- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-25
- Bylos Nr.
- e2S-454-775/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edita Šliumpienė
- Pareiškėjas
- N. Z.
- Kategorijos
- 3.3.2.5Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.1.14.8.1Atsisakymas priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme
- 3.4.6.2Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimas
- 3.3.2.6.3Pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos N. Z. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. Z. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja N. Z. (toliau – pareiškėja) prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – butas) asmeninės nuosavybės teise priklauso palikėjui A. R., kurios įpėdinė yra pareiškėja.
2. Pareiškime nurodė, kad A. R. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su T. P.. Teismo sprendimu santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), ištuoka įregistruota (duomenys neskelbtini) , butas įgytas palikėjo vardu (duomenys neskelbtini). Notarė atsisakė pareiškėjai išduoti paveldėjimo liudijimą ir pasiūlė kreiptis į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas asmenine nuosavybės teise priklausė palikėjui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
4. Teismas nurodė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Santuoka laikoma pasibaigusia nuo santuokos nutraukimo įregistravimo civilinės metrikacijos įstaigoje (1969 m. liepos 16 d. Šeimos ir santuokos kodekso 21 straipsnio 1, 3 dalys, 40 straipsnio 1 dalis).
5. Turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu (1969 m. liepos 16 d. Šeimos ir santuokos kodekso 23 straipsnio 3 dalis).
6. Nutraukus santuoką, turto, kuris pagal šeimos teisės normas buvo priskirtinas bendrajai jungtinei nuosavybei, teisiniam režimui nebetaikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, t. y., tokiais atvejais, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72, 4.73 straipsniai). Tokiu atveju buvę sutuoktiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Sutuoktiniai turi teisę reikalauti atidalyti kiekvienam jų tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalį (CK 4.80 straipsnis), negalėdami susitarti ir esant suėjusiam Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 368 straipsnio 2 dalyje nustatytam penkerių metų naikinamajam proceso atnaujinimo terminui, sutuoktiniai turi teisę kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu dėl turto atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1 dalis), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2011).
7. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno bendraturčio teisė reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014).
8. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; kt.).
9. Teismas nustatė, kad pareiškėja pateikė dokumentus, patvirtinančius juridinę reikšmę turinčius faktus apie buto įsigijimo, santuokos sudarymo ir pasibaigimo datas, kurie patvirtina, kad butas įgytas palikėjo santuokos metu ir buvo palikėjo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pakeisti įstatymų nustatytos tvarkos teismo sprendimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo negalima, prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės, todėl pareiškimas dėl nurodyto juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas ypatingosios teisenos tvarka.
10. Teismas pareiškėjai išaiškino, kad atsisakymas priimti pareiškimą nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu pareiškimu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti pareiškimą (CPK 137 straipsnio 4 dalis).
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
11. Atskiruoju skundu pareiškėja N. Z. (toliau –ir apeliantė) prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nutartį ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad palikėjo A. R. santuokoje pagal 1993 m. gruodžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį įgytas nekilnojamasis turtas butas yra palikėjo A. R., mirusio (duomenys neskelbtini), asmeninė nuosavybė. Juridinę reikšmę turintį faktą nustatyti pareiškėjos nuosavybės teisių į A. R. buto įgyvendinimo tikslu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas testamentinei įpėdinei siūlo spręsti nuosavybės teisės klausimą dėl A. R. buto, pateikiant atskirą ieškinį dėl turto atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau apeliantė neturi galimybės realizuoti tokio siūlymo, kadangi palikėjas A. R. mirė (duomenys neskelbtini).
11.2. Aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tačiau šiuo atveju to padaryta nebuvo. Pareiškimas buvo išnagrinėtas paviršutiniškai ir šališkai, pažeidžiant įstatymą. Nutartyje nenurodyta, kas, teismo manymu, bendros ginčo teisenos tvarka ateityje nagrinėjamojoje civilinėje byloje dėl mirusio A. R. ir T. R. bendro turto padalijimo ar atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės turi būti ieškovu ir/ar atsakovu, kaip A. R. įpareigoti įvykdyti teismo sprendimą.
11.3. Šioje civilinėje byloje pagal apeliantės pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismas turi spręsti klausimą, ar faktas, kad po palikėjo A. R. mirties jo vardu viešame registre įregistruotas nekilnojamas turtas – butas, yra jo asmeninė nuosavybė, turi būti nustatomas ypatingosios ar ginčo teisenos tvarka. Pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo įrodo, kad yra pagrįstas ir teisėtas.
11.4. Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad nei palikėjo A. R. ir suinteresuoto asmens T. R. santuokos metu, nei jų santuokos nutraukimo metu teisme, nei po santuokos nutraukimo ir jų ištuokos įregistravimo Lietuvos civilinėje metrikacijoje bendro turto – buto padalijimo ar atsidalijimo klausimas išspręstas nebuvo. Nekilnojamojo turto registre nurodytas butas iki šiol nuosavybės teise įregistruotas A. R. vardu. Pagal testamentą A. R. paliko visą šį butą apeliantei, kuri, kaip testamentinė įpėdinė, priėmė A. R. palikimą, padavusi palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl jo palikimo priėmimo. Notarė išduoti paveldėjimo liudijimą atsisakė ir pasiūlė kreiptis į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad visas butas asmenine nuosavybės teise priklausė palikėjui. Kitokia tvarka nei juridinio fakto nustatymas, apeliantė neturi galimybių nustatyti, kad butas asmeninės nuosavybės teise priklausė palikėjui A. R., kadangi palikėjas mirė ir jokių dokumentų dėl A. R. ir T. R. bendro turto padalijimo nėra.
11.5. Apeliantės su pareiškimu pateikti dokumentai įrodo, kad A. R. įgijo butą asmeninės nuosavybės teise ir asmeniniam naudojimui už savo asmenines lėšas nesant jokio suinteresuoto asmens T. R. dalyvavimo. Nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad T. R. būtų dalyvavusi valdant butą. Priešingai, pagal (duomenys neskelbtini) Visagino miesto apylinkės teismo sprendimą dėl ieškovo A. R. ir atsakovės T. R. santuokos nutraukimo buvo nustatyta, kad nuo 1990 metų vasario mėnesio T. R. išvyko į Rusiją, jos gyvenamoji vieta ieškovui yra nežinoma, bendras ūkis netvarkomas, sutuoktiniai ryšiai yra nutrūkę. Ginčo dėl turto nėra. A. R. nuosavybės teisė į butą įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Nuo buto įgijimo datos iki savo mirties A. R. buvo įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už ji teisių į šį butą. Per visą nurodytą laiką niekas nereiškė jam jokių reikalavimų dėl šio įgyto buto priklausomybės ar padalinimo. Virš 30 metų, nuo buto įgijimo iki savo mirties datos A. R. gyveno bute ir jo gyvenamoji vieta buvo deklaruota bute. Jis sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdė ir naudojo šį turtą, jį prižiūrėjo ir rūpinosi, mokėjo nustatytus mokesčius už teikiamas jo butui komunalines ir kitas paslaugas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai bei išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
15. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog nekilnojamasis turtas – butas, įgytas 1993 m. gruodžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos tarp A. R. ir T. R. metu, asmeninės nuosavybės teise priklauso palikėjui A. R.. Teismas, konstatavęs, kad pakeisti įstatymų nustatytos tvarkos teismo sprendimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo negalima, sprendė, jog toks prašymas nenagrinėtinas ypatingosios teisenos tvarka, todėl pareiškimą atsisakė priimti.
16. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, pareiškėja nurodo, kad ji negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka, gauti dokumentų, patvirtinančių šį juridinę reikšmę turintį faktą, kadangi palikėjas mirė (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjos pateikti duomenys patvirtina, kad butas nuo pat jo įgijimo palikėjo buvo valdomas asmeninės nuosavybės teise.
17. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).
18. Kasacinio teismo doktrinoje ne kartą yra pažymėta, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, tai yra sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, tai yra ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2010 ir kt.).
19. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008).
20. Pareiškėja nurodo ir byloje pateiktas Visagino miesto apylinkės teismo 2001 m. vasario 12 d. sprendimas priimtas civilinėje byloje Nr. 2-220-01/2001 patvirtina, kad butas, įgytas santuokos metu, nutraukiant palikėjo A. R. ir T. R. santuoką nebuvo padalintas, todėl pagal bendrąją prezumpciją po santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai tampa turto bendraturčiais bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pareiškėjai tvirtinant kitaip, jai tenka teisės aktų nustatyta tvarka įrodyti esant kitokį turto teisinį režimą, t. y. paneigti prezumpciją dėl turto teisinio statuso ir įrodyti, kad šis nekilnojamasis turtas buvo asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė.
21. Darytina išvada, kad šiuo atveju, pareiškėja iš esmės siekia nustatyti ne juridinę reikšmę turintį faktą, o turto teisinį režimą, kurio, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika, pakeisti sprendimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo negalima. Be to, pareiškėjos pateikti dokumentai t. y. buto pirkimo–pardavimo sutartis, nekilnojamojo turto registro duomenys, duomenys apie palikėjo sudarytą santuoką ir jos nutraukimą ir kt. patvirtina, kad pareiškėja turi dokumentus, kurie vertintini kaip įrodymai apie palikėjo nuosavybės teisę į turtą, todėl šiuo atveju nėra juridinio fakto nustatymo būtinosios sąlygos – aplinkybės, kad nėra galimybės gauti duomenis kitokia tvarka arba kad negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).
22. Aplinkybės dėl prezumpcijos paneigimo turi būti įrodinėjamos, todėl byloje turės būti sprendžiama, ar galima pripažinti, jog A. R. santuokoje butą įgijo asmeninės nuosavybės teise. Apeliantės nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai dėl buto įsigijimo ir jam įsigyti panaudotų lėšų, palikėjo ir jo buvusios sutuoktinės santuokos nutraukimo gali būti vertinamos kaip įrodomosios kartu su kitų faktų visuma, patvirtinančios ar paneigiančios turto teisinį režimą nagrinėjant ieškinį. Nurodyti faktai yra įrodomieji, o ne juridiškai reikšmingi, todėl nenustatinėjami CPK 444 straipsnio tvarka. Siekdama įrodyti šiuo reikšmingus faktus ir teisiškai individualizuoti palikėjui priklausiusį turtą, t. y. turto teisinį režimą, pareiškėja turi reikšti ieškinį bendrosios ginčo teisenos tvarka. Aplinkybė, kad palikėjas, dėl kurio nuosavybės teisės į butą reiškiamas reikalavimas yra miręs, nekeičia ginčo esmės, kadangi pareiškėja yra palikėjo testamentinė įpėdinė, o paveldėjimo atveju įvyksta universalus teisių perėmimas.
23. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog byla šiuo atveju turi būti nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka dėl juridinio fakto nustatymo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog teismas šioje byloje juridinio fakto patvirtinimu negali pakeisti buvusių sutuoktinių turto teisinio režimo, o toks klausimas turi būti sprendžiamas ginčo teisenos tvarka, t. y. pareiškėja, siekdama nuginčyti turto režimą, gali įrodinėti reikšmingas aplinkybes, reikšdama ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008; 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012).
24. Vadovaujantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog pareiškimas negali būti nagrinėjamas juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teisena, o atskirojo skundo argumentai šios išvados nepaneigia.
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kai iš pareiškimo akivaizdžiai matyti, kad yra kilęs ginčas dėl teisės, teismas negali atsisakyti priimti pareiškimo, nes ginčas, kaip toks, teisme civilinio proceso tvarka yra nagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokiu atveju teismas turi nurodyti pareiškėjui pašalinti trūkumus, t. y. spręsti, ar pareikšti ieškinį (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Nepašalinus procesinio dokumento trūkumų, teismas vadovaujasi ir kitomis trūkumų šalinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis (CPK 115 straipsnio 3 ir 4 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-611/2017).
26. Vadovaujantis nurodytu išaiškinimu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatęs, jog pareiškimas nenagrinėtinas ypatingosios teisenos tvarka, skundžiama nutartimi nepagrįstai nurodė apie galimybę pareiškėjai pašalinus arba išnykus aplinkybėms, kliudžiusioms priimti pareiškimą, vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu pareiškimu, kadangi pareiškėjos reikalavimas teisme civilinio proceso tvarka yra nagrinėtinas, tačiau kita nei pareiškėjos prašoma teisena. Todėl teismas nagrinėjamu atveju turėjo nustatyti pareiškėjai terminą apsispręsti dėl ieškinio pateikimo, o ne apskritai atsisakyti priimti jos pareiškimą. Vadovaujantis nurodytu spręstina, kad šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės nuostatas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikinama ir pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Utenos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nutartį ir pareiškėjos N. Z. pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.