Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. apeliacinį skundą dėl 2016 m. rugsėjo 22 d. Molėtų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 str. 1 d. 6 mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant per mėnesį neatlygintinai dirbti po 20 valandų visuomenės labui.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. U. nuteistas už tai, kad vengė pareigos išlaikyti vaikus, mokant lėšas vaikų išlaikymui periodinėmis išmokomis kas mėnesį, o būtent : laikotarpiais nuo 1998-08-12 iki 1999-09-31, nuo 1999-12-01 iki 2006-01-31, nuo 2006-04-01 iki 2006-05-31, nuo 2006-06-23 iki 2011-01-19, nuo 2013-01-24 iki 2013-05-31, nuo 2013-07-01 iki 2013-07-31, nuo 2014-11-01 iki 2014-12-31 ir nuo 2015-09-01 iki 2016-04-15 vengė pareigos pagal Molėtų rajono apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 7 d. sprendimą išlaikyti nepilnametį sūnų I. U., gimusį (duomenys neskelbtini), ir dukrą I. U., gimusią (duomenys neskelbtini), mokant vaikų motinai J. S. po 1/3 gaunamo mėnesinio darbo užmokesčio, bet ne mažiau kaip po 1 MGL per mėnesį kiekvienam vaikui išlaikyti nuo 1998-08-12 iki vaikų pilnametystės, o nuo 2009 m. sausio 26 d. Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimu po 56,45 Eur vaikams kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės, dėl ko nuo 1998-08-12 iki 2016-04-15 jis J. S. įsiskolino 9 217,75 Eur, o nuo 2008-01-22 iki 2013-10-01 Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš viso įsiskolino 7 260,94 Eur.

2.1. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. U. prašo jį išteisinti, nes pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu. Apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik prielaidomis ir prokuroro nuomone.

2.2. Apeliantas cituoja civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas bei nurodo, kad išlaikyti vaikus yra civilinė pareiga ir jos nevykdymas besąlygiškai baudžiamosios atsakomybės nesukelia, o baudžiamas tik piktybinis vengimas išlaikyti vaikus. Daro išvadą, kad nėra nustatyta, jog jis būtų tyčia neteikęs išlaikymo savo vaikams. Jis pripažino susidariusį įsiskolinimą nepilnamečių vaikų išlaikymui, tačiau išlaikymo neteikė, kadangi tuo metu neturėjo lėšų ir darbo. Visais laikotarpiais kai dirbo, išlaikymas nepilnamečiams vaikams buvo teikiamas. Darbo negalėjo susirasti, nes gyvena rajono pakrašty, darbo vietų šalia nėra, rajonų centruose už darbą mokamas minimalus atlyginimas, kurio jam nepakakdavo net nuvykti į darbą ir iš jo parvykti. Jis turi aukštąjį išsilavinimą, įgijęs žemės ūkio inžinieriaus mechaniko specialybę. Nelikus kolūkių jo specialybė tapo nereikalinga. Nuo 2008 m. dėjo pastangas persikvalifikuoti ir tapti tolimųjų reisų vairuoju, tačiau trūkstant pinigų ir nesant darbdavio, kuris sutiktų apmokėti mokymus, tik 2013 m. įgijo tolimųjų reisų vairuotojo kvalifikaciją ir pagal naująją specialybę dirbo transporto įmonėje UAB „duomenys neskelbtini“. Vėliau dirbo kitose įmonėse ir teikė išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Šiuo metu darbo neteko todėl, kad jam neteisėtai iškėlė baudžiamąją bylą ir paskyrė kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Jo darbas susijęs su išvykimų į užsienį ir darbo neteko tuoj pat paskyrus kardomąją priemonę, kadangi veža gendančius krovinius, darbdavys palaukti negali, todėl į jo vietą iš karto priėmė kitą žmogų. Jokio nekilnojamojo turto ar kitų lėšų neturėjo ir neturi. Nurodo, kad vaikų neaprūpindavo maisto produktais, nes pagal teismų praktiką išlaikymas yra teikiamas piniginėmis lėšomis, o ne maisto produktais. Be to, nepilnamečių vaikų mama J. S. pati pripažino, kad jai daržovių ir maisto produktų pilnametei dukrai I. U. nereikia, nes ji daržovių užsiauginanti pati.

2.3. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis ne visuomet atvykdavo šaukiamas į darbo biržą, tokiu būdu netinkamai dalyvavo valstybės organizuojamoje darbo paieškoje. Nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad darbo birža jam būtų pasiūliusi kokį nors darbą ir jis būtų jo atsisakęs. Jis teismui buvo nurodęs, kad nenuvyko į darbo biržą atsiimti bedarbio pašalpos, kadangi neturėjo lėšų nuvykti.

2.4. Taip pat jis nesutinka su teismo išvada, kad atskirais laikotarpiais jam buvo mokėta nedarbo socialinio draudimo išmoka, bet jis iš šių išmokų neskyrė lėšų nepilnamečiams vaikams išlaikyti. Nurodo, kad iš nedarbo socialinio draudimo išmokų pagal vykdomąjį raštą buvo išieškota nepilnamečių vaikų išlaikymui 212, 15 Eur. Teismas nurodė, kad sunkesniais laikotarpiais pinigų duodavo jo motina, o jis naudodavo šiuos pinigus savo ir naujos šeimos poreikiams tenkinti, bet ne nepilnamečių I. ir I. išlaikymui. Šių aplinkybių jis neginčija, tačiau tai buvo ne jo uždirbti pinigai, gaudavo jis juos minimaliems sūnaus poreikiams patenkinti, pavyzdžiui, švenčių proga.

2.5. Skunde nuteistasis cituoja teismų praktiką ir teigia, kad jo veikoje nenustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 str., požymiai. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į jo turėtas papildomas išlaidas, kurios ženkliai padidino jo įsiskolinimą be jo kaltės, nes jam nedalyvaujant civilinės bylos nagrinėjime bei esant bedarbiu ir neturint lėšų pragyvenimui, neteisėtai buvo priteistas išlaikymas civiline tvarka jau pilnamečiam sūnui I. U.. Neturėdamas lėšų jis neapgynė savo teisių. Nagrinėjant baudžiamąją bylą teismas privalėjo atsižvelgti ir į šią jį teisinančią aplinkybę. Taip pat nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmos instancijos teisme nebuvo atsižvelgta į tai, kad (duomenys neskelbtini) gimus sūnui M. U. jis nesikreipė į teismą civiline tvarka, kad būtų sumažintas išlaikymo dydis kitiems vaikams.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą patenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Dėl BK 164 str. numatytos veikos kvalifikavimo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo

5.1. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Todėl teisėjų kolegija šią baudžiamąją bylą patikrina apeliaciniame skunde nurodytais aspektais. Nuteistasis apylinkės teismo nuosprendį iš esmės ginčija šiais aspektais : 1) teismas netinkamai vertino įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas; 2) teismas netinkamai kvalifikavo jo veiksmus nemokant išlaikymo vaikams pagal BK 164 str. nepagrįstai pripažinęs, jog jis išlaikymą vaikams teikti vengė tyčia.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal apeliacinį skundą patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 20 str. įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir logikos dėsniais, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, ko pasėkoje padaromos pagrįstos išvados. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

5.3. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, patikrinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytus bei įvertintus įrodymus, kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamosios bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 str. nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių įvertino byloje esančius įrodymus ir nuteistojo veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 164 str.

5.4. BK 164 str. numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Apeliantas teisus, kad šis BK straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. objektyviai neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Dėl kokios priežasties yra neteikiamas išlaikymas vaikui ir ar tai laikytina svarbia pateisinama priežastimi, sprendžia teismas pagal konkrečias bylos aplinkybes, įvertinęs surinktų duomenų visumą. Tačiau, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką pagal BK 164 str. Pagal formuojamą teismų praktiką BK 164 str. įtvirtintos nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių tyčia vengia išlaikyti vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys Nr. 2K-491/2005, Nr. 2K-65/2007, Nr. 2K-695/2007, Nr. 2K-124/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013 ir kt.). Be to, pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaiką atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-9/2014).

5.5. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad apeliantas pagal Molėtų rajono apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 7 d. sprendimą vengė išlaikyti nepilnametį sūnų I. U., gimusį (duomenys neskelbtini), ir dukrą I. U., gimusią (duomenys neskelbtini), mokant vaikų motinai J. S. po 1/3 gaunamo mėnesinio darbo užmokesčio, bet ne mažiau kaip po 1 MGL per mėnesį kiekvienam vaikui išlaikyti nuo 1998-08-12 iki vaikų pilnametystės, o nuo 2009 m. sausio 26 d. Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimu po 56,45 Eur vaikams kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės, dėl ko nuo 1998-08-12 iki 2016-04-15 J. S. įsiskolino 9 217,75 Eur, o nuo 2008-01-22 iki 2013-10-01 Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš viso įsiskolino 7 260,94 Eur. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad apeliantas dirbo : nuo 1999-08-23 iki 1999-10-20 UAB „duomenys neskelbtini“; nuo 2003-10-10 iki 2003-10-13 UAB „duomenys neskelbtini“; nuo 2006-02-21 iki 2006-06-22 UAB „duomenys neskelbtini“; nuo 2014-11-06 iki 2015-08-31 UAB „duomenys neskelbtini“, nuo 2013-01-25 iki 2014-10-09, nuo 2015-12-01 iki 2016-01-18 ir nuo 2016-03-12 iki 2016-07-21 UAB „duomenys neskelbtini“. Laikotarpiais nuo 2011-01-19 iki 2013-01-24, nuo 2014-10-13 iki 2014-11-05, nuo 2015-09-08 iki 2015-11-30 ir nuo 2016-01-28 iki 2016-03-11 jis buvo registruotas darbo biržoje, o už laikotarpius nuo 2014-10-21 iki 2014-11-30, 2016-01-28 iki 2016-03-31 gavo nedarbo socialinio draudimo išmokas.

5.6. Esminis apelianto skundo argumentas, jo vertinimu, paneigiantis jo kaltę, yra tas, kad piktybiškai nevengė teikti išlaikymo vaikams, o jo neteikė dėl objektyvių priežasčių – darbo ir pajamų neturėjimo. Skunde jis nurodė, kad visais laikotarpiais, kuomet dirbo, jis teikė išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams. Tačiau, bylos duomenys paneigia šias nuteistojo nurodomas aplinkybes, nes jis netgi dirbdamas ne visada teikė išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Pvz., dirbdamas UAB „duomenys neskelbtini“ laikotarpiu nuo 1999-08-23 iki 1999-09-31 jis išlaikymo savo vaikams nepervedė; taip pat, jis išlaikymo neteikė laikotarpiu nuo 2006-04-01 iki 2006-05-31, nors tuo metu dirbo UAB „duomenys neskelbtini“; dirbdamas UAB „duomenys neskelbtini“ jis išlaikymo neteikė laikotarpiais nuo 2013-01-25 iki 2013-05-31, nuo 2013-07-01 iki 2013-07-31, 2015-12-01 iki 2016-01-18, ir nuo 2016-03-12 iki 2016-04-15; dirbdamas UAB „duomenys neskelbtini“ išlaikymo neteikė laikotarpiu nuo 2014-11-06 iki 2014-12-31. Taigi, apelianto skundo teiginiai, kad jis išlaikymo neteikė dėl objektyvių priežasčių – darbo ir pajamų neturėjimo, šiuo atveju yra paneigti bylos duomenimis.

5.7. Kolegija taip pat atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kuriuo ginčijamos skundžiamo nuosprendžio išvados dėl išlaikymo neteikimo iš gautų nedarbo socialinio draudimo išmokų. Apeliantas skunde nurodo, kad vykdomojoje byloje yra duomenys, jog iš jo gautų nedarbo socialinio draudimo išmokų nepilnamečių vaikų išlaikymui buvo išieškota 212, 15 Eur. Tačiau, tokių duomenų apeliacinės instancijos teismui pateiktoje byloje (joje yra padaryta ir vykdomosios bylos dokumentų kopija) nėra. Jų apeliantas nepateikė ir su apeliaciniu skundu. Iš vykdomosios bylos duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio iki balandžio mėn. iš jo gautų nedarbo socialinio draudimo išmokų pinigai nepilnamečių vaikų išlaikymui nebuvo išieškomi. Atsižvelgiant į tai kolegija konstatuoja, kad ši skundžiamo nuosprendžio išvada atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl nesutikti su ja kolegija neturi pagrindo.

5.8. Nuteistasis, duodamas parodymus teisme ir dėstydamas apeliacinio skundo argumentus, tarsi bando save pateisinti nurodydamas, kad jam vykdyti jam nustatytus įsipareigojimus teikti išlaikymą jo paties nepilnamečiams vaikams sutrukdydavo nepalankiai susiklosčiusios jo gyvenimo aplinkybės, jo paties uždaras būdas, kuris apsunkina bendravimą su aplinkiniais, tame tarpe – ir su savo vaikais, o ne jo veiksmai. Tačiau, apeliantas yra sveikas, pilnametis, pakankamai išsilavinęs žmogus (jis turi įgijęs aukštąjį inžinerinį (mechaniko) išsilavinimą), ir su tokiu išsilavinimu žmonės yra reikalingi ypač rajonuose, kur veikia įvairios techniką turinčios bendrovės ir fiziniai asmenys. Todėl visiškai neįtikinamas apelianto teiginys, kad panaikinus kolūkius, jo specialybė tapo tiesiog nebereikalinga, nes poreikis dirbti žemę kaip ir esant kolūkiams, taip ir perėmus ją žemės ūkio bendrovėms ar ūkininkams, vis tiek išliko. Kolegijos nuomone, apelianto turima specialybė galėjo būti lengvai pritaikoma dirbant žemės ūkio bendrovėse, autoremonto dirbtuvėse ar kitose įmonėse, kurios užsiima žemės ūkio technikos remontu ar jų priežiūra. Byloje taip pat nenustatyta, kad apeliantas būtų sirgęs kokia nors liga ar kad būtų buvęs dėl kitokių pateisinamų priežasčių nedarbingas. Kolegija sutinka ir su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad jis, 2006 m. sugalvojęs įgyti teisę vairuoti „E“ kategorijos transporto priemones, pats jokių realių veiksmų nesiėmė net iki 2012 m., o šią teisę realizavo tik 2013 m. Jo nurodomos aplinkybės, kad šios teisės jis neįgijo anksčiau, nes tam sutrukdė pinigų stygius bei 2008 m. pasaulinė ekonomikos krizė, vertinamos tiesiog kaip deklaratyvios, kuriomis bandoma pateisinti savo neveiklumą ir nenorą bendrauti su savo vaikais ir prisidėti prie jų išlaikymo.

5.9. Nuteistojo teiginius apie tai, kad jis visada tinkamai dalyvavo valstybės organizuojamoje darbo paieškoje ir niekada neatsisakė jam siūlomo darbo, o darbo birža jam jokių darbų nesiūlė, paneigia byloje esantys duomenys iš darbo biržos. Pvz., iš 2000-04-11 išduoto darbo biržos pažymėjimo Nr. 364 seka, kad 1999-03-26 darbo paieška V. U. be teisės registruotis 6 mėn. buvo nutraukta dėl to, kad jis atsisakė jam siūlomo darbo, atsisakė mokytis ir atsisakė viešųjų remiamų darbų (46 b. l.). Tai iš dalies patvirtina, kad jis, neturėdamas darbo, veikė piktybiškai, nes ne tik atsisakė jam siūlomo darbo, tačiau taip pat atsisakė ir mokytis ar persikvalifikuoti. Kartu tai paneigia ir apelianto teiginius, kad jis tikrai negalėjo susirasti darbo dėl neperspektyvios ir nereikalingos jo turimos specialybės, kad darbą jis stengėsi susirasti, tačiau jam nepavykdavo. Nuteistasis pripažino, jog jis ne visada galėjo nuvykti į darbo biržą, teisindamasis, kad kelionei neturėjo pinigų. Tačiau, kolegijos šie apelianto teiginiai neįtikina, nes pagal bylos duomenis, apeliantas gyveno pakankamai apsirūpinusiai, padėdavo ūkininkaujančiai savo motinai, kuri, anot jo paties parodymų, sunkesniais gyvenimo momentais jį rėmė. Be to, jis sukūrė naują šeimą, (duomenys neskelbtini) m. susilaukė sūnaus M., juo rūpinosi, ir, pastebėtina, dėl jo išlaikymo jokių problemų nekilo.

5.10. Kolegija pažymi, kad nuteistojo tyčinis veikimas neteikiant išlaikymo savo vaikams I. ir I. matomas ir iš tokių aplinkybių, kad jis šiais savo vaikais visiškai nesidomėjo, jų nelankė, nesirūpino jiems teikti išlaikymo ne tik materialiai, tačiau bet kokia kitokia forma (galbūt rūbais, dovanomis, ir pan.), iš ko būtų galima matyti jo nuoširdumą ir geranoriškumą savo vaikams. Iš byloje surinktų faktinių duomenų galima spręsti, kad jo pirmieji vaikai buvo tyčia tėvo ignoruojami, kaip tėvas jis jais rūpinosi nepakankamai arba nesirūpino visiškai, ieškodamas mažiausių formalių priežasčių jiems neteikti reikiamo išlaikymo. Nukentėjusiosios J. S., liudytojos I. U. parodymai tai patvirtina. Nuteistojo dukra I. U. parodė, kad pirmą kartą tėtį ji pamatė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuteistojo sūnus I. U. ikiteisminio tyrimo metu taipogi tvirtino, jog jo tėvas su juo nebendraudavo, susitikęs nesisveikindavo, niekada nėra rodęs jokios iniciatyvos ir noro su juo bendrauti, nėra davęs pinigų ar pirkęs kokių nors smulkių daiktų. Tokia faktinė padėtis neabejotinai iliustruoja apelianto tyčią piktybiškai neteikti išlaikymo šiems savo vaikams. Nors nuteistasis, bandydamas pateisinti save, parodė, jog jam su vaikais neleido bendrauti vaikų motina, tačiau jokių įrodymų, kad jis geranoriškai bandė ir ėmėsi nors kokių nors suprantamų priemonių su vaikais bendrauti, byloje nėra. Apeliantas skunde teigia, kad išlaikymo neteikė jokia kitokia forma, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą teismų praktiką išlaikymas yra teikiamas pinigais, o ne maisto produktais ar kitokiais daiktais. Tai nėra tiesa. Teismų praktikoje jau seniai yra laikomasi nuostatos, kad kaltininkas prie nepilnamečių vaikų išlaikymo gali prisidėti visokiais įmanomais būdais, kurie rodytų tikrą jo nuoširdumą ir realų rūpestį jais. Juk iniciatyva pradėti ikiteisminius tyrimus dėl vengimo išlaikyti nepilnamečius vaikus dažniausiai yra asmens, kuriam pavesta rūpintis tokiais vaikais, rankose. Ir jei bendravimas su vaikais besirūpinančiu asmeniu, pačiais vaikais, ir pagalba jiems yra nuoširdi ir reali (ne būtinai pinigais), tokie asmenys dažniausiai nereiškia jokių pretenzijų kaltininkams dėl vengimo išlaikyti.

5.11. Kolegija nesutinka su apeliantu ir dėl to, kad neva neteisėtai priteisus išlaikymą jo jau pilnamečiam sūnui I. U., dar labiau pasunkėjo jo finansinė padėtis bei sumenko galimybės kitam vaikui teikti išlaikymą. Visų pirma, kolegija pažymi, kad šiai dienai nėra jokių duomenų tvirtinti, jog išlaikymas jo pilnamečiam sūnui buvo priteistas neteisėtai. Čia pažymėtina, kad sūnui sulaukus pilnametystės, apeliantui išnyko pareiga jam teikti išlaikymą pagal ankstesnį teismo sprendimą, kuriuo buvo priteistas išlaikymas vaikams iki šių pilnametystės, todėl jo padėtis negali būti laikoma pablogėjusia. Kita vertus, šis argumentas neakivaizdžiai dar kartą parodo, kad apeliantas ieško bet kokių, kad ir mažiausių priežasčių, pateisinti savo neteisėtą elgesį vengiant išlaikyti vaikus. Apeliantas taip pat skunde vėl gi kaip bandymą pasiteisinti nurodė, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmos instancijos teisme nebuvo atsižvelgta į tai, jog (duomenys neskelbtini) gimus sūnui M. U., jis nesikreipė į teismą tam, kad būtų sumažintas išlaikymo dydis jo pirmiems vaikams. Tačiau, kolegijos nuomone, ši nuteistojo nurodoma aplinkybė niekaip nepaneigia jo pareigos teikti išlaikymo jiems, priteisto teismo sprendimu. Tai buvo jo teisė, o ne pareiga. Be to, nėra jokio pagrindo kalbėti apie tai, kad šis išlaikymo dydis būtų buvęs bet kuriuo atveju neabejotinai sumažintas, nes jo įsiskolinimas yra iš ties didelis.

5.12. Apibendrindama aukščiau nurodytą, kolegija pripažįsta, kad apeliaciniame skunde nurodytais argumentais apelianto skundo tenkinti nėra jokio pagrindo. Išnagrinėjus apeliacinį skundą jame nurodytos aplinkybės nepasitvirtino, todėl skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų. Išvadą, kad nuteistasis savo nepilnamečiais vaikais I. ir I. nesirūpino ir išlaikymo jiems neteikė piktybiškai, o ne dėl objektyvių priežasčių – darbo ir pajamų neturėjimo, apylinkės teismas padarė tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išvada motyvuota ir įtikinama. Atkreiptinas dėmesys, kad apklaustas įtariamuoju, apeliantas ir pats pripažino, kad net nežino, kokio dydžio išlaikymas vaikams iš jo buvo priteistas, pripažino, kad išlaikymo vaikams jis neteikė ir netgi nurodė, kad iš darbo pasiprašydavo atleidžiamas dėl to, kad antstoliai iš jo atlyginimo išskaičiuodavo pinigus vaikų išlaikymui (97 – 98 b. l.). Todėl, pirmosios instancijos teismas jį visiškai pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 str.

6.1. Apeliantas skunde argumentų dėl jam paskirtos bausmės nepateikė, bausmės rūšies ir dydžio jis neginčija. Kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo skundą, daro išvadą, kad apylinkės teismas skirdamas jam 6 mėnesių viešųjų darbų bausmę, BK 54, 61 str. nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek į nuteistojo asmenybę, kitas teisingam bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Nuteistojo V. U. apeliacinį skundą atmesti.