- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-22
- Bylos Nr.
- 2A-894-390/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė, Algimantas Kukalis, Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- R. B.
- Atsakovas
- UAB „Torlina“
- Kategorijos
- 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
KAUNO APYGARDOS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 22d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Algimanto Kukalio (pirmininkaujantis ir pranešėjas) ir Virginijos Lozoraitytės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2778-540/2012 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovei UAB „Torlina“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. B. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti UAB „Torlina“ įsakymą atleisti ieškovą iš darbo už pravaikštas ir grąžinti jį į UAB „Torlina“ užimamas tas pačias pareigas bei įpareigoti UAB „Torlina“ sumokėti kompensaciją už priverstines pravaikštas nuo atleidimo momento iki teismo sprendimo atstatyti ieškovą į pareigas, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad ieškovas nuo 2001 m. spalio 16 d. dirbo UAB „Torlina“ metalų supirkimo aikštelėse. Per visą darbo laiką jokių priekaištų iš darbdavio pusės nebuvo gavęs. 2009 metų spalio mėn. ieškovas išėjo į motinystės (tėvystės) atostogas. 2012 m. rugpjūčio 28 d. turėjo pasibaigti 3 metai minėtų atostogų. 2012 m. rugpjūčio 27 d. ieškovas pasiskambino UAB „Torlina“ personalo darbuotojai R. D. ir paklausė ar jam priklauso kasmetinės atostogos. R. D. jam pasakė, kad jam priklauso kasmetinės atostogos dar iki 2012 m. lapkričio 19 d. Pokalbio metu susitarė, kad R. B. parašys prašymą atostogoms ir jį paduos Gargžduose esančio UAB „Torlina“ padalinio aikštelės vedėjui. Ieškovas prašymą nuvežė į aikštelę ir paliko aikštelės darbininkui. Vėliau kalbėjosi su R. M., kuris patvirtino, kad jo prašymą gavo ir išsiuntė į Kauną. 2012 m. rugsėjo 4 d. į namus gavo du laiškus, iš kurių sužinojo, kad viename iš jų buvo prašoma pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą, o kitame, kad yra atleistas iš darbo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas iš užimamų pareigų atleistas pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. (už pravaikštas). Nurodė, jog ieškovas, palikęs prašymą aikštelės Gargžduose darbuotojui, bei matęs, kad pastarasis prašymą padėjo ant aikštelės vadovo stalo bei vėliau R. M. patvirtinus, kad R. B. prašymą gavo, daugiau iki jo atleidimo dienos neskambino į bendrovę bei nesidomėjo ar jo prašymas patenkintas ir jis išleistas kasmetinių atostogų. Apie tai, kad bendrovėje atostogų suteikimo darbuotojams klausimo sprendimas būtų buvęs priskirtas darbuotojai R. D., ieškovas jokių patikimų įrodymų nepateikė. Teismas sprendė, jog R. B., neturėdamas UAB „Torlina“ direktoriaus sutikimo suteikti ieškovui kasmetines atostogas nuo 2012 m. rugpjūčio 28d., ir nuo minėtos datos nevykdamas į darbą, neatvyko į darbą be svarbių priežasčių nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., t.y. įvykdė darbo drausmės pažeidimą, kuris laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu (DK 235 str. 1 d. 9 p.), dėl kurio darbdavys-atsakovas turėjo pagrindą taikyti LR DK 237 str. nurodytą drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. Teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad iš ieškovo nebuvo raštu tinkamai per protingą ir pakankamą laiką pareikalauta pasiaiškinti, nedaro jo atleidimo iš darbo neteisėto ir nėra pagrindas panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
Apeliaciniu skundu ieškovas panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Sprendimas buvo priimtas neišsamiai ir nepakankamai ištyrus visas byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teismas neteisingai vertino įrodymus, kad atsakovė, skirdama pačią griežčiausią drausminę nuobaudą ieškovui, nesiaiškino ieškovo tariamai padaryto pažeidimo aplinkybių – darbo drausmės pažeidimo sunkumo, kad atsakovei nebuvo sukeltos pasekmės, nebuvo nustatyta ieškovo kaltė, neatsižvelgė į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau, teismas neteisingai vertino, kad atsakovė nustatyta tvarka visiškai nesuteikė termino ieškovui pasiaiškinti dėl tariamai nustatytų pažeidimų. Taip pat nevertino, kad tarp atsakovės ir ieškovo jau buvo pašliję santykiai po nustatyto fakto apie tai, kad atsakovė bandė atleisti buvusią įmonės darbuotoją V. S.. Teismas neįvertino, kad atsakovė skyrė pačią griežčiausią drausminę nuobaudą, kuri yra neadekvati padarytam darbo drausmės pažeidimui.
Teismo argumentas, kad R. M. (aikštelės vedėjui) nebuvo žinomos ieškovo neatvykimo į darbą priežastys neatitinka šioje byloje nustatytų ir konstatuotų faktinių aplinkybių protokole esančių duomenų, kuriuos patvirtina kompaktinėje plokštelėje užfiksuoti garso įrašai. Užfiksuoti pokalbiai su darbuotojais R. D. ir R. M. pagrindžia, kad ieškovas savo aktyviais veiksmais kreipėsi į įmonės administraciją, domėjosi dėl jam priklausančių atostogų, parašė prašymą, taip pat jį laiku ir tinkamai pateikė, šie nustatyti faktai rodo, kad ieškovas elgėsi apdairiai ir atsakingai ir buvo įsitikinęs, kad atostogos jam bus suteiktos, taip pat, kad R. M. ne tik kad žinojo ieškovo neatvykimo į darbą priežastis, bet pats patvirtino, kad ieškovo pareiškimą gavo ir išsiuntė į Kauną R. D..
Teismo argumentas, kad bendrovėje atostogų suteikimo klausimo sprendimas nebuvo priskirtas darbuotojos R. D. kompetencijai neatitinka teismo posėdžio metu nustatytų faktinių aplinkybių. R. D. teisme paaiškino, kad visi klausimai, susiję su darbuotojų išleidimu į atostogas, buvo jos darbas ir kompetencija. Šį faktą teismo posėdžio metu patvirtino ir apklausta liudytoja V. S., kuri įmonėje dirbo ne vienerius metus. Taip pat LR Darbo inspekcijos Kauno skyriaus patikrinimo raštas Nr. APS-2-10325(922). Ieškovas R. D. nurodymu parašė prašymą dėl atostogų suteikimo, ir kaip buvo nurodyta, pateikė R. M.. Ieškovas, laikydamasis subordinacijos vadovui neskambino, nes įmonėje buvo įprasta tvarka visus atostogų klausimus spręsti per R. D..
Pagrindinis įmonės akcininkas ir vadovas yra ieškovo pusbrolis. Teismas nevertino liudytojos V. S. žodinių parodymų teisme, kad ieškovo santykiai su įmonės pagrindiniu akcininku (vadovu) tapo konfliktiniais nuo tada, kai iš įmonės buvo mėginama atleisti V. S. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą be pagrindo. Tai patvirtina LR Darbo inspekcijos Kauno skyriaus patikrinimo raštas Nr. APS-2-10325(922).
Teismo argumentas dėl aplinkybės, kad atsakovas pažeidė LR DK 240 str., ir dėl to nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą ieškovui, šioje byloje išaiškintas neišsamiai. DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbdavio pareiga prieš skiriant drausminę nuobaudą raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Darbdavio rašte turi būti nurodytas protingas terminas darbuotojui pateikti pasiaiškinimą raštu, kuriame turi būti darbdavio įvardinti padaryti darbo drausmės pažeidimai, dėl kurių darbuotojas turi pateikti pasiaiškinimus, pasiūlymas darbuotojui pasiaiškinime nurodyti visas aplinkybes, turinčias reikšmės drausminės nuobaudos taikymui. Darbuotojo rašytinis pasiaiškinimas dėl darbo drausmės pažeidimo yra svarbi drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo garantija. Šios garantijos nepaisymas trukdo tinkamai ištirti darbo drausmės pažeidimą ir drausminės nuobaudos skyrimo sąlygas bei parinkti drausminę nuobaudą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 25 d., nutartis Nr. 3K-3-59/2006. Šių reikalavimų atsakovas nesilaikė. Šis pažeidimas įrodo atsakovo išankstinį nusistatymą prieš ieškovą.
Teismas nepagrįstai sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis Nr.3K-3-446/2003; 3K-3-1298/2002; 3K-3-590/2004, kadangi nagrinėjamos bylos ir minėtų nutarčių faktinės aplinkybės yra skirtingos.
Teismas neanalizavo ir nevertino LR DK 238 straipsnyje nustatytų aplinkybių, reikšmingų drausminei nuobaudai taikyti pagal DK 237 straipsnio 1 dalį. Teismas nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, nes nevertino atsakovo parinktos nuobaudos adekvatumo tariamai padarytam darbo drausmės pažeidimui. Vertinant nustatytas byloje aplinkybes, atsižvelgtina į tai, kad nors ir ieškovas tariamai padarė darbo drausmės pažeidimą, tačiau byloje nenustatyta, kad padarytas darbo drausmės pažeidimas sukėlė atsakovui neigiamas pasekmes. Bylos duomenys liudija, kad iki išėjimo į tėvystės atostogas ieškovas savo darbines funkcijas vykdė ir elgėsi tinkamai. Ieškovas darbo drausmės pažeidimą tariamai padarė savalaikiai neatvykdamas į darbą po tėvystės atostogų, šį pažeidimą padarė ne tyčia, nes buvo klaidingai informuotas, kad jam bus suteiktos atostogos. Be to šioje byloje faktinės aplinkybės įrodo, kad ieškovas sprendė klausimą dėl atostogų suteikimo su atsakingais už tai įmonės darbuotojais ir dėl to negalima teigti, kad elgėsi neatsakingai ir neapdairiai. Vertinant nustatytų aplinkybių visumą, ieškovas pagrįstai buvo visiškai tikras, kad jam atostogos suteiktos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
Atsakovas nesutinka su ieškovo nurodomomis faktinėmis aplinkybėmis, kad jis pateikė bendrovės administracijai prašymą suteikti jam atostogas, ir kad atostogos jam buvo suteiktos bendrovės raštvedei R. D. patenkinus jo prašymą. Bet kurioje bendrovėje, tame tarpe ir UAB „Torlina“, iš esmės negali būti nustatyta tokia tvarka, kad darbuotojai patys nusprendžia kada pradėti atostogauti. Atostogų suteikimo tvarka yra išdėstyta Bendrovės darbo tvarkos taisyklėse. Taisyklių 8.16. punkte nurodyta, kad atostogos darbuotojams suteikiamos pagal metų pradžioje sudaromą atostogų grafiką. Grafikas sudaromas pagal darbuotojų pateikiamą informaciją apie pageidaujamą atostogų laiką. Tokia tvarka reiškia, kad nei vienas darbuotojas pats savaime nenustato savo atostogų pradžios, nes atsižvelgiant į darbuotojų pageidavimus, sudarytą atostogų grafiką tvirtina bendrovės direktorius. Jei darbuotojas nepateikia informacijos apie pageidaujamą atostogų laiką, jo prašymas suteikti atostogas yra sprendžiamas individualiai.
Šalies argumentai
Ieškovas nebuvo nurodytu laiku pateikęs savo pageidavimų dėl atostogų suteikimo, todėl jam priklausančių atostogų suteikimo klausimas turėjo būti sprendžiamas atskirai. UAB „Torlina“ administracija yra Kaune, o ieškovo darbo vieta Klaipėdos rajone. Akivaizdu, kad bet kuris apdairus ir protingas asmuo turėjo suprasti, jog atostogų suteikimo klausimas negali būti išspręstas betarpiškai prašymo padavimo momentu. Net jei ieškovo darbo vieta sutaptų su bendrovės administracijos buvimo vieta, jis, ketindamas pateikti prašymą atostogoms, privalėtų ateiti į darbą, pateikti prašymą ir vykdyti darbines funkcijas, kol bus išspręstas atostogų suteikimo klausimas. Yra aišku, kad bet kuriuo atveju atostogos negalėtų būti suteiktos tą pačią dieną, t.y. prašymo padavimo dieną įskaitant kaip pirmąją atostogų dieną. Ieškovas negalėjo turėti pagrindo manyti, kad UAB „Torlina“ direktorius, gavęs jo prašymą suteikti jam atostogas, suteiks jas atbuline data, nes pasirinkus tokį tolimą ir sveika logika nepagrįstą prašymo įteikimo kelią (ieškovas - darbininkas - aikštelės vedėjas - raštvede - direktorius), geriausiu atveju atostogų suteikimo klausimas galėjo būti išspręstas iki darbo dienos pabaigos - nesant jokių administracinių, technologinių ir darbo organizavimo kliūčių, atostogos ieškovui galėjo būti suteiktos tik nuo sekančios dienos. Tačiau, įvertinant tuometinę padėtį, ieškovas realiai atostogų būtų buvęs išleistas ne anksčiau kaip rugsėjo mėnesio viduryje.
Ieškovas įrodinėjo, kad prašymą suteikti jam atostogas jis pateikė 2012 m. rugpjūčio 28 d. ryte, paduodamas kažkokiam aikštelės darbininkui, kad šis perduotų aikštelės vedėjui R. M., o šis savo ruoštų perduotų UAB „Torlina“ raštvedei R. D.. Pagal kompetencija, R. D. dar turėjo perduoti prašymą direktoriui V. J.. Proceso metu nustatyta, kad ieškovo prašymo direktorius negavo, todėl neturėjo pagrindo spręsti atostogų suteikimo ieškovui klausimo. Kur dingo ieškovo prašymas, ir ar iš viso jis buvo paduotas, nebuvo nustatyta. Ieškovas neteisingai nurodo, kad aikštelės vedėjas R. M. patvirtino gavęs jo prašymą dėl atostogų. Jokie įrodymai byloje šios aplinkybės nepatvirtina. R. M. buvo kviestas apklausai liudytoju, tačiau neįteikus jam šaukimo, neatvyko. Teismui pasiūlius pakartotinai kviesti liudytoją, ieškovas atsisakė, nuspręsdamas nesiremti jo parodymais. Ieškovo pateikti telefoninių pokalbių įrašai, nesvarstant jų gavimo teisėtumo klausimo, taip pat nepatvirtina šios aplinkybės. Tačiau net jei ir būtų nustatytas prašymo dėl atostogų suteikimo padavimo faktas, jis savaime nereikštų ieškovo teisės atostogauti nuo prašyme nurodytos datos.
Ieškovas nepagrįstai sureikšmina aplinkybę, kad jis neturėjo galimybės pasiaiškinti darbdaviui dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo. Atsakovas proceso metu nurodė, kai tuo atveju, jei ieškovas net ir po atleidimo iš darbo būtų pateikęs paaiškinimą dėl padarytų pravaikštų, kuriame būtų nurodytos tikrai svarbios aplinkybės (pavyzdžiui, liga, trauma ar kt.), UAB „Torlina“ direktorius turėjo visas galimybes savo įsakymą atšaukti, ir taip būtų pasielgęs, nes nurodytu ieškovo padarytų pravaikštų ir atleidimo iš darbo laiku bei iš karto po to, buvo didelis darbo jėgos poreikis. Tačiau ieškovas jokio paaiškinimo nepateikė, o jei ir būtų pateikęs, nurodant tokias aplinkybes, kurios buvo vėliau išdėstytos jo ieškinyje, atsakovas priimto įsakymo dėl ieškovo atleidimo nebūtų atšaukęs. Dėl šių priežasčių matyti, kad ieškovo pasiaiškinimas nebūtų turėjęs jokios įtakos darbdavio sprendimui atleisti jį iš darbo už pravaikštas. Todėl formalus procedūros neišlaikymas - atleidimas iš darbo už pravaikštas nesulaukus darbuotojo paaiškinimo, neturėtų savaime paneigti paties šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo.
Šalies argumentai
Ieškovas tiek teismo proceso metu, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo, kad prieš metus laiko UAB „Torlina“ bandė atleisti iš darbo jo sugyventinę V. S.. Jo teigimu, dėl šio įvykio, neva tai, buvo pašliję ieškovo ir atsakovo santykiai. Iš tikrųjų, 2011 metais Kauno rajono apylinkės teisme buvo pradėta civilinė byla Nr. 2-2874-540/2011 pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui UAB „Torlina“ dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir išeitinės išmokos priteisimo. Pasibaigus atostogų laikui 2011 m. rugpjūčio 26 d., ieškovė V. S. į savo darbo vietą negrįžo, apie atsisakymo dirbti priežastis darbdaviui nepranešė, todėl buvo atleista iš darbo už pravaikštas. Proceso metu paaiškėjus, kad dėl bendrovės buhalterijos darbuotojo klaidos vėliau nei priklauso pagal įstatymą sumokėjus V. S. darbo užmokestį už kasmetines atostogas, atostogos automatiškai prasitęsė (DK 176 str.), civilinė byla buvo užbaigta 2011 m. lapkričio 18 d. teismui patvirtinus šalių taikos sutartį. Atsakovo nuomone, ši ieškovo sugyventinės V. S. byla galėjo būti paskata ieškovui bandyti dirbtinai sukurti kažkokią panašią situaciją, išprovokuoti darbdavį ir tokiu būdu pasipelnyti. Ieškovas žinodamas savo sugyventinės V. S. ir UAB „Torlina“ bylos aplinkybes, turėjo aiškiai suprasti, kad UAB „Torlina“ administracija principingai kontroliuoja darbo drausmę, o už pravaikštas visais nepateisinamais atvejais atleidžia iš darbo. Panašu, kad ieškovas to ir siekė - kad būtų atleistas iš darbo, o vėliau, manipuliuojant iš anksto pasirūpintais įrodymais - telefoninių pokalbių įrašais, pripažinti jo atleidimą neteisėtu ir priversti darbdavį sumokėti jam nepelnytą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Apeliantas apeliaciniame skunde argumentuoja, kad teismas nagrinėdamas bylą netinkamai ištyrė faktines bylos aplinkybes, neteisingai taikė DK 240 straipsnį ir nepagrįstai nepripažino, jog ieškovui darbdavys taikė per griežtą drausminę nuobaudą ir atleido jį iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Apeliantas įsitikinęs, kad teismas nagrinėdamas bylą neanalizavo DK 238 straipsnyje nurodytų aplinkybių drausminei nuobaudai taikyti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto apeliacinio skundo argumentais.
Nevienkartinėje kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui. Drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas (DK 234, 235 straipsniai) arba įstatymuose nustatyta kita pražanga. Šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo samprata įtvirtinta DK 235 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies 9 punktą neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) pripažįstamas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ir yra pagrindas darbuotoją atleisti iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. DK 136 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal šio straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. DK 238 straipsnyje nustatyta, kad, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Pagal DK 242 straipsnio 2 dalį darbo ginčą nagrinėjantis organas turi teisę nuobaudą panaikinti atsižvelgdamas į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, aplinkybes, kuriomis jis padarytas, darbuotojo ankstesnį darbą ir elgesį, į tai, ar drausminė nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą, ar buvo laikytasi nuobaudai skirti nustatytos tvarkos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali būti konstatuotas tik esant šių sąlygų visetui: 1) darbuotojas neatvyksta į darbą per visą darbo dieną (pamainą); 2) darbuotojas neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių. DK nepateikia priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašo, taigi jų svarba kiekvienu konkrečiu atveju vertintina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priima civilinėje byloje A. J. v. UAB „AKTKC“, bylos Nr. 3K-3-657/2005; kt.). Teismas, nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, be kitų aplinkybių, patikrina ir DK 238 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kuriuos darbdavys privalo vykdyti, skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, laikymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 5 d. nutartis, priima civilinėje byloje M. R. v. AB „Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-13/2005; ir kt.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas nuo 2001 m. spalio 16 d. dirbo pas atsakovę svėrėju-priėmėju. 2012 m. rugpjūčio 31 d. atsakovės įsakymu Nr. P-156 ieškovas atleistas iš darbo nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (už pravaikštas). Nustatyta, kad ieškovas į darbą pas atsakovę be svarbių priežasčių neatvyko 2012 m. rugpjūčio 28 - 30 dienomis. Atsakovė tokį ieškovo neatvykimą į darbą traktavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą ieškovo ieškinio netenkino konstatuodamas, kad ieškovas nėjo į darbą nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nors tai privalėjo daryti, nesidomėjo ar jo prašymas dėl kasmetinių atostogų suteikimo yra patenkintas, ieškovas buvo nepakankamai rūpestingas, apdairus, atidus ir tinkamai neatliko savo darbinių pareigų ir padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, ieškovui paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir darbdavys turėjo pagrindą ieškovą atleisti iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Teisėjų kolegija tokioms teismo nustatytoms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms pritaria.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą teisėtumą, aktualus priežasčių, dėl kurių ieškovas nebuvo darbe, svarbumas bei paskirtos drausminės nuobaudos adekvatumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatytų bylos faktinių aplinkybių kontekste pagrįstai ieškovo neatvykimą į darbą įvertino kaip neatvykimą be svarbių priežasčių ir teisingai ieškovo nebuvimą darbe kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo veiksmai nepasidomėjimas dėl prašymo apie kasmetines atostogas išsprendimo, nebuvimas darbe negavus darbdavio patvarkymo dėl kasmetinių atostogų jam suteikimo, atitinka drausminės nuobaudos skyrimo tikslus ir sunkumą. Taip pat faktiniai bylos duomenys rodo, kad ieškovas prašymo raštu dėl jam kasmetinių atostogų suteikimo darbdaviui apskritai nebuvo pateikęs. Ieškovo aiškinimas, kad tokį prašymą jis 2012 m. rugpjūčio 28 d. buvo pateikęs kitiems bendrovės darbuotojams, kad pastarieji perduotų jį bendrovės vadovui yra neįtikinamas. Apklausti teismo posėdžio metu liudytojai, kurių parodymais ieškovas bandė įrodinėti prašymo pateikimo faktą tokio fakto taip pat nepatvirtina. Esant tokiems faktiniams duomenims darytina išvada, kad pats ieškovas elgėsi neatsakingai, neapdairiai ir nerūpestingai, nesilaikė darbo drausmės ir tinkamai neatliko darbuotojo pareigų numatytų DK 228 straipsnyje.
Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime pažymėjo, kad ieškovui nebuvo sudarytos protingos ir pakankamos sąlygos paaiškinti neatvykimo į darbą priežastis ir pagrįstai buvo konstatuota aplinkybė, jog darbdavys netinkamai įgyvendino DK 240 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Tačiau teismui nustačius patį drausmės pažeidimą ir konstatavus, jog padarytas drausmės pažeidimas atitinka padaryto pažeidimo sunkumui, teismas pagrįstai nurodė, kad dėl to nėra pagrindo naikinti ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą. Teismas tokias aplinkybes konstatuodamas turėjo pagrindą darydamas išvadas remtis jau suformuota Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika.
Atkreiptinas dėmesys, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadas dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo daro pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, Teismas priimdamas sprendimą įvertina atskirų įrodymų įrodomąją reikšmę bei jų visetą ir iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje IĮ „Tinkreta“ v. UAB „Vikva“, bylos Nr. 3K-3-46/2012; 2012 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. S. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-348/2012; kt.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir nustatė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir įrodymų įvertinimo taisyklių nepažeidė bei nepripažinęs ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtu priėmė teisingą sprendimą. Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno rajono apylinkės teismo 2012m. gruodžio 27d. sprendimą palikti nepakeistą.