Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Ona Gasiulytė, Andrius Verikas ir Eglė Surgailienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. Č. ir atsakovės J. Č. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės L. Č. patikslintą ieškinį atsakovams I. Č. ir J. Č. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog L. Č. apeliacinio skundo argumentai ir motyvai iš esmės sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl piniginės kompensacijos priteisimo.

Pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita. Ši norma taikoma ir esant panaudos teisiniams santykiams (CK 6.629 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą reglamentuojančios teisės normos daikto panaudos atveju turi būti taikomos atsižvelgiant į šių civilinių teisinių santykių ypatumus ir tikslus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ „Jūsų kolegos“ v. Kauno technologijos universitetas, bylos Nr. 3K-3-379/2008). Todėl, pagal įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (pav. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. priimta nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).

Taigi, viena būtinų sąlygų, suteikiančių teisę į išlaidų, panaudotų daiktui pagerinti, atlyginimą, – tokių pagerinimų atlikimas turint nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą. Leidimo atlikti nuomojamo (naudojamo) daikto pagerinimus davimas savo esme yra sandoris, nes šiuo veiksmu siekiama tam tikrų teisinių padarinių. Įstatymas šiam sandoriui nenustato konkrečios formos, todėl jis gali būti sudarytas bet kuria įstatymo įtvirtinta forma (CK 1.71 straipsnis). Įstatymo taip pat nenustatyta leidimo turinio. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad leidimo daryti daikto pagerinimus detalumas kiekvienu konkrečiu atveju yra šalių susitarimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ „Jūsų kolegos“ v. Kauno technologijos universitetas, bylos Nr. 3K-3-379/2008). Daikto savininkas, spręsdamas, ar duoti jo daiktą naudojančiam asmeniui leidimą pagerinti daiktą, turi teisę detaliai išsiaiškinti, ką ir kaip ketinama daryti su jo daiktu, kaip pasikeis daikto savybės ir naudojimo galimybės dėl atliktų pagerinimų. Savininkui taip pat gali būti aktualus ir pagerinimams būtinų išlaidų dydis, nes gali tekti jas atlyginti. Nuomininkas (panaudos gavėjas) taip pat suinteresuotas išsiaiškinti, kokius pagerinimus jam leidžiama atlikti, nes tik už tokius pagerinimus gali tikėtis išlaidų atlyginimo. Leidime gali būti detaliai nurodomi pagerinimui atlikti reikalingi darbai, technologijos, medžiagos, konkreti kaina ar jos riba, leidimas gali būti ir abstraktesnio pobūdžio. Vis tik iš leidimo turinio kiekvienu atveju turi būti aišku, kokios apimties pagerinimus leista atlikti. Akivaizdu, jog kuo mažiau detalizuotas leidimas, tuo didesnė rizika abiem šalims patirti nenumatytų išlaidų. Tačiau sprendžiant šalių ginčą svarbu pažymėti ir tai, kad panaudos davėjo (apeliantės J. Č.) leidimo atlikti daikto pagerinimą formai ir turinio detalumui šiuo atveju turi įtakos šalių tarpusavio asmeniniai ar verslo santykiai, ankstesnis bendradarbiavimas, nuomos panaudos santykių tęstinumas – panaudos santykiai tęsėsi ilgą laiką - nuo apeliantės sūnaus santuokos sudarymo 1991 m. iki 2012 m. buvo atliekami namo renovavimo ir namų ūkio valdos pagerinimo darbai. Taigi leidimo davimo ir numatoma darbų bei naudojimosi daiktais trukmė po pagerinimo atlikimo, pasitikėjimas vienas kitu, kadangi pagerinimus leista atlikti sūnaus šeimai ir kitos aplinkybės (greta kūrėsi ieškovės sūnaus G. ir O. E. šeima), leidžia daryti išvadą, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog žemės sklypo, esančio Vilniaus r. sav. Juodšilių k. Šilo g. 7, savininkė J. Č. davė žodinį sutikimą savo sūnui (atsakovui) I. Č. ir jo sutuoktinei (ieškovei ) L. Č. naudotis žemės sklypo dalimi ir jame esančiu pastatu – gyvenamuoju namu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei jį rekonstruoti pagal jų valią. Apeliantė J. Č. neneigė leidusi sūnaus I. Č. šeimai statyti jos nuosavybės teise valdomame žemės sklype (namų valdoje) garažą, aptverti sklypą nauja tvora, tvarkyti namų valdos aplinką (nukasti gruntą, užpilti skaldą ir kt).

Jau buvo minėta, kad pagal CK 6.501 straipsnį nuomininkas (panaudos gavėjas) gali reikalauti būtinų išlaidų, turėtų daiktui pagerinti, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar daiktas iš tiesų buvo pagerintas. Tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, kad daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ „Jūsų kolegos“ v. Kauno technologijos universitetas, bylos Nr. 3K-3-379/2008).

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių faktiškai nekilo ginčo, jog apeliantei nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas ir jai priklausanti namų ūkio valda laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2012 m. imtinai buvo iš esmės pagerintas, praplėstas ir rekonstruotas. Teismas analizavo ieškovės nurodytų atliktų darbų apimtį ir pobūdį bei nustatė, kokie darbai buvo atlikti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atliktų darbų apimtis patvirtina ieškovės iniciatyva į bylą pateiktas ekspertinio tyrimo aktas (Bylos priedas), iš kurio, lyginant su nepatikslintais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis (b.l. 20-23, 1 t.), matyti, kad prie 72,46 kv. m bendro ploto atsakovės (sutuoktinio motinos) J. Č. nuosavybės teise registruoto gyvenamojo namo buvo pristatytas priestatas ir rekonstruotas visas gyvenamasis namas, ko pasėkoje namo plotas padidėjo apie 246 procentais. Iš ekspertinio tyrimo akto taip pat matyti, kad 2001 m. į namą buvo privesti vandentiekio ir nuotekų tinklai, 2004 m. sklypo teritorijoje taip pat buvo pastatytas garažas, tvora, 2011-2012 m. aplink pastatą nukastas gruntas ir užpilta skalda (po rekonstrukcijos Nekilnojamojo turto registre duomenys nebuvo pakeisti). Iš pateiktų fotonuotraukų ir ekspertinio tyrimo akto matyti, kad ekspertas apžiūrėjo namų valdą, namą, įvertino pateiktus išlikusius statybų dokumentus ir ieškovės paaiškinimus apie darbų eigą ir padarė išvadą, jog pastato rekonstravimo, garažo statybos, sklypo sutvarkymo ir inžinerinių tinklų įvedimo į pastatą kaina skaičiuojant statybos metu buvusiomis rinkos kainomis yra 292.921,67 Lt. Ekspertas taip pat nustatė, jog pagerėjo namo energetinis naudingumas, nes namas buvo apšiltintas. Atsakovai neginčijo, jog sutuoktinių ieškovės L. Č. ir atsakovo I. Č. šeimos 1993 – 2012 m. atlikti namo ir kiemo rekonstrukcijos darbai buvo reikalingi daikto būklės palaikymui ir kad jie atitiko tiek ieškovės, tiek atsakovų poreikius, bei yra pripažintini daikto pagerinimu.

Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog už garažą, tvorą ir aplinkos sutvarkymą ieškovei neturi būti kompensuojama, kadangi tokia išvada neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų. Ši nuomonė grindžiama aplinkybe, jog garažas ir tvora pastatyti atsakovės J. Č. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teritorijoje su jos sutikimu (leidimu). Pagal įstatymą preziumuojama, jog žemės sklypo savininkui priklauso ant sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, taigi - tiek gyvenamojo namo priestatas, tiek garažas ir tvora, kurie laikytini antraeiliais daiktais, yra atsakovės J. Č. nuosavybėje (CK 4.14 straipsnis, 4.19 straipsnis, 4.40 straipsnio 1 dalis). Šiais argumentais ieškovės teisės turi būti ginamos, priteisiant iš atsakovės tas išlaidas, kurios ieškovės buvo patirtos gerinant atsakovės daiktus (dėl kurių padidėjo daiktų vertė). Pažymėtina ir tai, kad apeliantė J. Č. neteigė, kad namo ik namų valdos pertvarkymai, už kuriuos, kaip nustatyta byloje, mokėjo ieškovės ir atsakovo šeima jai nereikalingi, taip pat nenurodė, kad ją tenkina ankstesnė namo būklė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką nuomotojas (panaudos davėjas), davęs leidimą darbams, gerinantiems daiktą, negali atsisakyti atlyginti pagerinimui būtinų išlaidų, nors CK 6.501 straipsnyje nustatytu teisiniu reglamentavimu išlaidų atlyginimas ir nėra siejamas su pagerinimų atlikimo būtinumu. Minimo Kodekso straipsnio normoje įtvirtinta nuostata, kad atlyginamos būtinos išlaidos, o tai reiškia atlygintinų išlaidų dydžio ribojimą. Teismų praktika tokios rūšies bylose pripažįsta, jog turi būti atlyginamos tos išlaidos, kurios buvo būtinos sutartam pagerinimui atlikti. Pagal analizuotą teismų praktiką, atsisakyti atlyginti išlaidas ar jų dalį nuomotojas ar panaudos davėjas gali tokiais atvejais, kai atlikti darbai nepagerina daikto (nepadidina jo vertės)ar kai realios išlaidos viršija būtinas šiam tikslui (daikto pagerinimui) išlaidas, ir panašiais atvejais. Tačiau argumentų, paneigiančių teismo išvadą, kad dėl atliktų darbų padidėjo atsakovės nekilnojamojo turto vertė, skunde nepateikiama. Kadangi ginčo garažas ir tvora yra gyvenamojo namo ir žemės sklypo priklausiniai, priteisiant ieškovei namo rekonstrukcijos, garažo ir tvoros statybos bei namų valdos sutvarkymo (pagerinimo) išlaidas, yra sąžininga ir teisinga už tai ieškovei atlyginti (CK 1.5 str.).

Spręsdama šalių ginčą dėl apskaičiuotos piniginės kompensacijos teisingumo ir ieškovės asmeninių lėšų investavimo (ieškovė nurodo, kad ji investavo 50.973,00 Lt asmeninių lėšų už parduotą jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovė savo teiginius įrodinėja Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais apie turtą ir sandorius (b.l. 24-35, 1 t.), pačių sutarčių ieškovė nėra pateikusi. Paminėtina ir tai, jog visuotinai žinoma tai, kad sandorių sudarymo metu tarp fizinių asmenų sudaromų nekilnojamojo turto sandorių paplitusi praktika nenurodyti tikros sandorių sumos. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose, kuriais remiasi ieškovė yra nurodyta vidutinė turto vertė. Matyti, jog ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausė (duomenys neskelbtini) esanti 17/100 dalių pastato – ūkinio pastato (neišpirkta valstybinė žemė) (vidutinė viso pastato rinkos vertė 8.660,00 Lt), šis turtas nuosavybės teise ieškovei priklausė nuo 1993-04-05 iki 2001-08-28 dovanojimo sutarties pagrindu; 2001-08-28 buvo sudaryta šio turto pardavimo sutartis (b.l. 25-28, 1 t.). Byloje nekilo ginčo, jog tai asmeninė ieškovės nuosavybė. (duomenys neskelbtini) esantis butas (20.964,00 Lt vidutinės rinkos vertės) ieškovei nuosavybės teise priklausė nuo 1993-04-05 iki 2001-09-13, pagrindas taip pat 1993-04-01 d. dovanojimo sutartis, butas perleistas 2001-08-28 pardavimo sutartis (b.l. 29-30, 1 t.), asmeninė ieškovės nuosavybė. (duomenys neskelbtini) esantis butas (19.809,00 Lt vidutinės rinkos vertės) ieškovei nuosavybės teise priklausė nuo 1993-04-22 iki 1993-04-22, nuosavybės pagrindas - 1992-04-16 pirkimo pardavimo sutartis pagal LR 1991-05-28 Įstatymą I-1374 (privatizuotas), perleistas butas 1993-04-22 pirkimo – pardavimo sutartimi (b.l. 31-32, 1 t.). (duomenys neskelbtini) butas (10.200,00 Lt vidutinės rinkos vertės) buvo registruotas kaip ieškovės L. Č. ir atsakovo I. Č. jungtinė sutuoktinių nuosavybė nuo 2004-03-16 iki 2004-07-22, pagrindas – 2001-08-20 pirkimo pardavimo sutartis, 2004-07-21 pirkimo pardavimo sutartis (b.l. 33-34, 1 t.). Ieškovės vardu taip pat buvo registruotas (duomenys neskelbtini) esantis butas (rinkos vertė išrašė nėra nurodyta). Ieškovė nurodo, kad ji pardavė visus jai priklausiusius turtinius vienetus, tik butą esantį (duomenys neskelbtini) pardavė atsakovas ir ji nežino už kokią sumą. Iš posėdžio garso įrašo girdima ieškovės prisimenama sandorių vertė: ieškove nurodė, kad jai motinos dovanotus ūkio statinio dalį ir butą, esančius (duomenys neskelbtini) pardavė už 5.800,00 JAV dolerių. Ieškovė nurodė, kad jos mamos nupirktą butelį, kuriame jos brolis gyveno, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė už 2.800,00 dolerių. Butas (duomenys neskelbtini) buvo privatizuotas, jį vyras iš pirmos santuokos paliko, šį butą pardavė maždaug už 2.000,00 JAV dolerių. Šių ieškovės nurodytų, davus priesaiką pirmosios instancijos teisme, sumų atsakovai nenuginčijo ir kitų sumų nenurodė. Atsakovas I. Č. posėdžio metu paaiškino, kad ieškovės parduotas vienas butas - (duomenys neskelbtini) ir paskui pirktas (duomenys neskelbtini). Butas (duomenys neskelbtini) - parduotas buvo ir nupirktas (duomenys neskelbtini), broliui tas butas turėjo būti. Taigi, nors privatizavimo sandoris buvo sudarytas šalių santuokos (santuoka sudaryta 1991-08-23) metu, atsakovas teismo posėdžio metu faktiškai pripažino, kad (duomenys neskelbtini) ieškovės vardu privatizuotas pagal įstatymą butas priklausė ieškovei, atsakovas nenurodė buvęs minimame bute registruotas ar gyvenęs, nenurodė, kad jis būtų dalyvavęs privatizavimo procese. Atsakovas taip pat patvirtino, jog jis pardavė butą esantį (duomenys neskelbtini) už 5.000,00 dolerių gal, pinigus – šeimon panaudojo. Šios šalių, davus priesaiką pirmosios instancijos teisme teismo, posėdžio metu nurodytos aplinkybės ir į liudytojų G. E., O. E., I. Č. parodymai, bei sandorių seka leidžia daryti išvadą, jog ieškovė pardavusi jai asmeninės nuosavybės teise turėtą (jai dovanotą) (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą pardavusi už maždaug 6.000 JAV dolerių, dalį gautos sumos - apie 3.000,00 JAV dolerių investavo į namo renovavimą, o dalį sumos – apie 3.000,00 JAV dolerių investavo į santuokoje metu įgytą nors ir broliui pirktą butą esantį (duomenys neskelbtini). Šis butas už panašią 2.000,00 Lt sumą ieškovės buvo parduotas 2004-07-21. Kaip nurodė šalys, ieškovei privatizavimo būdu 1992-04-16 įgijus jai priklausiusį butą esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė pardavė 1993-04-22 d. už 2.800,00 - 3.000,00 JAV dolerių ir šią sumą investavo arba į atsakovės turto pagerinimą arba į bendrai jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn įgytą butą esantį Vilniaus m. Savanorių pr., kurį pardavė pats atsakovas už maždaug 5.000,00 – 6.000,00 JAV dolerių, kuriuos sunaudojo šeimos poreikiams. Kolegijos neįtikino atsakovo argumentai, jog ieškovė gautą pinigų skirtumą panaudojo savo poreikiams tenkinti, tokie įrodymai nepateikti. Iš ieškovės verslo Gariūnuose, kaip nurodė atsakovas, gautos lėšos taip pat tikėtina buvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti. Kolegija pažymi ir tai, kad atsakovai neginčijo ieškovės nurodytų atliktų darbų faktų ir eksperto konstatuoto darbų eiliškumo, kuris eksperto buvo nustatytas vadovaujantis ieškovės paaiškinimais, išlikusiais statybinių medžiagų kvitais, šalių pasižymėjimas apie išlaidas: ekspertinio turimo 3.1 lentelėje nurodyta, kad 1993 m. buvo atlikta darbų už 16.132,25 Lt, 2001 m. - 40.393,97 Lt, 2011-2012 m. – 181.272,30 Lt, garažas 2004 m. 27.779,10 Lt, vandentiekio ir nuotekų tinklų privedimas 2001 m. – 11.946,64 Lt, tvora 2004 m. – 8.110,08 Lt ir kt., būtent šiuo laikotarpiu - 1993 iki 2001 m. imtinai buvo realizuoti ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantys nekilnojamojo turto vienetai (jai dovanota ūkinio pastato dalis ir butas bei jos privatizuotas butas (duomenys neskelbtini)). Kolegija daro išvadą, jog šie aptarti bylos įrodymai suformavo teismo įsitikinimą, kad labiau tikėtina, jog ieškovės nurodytas faktas, kad ieškovė į namo renovavimą ir kitus paminėtus atsakovės turto pagerinimus investavo savo asmeninių lėšų, buvo, nei kad nebuvo. Kolegija, remdamasi įrodymų pusiausvyros principu, laiko įrodyta aplinkybę apie ne mažiau kaip 36.000,00 Lt asmeninių ieškovės lėšų investavimą (CPK 176 straipsnis). Ieškovė nurodė, jog į atsakovės turto pagerinimą buvo investuota ne mažiau 160.000,00 Lt ir šią aplinkybę patvirtino rašytiniais įrodymais - pateiktu ekspertiniu tyrimu, kuris atsakovų nebuvo nuginčytas ir leidžia spręsti, jog į atsakovės turto pagerinimą investuota tikrai ne mažesnė nei 160.000,00 Lt suma. Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ekspertinis aktas neturi įrodomosios reikšmės (CPK 176 straipsnis). Kadangi visi statybinių medžiagų ir darbų kvitai neišlikę, ieškovė, kaip jau buvo minėta, turėjo pareigą įrodyti tiek atsakovės turto pagerinimo faktą, tiek atliktų pagerinimų apimtį. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, dėl ko netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas ir priėmė neteisėtą sprendimą dalyje dėl piniginės kompensacijos ieškovei dydžio nustatymo. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia ir apeliacinį J. Č. skundą atmeta, apeliacinį L. Č. skundą šioje dalyje patenkina iš dalies – iš atsakovės ieškovei priteistos piniginės kompensacijos dydį padidina iki 28.383,00 Eur. Kompensacija apskaičiuota taip: iš nustatytos ne mažiau kaip 160.000,00 Lt gerinant atsakovės turtą sutuoktinių išleistos sumos atimant įrodytą asmeninių ieškovės 36.000,00 Lt sumą ir likusią 124.000,00 Lt sumą pripažįstant bendra jungtine sutuoktinių investuota suma (nes nėra įrodyta kitaip) padalinant lygiomis dalimis ir gautą 62.000,00 Lt sumą (124.000,00 Lt : 2 = 62.000,00 Lt) sudedant su jau minėta ieškovės įrodyta asmeniškai investuota 36.000,00 Lt suma (36.000,00 Lt + 62.000,00 Lt = 98.000,00 Lt kas suapvalinus atitinka 28.383,00 Eur) (CK 3.85 -3.89 straipsniai, CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija, pakeitusi teismo sprendimą, pakeičia pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šioje dalyje bei išsprendžia bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme klausimą (CPK 93 str. 5 d., 98 str. 3 d.). Ieškovės turtinis reikalavimas tenkinamas 93 proc. dalyje. Nustatyta, jog ieškovė sumokėjo 200,00 Lt (b.l. 2, 1 t.) žyminio mokesčio, o likusio žyminio mokesčio– 3.010,00 Lt (871,76 Eur) dalies mokėjimas buvo atidėtas teismo 2014-01-28 nutartimi (b.l. 90-91, 1 t.). Todėl iš ieškovės valstybei priteistina 7 Eur atidėto žyminio mokesčio, o iš atsakovės J. Č. valstybei priteistina 810,74 Eur. Apeliacinės instancijos teismas priteisia dalį ieškovės patirtų 6.050,00 Lt/1.752,20 Eur išlaidų už ekspertizę (b.l. 123-125, 1 t.) atitinkamai ieškovės tenkintų reikalavimų daliai, t.y. 1629,55 Eur iš atsakovų solidariai, kadangi atsakovų išdėstyta pozicija jų procesiniuose dokumentuose buvo tokia pati.

Apeliacinės instancijos teismas paskirsto apeliacinėje instancijoje šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgdamas į tai, jog apeliantės L. Č. atskirasis skundas tenkintinas iš dalies. Nustatyta, jog ieškovė L. Č. už apeliacinį skundą sumokėjo 50,00 Eur žyminį mokestį (b.l. 167, 1 t.), Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-04-10 d. nutartimi buvo iš dalies patenkintas apeliantės L. Č. prašymas dėl žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo, teismas atidėjo 311,00 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimą apeliantei iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo (b.l. 191-192, 1 t.). Todėl iš atsakovės J. Č. valstybei priteistina 335,75 Eur (Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-04-10 d. nutartimi ieškovei atidėto mokėtino žyminio mokesčio dalis) ir 408,20 Eur (Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-03-27 d. nutartimi J. Č. atidėto už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio dalis, atsižvelgiant į tai, jog J. Č. apeliacinis skundas buvo atmestas visa apimtimi).

CPK 98 str. 2 d. nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Nustatyta, jog ieškovė L. Č. turėjo 1.000,00 Eur advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (b.l. 188-189, 1 t.). Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos advokatui neviršija Rekomendacijose nustatyto užmokesčio dydžio, todėl atitinkamai ieškovės tenkintų reikalavimų daliai, taip pat solidariai priteistinos iš atsakovų 930 Eur ieškovės naudai jos patirtos advokato atstovavimo išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas neperskirsto iš atsakovo I. Č. ieškovei L. Č. priteistų 862,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, kadangi sprendimas dalyje dėl reikalavimų atsakovui I. Č. nėra keičiamas.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje apeliacinėje instancijoje neviršija 3 Eur, sutinkamai su CPK 96 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą pakeisti dalyje dėl ieškovei L. Č. asmeninėn nuosavybėn iš atsakovės J. Č. už namo būklės pagerinimą priteistos 20.273,40 Eur kompensacijos sumos ir 20.273,40 Eur kompensacijos sumą padidinti iki 28.383,00 Eur (dvidešimt aštuonių tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų).

Pakeisti pirmos instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir paskirstyti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas taip:

Priteisti iš atsakovų J. Č. ir I. Č. solidariai 2559,55 eurai (du tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt devynis eurus 55 ct) išlaidų už ekspertizę ir advokato atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme ieškovės L. Č. naudai.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą dalyje, kurioje iš atsakovo I. Č. ieškovei L. Č. priteistos 862,01 eurai (aštuoni šimtai šešiasdešimt du eurai 1 ct) bylinėjimosi išlaidos, palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės L. Č. 7 eurus (septynis eurus 00 ct) žyminio mokesčio už atidėtą žyminį mokestį pagal ieškinio reikalavimą ir priteistą sumą (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, gavėjo bankas AB Swedbank, a.s. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660)

Priteisti iš atsakovės J. Č. valstybei 1554,69 eurų (vieną tūkstantį penkis šimtus penkiasdešimt keturis eurus 69 ct) žyminio mokesčio (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, gavėjo bankas AB Swedbank, a.s. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Kitoje dalyje Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.