- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-24
- Bylos Nr.
- e2A-942-924/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-01123-2024-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Romeika, Edvardas Paliokas, Jurgita Sujetienė
- Atsakovas
- R. V.
- Ieškovas
- A. P.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Tomo Romeikos ir Jurgitos Sujetienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui R. V. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. P. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo R. V. (toliau – ir atsakovas) 10 300 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad ieškovas atsakovui davė vekselį, kurį surašė atsakovas ir kuriuo atsakovas įsipareigojo iki 2019 m. vasario 28 d. grąžinti 10 300 Eur. sumą. Šalių santykiai buvo grįsti pasitikėjimu, atsakovas yra ieškovo giminaitis, todėl ieškovui nekilo abejonių dėl pinigų grąžinimo ir atsakovo sąžiningumo, tačiau atsakovas pasinaudodamas ieškovo garbiu amžiumi ir giminystės ryšiais, šiai dienai ginčija susitarimo egzistavimą. Ieškovas 2024 m. balandžio 22 d. kreipėsi su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, Marijampolės apylinkės teismas 2024 m. balandžio 24 d. išdavė teismo įsakymą, su kuriuo atsakovas nesutiko ir pareiškė prieštaravimus, kas atitinkamai reiškia, jog skolininkui (atsakovui) pareiškus ieškovui prieštaravimą dėl susitarimo pagrindo, būtent atsakovas privalo įrodyti, kad nebuvo susitarimo atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja. Ieškovas sutinka, kad atsakovo pasirašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis nebuvo patvirtintas notaro, todėl jam netaikytinas Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatos. Sandoris, sudarytas pažeidžiant imperatyvųjį notarinės formos reikalavimą, nesukelia tų teisinių padarinių, kurių siekė jį sudariusios šalys, tačiau tai nereiškia, kad vekselio turėtojas negali ginti savo pažeistų teisių kitu būdu, t. y. įrodinėti, kad šalis siejo teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsirado prievolė, nurodyta vekselyje. Net ir pripažinus sandorį negaliojančiu dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamų formų, atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės, t. y. viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija).
3. Atsakovas R. V. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas pagrįstai nurodo, jog jį ir atsakovą sieja giminystės ryšiai, tačiau visos kitos ieškovo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Atsakovą ir ieškovo sūnų siejo bendra veikla, tačiau dėl giminystės ryšių visi šalių susitarimai buvo grįsti žodiniais susitarimais. Ne visas faktines aplinkybes šiuo metu atsakovas gali įrodyti, todėl visų šių faktinių aplinkybių specialiai nenurodys, kad kažkurios iš jų neįrodžius, ieškovas galėtų kaltinti atsakovą, jog nurodomos tikrovės neatitinkančios aplinkybės. Ieškovas ir jo sūnus nepateikė nei vieno fakto, kad daug kartų ir įvairiomis formomis kreipėsi į atsakovą dėl skolų grąžinimo. Ieškovo sūnui ir atsakovui dėl bendrų verslo reikalų susipykus ieškovo sūnus inicijavo visas šias ieškinyje įvardintas bylas ištraukdamas visokius per bendrą ilgai vykdytą verslą rašytus įvairius raštus. Specialiai inicijuojamos ir atskiros bylos, taip siekiant sudaryti įspūdį, kad tokių bylų yra labai daug. Ieškovo vardu yra iškelta dar viena analogiška byla pagal niekinį vekselį, šios bylos yra inicijuotos to paties asmens ir visose bylose dalyvauja tas pats atstovas. Nesvarbu kas, kam ir dėl ko davė atitinkamą vekselį, tačiau vekselio surašymo metu Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio 2 dalis, CK 1.105 straipsnio 5 dalis numatė ir numato, kad paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip 3 000 Eur, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. CK 1.93 straipsnio 3 dalis numato, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai. Kaip matyti iš prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pridėto vekselio, kuriuo grindžiamas ieškinys, jis nėra notarinės formos. Vekselis, kurio suma virš 3 000 Eur yra išduotas fizinio asmens ir nėra notarinės formos, yra niekinis ir negalioja. Ieškovas nenurodo nei kokiu pagrindu, nei dėl ko buvo išduotas atitinkamas vekselis, todėl reikalavimas priteisti skolą pagal niekinį vekselį yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas. Ieškinyje nėra nurodoma apie jokias paskolas. Siekiant iš anksto užbėgti argumentams dėl galimų tariamų paskolų grynaisiais pinigais, reikia pažymėti, kad CK 6.871 straipsnio 4 dalyje paskolos sutarčiai, jeigu paskolos suma viršija 3 000 Eur ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, taip pat nustatytas notarinės formos reikalavimas. Todėl, jei ieškovas teigs, kad atitinkamas vekselis turi būti vertinamas kaip paskolos raštelis, jis taip pat laikytinas niekiniu, nebent ieškovas įrodinės, kad paskola buvo teikiama ne grynaisiais pinigais. Vekselyje nėra užsiminta apie jokių pinigų perdavimą ar gavimą, todėl jis taip pat nepatvirtina nei pinigų perdavimo, nei paskolos sutarties sudarymo. Atsakovas vekselio neginčija, nes jis ir taip yra niekinis. Privalomos notarinės formos nesilaikymas pakankamas įrodymas vekselio negaliojimui konstatuoti. Atsakovas niekada nesiskolino pinigų ir niekada pagal vekselį jokių grynųjų pinigų nėra gavęs. Vekselis negali būti vertinamas kaip paskolos raštelis, nes jame neužfiksuotas nei pinigų perdavimas, nei įsipareigojimas atitinkamus pinigus grąžinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Alytaus apylinkės teismas 2025 m. sausio 8 d. sprendimu ieškovo A. P. ieškinį tenkino visiškai. Teismas priteisė iš atsakovo R. V. ieškovui 10 300 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 10 300 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. balandžio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 387 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas ieškovo reikalavimams užtikrinti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko nepakeistas iki teismo sprendimo įvykdymo.
5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo 2019 m. vasario 4 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis turi visus rekvizitus, nurodytus Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje, tačiau, atsižvelgiant į jo sumą – 10 300 Eur ir vekselį išdavusį asmenį, neturi privalomos notarinės formos (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio 2 dalis). Teismas sprendė, kad vekselis pasirašytas nesilaikant imperatyvių įstatymo reikalavimų, todėl jis neturi paprastojo vekselio galios (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 78 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, ieškovo pateiktas dokumentas negali būti pripažįstamas kaip vekselis, jis nėra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas, ir jam netaikytinos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo bei patenkinimo tvarkos ir kt.
6. Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką, pripažinimas, jog atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą.
7. Teismas nurodė, kad kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019.
8. Teismas, atsižvelgęs į šalių paaiškinimus, liudytojo D. P. parodymus bei rašytinę medžiagą, darė išvadą, kad ieškovas byloje įrodė, jog jis 2019 m. vasario 4 d. perdavė atsakovui 10 300 Eur. Teismas pažymėjo, kad tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į ieškovo nuoseklius paaiškinimus, kurių metu jis parodė, jog atsakovą ir ieškovą sieja giminystės ryšys, jis turėjo pinigų, todėl jo sūnui D. P. paprašius, jis pinigus paskolino atsakovui. Kaip skolos grąžinimo garantą atsakovas užpildė 2019 m. vasario 4 d. vekselį. Atsakovas žadėjo gražinti skolą, todėl į teismą anksčiau nesikreipė, nes juos sieja giminystės ryšys, atsakovu pasitikėjo. Atsakovas vertėsi naudotų automobilių verslu, todėl jam reikėjo pinigų. Dėl skolos gražinimo žodžiu kreipėsi jis ir jo sūnus D. P., atsakovas vis žadėjo skolą gražinti. Atsakovas jam yra surašęs du vekselius, jis atsakovui yra paskolinęs 27 100 Eur.
9. Teismas konstatavo, kad iš esmės tarp šalių ginčo nėra, jog 2019 metais ieškovas turėjo piniginių lėšų tokio dydžio paskolai, t. y. 10 300 Eur, nes atsakovas šių aplinkybių neginčijo. Atsakovas neneigia surašęs vekselį, tačiau nurodė, kad pinigų negavo, o ginčo vekselis buvo surašytas kaip garantas, jog buvo bendras verslas ir bendri pinigai tarp jo ir ieškovo sūnaus D. P., tačiau šių santykių paaiškinti negali. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas 2019 m. vasario 4 d. vekselį ginčytų, pats atsakovas nurodė, kad jis turi aukštesnįjį išsilavinimą, tai jam neabejotinai yra suprantamos vekselio pasirašymo pasekmės, be to atsakovas patvirtino, jog vekselį pasirašė gera valia. Teismo vertinimu, 2019 m. vasario 4 d. vekselis šiame ginče yra paprastas rašytinis įrodymas, tačiau šis įrodymas nagrinėjamoje byloje patvirtina, kad paskolos suteikimas įvyko. Byloje esantis vekselis pasirašytas pačio atsakovo, jo ranka įrašyti ir kiti rekvizitai t. y. vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamosios vietos adresas, pats atsakovas savo ranka įrašęs mokėtiną sumą tiek skaičiais, tiek žodžiais, todėl akivaizdu, kad atsakovas įsipareigojo vekselio turėtojui (ieškovui) besąlygiškai sumokėti 10 300 Eur. 2019 m. vasario 4 d. vekselio originalas liko pas ieškovą. Atsakovas teigė, kad šie pinigai nebuvo panaudoti verslui vystyti, tačiau nagrinėjamam ginčui paskolos panaudojimo aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šis paskolos raštelis (ginčo vekselis) atsakovo buvo surašytas kaip garantas, užtikrinant jo ir ieškovo sūnaus D. P. bendrą verslą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Ieškovas ir liudytojas D. P. tokias aplinkybes neigia, o paties vekselio turinys to nepatvirtina, priešingai suponuoja teismo išvadą dėl šalių paskolos santykių. Ginčo vekselyje nurodytas vekselio turėtojas A. P., o ne D. P.. Ieškovo duomenis vardą, pavardę, jo asmens kodą, gyvenamosios vietos adresą, skolos sumos dydį, skolos gražinimo datą savo ranka įrašė būtent atsakovas. Ginčo vekselyje nėra nurodyta, kad skolos suma užtikrina D. P. prievolių vykdymą.
10. Teismas pažymėjo, kad tiek atsakovas, tiek ieškovas nurodė, jog atsakovas yra išrašęs du vekselius. Vienas 2019 m. vasario 4 d., 10 300 Eur sumai šioje nagrinėjamoje byloje ir iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad tarp tų pačių šalių yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-4866-805/2024 dėl 2019 m. rugpjūčio 1 d. atsakovo išrašyto vekselio 16 800 Eur sumai. Teismas darė išvadą, kad atsakovas gerai suprato vekselio išrašymo pasekmes. Nors vekselis išrašytas 2019 m. vasario 4 d., o į teismą ieškovas kreipėsi 2024 m. balandžio 23 d., tačiau ieškovas paaiškino priežastis, dėl kurių jis į teismą kreipėsi tik po kelių metų: jį ir atsakovą sieja giminystės ryšys, dėl to ieškovas pasitikėjo atsakovu, šis vis žadėjo skolą gražinti. Be to, ieškovas nurodė, kad 2024 metų pradžioje atsakovui per du kartus pervedė 19 000 Eur, nes norėjo pirkti automobilį (duomenys neskelbtini), tačiau nei automobilio, nei pinigų negavo. Teismo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovas pasitikėjo atsakovu. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas D. P., kad ketino iš atsakovo pirkti elektromobilį, dėl to jo tėvas (ieškovas) 2024 m. pradžioje pervedė 19 000 Eur, tačiau atsakovas automobilio nepardavė, pinigų negražinio, dėl to yra iškelta baudžiamoji byla. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad Alytaus apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-78-1231/2025, kurioje R. V. kaltinamas pagal baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, t. y. sukčiavimo, padarymo prieš nukentėjusįjį A. P. dėl 19 000 Eur.
11. Teismas rėmėsi liudytojo D. P. parodymais, kurie patvirtina pinigų atsakovui perdavimo faktą ir netaikė CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyto draudimo remtis liudytojų parodymais, nes nustatyta, jog byloje yra kitoks rašytinis įrodymas (ginčo vekselis), nors ir netiesiogiai patvirtinantis sandorio sudarymo faktą, todėl teismo vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas pripažinti, kad yra CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtinta išimtis. Teismas sprendė, kad byloje nustatyta, jog ieškovas 2019 m. vasario 4 d. atsakovui suteikė 10 300 Eur paskolą, tačiau nėra duomenų, kad atsakovas paskolą gražino, todėl teismas ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo tenkino (CPK 178 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovas R. V. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino CK 6.159 straipsnio ir CK 6.181 straipsnio 4 dalies nuostatas, reglamentuojančias įstatymu reikalaujamos notarinės formos sutarties sudarymo momentą, kartu su CK 6.871 straipsnio 4 dalimi. Ieškovas įrodinėjo, kad paskola apeliantui buvo suteikta grynaisiais pinigais, todėl tam, jog konstatuoti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta, šalių susitarimas dėl paskolos turėjo būti sudarytas notarine forma. Į bylą nėra pateikto notarine forma išreikšto susitarimo, todėl vadovaujantis CK 6.159 straipsniu, 6.181 straipsnio 4 dalimi ir 6.871 straipsnio 4 dalimi, jokia paskolos sutartis nebuvo sudaryta.
12.2. Skundžiamame sprendime pagrįstai nurodoma kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, jog tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Tačiau kasacinis teismas pateikė atitinkamus išaiškinimus pasisakydamas bendrųjų paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normų atžvilgiu ir nepasisakė dėl specialiųjų įstatyme įtvirtintų normų, kuomet paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais (CK 6.871 straipsnio 4 dalis).
12.3. Teismas spręsdamas apie paskolos sutarties sudarymo faktą ir apsiribodamas tik faktinėmis aplinkybėmis ar ieškovas buvo perdavęs apeliantui pinigus ir ar apeliantas įsipareigojo tokią pat pinigų sumą grąžinti ieškovui, nepagrįstai nesiaiškino ar atitinkamas susitarimas buvo išreikštas notarine forma.
12.4. Teismas netinkamai vertino apelianto surašytą byloje esantį dokumentą, kuris pavadintas paprastuoju vekseliu. Ginčo dokumentas yra ir visada buvo negaliojantis, todėl jis niekada jokių prievolių nesukūrė, įskaitant įsipareigojimą sumokėti ar gražinti pinigus. Jis nėra nei vekselis, o taip pat, dėl prieš tai nurodytų aplinkybių, negali būti laikomas ir paskolos rašteliu, nes įformintas ne notarine forma.
12.5. Teismas ginčo dokumentui nepagrįstai suteikė vekselio savybes, o taip pat vertino kaip prievoles sukūrusį dokumentą, kurį apeliantas turėtų ginčyti. Teismas taip pat reikalavo, kad apeliantas pagrįstų ir paaiškintų kokiu pagrindu surašė negaliojantį dokumentą, nors negaliojančio dokumento surašymas neturėtų sukelti teisinių pasekmių ir neturėtų būti grindžiamas kokiomis nors aplinkybėmis. Teismas negaliojančiam dokumentui jį vertindamas suteikė galiojančio dokumento teisinę galią. Ginčo dokumento vertinimas teismui leido įsitikinti, kad apeliantas įsipareigojo atsakovui grąžinti 10 300 Eur, kaip vieną iš būtinų įrodyti aplinkybių norint įrodyti paskolos teisinius santykius. Nors tam ir nebuvo jokio pagrindo.
12.6. Ginčo dokumentas negali būti vertinamas ir kaip paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme, nes jame akivaizdžiai nėra užfiksuotas joks pinigų perdavimas, o taip pat jame nėra ir nebuvo galiojančio įsipareigojimo grąžinti gautų pinigų.
12.7. Šiuo atveju turėjo būti taikoma ne CK 1.93 straipsnio 2 dalis, bet CK 1.93 straipsnio 3 dalis. Be to, D. P. parodymai neturėjo būti vertinami, nes jis juos davė prieš tai žinodamas kokius parodymus yra davęs jo tėvas (ieškovas), bei kokius parodymus davė apeliantas. D. P. kaip ir ieškovą A. P. visuose ginčuose su apeliantu atstovauja tas pats atstovas, tą paliudijo teismo posėdžio metu pats D. P.. Ieškovui ir apeliantui duodant parodymus teisme buvo padarytas oficialus teismo posėdžio garso įrašas, su kuriuo tikrai susipažino (bent neabejotinai turėjo galimybę) D. P. prieš atvykdamas į teismą duoti parodymus. D. P. davė parodymus žinodamas apie visus šalių duotus parodymus. Tokio asmens, žinančio apie visas bylos aplinkybes ir šalių duotus paaiškinimus, parodymai turėjo būti vertinti labai kritiškai. Ieškovo atstovas specialiai liudytoju prašė apklausti D. P. ne pasirengimo nagrinėti teisme metu, bet tik po to, kai abi bylos šalys buvo davusios parodymus, taip sudarant galimybę žinoti kokius parodymus duoti.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas A. P. prašo atsakovo R. V. apeliacinį skundą atmesti. Priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Skolas faktas byloje buvo įrodinėjamas atsakovo ranka surašytu dokumentu – vekseliu, kuriuo apeliantas įsipareigojo besąlygiškai sumokėti dokumente nurodytą 10 300 Eur sumą. Apeliantas dokumente – vekselyje savo ranka įrašė tiek mokėtiną sumą, tiek vekselio išrašymo vietą ir savo rekvizitus. Nors vekselyje pinigų perdavimo faktas aiškiai ir nėra užfiksuotas, tačiau nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad apeliantas, būdamas patyręs verslininkas, pats surašė vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti 10 300 Eur sumą, leido teismui daryti labiau tikėtiną išvadą, jog tokio turinio dokumento asmuo nebūtų surašęs, faktiškai negavęs nurodytos sumos, nes bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo neįsipareigotų besąlygiškai grąžinti sumos, kurios jis nėra gavęs. Apeliantas patvirtino, kad vekselio išrašymo metu ir iki jo išrašymo vykdė verslą, todėl pakankamai pagrįsta manyti, jog buvo protingas ir apdairus asmuo bei galėjo suprasti, kad dokumente – vekselyje nurodytas įsipareigojimas turės būti vykdomas arba dėl tokios dokumento galės kilti ginčas ateityje. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas moka lietuvių kalbą ir ją supranta, yra veiksnus, vekselis yra jo paties surašytas, jo turinys yra paprastas ir aiškus, be sudėtingų gramatinių konstrukcijų, todėl apeliantui negalėjo būti nesuprantamas vekseliu prisiimamas įsipareigojimas sumokėti (grąžinti) ieškovui dokumente – vekselyje nurodytą sumą.
13.2. Apeliantas ieškovui buvo davęs 2 dokumentus, kurie pavadinti neprotestuotinais vekseliais. Dėl minėtų dokumentų (vekselių) buvo nagrinėjamos dvi civilinės bylos – Nr. e2-141-939/2025 (dėl 10 300 Eur.) ir Nr. e2-4866-805/2024 (dėl 16 800 Eur.). Pagal šioje byloje esančius duomenis matyti, kad minėtų dokumentų (vekselių) sudarymo aplinkybės yra identiškos. Civilinė byla Nr. e2-4866-805/2024, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl 16 800 Eur skolos priteisimo buvo išnagrinėta ir procesinis sprendimas priimtas 2024 m. gruodžio 17 d., tai yra anksčiau už apelianto skundžiamą sprendimą, byloje dėl 16 800 Eur priteisimo tas pats liudytojas D. P. buvo davęs paaiškinimus ankščiau nei šioje byloje, todėl apelianto teiginiai apie liudytojo D. P. duotų paaiškinimų vertinimą yra atmestini. Nei apeliantas, nei jo atstovas bylos nagrinėjimo metu nekėlė jokių klausimų apie liudytojo apklausos tvarką, galimybes liudytoją apklausti teismo salėje ir panašiai, pačiam apeliantui liudytojo D. P. apklausa nebuvo aktuali, kadangi D. P. buvo ir matė, tiek apelianto vekselio supildymo faktą, tiek pinigų perdavimą, todėl D. P. parodymus vertinti, kaip nurodo apeliantas, kritiškai, nėra nei loginio, nei teisinio pagrindo. Teismas priimdamas procesinį sprendimą, teisingai ir pagrįstai įvertino D. P., kaip liudytojo parodymus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
15. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo tenkintas ieškovo ieškinys dėl 10 300 Eur skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl šalis siejusių teisinių santykių
16. Byloje nustatyta, kad 2019 m. vasario 4 d. atsakovas R. V. (vekselio davėjas) išrašė ieškovui A. P. (vekselio gavėjas) paprastąjį neprotestuotiną vekselį 10 300 Eur sumai. Vekselio apmokėjimo data – 2019 m. vasario 28 d. Vekselis notarine tvarka patvirtintas nebuvo.
17. Byloje ieškovas įrodinėjo, kad pagal atsakovo išduotą vekselį atsakovui buvo perduota 10 300 Eur suma, kuri iki šiol negrąžintą. Atsakovas teigė, kad niekada nesiskolino pinigų iš ieškovo ir pagal vekselį jokių pinigų nėra gavęs. Taip pat atsakovas nurodė, kad vekselis negali būti vertinamas kaip paskolos raštelis, nes paskolos sutartis turėjo būti sudaryta notarine forma.
18. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo 10 300 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. balandžio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas 10 300 Eur pinigų perdavimo atsakovui ir atsakovo įsipareigojimo grąžinti faktą įrodė, todėl ieškinį tenkino.
19. Apeliantas nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu bei teismo atliktu įrodymų vertinimu, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei šalių argumentus, neturi pagrindo sutikti su apelianto apeliaciniame skunde nurodomais argumentais bei priimti kitokį sprendimą nei priėmė pirmosios instancijos teismas.
20. Visų pirma sutiktina tiek su pirmosios instancijos teismu, tiek su apeliantu, jog 2019 m. vasario 4 d. vekselis, kaip sandoris, negali būti laikomas galiojančiu. Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovo išduotas paprastasis (neprotestuotinas) vekselis, kurio suma 10 300 Eur, nebuvo patvirtintas notaro bei jis nebuvo realizuotas įstatymo nustatyta tvarka, todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė ĮPVĮ bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatų, bei pagrįstai jį vertino tik kaip rašytinį skolos dokumentą (rašytinį įrodymą). Akcentuotina, kai atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas; jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą.
21. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, todėl įrodinėjimo dalyką sudarė faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: ar pinigai ieškovo buvo perduoti atsakovui kaip paskola ir ar atsakovas įsipareigojo gautus pinigus ieškovui grąžinti. Ieškovas šioje byloje reikalavimą dėl 10 300 Eur skolos priteisimo grindė savo paaiškinimais, atsakovo 2019 m. vasario 4 d. išduotu paprastu neprotestuotinu vekseliu, pagal kurį atsakovas įsipareigojo ieškovui sumokėti 10 300 Eur sumą iki 2019 m. vasario 28 d., taip pat liudytojo D. P. parodymais, apie tai, jog ieškovas (liudytojo tėvas) perdavė atsakovui 10 300 Eur grynais pinigais kaip paskolą.
22. Pažymėtina, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktą).
23. Teisėjų kolegijos vertinimu į bylą yra pateikta pakankamai įrodymų, kurie leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovas atsakovui 10 300 Eur perdavė, o atsakovas įsipareigojo pinigus ieškovui grąžinti. Byloje nėra ginčijamos aplinkybės, kad skolos dokumentą (2019 m. vasario 4 d. „vekselį“) išdavęs atsakovas jį surašė bei pasirašė ir kaip skolą patvirtinantį dokumentą perdavė ieškovui, kad bylos šalys yra pažįstamos (sieja giminystės ryšys/ žmonos giminaitis), atsakovui paskolinti pinigus paprašė ieškovo sūnus, kad ieškovas turėjo lėšų tokio dydžio paskolai (t. y. 10 300 Eur) suteikti. Ieškovas paaiškino priežastis, dėl kurių jis ilgą laiką nesikreipė dėl skolos grąžinimo: šalys pažįstamos (sieja giminystės santykiai), pasitikėjo atsakovu, kuris vis žadėjo gražinti pinigus. Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovo paaiškinimus pagrįstai įvertino kaip nuoseklius ir jais vadovavosi, nes byloje nėra jokių objektyvaus pobūdžio prieštaringų duomenų, sudarančių pagrindą abejoti šiais ieškovo paaiškinimais. Tuo tarpu apeliantas, siekdamas paneigti pinigų gavimo faktą, remiasi formaliais argumentais apie netinkamą įrodymų vertinimą ir įstatymų reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymą. Apelianto pirmosios instancijos teisme nurodytas ginčo skolos raštelio sudarymo aplinkybes – „ginčo vekselis buvo surašytas kaip garantas, kad buvo bendras verslas ir bendri pinigai tarp jo ir ieškovo sūnaus D. P., tačiau šių santykių paaiškinti negali“, t. y. ieškiniu reikalaujamos skolos deklaratyvus nepripažinimas, neįrodinėjant, kad vekselis buvo išrašytas kitokiu tikslu nei įrodinėjo ieškovas, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas neginčija to, jog 2019 m. vasario 4 d. vekselį užpildė ir pasirašė jis pats, kuriuo įsipareigojo vekselio turėtojui (ieškovui) besąlygiškai sumokėti 10 300 Eur. Vekselio originalas liko pas ieškovą. Atsakovas yra verslininkas, turintis aukštesnįjį išsilavinimą, ir anksčiau (2019 m. vasario 1 d.) „vekselį“ kaip skolos dokumentą išdavęs ieškovui, todėl neabejotinai jam buvo suprantamos tokių veiksmų teisinės pasekmės, todėl atsakovo aiškinimas, jog pagal skolos raštelį („vekselį“) negavo pinigų, laikytinas nelogišku, neatitinkančiu racionalumo ir protingumo principų (CPK 178, 185 straipsniai).
24. Byloje esant kitiems šios nutarties 29 punkte nurodytam rašytiniam įrodymui (skolos rašteliui/„vekseliui“), patvirtinančiam, nors tik ir netiesiogiai, sandorio sudarymo faktą, šiuo atveju gali būti taikoma CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtinta išimtis, leidžianti minėtą aplinkybę įrodinėti ir liudytojų parodymais. Be to, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį, draudimas panaudoti liudytojo parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas). Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liudytojo D. P. parodymai šiuo atveju galėjo būti teismo vertinami kaip papildomas įrodymas, patvirtinantis ieškovo nurodytas aplinkybes. Tai, kad liudytoju pakviestas asmuo galėjo žinoti apie visas bylos aplinkybes ir ieškovo teisme duotus paaiškinimus, nėra pakankamas pagrindas nesivadovauti šio liudytojo parodymais ir pripažinti teismo sprendimą nepagrįstu dėl procesinės teisės normų pažeidimo.
25. Akcentuotina ir tai, kad pinigų kaip paskolos perdavimo faktas nebuvo grindžiamas vien liudytojo D. P. parodymais. Taigi teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai, remdamasis minėtų įrodymų visuma, konstatavo, kad ieškovas 2019 m. vasario 4 d. atsakovui kaip paskolą perdavė 10 300 Eur, kuriuos atsakovas įsipareigojo grąžinti, todėl byloje nesant duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas šią skolą grąžino, ieškovui šią pinigų sumą priteisė iš atsakovo.
26. Tačiau pagal CK 6.871 straipsnio 4 dalį paskolos sutarčiai, jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, taip pat nustatytas notarinės formos reikalavimas. Taigi sutiktina su apeliantu, ko neginčija ir ieškovas, kad ieškovo įrodinėjama 2019 m. vasario 4 d. paskolos sutartis dėl 10 300 Eur paskolos suteikimo atsakovui taip pat neatitinka tokio pobūdžio paskolos sutarčiai nustatytų imperatyviųjų formos reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatęs pinigų kaip paskolos atsakovui perdavimo faktą ir sprendime iš esmės pasisakęs dėl notarinės formos reikalavimus ir jų neatitinkančio sandorio negaliojimą nustatančių teisės normų taikymo (CK 1.78 straipsnio 5 dalies, 6.871 straipsnio 4 dalies), nepagrįstai ex officio nesprendė klausimo dėl paskolos sutarties notarinės formos nesilaikymo ir jos pripažinimo negaliojančia bei iš to kylančių teisinių pasekmių (restitucijos) taikymo.
27. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: 1) kad teisės norma yra imperatyvi; 2) kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015). Kaip jau nurodyta, bylos šalių 2019 m. vasario 4 d. sudarytas 10 300 Eur vertės, t. y. didesnės nei 3 000 Eur, paskolos sandoris buvo vykdomas grynaisiais pinigais. Toks paskolos sandorio sudarymas prieštaravo CK 6.871 straipsnio 4 daliai, nustačiusiai imperatyvų notarinės formos reikalavimą. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad įstatymo imperatyviai nustatytos sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-469/2020, 29 punktą). Vadinasi, šalių sudarytas 2019 m. vasario 4 d. sandoris dėl 10 300 Eur paskolos, pasirašant skolos raštelį (išduodant „vekselį“), pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu paskolos sutarties dėl 10 300 Eur negaliojimo pagrindas yra akivaizdus – įstatymo imperatyviai nustatytos notarinės sandorio formos nesilaikymas. Nors pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje iš esmės konstatavo, jog paskolos sandoris yra niekinis, nes sudarytas nesilaikant įstatyme reikalaujamos notarinės formos, tačiau rezoliucinėje dalyje nepasisakė, jog šis sandoris pripažintinas negaliojančiu. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą, juolab kai atsakovas tokius argumentus teikė teismui nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios. Kita vertus, šis procesinis pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, patikslinant pirmosios instancijos teismo sprendimą.
28. Pripažinus 2019 m. vasario 4 d. paskolos sandorį negaliojančiu, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi taikoma restitucija – ieškovui iš atsakovo priteisiama negaliojančio sandorio pagrindu perduota 10 300 Eur suma (CK 1.93 straipsnio 5 dalis, CK 1.80 straipsnio 2 dalis).
29. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl bylos procesinės baigties
30. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, ir pagrįstai sprendė, kad ieškovas byloje įrodė pinigų perdavimo atsakovui faktą, todėl atsakovui neįrodžius, kad ieškovui yra grąžinęs perduotus pinigus, priteisė iš atsakovo gautą 10 300 Eur pinigų sumą. Tačiau, šalims nesilaikius privalomos tokios sutarties notarinės formos, pirmosios instancijos teismas pasisakęs dėl notarinės formos reikalavimus ir jų neatitinkančio sandorio negaliojimą nustatančių teisės normų taikymo (CK 1.78 straipsnio 5 dalies, 1.93 straipsnio 3 dalis, 6.871 straipsnio 4 dalies), nepagrįstai ex officio nesprendė klausimo dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo (CK 1.93 straipsnio 5 dalis, CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, jog buvo priimtas iš esmės teisingas procesinis sprendimas, todėl šis sprendimas, pakeitus atitinkamus jo motyvus išdėstytais šioje nutartyje, paliekamas nepakeistas, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
32. Ieškovas nepateikė duomenų apie patirtas išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo negali būti tenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Patikslinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimo rezoliucinę dalį, ją išdėstant taip:
„Pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovo A. P. ir atsakovo R. V. 2019 m. vasario 4 d. sudarytą sandorį dėl 10 300 Eur paskolos.
Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo R. V. ieškovui A. P. 10 300 Eur (dešimties tūkstančių trijų šimtų eurų) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 10 300 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. balandžio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 387 Eur (trijų šimtų aštuoniasdešimt septynių eurų) bylinėjimosi išlaidas.“
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.