Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-1128-872/2020

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-02-18
Bylos Nr.: eI3-1128-872/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03478-2019-7
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjai: Fausta Vitkienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Beata Martišienė
Pareiškėjas: UAB "Lanx"
Atsakovas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kategorijos

12.5.3Turto areštas
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. eI3-1128-872/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03478-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.3; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Beatos Martišienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lanx“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Lanx“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. rugsėjo 16 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)492-707.

Paaiškina, kad VMI remdamasi Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. (7.45) FR0682-192 dėl 2019 m. birželio 27 d. patikrinimo akto tvirtinimo (toliau – ir Sprendimas), skundžiamu turto arešto aktu areštavo UAB „Lanx” priklausantį turtą. Areštuoto turto vertė 217 050 Eur. Taip pat paaiškina, kad Kauno AVMI 2019 m. birželio 27 d. patikrinimo aktu Nr. (7.45) FR0680-231 (toliau – ir 2019 m. birželio 27 d. patikrinimo aktas) pareiškėjai papildomai apskaičiavo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) – 94 425,96 Eur bei pelno mokesčio (toliau – ir PM) – 65 054,16 Eur, viso – 159 480,12 Eur. Kauno AVMI Sprendimu pareiškėjai papildomai buvo priskaičiuoti delspinigiai, t. y. PVM, delspinigiai ir bauda – 135 289,18 Eur bei PM, delspinigiai ir bauda – 90 956,42 Eur, iš viso – 226 245,60 Eur.

Nurodo, kad šis mokestinis tyrimas pradėtas dar 2014 metais ir buvo sustabdytas, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-144-725/2018. UAB „Lanx“ direktorius G. M. yra išteisintas Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-144-725/2018, inicijuotoje VMI patikrinimų pagrindu, kadangi nepadarytos veikos turinčios BK 182 ir 222 straipsniuose nustatytų nusikalstamų veikų požymių, t. y. teismas nustatė, kad bendrovės apskaita vesta laikantis įstatymų reikalavimų. Lietuvos teismo ekspertizės centras pripažino UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ PVM sąskaitas faktūras pagrįstai įtrauktomis į bendrovės apskaitą. Tačiau Kauno AVMI jų nepripažįsta ir tuo pagrindu grindžia Sprendimą. Pabrėžia, kad pareiškėja yra apskundusi Kauno AVMI Sprendimą.

Šalies argumentai

Pareiškėja nesutinka su jos turtui taikomu areštu, nes mano, kad jis yra nepagrįstas. Pabrėžia, kad vien tik priskaičiuotos mokesčių sumos dydis nėra ir negali būti pagrindu sąlygojančiu būtinybę taikyti bendrovės turto areštą.

Pabrėžia, kad pirminis UAB „Lanx“ mokestinis patikrinimas už mokesčių laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo pradėtas 2014 m. liepos 14 d., baigtas 2015 m. sausio 20 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-23, kuriame nurodyta, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjai papildomai priskaičiuota PVM 94 425,68 Eur, įmokų į garantinį fondą 460,79 Eur ir PM 65 064,30 Eur. Iš viso 159 950,77 Eur. Kauno AVMI 2015 m. kovo 23 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)-FR0682-162 nusprendė atlikti pakartotinį patikrinimą dėl papildomai apskaičiuoto PVM ir PM. Pakartotinis mokestinis patikrinimas pradėtas 2015 m. gegužės 25 d., baigtas tik 2019 m. birželio 27 d. Pabrėžia, kad visą laikotarpį nuo 2014 m. iki 2019 m., kai buvo atliekamas UAB „Lanx“ mokestinis patikrinimas, pareiškėja neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų paslėpusi, pardavusi ar įkeitusi turimą turtą ar bent bandžiusi tai daryti.

Nurodo, kad tiek 2015 m. sausio 20 d. patikrinimo akte, tiek 2019 m. birželio 27 d. patikrinimo akte, papildomai apskaičiuota labai panašaus dydžio mokesčių suma, tačiau 2015 m. sausio 20 d. atlikus patikrinimą VMI nematė pagrindo taikyti UAB „Lanx“ turto areštą, tuo tarpu po 2019 m. birželio 27 d. patikrinimo nepagrįstai areštavo įmonei priklausantį turtą.

Pareiškėjos nuomone, VMI neturėjo teisinio pagrindo areštuoti UAB „Lanx“ turtą, kadangi per visą mokestinio patikrinimo laikotarpį, kuomet įmonės turtas nebuvo areštuotas ir įmonė galėjo laisvai juo disponuoti, nebuvo atlikti jokie turto pardavimo veiksmai, turtas nebuvo paslėptas ar kitaip apsunkintas galimas mokestinės nepriemokos išieškojimas. Todėl VMI neturėjo objektyvių priežasčių spręsti, kad yra rizika, jog dėl UAB „Lanx“ veiksmų Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos taps neįvykdomas. VMI neturėjo net menkiausių prielaidų spręsti dėl galimo skolininko nesąžiningumo, kas yra būtinas teisinis pagrindas taikant laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą. Be to, VMI turėjo atsižvelgti į tai, kad UAB „Lanx“ išteisinta visose baudžiamosiose bylose, kurios buvo inicijuotos VMI patikrinimų pagrindu. Teisėsaugos institucijos ikiteisminių tyrimų ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo metu nematė teisinio pagrindo taikyti įmonės turto areštą.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, neteisėtai taikomas turto areštas daro neigiamą įtaką įmonės dalykinei reputacijai, kenkia įmonės įvaizdžiui, jos tarpusavio santykiams su verslo partneriais. Viešai skelbiama informacija apie pareiškėjos turtui taikomą areštą kenkia galimiems verslo santykiams su naujais partneriais. Turto areštas trikdo įmonės plėtros planus, nes finansų institucijos, matydamos informaciją apie turto areštą, neteiks įmonei kreditavimo. UAB „Lanx“ atžvilgiu taikomas turto areštas pažeidžia proporcingumo principą, pareiškėjos teises bei teisėtus interesus.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėja pasinaudojo Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) numatyta teise apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir pradėti mokestinį ginčą, tačiau tai nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemonę – turto areštą, todėl naikinti turto arešto akto nėra pagrindo.

Turto arešto akte yra aiškiai nurodyta, kuo remiantis VMI konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėja savo turtą gali paslėpti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką, t. y. mokestinio patikrinimo metu nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai ir papildomai priskaičiuota suma (226 245,60 Eur) nėra mažareikšmė. Pareiškėja skunde nepateikė jokių argumentų ar dokumentų, kurie paneigtų šias VMI išvadas.

Pabrėžia, kad taikant turto areštą, yra vertinamos visos reikšmingos aplinkybės (kriterijai). VMI areštuojant pareiškėjos turtą, be kitų teisės aktų, taip pat vadovavosi ir VMI viršininko 2004 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-130 „Dėl turto arešto taikymo kriterijų patvirtinimo“ (toliau – Turto arešto taikymo kriterijai). Šiuo atveju pareiškėjos turtas buvo areštuotas pagal Turto arešto taikymo kriterijų 7.6 punktą, t. y. kad mokesčių mokėtojui — juridiniam asmeniui, papildomai apskaičiavus mokėtinas sumas, šias sumas pridėjus prie jo pagal paskutinio turimo balanso (2018 metų) duomenis pradelstų įsipareigojimų, apskaičiuota suma viršytų pusės turto vertę.

VMI, surašydama turto arešto aktą, vadovavosi MAĮ 101 straipsniu. Mano, kad ginčijamas turto arešto aktas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus individualiam administraciniam aktui – turto arešto aktas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kuriais remiantis jis surašytas (Kauno AVMI Sprendimu) ir teisės aktų normomis, yra aiškiai nurodyta, kuo remiantis mokesčių administratorius konstatavo, jog yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Taip pat mano, kad VMI pagrįstai taikė mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą – turto arešto aktą, surašytas turto arešto aktas yra teisėtas ir naikinti jo nėra pagrindo.

Pažymi, kad areštuojant pareiškėjos turtą, VMI neapribojo UAB „Lanx“ teisės naudotis turtu bei jį valdyti. Turto areštas netrukdo pareiškėjai vykdyti veiklą bei gauti pajamų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilęs dėl VMI 2019 m. rugsėjo 16 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)492-707 pagrįstumo ir teisėtumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 dalimi bei remdamasi Kauno AVMI 2019 m. rugpjūčio 21 d. Sprendimu, konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėja savo turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką, todėl 2019 m. rugsėjo 16 d. surašė turto arešto aktą Nr. (23.31-08) 492-707, kuriuo areštavo pareiškėjos turto už 217 050,00 Eur.

Kauno AVMI 2019 m. rugpjūčio 21 d. Sprendime, kuriuo rėmėsi VMI, patvirtinti papildomai apskaičiuoti PVM – 94 425,96 Eur, PM – 65 054,16 Eur, viso – 159 480,12 Eur. Kauno AVMI 2019 m. rugpjūčio 21 d. Sprendimu pareiškėjai papildomai buvo priskaičiuoti delspinigiai, t. y. PVM, delspinigiai ir bauda – 135 289,18 Eur, PM, delspinigiai ir bauda – 90 956,42 Eur. Iš viso – 226 245,60 Eur.

MAĮ 33 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų yra turto areštas (MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Turto arešto, kaip vieno iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, taikymą reglamentuoja MAĮ 101 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas (2 dalis). Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti.

MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Taigi pareiškėjos skunde nurodytas argumentas, jog ji yra apskundusi Kauno AVMI 2019 m. rugpjūčio 21 d. Sprendimą ir pradėjusi mokestinį ginčą, nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemonę – turto areštą, todėl naikinti skundžiamą turto arešto aktą šiuo atveju nėra pagrindo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, yra pažymėjęs, kad šioje teisės normoje iš esmės yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant gali atsirasti mokesčių administratoriaus teisė taikyti šioje teisės normoje numatytą poveikio priemonę: 1) mokesčių mokėtojo skola biudžetui arba kai yra priimamas sprendimas dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo ir 2) kai yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų ar kitų veiksnių poveikio gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-395-438/2016 ir kt.). Iš MAĮ 101 straipsnio 3 dalies taip pat matyti, kad joje yra pateiktas neužbaigtas sąrašas galimų mokesčio mokėtojo veiksmų ar kitų veiksnių, dėl kurių galėtų būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju yra pateiktas tik pavyzdinis sąrašas tokių atvejų – „mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti“.

Dėl pirmosios sąlygos, kuriai esant mokesčių administratorius turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, pažymėtina, jog kaip minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno AVMI 2019 m. rugpjūčio 21 d. Sprendimu pareiškėjai papildomai buvo priskaičiuoti delspinigiai, t. y. PVM, delspinigiai ir bauda – 135 289,18 Eur, PM, delspinigiai ir bauda – 90 956,42 Eur, iš viso – 226 245,60 Eur. Tad MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje įtvirtina viena iš būtinų sąlygų poveikio priemonės – turto arešto, taikymui yra nustatyta. Pareiškėjos skunde nurodomas argumentas, kad ji yra apskundusi Kauno AVMI 2019 m. rugpjūčio 21 d. Sprendimą, nepaneigia MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pirmosios sąlygos egzistavimo, be to, kaip minėta, tai nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemonę – turto areštą.

Antroji sąlyga, kuriai esant mokesčių administratorius turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1055-602/2018). Be to, pagal LVAT praktiką, pakankamai didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (LVAT 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011, 2016 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-401-438/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėjai apskaičiuota didelė 226 245,60 Eur mokesčių suma ir tokios sumos sumokėjimui į valstybės biudžetą būtina užtikrinti, kad pareiškėja turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Šiuo atveju turto areštas yra pateisinama priemonė, nes pareiškėja nenurodė jokių argumentų bei nepateikė jokių faktinių duomenų, kad, pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, ji turės galimybę padengti skolą ir tokia jos galimybė nesumažės. Pagal LVAT praktiką ši aplinkybė gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (žr. 2018 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-454-442/2018). Teismas sutinka su ginčijamame turto arešto akte konstatuota išvada, jog mokestinio patikrinimo metu nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai ir papildomai priskaičiuota suma (226 245,60 Eur) nėra mažareikšmė. Akcentuotina, kad pareiškėja skunde nepateikė jokių argumentų ar dokumentų, kurie paneigtų šią išvadą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir antroji įstatyminė sąlyga turto arešto taikymui – pagrįsta rizika (pavojus), kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Esant nustatytų faktinių aplinkybių visetui, darytina išvada, kad mokesčių administratorius turėjo pagrindą pareiškėjai taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą – turto areštą. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjos turtas buvo areštuotas nepažeidžiant MAĮ 101 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad areštuoto turto mastas iš esmės atitiko ir mokestinės nepriemokos mastą, kas atitinka MAĮ 101 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Pažymėtina, jog teismo nuomone, priimant skundžiamą turto arešto aktą buvo paisoma ir proporcingumo principo, kadangi pareiškėjos atžvilgiu taikytas turto areštas apriboja tik jai priklausančio turto disponavimo teisę, tuo tarpu teisės naudotis turtu ir valdyti turtą nėra apribotos. Todėl pritaikytas turto areštas pareiškėjai netrukdo vykdyti veiklos ir gauti pajamų.

VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju VMI turėjo teisinį ir faktinį pagrindą pareiškėjos atžvilgiu taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą – turto areštą. Atsakovė turto arešto akte tinkamai nurodė aptartą faktinį pagrindą, taip pat teisinį pagrindą, kuriam esant gali būti taikomas turto areštas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ginčijamas turto arešto aktas atitinka ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus individualaus administracinio akto turiniui – turto arešto aktas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir faktais, kuriais remiantis jis surašytas, bei teisės aktų normomis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos ginčijamas turto arešto aktas yra pagrįstas bei teisėtas, naikinti jo, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo, todėl UAB „Lanx“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja teismo taip pat prašo priteisti iš atsakovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimas atmestas, todėl prašymas priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Lanx” skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Asta Adamonytė-ŠipkauskienėBeata MartišienėFausta Vitkienė