Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nerijaus Meilučio,

nuteistojo E. V. gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei, nuteistojo M. L. gynėjui advokatui Dainiui Gudui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. V. ir M. L. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, 2018 m. liepos 19 d. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų nuosprendžiu paskirta vienerių metų aštuonerių mėnesių laisvės atėmimo bausme apimta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir paskirta subendrinta vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Be to, prie Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu, pakeistu 2018 m. spalio 22 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta anksčiau subendrinta vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, galutinę bausmę paskiriant trejus metus ir tris mėnesius laisvės atėmimo.

Į paskirtą bausmę įskaitytos bausmės, atliktos pagal Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. birželio 21 d. nuosprendį, pakeistą 2018 m. spalio 22 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, ir Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. liepos 19 d. nuosprendį.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2019 m. sausio 31 d., kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

M. L. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu paskirtos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaityta bausmė, atlikta pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2019 m. sausio 31 d., kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Minėtu nuosprendžiu nuteistas ir L. P., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje advokatė V. Smolenskienė prašė tenkinti jos ginamojo E. V. skundą ir sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, M. L. gynėjas advokatas Dainius Gudas nurodė palaikantis minėto nuteistojo skundą, prokuroras prašė abu skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistųjų E. V. ir M. L. apeliaciniai skundai atmetami.

8. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nuteistųjų apeliaciniuose skunduose keliami jiems paskirtų bausmių individualizavimo klausimai, o nuteistojo M. L. apeliaciniame skunde, be kita ko, nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo M. L. pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra pagrįstas ir teisėtas, o nuteistiesiems paskirtos bausmės individualizuotos tinkamai.

Dėl nuteistojo E. V. apeliacinio skundo

10. Pagal BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalis, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę, būtina tinkamai įvertinti tiek Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

11. Aukštesnės instancijos teismas susipažinęs su pateiktos baudžiamosios bylos medžiaga ir skundžiamo nuosprendžio turiniu sprendžia, jog skirdamas bausmę E. V. pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė aptartas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai gali būti pasiekti, tik paskiriant E. V. pačią griežčiausią BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kadangi sprendžiant E. V. skiriamos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismo įvertinta aplinkybė, jog nepaisant jauno nuteistojo amžiaus jis jau yra ne kartą pažeidęs teisės normas (jo atžvilgiu priimti penki apkaltinamieji nuosprendžiai, be to jis penkis kartus baustas administracine tvarka) ne tik neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, bet ir sudaro pagrįstą pagrindą daryti išvadą, jog ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės teigiamos įtakos jam nepadarė. Be to, individualizuodamas E. V. skiriamą bausmę pirmosios instancijos teismas, įvertino nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes (nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje) ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas E. V. bausmę, tinkamai įvertino į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, todėl dar kartą atsižvelgti į tas pačias aplinkybes ir jomis vadovaujantis švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, aukštesnės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo.

12. Ir nors apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi visiškai prisipažinęs dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ir dėl to labai besigailintis, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju nėra jokio pagrįsto pagrindo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, jog jis prisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Remiantis teismų praktikoje suformuota taisykle, asmens gailėjimąsi gali išreikšti jo savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2015, Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012). Nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 157 b. l.), tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis (2 t. 155 b. l.) nors ir pripažino prieš nukentėjusįjį naudojęs smurtą, tačiau viso baudžiamojo proceso metu E. V. parodymai buvo nenuoseklūs, jis nuolatos keitė savo nuomonę dėl šiuo atveju reikšmingų aplinkybių bei neigė, jog aptariamame nusikaltime kartu su juo ir L. P. dalyvavo ir M. L.. Vien tai, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu E. V. ne kartą nurodė besigailintis dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau nuteistasis nukentėjusiojo neatsiprašė, o savo atgailą išreiškė tik vienu žodžiu „gailiuosi“ kelia pagrįstų abejonių dėl jo išreiškiamos atgailos nuoširdumo. Svarbu pažymėti ir tai, jog net ir pripažinus minėtą aplinkybę lengvinančia nuteistojo atsakomybę, tai nesudarytų pagrindo sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę.

13. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai, įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nustatoma, kad paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes bei atsižvelgus į tai, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalį E. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra tik šiek tiek didesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis (septyni su puse mėnesio), nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs su bausmės individualizavimu susijusias baudžiamojo įstatymo nuostatas. Todėl daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu E. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė nelaikytina per griežta, priešingai, ji proporcinga nuteistojo asmens pavojingumui, todėl yra tinkamai individualizuota. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad galutinė bausmė E. V. paskirta subendrinus ją apėmimo būdu su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme, bei prie šios subendrintos bausmės iš dalies pridėjus Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu, pakeistu 2018 m. spalio 22 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, paskirtą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, todėl net ir tuo atveju jei būtų sumažintas skundžiamu nuosprendžiu E. V. paskirtos bausmės dydis, galutinis subendrintos bausmės dydis nesikeistų.

Dėl nuteistojo M. L. apeliacinio skundo

14. Kaip jau minėta, nuteistojo M. L. apeliaciniame skunde ginčijamas ir pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, teigiant, jog apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo įrodymais, patvirtinančiais, jog jis nesmurtavo prieš nukentėjusįjį ir todėl priėmė neteisingą sprendimą, jog jis yra kaltas dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo. Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, šiems nuteistojo apeliacinio skundo argumentams nepritaria ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. L. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta byloje surinktais įrodymais. Be to, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai įrodymų leidžiančių pagrįstai manyti, kad M. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio nuostatų nepažeidė, o baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taip pat pažymėtina, jog žemesnės instancijos teismas tyrė ir analizavo visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nei vienam iš jų neteikdamas išskirtinės reikšmės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sprendžiama, jog nuteistojo M. L. pateiktame apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesuteikia jokio pagrindo, pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo priimto skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl M. L. pripažinimo kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

15. Nuteistojo M. L. skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo jo parodymais, jog jis prieš nukentėjusįjį nenaudojo jokio smurto ir aptariamą įvykį tik stebėjo, kadangi šias jo nurodytas aplinkybes apklausų metu patvirtino kiti nuteistieji E. V. ir L. P.. Tačiau teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Visų pirma, pažymėtina, kad nors viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis M. L. iš tiesų nuosekliai laikėsi pozicijos, jog jis yra nekaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau jo kaltė įrodyta kitais baudžiamosios bylos duomenimis. Apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 24 b. l.), tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu (3 t. 156 b. l.) nukentėjusysis V. M. nurodė, jog smurtą prieš jį naudojo trys asmenys, kuriuos jis atpažino asmenų parodymo atpažinti pagal jų nuotraukas metu ir nurodė, kad jie buvo E. V., M. L. ir L. P. (1 t. 41-52 b. l.). Tai, jog nukentėjusįjį mušė trys asmenys patvirtino ir liudytojais apklausti V. M., L. J. ir M. J.. Ir nors M. L. apeliaciniame skunde teigiama, kad minėtų liudytojų parodymai yra melagingi, tačiau kartu su minėtu skundu nepateikiami jokie šią aplinkybę patvirtinantys duomenys. Tokių duomenų nėra ir baudžiamosios bylos medžiagoje. Be to, baudžiamojoje byloje nėra ir jokių duomenų patvirtinančių liudytojų V. M., L. J. ir M. J. suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti minėtų liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Aptartų duomenų kontekste konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas M. L. kaltės klausimą, pagrįstai vadovavosi minėtų liudytojų parodymais ir nesirėmė nuteistųjų E. V. ir L. P. parodymais, kadangi jie prieštarauja baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumai.

16. Netenkinus M. L. prašymo dėl jo išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija pasisako dėl nuteistojo apeliaciniame skunde pateikto alternatyvaus prašymo sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę.

17.1. Patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. L. bausmę, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje (aptartų šios nutarties 10- ame punkte), ar neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į M. L. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir į jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes (nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nusikalstamą veiką padarė recidyvistas, be to ši nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje).

17.2. Pažymėtina, kad praeityje dėl M. L. įvykdytų nusikalstamų veikų (numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 178 straipsnio 2 dalyje, BK 281 straipsnio 7 dalyje) buvo priimti trys apkaltinamieji nuosprendžiai. Veika, už kurią M. L. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padaryta esant neišnykusiam ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui. Nuteistojo įvykdyto nusikaltimo aplinkybės, ankstesni jo teistumai rodo, kad apeliantas yra linkęs nusikalsti, ir nusikalstama veika, dėl kurios jis pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, padaryta neatsitiktinai, o dėl susiformavusio nihilistinio požiūrio į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė griežčiausią BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Taip pat aiškiai per griežtu ar neproporcingu, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, nelaikytinas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis, kuris nustatytas tik šiek tiek didesnis nei inkriminuojamo straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis (septyni su puse mėnesio), bausmės dydis yra adekvatus jo padarytai nusikalstamai veikai. Bendrinant skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę nepažeistos BK 63 straipsnio normos, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, jog tiek nuosprendžiu paskirta bausmė, tiek subendrinta bausmė būtų aiškiai per griežta.

17.3. Atkreipiamas dėmesys, jog skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje suklysta nurodant, jog BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta iki 2 metų laisvės atėmimo bausmė, todėl klaidingai nurodytas ir šios bausmės vidurkis. , tačiau nežiūrint to, abiem nuteistiesiems paskirtos devynių mėnesių trukmės laisvės atėmimo bausmės, nors ir yra didesnės nei BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas bausmės vidurkis (kuris yra septyni su puse mėnesio), tačiau, kaip jau buvo minėta, yra adekvatus jų nusikalstamai veikai ir nuteistųjų asmenybėms, todėl, net ir įvertinus teismo padarytą klaidą aprašant BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą bausmės dydį, tai nesudaro pagrindo švelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes.

18. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumos pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog Marijampolė apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. sausio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistųjų E. V. ir M. L. apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų E. V. ir M. L. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. sausio 31 d. nuosprendžio atmesti.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.