- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-03
- Bylos Nr.
- I1-701-739/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02403-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 51.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. J. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1) nurodė, kad 2016 m. ir 2017 m. jis buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose, gyveno 22-ame būryje, 2-oje ir 3-oje sekcijose. 2-a sekcija nors ir buvo didelė – 144 kv. m, tačiau joje gyveno daug žmonių. Jam, kaip neįgaliam žmogui (jam nustatytas 55 proc. darbingumo lygis), tokios sąlygos buvo labai sunkios, nes trūko vietos laisvai judėti. Tuo jis buvo kankinamas, pažemintas, bandoma jo ištvermė. Be to, kadangi buvo mažai vietos, vykdavo konfliktai, kurie labai kenkia jo sveikatai. Teigė, kad vertinant gyvenamojo ploto dydį, taikytinas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatytas gyvenamojo ploto dydis – 4 kv. m, atskaičius baldus. Pareiškėjas teigė, kad atsižvelgus į faktines aplinkybes, konstatuotinas atsakovės atstovo Marijampolės PN veiksmų neteisėtumas, nes atsakovės atstovas neužtikrino, kad būtų laikomasi tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės aktuose nustatytos minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui. Prašė priteisti 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad gyvenamojoje patalpoje gyveno apie 80 žmonių, o atsakovės atstovas neteisingai nurodęs, kad buvo 62 žmonės. Visi žmonės vos tilpo, nebuvo kur apsisukti. Paaiškino, kad jis prašo nagrinėti visą laikotarpį, kai jis buvo 22-ame būryje – ir 2018 m. sausio mėn. Dėl savo negalios paaiškino, kad jis blogai vaikšto, blogai sukinėjasi, jam blogai visa dešinė pusė, blogai miegoti, jam suspaudžia galvą, skauda galvą kiekvieną dieną.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančių Marijampolės pataisos namų atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą Marijampolės pataisos namams pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 74 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 16). Byla išnagrinėta nedalyvaujant Marijampolės pataisos namų atstovui (ABTĮ 77 straipsnio 3 dalis). Atsakovės atstovas atsiliepimu į skundą (b. l. 10–16) nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateikė duomenis, kad pareiškėjas į 22-ą būrį buvo perkeltas 2015 m. lapkričio 19 d., jame bausmę atliko iki 2018 m. sausio 21 d. Paaiškino, kad 22-ą būrį sudaro 3 gyvenamosios patalpos, nurodė šių gyvenamųjų patalpų plotą ir jose buvusių nuteistųjų skaičių. Paaiškino, kad pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, buvo priskirtas paprastajai grupei. Prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas teigė, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi būtų kalinimo sąlygos, todėl nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Be to, Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų (neveikimo), žalos ir priežastinio ryšio tarp jų), valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto normos Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Marijampolės PN 22-ame būryje 2016 ir 2017 metais, ir prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1). Kadangi pareiškėjas nenurodė tikslios laikotarpio pradžios, laikytina, kad jis prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą nuo 2016 m. sausio 1 d. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į 22-ą būrį buvo perkeltas 2015 m. lapkričio 19 d. ir šiame būryje buvo laikomas iki 2018 m. sausio 21 d. (b. l. 12, 20), į kitą būrį perkeltas 2018 m. sausio 22 d. (b. l. 18–19). Pareiškėjas teismo posėdžio metu patikslino, kad jis prašo spręsti dėl neturtinės žalos, patirtos ne tik 2016 ir 2017 m., bet 2018 m. sausio mėn., t. y. visą laikotarpį, kai jis buvo 22-ame būryje (teismo posėdžio garso įrašas: 4 min. 10 sek. – 5 min. 7 sek.). Aptarti bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas 22-ame būryje nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 21 d. Atsakovei atstovaujantys Marijampolės PN, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, byloje prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą (b. l. 11). Iš atsakovės atstovo atsiliepimo argumentų matyti, kad atsakovės atstovas prašė teismą nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimus atlyginti žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 22 d. (b. l. 11), t. y. nuo tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą (b. l. 4).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Marijampolės pataisos namuose sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pvz., žr., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjas, nuo 2016 m. sausio 1 d. laikytas Marijampolės pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Pareiškėjo teigimu, jis Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas nuo 2016 m. netinkamomis sąlygomis (b. l. 1), o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2019 m. spalio 22 d. (b. l. 4), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.
Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Lietuvos valstybei atstovaujantys Marijampolės pataisos namai atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015). Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 21 d. ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams už šį laikotarpį. Dėl šios priežasties Marijampolės pataisos namų prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 21 d. atmetama kaip nepagrįsta.
Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nuo 2016 m. spalio 22 d. iki 2018 m. sausio 21 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 12, 20).
Pareiškėjas skundėsi tuo, kad 22-ame būryje gyvenamojoje patalpoje trūko ploto, joje gyveno daug žmonių; teigė, kad jam, kaip neįgaliam žmogui, tokios sąlygos buvo labai sunkios, nes trūko vietos laisvai judėti, be to, kadangi buvo mažai vietos, vykdavo konfliktai, kurie labai kenkia jo sveikatai.
Pagal Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį neįgalusis yra asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis. Iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės teritorinio skyriaus 2016 m. gegužės 9 d. išvados dėl darbo pobūdžio ir sąlygų Nr. DPS-792 (b. l. 3, 23) duomenų nustatyta, kad pareiškėjui laikotarpiui nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2053 m. balandžio 30 d. nustatytas 55 proc. darbingumo lygis. Nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo neįgalus. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 173 straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, kad neįgaliesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Pareiškėjas skunde teigė, kad jam, kaip neįgaliam žmogui, buvo labai sunku gyventi patalpoje, kurioje gyveno daug žmonių, nes trūko vietos laisvai judėti (b. l. 1), teismo posėdžio metu teigė, kad jis blogai vaikšto, blogai sukinėjasi, jam blogai visa dešinė pusė, blogai miegoti, jam suspaudžia galvą, skauda galvą kiekvieną dieną (teismo posėdžio garso įrašas: 5 min. 10 sek. – 6 min. 13 sek.), tačiau nei skunde, nei teismo posėdyje nekonkretizavo, kuo jo neįgalumas apsunkino jam judėjimo galimybę, kodėl jam buvo blogai vaikščioti ir sukinėtis, tik paaiškino, kad jam skauda galvą. Toje pačioje Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išvadoje yra duomenys, kad pareiškėjas negali dirbti veikiant šiems ergonominiams rizikos veiksniams – nuolat pasikartojančiais pečių juostos, rankų, pirštų judesiais, ir veikiant šiems fiziniams rizikos veiksniams – darbai aukštyje virš 1,3 m ir virš 5 m (b. l. 3, 23). Šioje išvadoje nėra pažymėta, kad pareiškėjas negali dirbti darbo, susijusio su nuolatiniu stovėjimu, vaikščiojimu (b. l. l. 3, 23). Tad nei iš paties pareiškėjo paaiškinimų, nei iš šios Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išvados duomenų negalima daryti išvados, jog pareiškėjo neįgalumas yra siejamas su apsunkintu judėjimu, dėl ko jam reikėtų didesnės erdvės gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas nenurodė, kad jis negalėjo laisvai eiti ar judėti su ramentais ar neįgaliojo vežimėliu, o bylos medžiagoje tokių duomenų taip pat nėra. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu turėjo būti suteikta daugiau erdvės judėjimui.
Dėl pareiškėjo teiginio skunde, kad vertinant gyvenamojo ploto dydį, taikytinas Konvencijoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatytas gyvenamojo ploto dydis – 4 kv. m, atskaičius visus baldus (b. l. 1), teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms. Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2649-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017); pati Konvencija nenumato nei konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, nei ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos. Tai numato tik kiekvienos valstybės narės, Konvencijos dalyvės nacionalinės teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017). Tad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, jog Konvencija nenumato konkrečių ploto normų gyvenamosiose patalpose, ir kad tai numato nacionalinės teisės aktai.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo patalpoje (b. l. 12, 20).
Remdamasis nurodytais motyvais, teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 papunkčiu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui.
Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu teigė, kad gyvenamojoje patalpoje gyveno apie 80 žmonių, o atsakovės atstovas neteisingai nurodęs, kad patalpoje buvo 62 žmonės (teismo posėdžio garso įrašas: 2 min. 49 sek. – 3 min. 08 sek., 6 min. 27–39 sek.), tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 12) ir Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus viršininko 2019 m. lapkričio 7 d. pažymoje (b. l. 20) nurodytais duomenimis. Todėl teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi atsakovės atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie nuteistųjų skaičių gyvenamosiose patalpose. Teismas, be to, pažymi, kad atsakovės atstovo nurodytas skaičius – 62 nuteistieji (toks skaičius buvo 2017 m. II ketvirtį, b. l. 20) – buvo ne vienoje gyvenamojoje patalpoje, kaip teismo posėdžio metu teigė pareiškėjas, o visame 22-ame būryje, kurį sudaro trys gyvenamosios patalpos (b. l. 20).
Vadovaujantis atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 11–12), Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus viršininko 2019 m. lapkričio 7 d. pažymoje (b. l. 20) ir 22-o būrio gyvenamųjų patalpų schemoje (šią schemą pateikė ir pareiškėjas (b. l. 2), ir atsakovės atstovas (b. l. 30), ir jų pateiktose schemose duomenys sutampa)) esančiais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 22-ame būryje, kurį sudaro trys gyvenamosios patalpos – 1-a patalpa (minėtoje schemoje pažymėta Nr. 3-3), 2-a patalpa (schemoje Nr. 3-1), 3-a patalpa (schemoje Nr. 3-9). Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 12) ir Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus viršininkas minėtoje pažymoje (b. l. 20) pateikė duomenis, kiek daugiausiai šiose gyvenamosiose patalpose buvo nuteistųjų. Atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kuriose iš šių trijų gyvenamųjų patalpų buvo laikomas pareiškėjas. Kaip jau rašyta, pareiškėjas skunde teigė, kad jis gyveno 22-o būrio 2-oje ir 3-oje sekcijose (b. l. 1). Vadovaujantis atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 11–12), Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus viršininko minėtoje pažymoje (b. l. 20) ir 22-o būrio gyvenamųjų patalpų schemoje (b. l. 2, 30) esančiais duomenimis, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu 22-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, schemoje pažymėtoje Nr. 3-1, kurios plotas 144,92 kv. m, buvo laikoma iki 46 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto (144,92 / 46 = 3,15); 22-o būrio 3-oje gyvenamojoje patalpoje, schemoje pažymėtoje Nr. 3-9, kurios plotas 28,67 kv. m, buvo laikoma iki 9 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,19 kv. m gyvenamojo ploto. Remiantis šiais byloje nustatytais duomenimis, daroma išvada, kad pareiškėjas 2-oje ir 3-oje gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis).
22-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, schemoje pažymėtoje Nr. 3-3, kurios plotas 28,11 kv. m, buvo laikoma iki 9 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,12 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, jei pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo joje (nors nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas to neteigė) paminėtina tai, kad ir šioje 1-oje gyvenamojoje patalpoje minimalaus gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis) nebuvo pažeista.
Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017), pažymėtina, kad pareiškėjas neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jis dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla, nes gyveno bendrabučio tipo patalpoje (b. l. 12, 27).
Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų) 1 punktas), tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas), ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Nagrinėjamu atveju, minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į plotą, skirtą baldams, kaip skunde (b. l. 1) teigė pareiškėjas.
Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo Marijampolės PN ir šios institucijos pareigūnų veiksmus. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Be to, bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN medikus ar psichologus dėl jo nurodyto kankinimo, ištvermės bandymo, pažeminimo, kuriuos galėjo lemti gyvenamojo ploto trūkumas, ir kad jam buvo nustatyti sveikatos sutrikimai dėl to. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2019 m. lapkričio 6 d. pažymos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl sveikatos sutrikimų, kildinamų iš netinkamų kalinimo sąlygų, nesikreipė (b. l. 22). Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus 2019 m. lapkričio 5 d. pažymos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į psichologus dėl gyvenimo sąlygų nesikreipė (b. l. 21). Kaip jau rašyta, pareiškėjui 55 proc. darbingumo lygis buvo nustatytas 2013 m. birželio 7 d. (b. l. 3, 23) – dar iki ginčo laikotarpio pradžios, ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo neįgalumas siejamas su apsunkintu judėjimu, dėl ko jam reikėtų didesnės erdvės gyvenamojoje patalpoje. Apibendrinant konstatuotina, kad byloje nėra tokių duomenų, jog pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo dėl netinkamų laikymo sąlygų. Todėl daroma išvada, kad byloje nenustatyta kita būtina civilinės atsakomybės sąlyga – neturtinės žalos padarymo faktas.
Nenustačius visų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.