Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos S. K. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjai fizinio asmens bankroto bylą, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. K. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė SEB bankas, akcinė bendrovė DNB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „SB lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė „Mokilizingas“, antstolis A. S., antstolė B. T., antstolė M. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja 2016-05-16 kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėja nurodė, kad 2003-09-23 su AB SEB banku sudarė kredito sutartį, pagal kurią jai buvo suteiktas kreditas būstui remontuoti ir statybinėms medžiagoms įsigyti, o įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymui užtikrinti bankui buvo įkeistas pareiškėjai priklausantis nekilnojamasis turtas. Pareiškėja nurodė ir tai, kad 2007-10-23 su AB DNB Nord banku sudarė kredito sutartį, kuri 2010-11-05 buvo pakeista ir pagal kurią bankas suteikė pareiškėjai 140 755 Eur dydžio vartojimo kreditą. 2007-03-07 ir 2008-05-23 pareiškėja su AB banku Snoras sudarė naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutartis, o 2008-09-02 tarp UAB „Ūkio banko lizingas“ ir pareiškėjos buvo sudaryta kortelės su kredito limitu sutartis. Pareiškėja paaiškino, kad iš kreditorių pasiskolintos lėšos buvo naudojamos gyvenimo sąlygoms pagerinti, o dalis šių lėšų buvo perskolintos. Pareiškėja teigė, kad kredito sutarčių sudarymo metu jis gaudavo pakankamai pajamų, todėl manė, jog sugebės laiku ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Pareiškime nurodoma, kad dėl pasikeitusios ekonominės situacijos, infliacijos, darbo vietos pasikeitimo ir pajamų sumažėjimo pareiškėja tapo nemoki ir nebegali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Pareiškėja paaiškino, kad šiuo metu jai nuosavybės teise priklauso butas, kurio vidutinė rinkos vertė yra 49 019 Eur, bei parkingo patalpos, kurių vertė 4 849,59 Eur, kito registruoto turto ji neturi. Pareiškėja nurodė ir tai, kad jos būtiniesiems poreikiams patenkinti per mėnesį yra reikalinga 350 Eur suma. Dėl to pareiškėja teismo prašė iškelti jai fizinio asmens bankroto bylą, bankroto administratore paskirti L. B., nustatyti pareiškėjai teisę naudotis 350 Eur dydžio suma kas mėnesį savo būtiniausiems poreikiams patenkinti bei patvirtinti 600 Eur sumą, kurią bankroto administratorė turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-06-23 nutartimi pareiškimo netenkino ir atsisakė pareiškėjai iškelti bankroto bylą. Teismas nustatė, kad visų pareiškėjos įsiskolinimų kreditoriams bendra suma yra 114 921,35 Eur. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), bei parkingo patalpa, esanti (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nuo 2015-07-03 pradėjo dirbti ir gauna 500 Eur dydžio darbo užmokestį. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja 2008-04-03 savo broliui R. K. paskolino 101 367,01 Eur (350 000 Lt) sumą, kurią jis neprotestuotinu vekseliu įsipareigojo grąžinti iki 2012-12-30. Įvertinęs pareiškėjos turtinę padėtį teismas padarė išvadą, kad pardavusi nuosavybės teise priklausantį turtą bei susigrąžinusi skolą iš brolio R. K., pareiškėja turi realią galimybę atsiskaityti su savo kreditoriais, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėja yra moki. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėja jau 2012 metų pabaigoje galėjo reikalauti skolos grąžinimo iš brolio ir išvengti įsiskolinimo kreditoriams didėjimo, tačiau iki šiol jokių veiksmų dėl savo reikalavimo teisės įgyvendinimo ji nesiėmė. Teismas pažymėjo, jog šis pareiškėjos neveikimas patvirtina jos nesąžiningumą ir sąmoningą siekį didinti įsipareigojimus savo kreditoriams. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas sprendė, jog bankroto bylos iškėlimas pareiškėjai prieštarautų LR fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) tikslams, todėl atsisakė pareiškėjai iškelti bankroto bylą.

Atskiruoju skundu pareiškėja S. K. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-06-23 nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja yra moki. Apeliantė teigė, kad pardavus jai priklausantį nekilnojamąjį turtą nebūtų galima padengti įsipareigojimų kreditoriams, o išieškojimas pagal R. K. išduotą vekselį realiai nebūtų įmanomas, nes jos brolis neturi jokio turto, iš kurio būtų galima patenkinti pareiškėjos reikalavimus. Teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėja buvo nesąžininga. Skunde nurodoma, kad R. K. neturi jokio turto, iš kurio galėtų grąžinti skolą pareiškėjai, todėl priverstinio skolos išieškojimo proceso pradėjimas būtų tik nepagrįstai padidinęs pareiškėjos išlaidas, o ne užtikrinęs realų skolos išieškojimą.Teismas nepagrįstai apie procesą neinformavo pareiškėjos kreditorės AB „Energijos skirstymo operatorius“.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo AB DNB bankas prašo atskirąjį skundą atmesti, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-06-23 nutartį palikti nepakeistą. Suinteresuotas asmuo nurodė, jog pareiškėjos nemokumą sukėlė jos pačios nesąžiningi veiksmai, nes prisiimdama skolinius įsipareigojimus kreditoriams pareiškėja neįvertino savo galimybių ir nesiejo savo išlaidų su gaunamomis pajamomis. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad pareiškėja turi realią galimybę atsiskaityti su kreditoriais pardavusi jai priklausantį nekilnojamąjį turtą ir išieškojusi skolą iš savo brolio. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad skolindama didelę pinigų sumą savo broliui pareiškėja apsunkino savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais ir tuo pažeidė jų teises. Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329, 338 str.).

Apeliantė skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja yra moki. Apeliantė teigė, kad pardavus jai priklausantį nekilnojamąjį turtą nebūtų galima padengti įsipareigojimų kreditoriams, o išieškojimas pagal R. K. išduotą vekselį realiai nebūtų įmanomas, nes jos brolis neturi jokio turto, iš kurio būtų galima patenkinti pareiškėjos reikalavimus. Su šia skundo nuostata galima sutikti. FABĮ 2 str. 2 d. nustato, kad fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (MMA). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pripažįstant, kad asmuo yra nemokus, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) asmens skolos, kurių mokėjimo terminai suėję, turi viršyti įstatyme nustatytą dydį, 2) asmuo nebegali įvykdyti šių įsipareigojimų, tai yra jo turimo turto, gaunamų (realiai tikėtinų gauti) pajamų, nepakanka skoloms grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-248/2015). Teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą, tai yra teismas turi įvertinti asmens galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus perspektyvas per konkretų, teismo vertinimu, protingą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015-04-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015 ir kt.).

Iš byloje esančių duomenų apie pareiškėjos skolinius įsipareigojimus, kurių mokėjimo terminai yra suėję, nustatyta, kad pareiškėja kreditoriui AB DNB bankui yra skolinga 64 459,23 Eur, UAB „Energijos skirstymo operatorius“ – 3 751,68 Eur, UAB „Mokilizingas“ – 3 542,85 Eur, UAB „SB lizingas“ - 2 375,04 Eur, antstolei M. B. – 742,16 Eur, antstoliui A. S. – 2 955,20 Eur. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjos įsiskolinimas AB SEB bankui sudaro 45 32 ,76 Eur, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjos ir AB SEB banko sudaryta kredito sutartis būtų nutraukta. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), bei parkingo patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), taip pat 101 367,01 Eur (350 000 Lt) dydžio reikalavimo teisė R. K. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl pareiškėjos mokumo grindė apeliantės turimo nekilnojamojo turto verte ir jos reikalavimo teisės R. K. dydžiu, todėl sprendė, jog pardavusi nekilnojamąjį turtą ir išieškojusi skolą, pareiškėja gali per protingą terminą atsiskaityti su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas su šia teismo išvada nesutinka. Pagal byloje esančius duomenis matyti, jog pareiškėjai priklausančio buto vertė yra 49 019 Eur, o parkingo patalpų vertė yra 4 849,59 Eur. Byloje nėra pateikta įrodymų apie kitokią šio turto rinkos vertę. Akivaizdu, jog vien šio turto realizavimas nebūtų pakankamas pareiškėjos įsipareigojimams įvykdyti. Nustatyta, kad pareiškėjai taip pat priklauso reikalavimo teisė pagal 2008-04-03 paprastąjį vekselį reikalauti 101 367,01 Eur (350 000 Lt) skolos grąžinimo iš R. K. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien reikalavimo teisės turėjimas savaime nepatvirtina, jog pareiškėja per protingą terminą (pavyzdžiui, vienerius metus) gali įgyvendinti šią teisę ir realiai gauti 101 367,01 Eur dydžio sumą. Dėl to vertinant pareiškėjos mokumą būtina atsižvelgti į šios reikalavimo teisės patenkinimo galimybes ir realumą. Iš byloje esančių pareiškėjos paaiškinimų matyti, kad jos brolis neturi jokio turto, iš kurio galėtų būti patenkintas reikalavimas dėl skolos grąžinimo. Teismui pateiktame R. K. pranešime taip pat nurodyta, kad skolos grąžinti jis neturi galimybės. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad R. K. savo turtinius reikalavimus anksčiau buvo pareiškę ir kiti jo kreditoriai, jo atžvilgiu yra priimta teismų sprendimų, kurie buvo perduoti antstoliams vykdyti priverstine tvarka. Nors pagal šiuos duomenis negalima daryti išvados, kad skolos išieškojimas iš R. K. apskritai nėra įmanomas, tačiau tai leidžia teigti, jog visos skolos sumos išieškojimas pagal 2008-04-03 R. K. išduotą vekselį per protingą terminą nėra labai tikėtinas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjos įsipareigojimai kreditoriams viršija įstatymo nustatytą 25 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio ribą, o jos turimas turtas ir gaunamos pajamos nėra pakankamos skoloms per protingą terminą padengti, todėl pareiškėja atitinka įstatyme numatytus nemokumo kriterijus.

Apeliantė skunde nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėja buvo nesąžininga. Skunde nurodoma, kad R. K. neturi jokio turto, iš kurio galėtų grąžinti skolą pareiškėjai, todėl priverstinio skolos išieškojimo proceso pradėjimas būtų tik nepagrįstai padidinęs pareiškėjos išlaidas, o ne užtikrinęs realų skolos išieškojimą. Su šia skundo nuostata teismas nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad vien fizinio asmens nemokumas nėra pakankama aplinkybė fizinio asmens bankroto bylai iškelti. Dėl to kiekvienu atveju nustačius fizinio asmens nemokumą turi būti patikrinama, ar neegzistuoja FABĮ 5 str. 8 d. įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti. Nagrinėjamu atveju aktuali FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nuostata, pagal kurią teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl LR CK 6.67 str. nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Šioje byloje nenustatyta, kad pareiškėja per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo būtų sudariusi LR CK 6.67 str. nurodytus sandorius, dėl kurių tapo nemoki, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja būtų tyčia pateikusi kredito įstaigoms neteisingą informaciją apie savo finansinę būklę ar sąmoningai tokią informaciją nuslėpusi. Tokių aplinkybių byloje neįrodinėjo ir pareiškėjos kreditoriai. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sprendžiant dėl pareiškėjos sąžiningumo, turi būti įvertinti pareiškėjos veiksmai ir jos pastangos išieškoti 101 367,01 Eur dydžio skolą pagal R. K. 2008-04-03 išduotą paprastąjį vekselį. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2008-04-03 savo broliui R. K. paskolino 101 367,01 Eur (350 000 Lt) sumą, kurią jis neprotestuotinu vekseliu įsipareigojo grąžinti iki 2012-12-30. Akivaizdu, jog vekselyje nurodytos skolos grąžinimas būtų leidęs pareiškėjai reikšmingai sumažinti savo skolinius įsipareigojimus kreditoriams ir tuo galbūt išvengti jos nemokumo. Byloje nėra ginčo dėl to, jog R. K. iki šiol šios skolos nėra grąžinęs. Pareiškėja neginčijo aplinkybės, kad suėjus vekselyje nustatytam jo apmokėjimo terminui, apeliantė nesiėmė jokių veiksmų skolai išieškoti. Nors pareiškėja nurodė, kad jos brolis neturi jokio turto, todėl priverstinis skolos išieškojimas nebuvo tikslingas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos pareiškėjos argumentus vertina kritiškai. Pareiškėja neįrodė, kad jos skolininko R. K. turtinė padėtis buvo tokia bloga, jog nuo 2012-12-30 iki pareiškimo teismui pateikimo dienos nebuvo įmanoma išieškoti bent dalį skolos sumos (LR CPK 178 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad po vekselyje nurodyto skolos grąžinimo termino, tai yra 2012-12-30, pareiškėjos atžvilgiu buvo pradėti priverstiniai skolos išieškojimo veiksmai pagal AB DNB banko, UAB „SB lizingas“, UAB Mokilizingas ir kitų pareiškėjos kreditorių reikalavimus. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos turtinė padėtis nebuvo gera ir jau tuo metu ji negalėjo tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Pažymėtina, kad pareiškėjai nevykdant savo prisiimtų įsipareigojimų, jai buvo skaičiuojamos palūkanos, delspinigiai, taip pat antstolių vykdymo išlaidos, todėl tai ne tik didino apeliantės skolinius įsipareigojimus kreditoriams, bet ir mažino jos kreditorių galimybes patenkinti savo turtinius reikalavimus. Akivaizdu, kad būdama apdairi ir sąžininga skolininkė, pareiškėja privalėjo dėti visas įmanomas pastangas siekdama atsiskaityti su savo kreditoriais arba sumažinti įsipareigojimų dydį. Šiuo tikslu pareiškėja turėjo ir galėjo reikalauti skolos ar bent jau jos dalies grąžinimo iš R. K., tačiau jokių aktyvių su skolos išieškojimu susijusių veiksmų ji neatliko. Dėl to galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos neveikimas nesiimant jokių veiksmų skolai ar bent jau jos daliai išieškoti buvo sąmoningas siekis išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, todėl toks pareiškėjos elgesys negali būti laikomas sąžiningu. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bankroto byla pareiškėjai negali būti keliama dėl FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. numatytų aplinkybių buvimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė netenkinti pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Apeliantė skunde nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai apie procesą neinformavo pareiškėjos kreditorės AB „Energijos skirstymo operatorius“. Ši skundo nuostata nepagrįsta. FABĮ 4 str. 2 d. numatyta pareiga fiziniam asmeniui, ketinančiam kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, raštu apie tai pranešti visiems kreditoriams. FABĮ 4 str. 4 d. 5 p. nurodyta, kad prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti pateikiamas ir fizinio asmens kreditorių sąrašas. Kaip matyti iš pareiškėjos prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pridėtų dokumentų, įstatyme numatytas pareigas pareiškėja įvykdė ir informavo savo kreditorius, iš jų ir AB „Energijos skirstymo operatorius“, apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad FABĮ nėra numatytas reikalavimas pareiškėjui savo kreditorius įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis. Tokia teismo pareiga įstatyme taip pat nėra numatyta. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad AB „Energijos skirstymo operatorius“ buvo informuota apie pareiškėjos ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ši kreditorė nesikreipė į teismą dėl jos įtraukimo į bylą suinteresuotu asmeniu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši aplinkybė niekaip neapribojo kreditorės teisių ir jos teisėtų interesų sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog kreditorės AB „Energijos skirstymo operatorius“ neįtraukimas į bylą suinteresuotu asmeniu neturėjo įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir šios kreditorės teisių nepažeidė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, todėl naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 335-339 str., teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.