Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-12487-1000/2025 pagal pareiškėjo L. V. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys byloje: antstolis E. S., akcinė draudimo bendrovė „Compensa Vienna Insurance Group“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjui buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).

15. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. kovo 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-65-1207/2024 buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje, jam paskirta galutinė 3 metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 3 metams. Minėtoje byloje teismas nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. vasario 24 d. sukėlė eismo įvykį, kai, vairuodamas transporto priemonę, buvo neblaivus. Dėl eismo įvykio žuvo du žmonės, du buvo sužeisti. Žalą nukentėjusiesiems atlygino draudikas, suinteresuotas asmuo ABD „Compensa Vienna Insurance Group“, kuris kreipėsi į teismą dėl draudimo išmokos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

16. Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-170-828/2024 iš pareiškėjo suinteresuotam asmeniui ABD „Compensa Vienna Insurance Group“ buvo priteista 168 685,11 Eur žalos atlyginimas regreso teise, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (168 685,11 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. liepos 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 240,00 Eur bylinėjimosi išlaidos. Draudikas pateikė teismo sprendimą vykdyti antstoliui, kuris pradėjo vykdomąją bylą ir išieškojimą iš pareiškėjo. Taigi pareiškėjo kreditoriais yra ABD „Compensa Vienna Insurance Group“, kurio reikalavimą šiuo metu sudaro 166 285,11 Eur, ir antstolis, kurio reikalavimą sudaro 7 661,73 Eur vykdymo išlaidos.

17. FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, (toliau – fizinis asmuo) mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi įstatyme imperatyviai įtvirtinta, kad pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra gali tik sąžiningi asmenys. Fizinio asmens bankroto instituto paskirtis – ne apskritai atleisti sąžiningą fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, pagal galimybes siekiant subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus.

18. Sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA) (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios. Nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas).

19. Pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį tarp nenurašomų reikalavimų fiziniam asmeniui priskiriami ir reikalavimai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skola viršija 25 MMA (25 950 Eur) tik dėl jo 166 285,11 Eur skolos vieninteliam kreditoriui – draudikui. Dėl to byloje spręstinas klausimas, ar ši skola gali būti nurašyta, nes be šios skolos pareiškėjas nepripažintinas nemokiu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad tam tikras reikalavimas būtų pripažintas reikalavimu dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį, teismas turi nustatyti, kad: 1) yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, 2) reiškiamas reikalavimas yra susijęs su šia nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimu. Toks aiškinimas, be kita ko, atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje išdėstytas reikalavimų, kurie turi būti vykdomi net ir pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, sąrašas negali būti aiškinamas plačiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-823/2022).

20. Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. kovo 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-65-1207/2024 tiesiogiai iš pareiškėjo žalos atlyginimas nukentėjusiesiems nebuvo priteistas. Baudžiamojoje byloje civilinio atsakovo teisėmis dalyvavo draudikas ABD „Compensa Vienna Insurance Group“, kurio 2024 m. vasario 26 d. su nukentėjusiaisiais sudarytus susitarimus dėl žalos atlyginimo nuosprendžiu patvirtino teismas.

22. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

23. Suinteresuoto asmens atskirajame skunde cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-823/2020 buvo sprendžiamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) reikalavimo išieškoti iš skolininko išmokėtas išmokas, skirtas vaikams išlaikyti, tenkinimo eilės fizinio asmens bankroto byloje klausimas, t. y. nebuvo sprendžiama dėl draudiko, įgijusio regreso teisę į draudėją pagal TPVCAPDĮ nuostatas, reikalavimo tenkinimo eilės ar galimumo nurašyti šį reikalavimą klausimas. Pažymėtina, kad VSDFV regresinės prievolės pobūdis yra apibrėžtas Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme, kurio 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, išmokėtos išmokos ir apskaičiuoti delspinigiai iš skolininko išieškomi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais ir terminais. Išmokų administratoriaus sprendimas iš skolininko išieškoti išmokėtas išmokas ir (arba) delspinigius kartu yra vykdomasis dokumentas, vykdomas CPK nustatyta tvarka. Taigi VSDFV regresinio reikalavimo į skolininką turinys nėra tapatus draudiko regresiniam reikalavimui į draudėją pagal TPVCAPDĮ. Dėl to kasacinio teismu išaiškinimu 2020 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-823/2020 nagrinėjamoje byloje remtis negalima.

24. Nagrinėjamoje byloje yra reikšminga tą kasacinio teismo praktika, kurioje yra išaiškintos draudiko ir draudėjo teisės ir pareigos pagal TPVCAPDĮ. Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011). Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).

25. Eismo įvykio padarymo metu galiojusio TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis: 1) vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; 2) vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; 3) padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę; 4) pasišalino iš įvykio vietos; 5) padarė žalos tyčia.

26. Nurodytas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atvejų sąrašas yra baigtinis, jame nėra nustatyta, kad draudikas turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu žala padaryta nusikalstama veika. Pagrindas, dėl kurio suinteresuotam asmeniui Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimu iš pareiškėjo buvo priteista 168 685,11 Eur draudimo išmoka regreso tvarka, buvo aplinkybė, kad pareiškėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o ne aplinkybė, kad dėl eismo įvykio pareiškėjas teismo nusprendžiu buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką.

27. FABĮ 29 straipsnio 7 dalies nuostata, jog nenurašomi reikalavimai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, įstatyme įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2017 m. gegužės 19 d. nutarimu pripažinus, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d., 2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Šiame nutarime konstatuota, kad fizinio asmens bankroto procesu būtų neteisinga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo nusikalstama veika žalą padariusio asmens interesai, inter alia (be kita ko), jo siekis grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, būtų ginami labiau negu tokią žalą patyrusio asmens teisės, t. y. jo teisė gauti teisingą patirtos žalos atlyginimą, kuriuo bent iš dalies būtų atkurta padėtis, buvusi iki nusikalstamos veikos padarymo. Tokiu teisiniu reguliavimu, kai, pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, likę nepatenkinti reikalavimai atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą nurašomi, būtų sudaromos prielaidos žalą padariusiam asmeniui turėti naudos iš savo padarytos nusikalstamos veikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-1075/2021).

28. Taigi FABĮ 29 straipsnio 7 dalies nuostata yra skirta apginti žalą patyrusių asmenų teises. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tiesiogiai žalą patyrusiems ir nukentėjusiesiems nuo pareiškėjo sukelto eismo įvykio asmenims žalą atlygino suinteresuotas asmuo, sumokėdamas nuketėjusiesiems draudimo išmokas pagal TPVCAPDĮ nuostatas. Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ paskirtis bei esmė ir yra, kad dėl eismo įvykių žalą patyrusių asmenų teisės į patirtos žalos atlyginimą būtų užtikrintos, gaunant apdraustos transporto priemonės draudiko draudimo išmoką. Tuo tarpu draudiko ir draudėjo, kuris gali būti ir už žalą atsakingu asmeniu, tarpusavio santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ nustatytos abipusės teisės ir pareigos, nes draudėjas už šią suteikiamą apsaugą moka draudikui periodines draudimo įmokas. Dėl to negalima teigti, kad draudiko reikalavimo teisė į draudėją (žalą padariusį asmenį) yra tapati, kaip ir tiesiogiai žalą patyrusio nukentėjusio asmens. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad draudimo bendrovės reikalavimas, kaip pareikštas pareiškėjui regreso, o ne subrogacijos, tvarka, fizinio asmens bankroto proceso metu gali būti nurašomas (FABĮ 29 straipsnio 7 dalis). Kadangi suinteresuoto asmens 166 285,11 Eur dydžio reikalavimas gali būti nurašomas, pripažintina, kad pareiškėjas yra nemokumus pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį).

29. Teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).

30. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas detaliai tyrė visus byloje esančius duomenis apie pareiškėjo turtinę padėtį, jo sveikatos būklę, kitus atliktus veiksmus, galinčius turėti įtakos skolų kreditoriams mokėjimui. Pareiškėjo su sutuoktine (duomenys neskelbtini) sudaryta vedybų (povedybinę) sutartį, pagal kurią buvo susitarta, kad visas kiekvieno sutuoktinio įgytas turtas po šios sutarties sudarymo bus jo asmeninė nuosavybė, nepripažintina pažeidžiančia suinteresuoto asmens teises, nes draudiko teisės į skolos išieškojimą nebuvo apribotos. Pareiškėjas paaiškino, kad sutartis buvo sudaryta po eismo įvykio dėl to, kad būtų išsaugota santuoka. Pažymėtina, kad santuokos nutraukimo atveju suinteresuoto asmens galimybės išsiieškoti skolą iš pareiškėjo būtų tokios pačios, kaip ir esant sudarytai povedybinei sutarčiai. Tuo tarpu, atskirojo skundo argumentas, kad pareiškėjas turi galimybę tam tikras pajamas gauti per sutuoktinę, tėra tik suinteresuoto asmens prielaida.

31. Aplinkybė, kad pareiškėjas yra įsigijęs prekių, skirtų automobilių priežiūrai ir kosmetikai, nėra pakankama konstatuoti fakto, kad pareiškėjas toliau verčiasi individualia veikla. Tuo tarpu duomenys apie pareiškėjo amžių ((duomenys neskelbtini)), sveikatą ((duomenys neskelbtini)), gaunamas pajamas patvirtina, kad suinteresuotam asmeniui atlyginta 2 400 Eur skolos dalis atitinka pareiškėjo galimybes ir nepatvirtina jo galimo nesąžiningumo.

32. Teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių lošimų ir kitų) (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 3 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 3 punktui taikyti teisiškai reikšmingas yra įpročių, kurie vertintini kaip žalingi, faktas. Asmuo neįgyja teisės bankrutuoti, jei teismas nustato, kad jis tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių. FABĮ nepateiktas baigtinis žalingų įpročių sąrašas. Teismas turi diskreciją, įvertinęs konkrečios bylos duomenis, nuspręsti, ar tam tikri asmens įpročiai kvalifikuotini kaip žalingi FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 3 punkto prasme. Kartu teismas turi pareigą nustatyti, ar būtent šie žalingi įpročiai suponavo asmens nemokumą arba turėjo lemiamą įtaką tam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-313/2021).

33. Žalingas įprotis Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje apibrėžiamas kaip susiformavęs polinkis, kuris kenkia žmogaus sveikatai ar jo socialiniam gyvenimui (šeiminiams santykiams, darbui), kartais – aplinkiniams. Dažniausiai pasitaikantys žalingi įpročiai – įvairios priklausomybės, pvz., piktnaudžiavimas alkoholiu (alkoholizmas), nesveikais maisto produktais, rūkymas, narkotinių, toksinių, psichotropinių ir kitų psichologinę priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas (narkomanija), taip pat psichologinė priklausomybė nuo azartinių lošimų, kompiuterinių žaidimų (žr. <https://www.vle.lt/straipsnis/zalingas-iprotis/>).

34. Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. kovo 21 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. I-65-1207/2024 buvo nustatyta, kad eismo įvykį pareiškėjas sukėlė, būdamas neblaivus, jam nustatytas 1,15 promilių neblaivumas, antru tikrinimu – 1,05 promilių. Tačiau vien tik šis atvejis, nepaisant sukeltų pasekmių, nereiškia, kad pareiškėjas turėjo žalingą įprotį vartoti alkoholį. Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas nurodė, jog alkoholį vartojo ryte, prieš 11 val., taip pat nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį turėjus žalingą įprotį, nes šie duomenys yra tik apie vieną įvykį. Taip pat aptariamo nuosprendžio 3.7 punkte yra nurodyta, kad pareiškėjas nėra baustas už teisei priešingas veikas, susijusias su alkoholio vartojimu. Taigi iki eismo įvykio jokių kitų duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad pareiškėjas būtų turėjęs žalingą įprotį piktnaudžiauti alkoholiu, byloje nėra.

35. Nagrinėjamoje byloje esančioje (duomenys neskelbtini). Jokių kitų duomenų apie pareiškėjo turimą įprotį piktnaudžiauti alkoholiu, kuris būtų buvęs ar tęstųsi ir po eismo įvykio, byloje nėra. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra duomenų, jog bylos faktinė situacija atitiktų FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 3 punkto taikymo sąlygas. Taigi bankroto byla pareiškėjui buvo iškelta pagrįstai.

36. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Netenkinti suinteresuoto asmens ADB „Compensa Vienna Insurance Group” atskirojo skundo.

Palikti Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutartį nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.