Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja Lina Jociuvienė Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00510-2014-4 Procesinio sprendimo kategorijos:

NUTARTIS

2015 m. birželio 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus ir Erinijos Kazlauskienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi apeliantų G. S. ir L. S. apeliacinį skundą dėl 2015-02-05 Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-93-838/2015 pagal ieškovų G. S. ir L. S. ieškinį atsakovei AB SEB bankui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Paaiškina, kad kredito paraiškoje apeliantas G. S. nurodė savo gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini), o apeliantė L. S. – (duomenys neskelbtini). Šalių kredito sutarties 11 p. nustatyta, kad šalių susirašinėjimo adresai nurodyti Specialiosios dalies 11 p., kur 11.2 p. nurodytas kredito gavėjo (-ų) adresas – (duomenys neskelbtini). Kredito sutarties 13 p. numato, kad, jeigu keičiasi kredito gavėjo (gavėjų) adresai, banko sąskaitų numeriai ir (ar) kiti rekvizitai, kredito gavėjas (gavėjai) tuojau pat privalo apie tai informuoti banką. Pažymi, kad ieškovai nėra informavę banko apie savo susirašinėjimo ar gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, todėl atsakovė neturėjo teisės vienašališkai keisti šalių pasirašytos sutarties sąlygų ir siųsti ieškovams adresuotą korespondenciją savo nuožiūra pasirinktu adresu. Bankas šį susitarimą pažeidė, todėl banko 2010-04-27 ir 2010-10-11 įspėjimo raštai ieškovams nebuvo įteikti. Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.2 p. numatyta banko teisė vienašališkai nutraukti sutartį prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjus kredito gavėją. Esant tokioms aplinkybėms, kredito sutarties su ieškovais nutraukimas yra neteisėtas, nes bankas kredito sutartį su ieškovais nutraukė prieš tai jų tinkamai neįspėjęs, t. y. nesilaikydamas sutarties nutraukimo tvarkos.

Šalių buvo sudaryta kredito sutartis dėl 800 000 Lt dydžio kredito suteikimo 40 metų terminui. 2010-04-27 įspėjimo rašte nurodoma, kad ieškovų negrąžinta kredito dalis sudaro 2 420,10 Lt, o tai sudaro tik 0,3 procento visos kredito sumos. Taigi negrąžinto kredito dalis sudaro tik labai mažą dalį, dėl ko nutraukti sutartį bankas neturėjo teisės. Bankas sudarė kredito sutartį su labai didelėmis fiksuotomis palūkanomis – 5,0870 proc., kai 2010-04-27 6 mėn. VILIBOR – vidutinės tarpbankinės palūkanų, už kurias bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams, norma buvo tik 1,99 proc., t. y. 2,6 karto mažesnė ir kasdien vis mažėjo. Bankas ne tik nepatyrė nuostolių, bet ir esmingai pelnėsi iš ieškovų. Visuotinės ekonominės krizės metu ieškovams tapo per sunku laiku įvykdyti visus mokėjimus, tačiau bankas nedarė ieškovams dėl to jokių nuolaidų.

Kredito sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, todėl bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo atveju to neatliko, taip pat nevertino, ar sutarties sąlyga, numatyta 5.2 p., kurioje nėra aiškiai apibrėžtas pažeidimo mastas, yra sąžininga. Ieškovai negavo jokio pranešimo apie sutarties nutraukimą, t. y. negavo rašto (banko vienašalio sandorio), kuriame būtų aiškiai nurodyta, kokiu pagrindu, nuo kada tiksliai kredito sutartis nutraukta. Bankas nesilaikė CK 1.5 str. 1 d. nuostatų, taip pat CK 6.209 str. 4 d., kurioje nustatyta, kad sutartis negali būti nutraukiama, jei neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį.

Bylą nagrinėjęs teismas netyrė kredito sutarties kainos ir pažeidimo santykio, nevertino, ar ieškovų padarytas sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad dėl sutarties nutraukimo ieškovai patirs neproporcingai didelių nuostolių, nes praras nuosavybės teise turimą žemės sklypą, kuriame jau yra pastatytas gyvenamasis namas (trūksta tik vidaus apdailos), didelę sumą palūkanų, sumokėtų atsakovei pagal sutartį, palyginti su tais nuostoliais, kurių neva patyrė atsakovė iki sutarties nutraukimo. Vienašalis sutarties nutraukimas atėmė realią galimybę ieškovams pagerinti gyvenimo sąlygas šeimai, padarė daug žalos. Antstolės parduodamo iš varžytynių, bankui įkeisto žemės sklypo kaina maža (180 000 Lt), taigi ieškovams neatsipirks į šį turtą investuotos lėšos. Atsakovė su ieškovais nebendradarbiavo, nesilaikė banko Klaipėdos skyriaus darbuotojų žodinio leidimo susidariusį įsiskolinimą grąžinti dalimis, nesvarstė papildomų prievolės užtikrinimo būdų. Šiuo metu ieškovai yra įsidarbinę bei atgavę galimybę toliau tinkamai vykdyti kredito sutartį ir visus iš jos kylančius įsipareigojimus, o tai patvirtina, jog nutraukti sutarties nebuvo nei pagrindo, nei būtinybės.

Remiasi kredito sutarties 12 p. ir nurodydama aplinkybę, jog 2009-04-15 apeliantas pateikė prašymą, kuriame savo gyvenamosios vietos adresą nurodė būtent (duomenys neskelbtini), teigia, jog taip bankas informuotas apie apelianto gyvenamosios vietos pasikeitimą. Gyventojų registro duomenys taip pat patvirtino faktą, kad apeliantų gyvenamoji vieta yra būtent bankui paskutiniu žinomu adresu, kurį nurodė prašyme apeliantas. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad bankas pranešimus apeliantams siuntė netinkamu adresu. Juolab kad pats apeliantas 2010-11-11 buvo banke, o 2012 m. teikdami atskiruosius skundus ir šioje byloje apeliantai savo gyvenamosios vietos adresą nurodo (duomenys neskelbtini)

Nesutinka su apeliantų argumentu, jog kredito sutarties pažeidimo mastą galima vertinti išimtinai pagal suminę neįvykdytų prievolių išraišką. Kredito sutartimi ieškovai įsipareigojo tinkamai ir laiku atlikti mokėjimus. Ieškovai pripažįsta, kad šios pareigos nevykdė (CK 6.881 str., kredito sutarties 4.1 p.). Šio įsipareigojimo nevykdymas yra aiškiai apibrėžtas kaip esminis sutarties pažeidimas, kuris suteikia bankui teisę pasinaudoti viena iš savo teisių gynimo priemonių – sutarties nutraukimu prieš terminą (kredito sutarties 5.2 p.). Bankui yra svarbus ne tik galutinis paskolos grąžinimo terminas, bet ir tarpiniai mokėjimai. Tarpiniai paskolos dengimo terminai negali būti pripažįstami neesmine sąlyga, nes ilgalaikės paskolos tikslas yra nuolatinis, periodinis paskolos grąžinimas. Ieškovai įsipareigojo vykdyti mokėjimus dienomis pagal nustatytą grafiką. Eilinių paskolos įmokų mokėjimas paskolos davėjui yra esminė sutarties sąlyga, tai patvirtina ir CK 6.874 str. 2 d. nuostata, kurioje įtvirtinta, kad, jei paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Taigi esminis sutarties pažeidimas vertintinas pagal pažeidimo faktą, o ne mastą. Ieškovai kredito sutartį pažeidė iš esmės, nes įmokų nemokėjo sistemingai ir ilgą laiką, o tai patvirtina sąskaitų išrašai bei delspinigių detalizacija. Sutarties nutraukimo momentu ieškovų vėlavimai pagal sutartį siekė daugiau nei 300 kalendorinių dienų ir jie buvo skolingi: 5 449,16 Lt vėluojamo grąžinti kredito, 37 618,88 Lt vėluojamų mokėti palūkanų, 7 509,01 Lt nesumokėtų delspinigių. Bankui paskolų teikimas už palūkanas yra viena iš pagrindinių verslo sričių (Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.) (nurodo į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 58/2012). Palūkanų nemokėjimo apeliantai iš esmės nelaiko pažeidimu ir nevertina jo masto. Teigia, jog apeliantų pažeidimas nebuvo mažareikšmis ar trumpalaikis. Apeliantų sutartinių įsipareigojimų pažeidimų tęstinumas lėmė tai, kad bankas turėjo pakankamą pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai įvykdyta ateityje. Mano, kad pirmosios instancijos teismas įvertino esmines sutarties nutraukimo aplinkybes (apeliantų prievolių nevykdymo mastą ir trukmę, atsakovės veiksmus bendradarbiaujant su apeliantais, siekiant išlaikyti sutartinius santykius, atsakovės veiksmų atitiktį sutarties ir įstatymo nuostatoms bei vartotojų interesams), faktines bei teisines aplinkybes ir pagrįstai atmetė ieškinį.

Mano, kad apeliantų procesinis elgesys patvirtina jų piktnaudžiavimą įstatymo suteikta procesine teise, nepagrįstai vilkina vykdymo procesą, rodo nepagarbą bankui (kreditoriui) bei trukdo kreditoriui pasidengti skolą iš jam įkeisto turto. Nustačius, kad apeliantai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, jiems turi būti paskirta 1 448,10 EUR bauda (CPK 95 str. 2 d.), 50 proc. numatytos baudos priteisiant bankui.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais, motyvais ir išvadomis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas ieškinį atmesti, todėl visų jų detaliai nekartoja.

2007-01-23 kredito sutartis, dėl kurios vykdymo yra kilęs nagrinėjamas ginčas, kvalifikuojama vartojimo sutartimi. Aukščiausiu lygmeniu vartotojo teisių apsaugos garantijos įtvirtintos Konstitucijos 46 str. 5 d., kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus; ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, ji įgyvendinama per žemesnės galios teisės normų sistemą. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutartys turi būti vykdomos) (CK 6.38, 6.59, 6.200 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog byloje įrodyta, kad ieškovai sistemingai laiku nevykdė prievolių bankui nuo 2009 m. lapkričio mėn., o nuo 2010 m. sausio mėn. iš viso nevykdė ir net šalių bendradarbiavimas (pagal minėtą ieškovo 2009-04-15 prašymą bankas atidėjo ieškovams įmokų mokėjimą nuo 2009-04-23 (t. 2, b. l. 19); duomenų, jog bankas draudė ir (ar) neleido ir pan. ieškovui realizuoti įkeistą turtą, atsiskaityti su banku ir pan. (2010-11-11 ieškovo prašymas (t. 2, b. l. 8), byloje nėra; dėl kredito sutarties sąlygų nevykdymo ieškovai banko informuoti 2010-04-27, kredito sutartis nutraukta tik nuo 2010-10-11 (t. 1, b. l. 56, 53–58), t. y. dar po 6 mėnesių po įspėjimo dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo) nepadėjo ieškovams tinkamai vykdyti ir įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus (CPK 185 str.).

Byloje nustatyta ir įrodyta, kad šalys 2007-01-23 sudarė kredito sutartį Nr. 0460718090337-57, kurios pagrindu atsakovė (bankas) ieškovams suteikė 800 000 Lt paskolą, įkeičiant perkamą nekilnojamąjį turtą (t. 1, b. l. 7–19). 2009-04-15 ieškovas G. S. kreipėsi į banką prašydamas leidimo atidėti kredito įmokų mokėjimą šešiems mėnesiams, argumentuodamas šalies ekonomine krize, dėl kurios sustojo gyvenamųjų namų statyba, nekilnojamojo turto pardavimas, ieškovo įmonė patyrė finansinę krizę, sumažėjo darbo užmokestis. Šiame prašyme ieškovas G. S. nurodė savo gyvenamąją vietą, adresu (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 44). Ginčo skolos ir delspinigių detalizacija už laikotarpį nuo 2010-07-03 iki 2010-10-08 bei ieškovo G. S. sąskaitų išrašai patvirtina, jog ieškovai laiku nemokėjo bankui įmokų, pradelsto mokėjimo dienų skaičius – 300 (t. 1, b. l. 37–39, 41–52). Palūkanų apskaičiavimo lentelės duomenys patvirtina, jog už laikotarpį nuo 2007-12-23 iki 2010-09-23 priskaičiuota 112 591,14 Lt palūkanų, sumokėta 74 972,26 Lt ir palūkanų skola sudaro 37 618, 88 (t. 1, b. l. 40). Bankas 2010-04-27 raštu įspėjo ieškovus apie sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir jiems nevykdant įsipareigojimų 2010-10-11 vienašališkai nutraukė kredito sutartį (t. 1, b. l. 53–58). 2010-11-11 ieškovas kreipėsi į banką prašydamas leisti parduoti įkeistą gyvenamąjį namą ir žemės sklypą (t. 2, b. l. 8). Ieškovai 2012-06-18 skundė apylinkės teismo nutartis dėl priverstinio skolos išieškojimo apeliacinės instancijos teismui, jis ieškovų skundus atmetė (t. 1, b. l. 59–65). Atsakovė teismui pateikė kredito bylos kopiją (t. 1, b. l. 83). 2014-01-28 antstolė B. T. raštu ieškovus informavo, jog paskelbtos antrosios ieškovams priklausančio turto varžytynės (t. 1, b. l. 20). 2014-09-01 ieškovas G. S. kreipėsi į banką prašydamas leisti parduoti įkeistą turtą, kreditorius informavo ieškovą, jog įkeisto turto pardavimo procesą organizuoja antstolis (t. 2, b. l. 17, 18).

Apeliantai neginčija, jog jiems nepavyko tinkamai vykdyti prievoles pagal kredito sutartį bankui, tačiau esmine to priežastimi laiko ekonominės krizės įtaką, teigia, jog bankas ir ginčo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog paskola suteikta būstui, jog tai vartojimo sutartis, o ieškovai yra silpnesnės šios sutarties pusės. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktinius duomenis, teisinius ginčo situacijos aspektus, šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Be to, duomenų, jog apeliantai tinkamai vykdė sutartį ir krizei pasibaigus, byloje nėra. Kritiškai vertinami ieškovų veiksmai – iš esmės jų neveikimas vykdant ginčo sutartį, nes byloje nėra duomenų, jog, išskyrus minėtų ieškovų 2009-04-15 ir 2010-11-11 prašymų (t. 2, b. l. 8, 19), kad ieškovai buvo atidūs, rūpestingi ir laikėsi kredito sutarties nuostatų, inter alia, sutarties Bendrosios dalies 4.14 p. – per 5 darbo dienas raštu pranešti bankui apie savo darbovietės, sąskaitų bankuose pasikeitimą ar finansinės būklės pablogėjimą (t. 1, b. l. 10). Ieškovo 2014-08-22 prašymas bankui dėl įkeisto turto pardavimo pateiktas jau vykdant šio turto priverstinio realizavimo procedūras pas antstolę B. T., todėl bankas pagrįstai atsakė, jog neturi teisinio pagrindo duoti sutikimą tokio sandorio sudarymui. Pažymėtina, kad sutarties nutraukimo dieną ieškovų skolą bankui sudarė: 789 855,24 Lt dydžio negrąžintas kreditas, 37 618,88 Lt palūkanos ir 7 509,01 Lt delspinigiai. Taigi, akivaizdu, jog ieškovai, paėmę iš banko 800 000 Lt paskolą, nuo 2008-01-23 pradėję vykdyti sutartį, iki sutarties nutraukimo buvo įvykdę tik nedidelę dalį sutarties, o tinkamai nevykdydami sutarties bei tinkamai nebendradarbiaudami su banku sudarė sąlygas bankui spręsti dėl sutarties vykdymo perspektyvų ir vienašališko nutraukimo pagal sutarties nuostatas (sutarties 5.2 p.).

Ginčo atveju įrodyta, jog ieškovai netinkamai vykdė prievoles bankui, bankas ne kartą tinkamai informavo / įspėjo ieškovus apie tai, jog nutrauks sutartį. Be to, nustatyta, jog ieškovas dirbo (duomenys neskelbtini) direktoriumi, ieškovė L. S. – (duomenys neskelbtini) direktore (žr. pridėtą kredito bylos kopiją, l. 147–149, 150–151, 152–153), ieškovai yra verslininkai, taigi kritiškai vertinami apeliantų argumentai, jog iš esmės jie buvo silpnesnės ginčo sandorio šalys.

Duomenų apie apeliantų gautas (gaunamas) pajamas ekonominės krizės metu apeliantai nepateikė. Šių aplinkybių vertinimas suponuoja išvadą, jog apeliantai tik formaliai remiasi visuotinai žinoma aplinkybe dėl ekonominės krizės šalyje 2008–2009 m. laikotarpiu, nes nekonkretizuoja priežasčių, dėl ko būtent prarado galimybę mokėti įmokas bankui.

Apeliantų argumentas, jog bankas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, vertinamas kaip nepagrįstas, nes bylos faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, jog bankas siekė sutartinių santykių tęstinumo (ieškovams atidėjo įmokų mokėjimą, įspėjo ir informavo apie sutarties vykdymo pareigą ir kt.). Duomenų, jog ieškovai kada nors kreipėsi į banką dėl palūkanų ir (ar) delspinigių sumažinimo ir pan., byloje nėra. 2014-03-17 antstolė paskelbė ginčo įkeisto turto varžytynes, ieškinys teismui pateiktas 2014-03-14, taigi akivaizdu, jog tik prasidėjus išieškojimo procedūroms iš įkeisto bankui turto, ieškovai kreipėsi į teismą dėl ginčo sandorio pripažinimo neteisėtu bei kitų minėtų reikalavimų tenkinimo, kurie visi pirmosios instancijos teismo sprendime išnagrinėti ir į juos motyvuotai atsakyta. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai vertino įrodymus ir kt., atmestini kaip faktiškai ir juridiškai nepagrįsti.

Dėl atsakovės prašymo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

Atsakovė prašo skirti ieškovams 1 448,10 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesu – reiškiant nepagrįstą ieškinį, skundą. Pagal CPK 95 str. 1 ir 2 dalį, teismas dalyvaujančiam byloje asmeniui, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali paskirti iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovų ieškinys atsakovei atmestas, o apeliacinis skundas netenkintas, nesudaro pagrindo konstatuoti piktnaudžiavimo procesu fakto, todėl atsakovės prašymas dėl baudos ieškovams paskyrimo netenkintinas.

Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodyta, jog solidariai iš ieškovų priteistina atsakovei 289,62 Eur (1 000 Lt) bylinėjimosi išlaidų suma, todėl šis netikslumas, kuris per se nedaro sprendimo nepagrįstu ir neteisėtu, taisytinas, nurodant, jog šios išlaidos iš ieškovų priteistinos lygiomis dalimis – po 144,81 Eur atsakovės naudai (CPK 93 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliantų apeliacinis skundas atmestinas, todėl jie neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 str. 1 d.).

CPK 98 str. 1 d. nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokato padėjėjai S. S. sumokėjo 139,39 Eur, todėl ši suma priteistina atsakovei iš ieškovų lygiomis dalimis – po 69,69 Eur (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str., Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p. (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (Teisės aktų registras, 2015, Nr. 2015-03968).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, pakeičiant sprendimo rezoliucinę dalį, kurioje nurodyta, jog bylinėjimosi išlaidos iš ieškovų atsakovei priteistinos solidariai, ir šią dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš ieškovų G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), po 144,81 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei AB SEB bankui, įmonės kodas 112021238, Gedimino pr. 12, LT-01103 Vilnius.“

Priteisti iš ieškovų G. S. ir L. S. po 69,69 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovei AB SEB bankui.