piniginę kompensaciją, ją išmokant per 2 metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Iš atsakovų J. M. ir M. M. solidariai priteisė 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (45 850,00 Lt) nuo teismo nustatyto dviejų (2) metų kompensacijos sumokėjimo termino pabaigos dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Iš atsakovų J. M. ir M. M. lygiomis dalimis priteisė 3 355,80 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei M. A..
Iš atsakovų J. M. ir M. M. lygiomis dalimis priteisė 82,71 Lt teismo procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nurodė, kad ieškovė M. A. pirmiausia pageidauja nusistatyti konkrečias jai priklausančias patalpas bendrojoje dalinėje nuosavybėje, ir tas patalpas palikti kitiems bendraturčiams, t. y. atsakovams J. M. ir M. M. už piniginę kompensaciją. Pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kompensacija už dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima tik išimtinais atvejais, kai išnaudojamos galimybės padalyti daiktą natūrą pagal bendraturčiams tenkančias dalis, nepadarius daiktui neproporcingos žalos. Šiuo atveju ieškovė sutinka, kad daiktą padalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės nepadarius jam neproporcingos žalos įmanoma, tačiau tomis patalpomis ji nesinaudoja, nes negali. Ten negyvena ilgą laiką dėl įtemptų tarpusavio santykių ir užsitęsusio konflikto su kitu bendraturčiu atsakovu J. M.. Teismas nurodė, kad atsakovas J. M. prieštarauja ne tik dėl kompensacijos dydžio, bet ir dėl ieškovės turto dalies. Teismas nesutiko su atsakovo J. M. argumentais dėl patalpos I-6, nes 1974 metų dovanojimo sutartimi ieškovei, be kitų statinių, atiteko ir ½ dalis gyvenamojo namo pirmo aukšto be konkretaus patalpų detalizavimo, o 1983-1986 metais pastačius priestatą, ieškovė, kaip ½ dalies gyvenamojo namo savininkė, nesant kitokio teisiškai įforminto namo dalių paskirstymo bendraturčiams dokumento, atitinkančio tuo metu galiojusius įstatymus, automatiškai įgijo nuosavybės teisę ir į padidėjusį namo plotą - ½ priestato. Be to, ieškovė prašo priskirti jai rūsio patalpas R-1 ir R-2 ne 13,78 kv. m ir 15,36 kv. m bendro ploto, o viso 6,89 kv. m (R-1) ir 7,68 kv. m (R-2), viso po ½ minėtų patalpų. Teismas pažymėjo, kad atsakovas M. M. dėl ieškovės nurodyto jai priklausančio ploto iš dalies sutinka ir nurodo, kad realiai visomis pirmo aukšto patalpomis naudojasi jo tėvas atsakovas J. M.. Patalpų pagal priklausančias bendraturčiams dalis niekada jis (M. M.) neskirstė ir tokio klausimo niekada nekėlė, nes nuo 2002 metų gyvena kitur, ir jam papildoma turto dalis nereikalinga. Ieškovės prašomas jai priskirti 57,03 kv. m atidalinamas plotas neatitinka pusės namo pirmame aukšte, nes pirmame aukšte yra apie 100 kv. m, kuriuos sudaro penki kambariai ir du koridoriai, o rūsiu ieškovei buvo leidžiama tik naudotis pagal 1974 metų dovanojimo sutartį.
Teismas kritiškai vertino atsakovo M. M. argumentus dėl rūsio, nes rūsys, kaip toks, ar jo dalių savininkai, atskirai neišskirti nė vienuose dokumentuos: nei 1974 m. gegužės 22 d., nei 2000 m. gruodžio 20 d. (pripažintoje negaliojančia) dovanojimo sutartyse, sudarytose tarp ieškovės M. A. ir atsakovo J. M., nei dabartiniame VĮ Registrų centro pažymėjime. Nuosavybės teisė į ¼ dalį rūsio ieškovei M. A. atsirado kaip ¼ dalies gyvenamojo namo savininkei, nes kitaip nenustatyta. Kadangi nei atsakovas J. M., nei atsakovas M. M. kitokio konkrečių patalpų, esančių pirmame gyvenamojo namo aukšte, priskyrimo bendraturčiams plano nepateikė, savo argumentų dėl ploto neatitikimo nepagrindė, teismas konstatavo, kad reikalavimas dėl ginčo turto dalies - konkrečių patalpų priskyrimo, yra reiškiamas pagrįstai, nes šalys geruoju dėl joms priklausančių turto dalių nesusitaria, ginčai vyksta ne vienerius metus ir kaip nurodė ieškovė, ji į jai priklausančią turto dalį negali patekti nuo 2000 metų, nes atsakovas J. M. nepripažįsta įsiteisėjusio Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimo. Taikaus susitarimo tarp ieškovės M. A. ir atsakovo J. M. nepavyko pasiekti ir bylos nagrinėjimo teisme metu (CK 1.138 str., CPK 5 str. 1 d.).
Teismas nurodė, kad ieškovė prašo už savo turto dalį 49 000,00 Lt kompensacijos. Nustatė, kad vidutinė ginčo namo vertė pagal byloje pateiktą VĮ Registrų centro 2013-04-26 dienos užklausą yra 161 000 Lt, o žemės sklypo – 22 400,00 Lt. Pažymėjo, kad atsakovai į bylą pateikė VĮ „Registrų centro“ 2013-12-09 išrašą, kuriame nurodyta, kad to paties pastato-gyvenamojo namo vertė yra 151 000,00 Lt, o žemės sklypo – 15 552,00 Lt. Tačiau teismas šiuo atveju vadovavosi ieškovės pateiktu nekilnojamojo turto vertės paskaičiavimu, kadangi vieša, visiems prieinama vidutinės rinkos vertė pagal daikto unikalų numerį yra tikslesnė ir išsamesnė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, vadovaudamasi savo pateikta turto verte, neteisingai apskaičiavo kompensacijos dydį, nes ¼ dalies namo vertė yra 40 250 Lt (161 000 Lt : 4=40 250 Lt), o ¼ dalies žemės sklypo vertė yra 5600 Lt (22 400 Lt : 4=5 600 Lt), t. y. viso 45 850 Lt, todėl ieškovei priteisė ne 49 000,00 Lt, o 45 850,00 Lt kompensaciją solidariai iš abiejų atsakovų - J. M. ir M. M..
Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas M. M. nurodė, kad jis gali mokėti ieškovei ne daugiau kaip 150 Lt per mėnesį, nes turi tris mažamečius vaikus, šeimoje dirba vienas, turi 70 000 Lt būsto paskolą, ir prašė kompensaciją priteisti dalimis, o ne vienkartine suma, tačiau šių aplinkybių nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais, o atsakovas J. M. dėl šio ieškinio reikalavimo iš viso nepasisakė, todėl teismas įpareigojo atsakovus J. M. ir M. M. ieškovei iš jų solidariai priteistą kompensaciją už jiems tenkančią turto dalį natūra, išmokėti per du (2) metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Teismas taip pat iš atsakovų J. M. ir M. M. solidariai priteisė 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo tos dienos, kai baigsis teismo nustatytas dviejų metų kompensacijos sumokėjimo terminas iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes tik terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti įstatymu tarp šalių nurodytas metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Teismas nurodė, kad atsakovas J. M. priešieškiniu prašė teismo iš ieškovės M. A. priteisti 36 545,80 Lt bendro turto išlaikymo išlaidų ir nurodė, kad jis nuo 1974 metų iki dabar visą namų valdą, statinius tvarkė ir išlaikė vienas. Todėl reiškia reikalavimą ieškovei M. A. dėl turto pagerinimo, priežiūros ir išlaikymo išlaidų, proporcingai ieškovės turimai nekilnojamo turto daliai nuo 1975-05-22 iki 2013-10-09 dienos. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 1974-05-22 iki 2000-12-20, kai ieškovė buvo ½ dalies turto savininkė, galiojo 1964 m. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo“, kurio 84 str. 1 dalis numatė bendrąjį 3 metų ieškinio senaties terminą. 2001-07-01 įsigaliojusio CK 1.127 str. 1 d. (analogiškai 1964 m. LR Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo“ 86 str.) nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. J. M. nurodo, kad nuo 1974 metų visą namų valdą, statinius tvarkė ir išlaikė vienas, todėl teismas konstatavo, kad atsakovas J. M., leisdamas savo lėšas pagerinimui ir išlaikymui turto, kurio ½ dalis priklausė ieškovei (iki 2000-12-20), apie teisę į patirtų išlaidų atlyginimą žinojo nuo tų išlaidų atsiradimo momento. Kadangi atsakovas J. M. iki naujo 2001-07-01 Civilinio kodekso įsigaliojimo ieškinio nepareiškė, teismas padarė išvadą, kad ieškinio senatis yra pasibaigusi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2000-12-20 iki 2008-10-27, Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimu panaikinus dovanojimo sutartį, 2000-12-20 sudarytą tarp ieškovės M. A. ir atsakovo J. M., ir pritaikius restituciją, šalis grąžinus į pradinę padėtį, ieškovė M. A. tapo ¼ gyvenamojo namo dalies savininkė, tačiau minimu laikotarpiu šio namo ir jo priklausinių naudotojas ir savininkas buvo atsakovas J. M., kuris namą išlaikė ir prižiūrėjo už savo lėšas, nes buvo šio turto savininkas, todėl ieškovė, ten negyvendama ir nesinaudodama jai priklausančia dalimi, atsakovo patirtų išlaidų neprivalo atlyginti, juolab, kad ji šiuo laikotarpiu nebuvo ginčo nekilnojamojo turto savininkė ir ja tapo tik pripažinus dovanojimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento.
Teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008-10-27, kai ieškovė M. A. tapo ¼ dalies pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ¼ dalies kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), savininke, galiojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas (nuo 2001-07-01), kurio 1.125 str. 1 dalyje nustatyta, kad bendroji ieškinio senatis yra 10 metų, todėl konstatavo, kad ieškinio senatis reikalavimui nuo 2008-10-27 atlyginti nekilnojamo turto išlaikymo ir pagerinimo išlaidas nėra pasibaigusi. Dėl šių priežasčių teismas vertino tik atsakovo J. M. pateiktus įrodymus apie jo galimai turėtas išlaidas nuo 2008-10-27. Nurodė, kad iš atsakovo prie priešieškinio pridėtos lentelės bei pateiktų išlaidų kvitų matyti, kad įtrauktos įvairios statybinės medžiagos ir santechnikos prekės. Dalis prekių, pagal į bylą pateiktus kvitus, kurie patenka į minėtą laikotarpį, yra pirktos (duomenys neskelbtini), parduotuvėse „Jupoja“ ir „Ermitažas“, tačiau kur jos buvo panaudotos ir ar buvo panaudotos konkrečiai ieškovės M. A. nekilnojamo turto dalies pagerinimui, jokių įrodymų nepateikta. Pažymėjo, kad atsakovas J. M. teismo posėdžio metu paklaustas, kur konkrečiai buvo panaudotos tos medžiagos, atsakė, kad paaiškinti negali, o atsakovas M. M. nurodė, kad statybines medžiagas pirko būtent tose pačiose parduotuvėse, kai atliko savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), remonto darbus. Todėl, įvertinęs byloje esančius duomenis bei šalių paaiškinimus, teismas konstatavo, kad atsakovas J. M. neįrodė, kad laikotarpiu nuo 2008-10-27 iki 2013-10-09 (iki kada atsakovas prašo šias išlaidas priteisti) jis patyrė išlaidų, išlaikydamas ir pagerindamas būtent ieškovės ¼ dalį ginčo turto, todėl priešieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas J. M. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą.
1. 2014-02-18 vykusiame teismo posėdyje teismas visiškai neatsižvelgė į atsakovo J. M. pateiktus įrodymus dėl namo statybos ir rekonstrukcijos, buvo visiškai ignoruojami atsakovo motyvai ir faktiniai įrodymai, o 2014-03-21 teismo sprendimo konstatuojamojoje dalyje atsirado tokie teiginiai, kurie bylos metu net nebuvo svarstomi.
2. Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėja Jurga Kramanauskaitė –Butkuvienė buvo šališka, nevertino atsakovo esminių parodymų, nesivadovavo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimu, kuriuo dovanos gražinimo notarinis veiksmas nepanaikintas, o sukurta versija, kad ieškovė M. A. statė atsakovo J. M. namą, pirkdama jo namui medžiagas ir kt.
3. Skundžiamu sprendimu nustatyta, kad atsakovai yra skolingi ieškovei M. A. už atsakovui J. M. 2000-12-20 grąžintą dovaną, t. y. 1/4 namo dalį esančią (duomenys neskelbtini), kurią J. M. ieškovei buvo padovanojęs 1974-05-22, nors notarinis veiksmas, kurio akto Nr. 6872, iki šiol nepanaikintas.
4. Sprendime nurodoma, kad ieškovė paaiškino, kad namo dalį, kurią 1974-05-22 gavo kaip dovaną, tvarkė pati, mokėjo mokesčius, pirko statybines medžiagas, mokėjo draudimo įmokas. Apeliantas pažymi, kad tai yra visiškas melas, šie teiginiai neįrodyti jokiais dokumentais. Faktiškai už visas statybines medžiagas, visus mokesčius ir už namo draudimą mokėjo atsakovas J. M. su šeima, tačiau šališkas teismas ignoravo atsakovo pateiktus teismui dokumentinius įrodymus (kvitus, sąskaitas) ir pripažino, kad už visa tai mokėjo ieškovė.
5. Sprendime nepagrįstai teigiama, kad M. A. 1983 m. gavo leidimą priestato statybai, nesukonkretinant kokiu adresu ir kokiam namui. Tokio dokumento byloje nėra. Leidimas atsakovo J. M. namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestato statybai buvo išduotas atsakovui 1983-03-24, o iš ieškovės reikėjo tik sutikimo ir ieškovė M. A. to priestato nestatė. Apeliantas vienas pirko visas statybines medžiagas priestato statybai ir vienas su šeima jį statė, o visų sunaudotų priestato statybai statybinių medžiagų kvitus ir sąskaitas pateikė pirmosios instancijos teismui, tačiau sprendime konstatuojama, kad visos šios atsakovo pirktos medžiagos priklauso ieškovei M. A. bei nusikalstamai teigiama, kad jos sodo namelio statybai 1988 m. - 1990 m. pirktos medžiagos buvo panaudotos 1983 metais statyto priestato statybai. Priestatas baigtas statyti 1984 metais, o 1986 metais priestatas priimtas statybų inspekcijos ir įregistruotas „Registrų centre“. Taigi, 1988 metais ieškovės įsigytos statybinės medžiagos niekaip negalėjo būti panaudotos 1983 m. - 1984 m. metais statomo priestato statybai.
6. Nors jokios pirkimo - pardavimo sutarties ieškovė M. A. teismui nėra pateikusi, tačiau sprendime konstatuojama, kad atsakovas J. M. pirko iš jos 1/4 dalį namo. Tai yra niekuo nepagrįstas teiginys.
7. A. J. M. atliko viso namo kapitalinį remontą, įskaitant ir tą 1/4 namo dalį, kurią jau po remonto ieškovei 2009-05-25 priteisė Šiaulių apygardos teismas. Tačiau skundžiamame Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendime teismas, neįskaičiuodamas išlaidų 1/4 namo dalies kapitaliniam remontui, įvertino šį namo plotą ne pagal šių dienų esamas rinkos kainas, bet 49 000 Lt suma ir įpareigojo atsakovus ieškovei sumokėti šią pinigų sumą, t. y. nupirkti iš jos 1/4 namo dalį už 49 000 Lt, nors pagal dabartinę rinkos kainą visas atsakovo namas įkainojamas didžiausia kaina, kuria nurodo ieškovė. Iš tos sumos būtina atskaičiuoti išlaidas kapitaliniam remontui bei šio ploto išlaikymo (šildymo) išlaidas, nes ieškovė M. A. niekada, o taip pat ir po to, kai 2009 metais teismas jai grąžino 1/4 dalį namo ploto, jokių mokesčių už šildymą, jokių komunalinių ir kitų mokesčių nėra mokėjusi. Už visa tai sumoka atsakovas su savo šeima. Įrodymus apie išlaidas už kapitalinį remontą, apšildymą, komunalines paslaugas, draudimo ir kt. mokesčius, kuriuos atsakovas sumokėjo, jis yra pateikęs teismui. Vien šios išlaidos viršija 1/4 namo dalies vertę. Jos sudaro 36 545 Lt, tačiau šių realių išlaidų teismas nepripažino, lyg Lietuvoje nebūtų žiemos sezono ir nereikėtų šildyti būsto, o kapitalinį remontą galima būtų atlikti iš nieko nekainuojančių oro medžiagų.
8. Sprendime teigiama, kad atsakovas išmetė M. A. daiktus. Tai yra ne tiesa, nes visi ieškovės M. A. daiktai, vykdant kapitalinį pastato remontą – grindų keitimą, naujos centrinės šildymo sistemos, plastikinių langų montavimo darbus, buvo saugiai išnešti į mūrinį sandėliuką, kur yra lyg šiol saugomi. Jokio ieškovės M. A. atsiklausimo dėl namo kapitalinio remonto atsakovui nereikėjo, nes iki 2009-05-25 visas namas priklausė atsakovui J. M. su šeima ir 1/4 dalis sūnui M..
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas M. M. sutiko su J. M. apeliaciniu skundu. Prašė bylą išnagrinėti apeliacine tvarka, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Nurodė, kad yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/4 dalies savininkas, reguliariai lankosi, investuoja savo darbu ir finansais į kapitalinį pirmo aukšto remontą, todėl sutinka su atsakovo J. M. pateiktu priešieškiniu. Prašo atmesti M. A. pateiktą ieškinį.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė M. A. prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
1. Tai, kad sprendimu buvo atmestas atsakovo J. M. priešieškinis ir iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys, neduoda pagrindo teigti, kad teismas veikė šališkai.
2. CPK 182 str. 2 d. nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Apeliantas praktiškai visose bylose ir visose bylų nagrinėjimo stadijose jam įstatymų suteikta teise pasinaudojo, tačiau šioje byloje iš naujo bando ginčyti ankstesniais teismų sprendimais nustatytus prejudicinius faktus, taip piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis.
3. Byloje yra pateiktas 1983-03-24 leidimas Nr.6 vykdyti individualią statybą, išduotas ieškovei A. M. ir M. J., gyvenantiems (duomenys neskelbtini), kuriuo leidžiama statyti mūrinį priestatą prie gyvenamojo namo, sklype (duomenys neskelbtini). Sutikimą ieškovė yra davusi J. M. dėl trečio aukšto statybos, į kurį jokių pretenzijų ieškovė neturi.
4. Posėdžio metu ieškovė nurodė, kad gyventi savo dalyje namo ieškovė negali, nes nuo 2000 metų į jį negali patekti - pakeisti durų užraktai, ieškovės asmeninių daiktų ten nėra. Kur atsakovas laiko ir ar laiko ieškovės daiktus paaiškėjo tik iš apeliacinio skundo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo sprendimą dėl skundo priimti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes.
Nurodė, kad susipažinus ir išnagrinėjus skundą, su jame išdėstytais argumentais nesutinka. Tarnybos nuomone, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimas visa apimtimi pagrįstas ir teisėtas, todėl nenaikintinas. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas procesinių teisės normų bei tinkamai taikydamas ir aiškindamas materialines teisės normas, atsižvelgdamas į visus byloje surinktus įrodymus, tinkamai įvertinęs liudytojų parodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Mano, kad skunde išdėstyti argumentai dėl sprendimo pagrįstumo yra subjektyvi, teisiškai neargumentuota apelianto nuomonė, todėl skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Susipažinusi su apeliaciniu skundu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino procesinės ir materialinės teisės normas, dėl ko byla buvo neteisingai išspręsta, todėl teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Civilinio kodekso (CK) 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės yra vienas bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų, nes, šiuo būdu bendraturčiui įgyvendinus subjektinę nuosavybės teisę, bendrosios nuosavybės teisė pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2013 ir kt. ).
Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatą atidalijimas iš bendrosios nuosavybės gali būti įgyvendintas dviem būdais: natūra ir piniginiu ekvivalentu.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas piniginiu ekvivalentu yra subsidiarus atidalijimo būdas, kuris gali būti taikomas tik tada, kai nėra galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalyti natūra, arba kai su tokiu atidalijimu (pinigine kompensacija) sutinka turto bendrasavininkis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad, išmokant bendraturčiui kompensaciją, būtina atidalijimo sąlyga yra ta, kad piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos turto dalies vertę. Dėl to, prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio ir pasirinkti teisingą kompensacijos dydį. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).
Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad ieškovė M. A., reikšdama reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, prašė jai priklausančią ¼ idealiąją dalį pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), atidalinti ir natūra, ir piniginiu ekvivalentu (t. 1, b. l. 1-5). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2014 m. kovo 21 d. sprendimu tokį ieškovės reikalavimą patenkino (t. 2, b. l. 177-188). Norint įvykdyti tokį teismo sprendimą, susidarytų teisiškai ydinga situacija, nes ieškovei M. A. būtų įregistruota ne tik nuosavybės teisė į atidalintą iš bendrosios nuosavybės turtą, bet dar ir priteista kompensacija, t. y. jai bendrosios nuosavybės teise priklausantis turtas būtų dar kartą atidalintas iš bendrosios nuosavybės piniginiu ekvivalentu, todėl jau tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, gavęs tokį ieškinį, privalėjo nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas ieškovę pasirinkti vieną iš alternatyvių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovui J. M. priklauso 1/2 dalis, o atsakovui M. M. 1/4 dalis pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), be to, M. M. nėra žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrasavininkis, todėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimas piniginiu ekvivalentu, priteisiant piniginę kompensaciją iš bendrasavininkių M. M. ir J. M. kaip solidarių atsakovų, CK 4.73 straipsnio prasme nėra teisingas.
Kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčus, kuriuose yra kilęs bendraturčių turto vertės klausimas, išaiškino, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą dėl turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už „Nekilnojamojo turto registro“ duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2013). Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės praktiką, yra taip pat pažymėjęs, kad teismas ne tik turi nustatyti teisingą konkretaus turto vertę, tačiau įvertinti ir prašomų atidalyti dalių individualias vertes, atsižvelgiant į jų tiesioginę paskirtį bei galimybę panaudoti verslui ar kitam tikslui, ir tik taip teismas gali spręsti dėl taikytino bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo ir teisingos kompensacijos priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2013).
Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad atsakovai M. M. ir J. M. savo pateiktuose atsilipimuose į ieškinį nurodė, kad nesutinka su atidalijamo turto verte (t. 1, b. l. 79-94, 95-98), o atsakovas J. M. pateikė priešieškinį, nurodydamas, kad reiškia reikalavimą dėl bendro turto išlaikymo išlaidų atlyginimo, nors iš priešieškinio turinio akivaizdu, kad reiškiamas reikalavimas dėl atlyginimo turto pagerinimo išlaidų, kurias jis patyrė visame ginčo name (t. 2, b. l. 25-30). Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas priešieškinį vien lingvistine prasme ir neatsižvelgdamas į faktiškai priešieškiniu keliamus reikalavimus, nevertindamas atsakovo atliktų pagerinimų CK 4.77 str. („Bendraturčių teisių pasikeitimas padidinus bendrąją dalinę nuosavybę“) prasme, nepagrįstai sprendė, kad dėl priešieškinyje keliamų reikalavimų už laikotarpį nuo 1974-05-22 iki 200-12-20 atsakovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, o laikotarpiu nuo 2000-12-20 iki 2008-10-27 atliktų pagerinimo išlaidų atsakovė neprivalo atlyginti, nes tuomet ji nebuvo ginčo turto bendrasavininkė, o dėl laikotarpio nuo 2008-10-27 iki 2013-10-09 pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas J. M. neįrodė, kad patyrė išlaidų, būtent pagerindamas ieškovės ¼ dalį ginčo turto. Kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, kad ieškovei priklausančio ginčo turto ¼ dalis būtų atidalinta iš bendrosios nuosavybės, todėl, priklausomai nuo tikėtinai atsakovo J. M. atliktų pagerinimų, galėjo padidėti tik viso turto vertė, be to, ir pati ieškovė, reikalaudama iš atsakovų kompensacijos, ją skaičiuoja nuo viso turto vidutinės rinkos vertės. Pažymėtina, kad „Nekilnojamojo turto registre“ gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas kaip dvejų aukštų (t.1, b. l. 24-32), tačiau tiek bylos duomenys, tiek šalių paaiškinimai, antstolio faktinių aplinkybių protokolas patvirtina, kad minėtas namas yra trijų aukštų. Šiuo aspektu priešieškinio reikalavimai taip pat netirti, neįvertinta, kokie konkrečiai ir kada buvo atliekami ginčo turto pagerinimo darbai, susiję su trečiojo aukšto statyba ir įrengimu, ir kiek konkrečiai atsakovas J. M. dėl jų patyrė išlaidų, juolab, kaip jau minėta, ginčo turtas yra įregistruotas kaip dviejų aukštų, todėl ir jo vidutinė rinkos vertė skaičiuota kaip dviejų aukštų gyvenamojo namo. Vertindamas priešieškinio pagrįstumą pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar priešieškinyje nurodytos turto pagerinimo išlaidos buvo būtinos, ar dėl tokių darbų atlikimo ieškovė, kaip turto bendrasavininkė, buvo davusi sutikimą ir ar toks sutikimas buvo būtinas. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant klausimus dėl bendro turto pagerinimo išlaidų, kai kitas bendraturtis yra pareiškęs reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, tokiems reikalavimams ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną dieną iš naujo (CK 1.127 str. 5 d.).
Pagal CPK 329 str. 1 d., 330 str., procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
Nagrinėjamu atveju, esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teisme byla būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako ir jų nenagrinėja.
Grąžinti apeliantui J. M. 1094 Lt žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą (CPK 87 str. 1 d. 7 p., 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Grąžinti apeliantui J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 1094 Lt (vieną tūkstantį devyniasdešimt keturis) litus.
Nutartį, dalyje dėl žyminio mokesčio grąžinimo, pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.