Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-17-354/2021

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-06-10
Bylos Nr.: 1A-17-354/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-08175-2020-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nijolė Matuzevičienė, Zigmas Kavaliauskas, Gražvydas Poškus
Nuteistasis: S. Š.
Advokatai: Jolanta Špakauskaitė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-17-354/2021 (S) Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08175-2020-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.2.14.1.3; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.1.14; 2.1.15.1.1; 2.4.6.4.3; 2.4.6.4.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Zigmo Kavaliausko, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Irenai Skaringienei, D. D., A. K.,dalyvaujant prokurorui Egidijui Timoniui,nuteistajam S. Š., jo gynėjai advokatei Jolantai Špakauskaitei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį ir nuteistas 30 MGL (1500 Eur) dydžio bauda.

Iš S. Š. VĮ (duomenys neskelbtini) priteista 1931,40 Eur padarytos žalos aplinkai atlyginimo ir penkių procentų metinės palūkanos už priteistą 1931,40 Eur sumą nuo ieškinio pateikimo dienos – 2020 m. birželio 12 d. iki nuosprendžio šioje dalyje visiško įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. S. Š. nuteistas už tai, kad pasikėsino pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą: 2020 m. vasario mėnesį, laikotarpiu nuo 3 d. iki 15 d., tiksli data ir laikas nenustatyti(duomenys neskelbtini) kaime, VĮ (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) sklypuose, valstybiniame II miškų grupės miške, neteisėtai nukirto 12 vnt. eglės medžių, kurių tūris 3,73 kub. m, ir 5 vnt. pušies medžių, kurių tūris 0,71 kub. m, iš viso nukirto 17 vnt. nedidelės 179,66 Eur vertės eglės ir pušies medžių, kurių bendras tūris 4,44 kub. m, priklausančius Valstybės įmonei (duomenys neskelbtini), ir pasikėsino juos pagrobti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2020 m. vasario 15 d., apie 11 val., jį nusižengimo vietoje pastebėjo V. B., kuri apie daromą nusikalstamą veiką pranešė policijai.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. Š. prašo panaikinti 2020 m. spalio 1 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti, o civilinį ieškinį atmesti.

2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neįsigilino į baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nevertino įrodymų visumos, o tik atskirus įrodymų šaltinius, rėmėsi nepagrįstomis bei nelogiškomis prielaidomis, to pasėkoje priėmė nepagrįstą bei neteisingą procesinį sprendimą.

2.2. Apeliantas teigia, jog byloje neginčytinai nustatyta, kad miške buvo iškirsti medžiai, tačiau nesurinkta visiškai jokių įrodymų, kad medžius iškirto būtent jis (S. Š.), bei nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad jis (apeliantas) juos pasikėsino pasisavinti. Nurodo, kad byloje surinkti įrodymai nepaneigiamai patvirtina, kad nėra jokio pagrindo išvadai, jog jis (S. Š.) 2020 m. vasario 15 d. į mišką atvyko turėdamas tiesioginę tyčia pagrobti 17 vnt. nupjautų eglės ir pušies medžių ar kad jam 2020 m. vasario 15 d. nepavyko baigti 17 vnt. nupjautų eglės ir pušies medžių pagrobimo tik dėl to, kad jis buvo pastebėtas V. B.. Apeliantas pažymi, jog vien buvimo miške su pjūklu faktas nėra pakankama aplinkybė, kuria jau būtų galima grįsti kaltininko kėsinimąsi pagrobti visus tame miške iškirstus medžius (kurių dalis jau pavogta, bet ne jo). Be to, ne aplinkybė, kad jis (apeliantas) buvo pastebėtas V. B. nulėmė tai, kad nusikalstama veika nebuvo įvykdyta. Pastebi, jog teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatavo, jog „taip supjaustyta mediena (pvz., 2 t., b. l. 89) negali būti gabenama kaltinamajam priklausančiu lengvuoju automobiliu“, tačiau visiškai nepagrįstai šios vienos esminių aplinkybių laikė neturinčios įtakos veikos kvalifikavimui.

2.3. Apelianto manymu, byloje nėra jokių įrodymų, kad jis atvyko į mišką turėdamas tikslą pagrobti 17 vnt. nupjautų eglės ir pušies medžių, t. y. nėra jokio jo tyčinio veikimo, kuriuo tiesiogiai būtų buvusi pradėta daryti nusikalstama veika, šiuo atveju turto grobimas, nes jis į mišką atvyko lengvuoju automobiliu, o ne specialiu tokiam kiekiui medienos transportuoti pritaikytu transportu. Be to, jis (S. Š.) dėl savo sveikatos būklės bei amžiaus vienas net ir fiziškai nebūtų sugebėjęs to padaryti.

2.4. Apeliantas teigia, jog liudytojos V. B. parodymai yra prieštaringi, todėl laikytini nepatikimais, bei daro išvadą, jog liudytoja, pamačiusi pirmą pasitaikiusį žmogų bei šalia jo pjūklą, suskubo preziumuoti ne tik tai, kad jis (apeliantas) pjovė medį, bet ir tai, kad jis tai daro jau 10 metų. Apelianto įsitikinimu, liudytojos parodymų visuma neabejotinai atskleidžia ją turėjus interesą kažką apkaltinti medžių pjovimu, todėl tikėtina, kad ji nematė jo (S. Š.) pjūklu pjaunančio nuleistą medį, o tik pamatė jį prie automobilio su šalia stovinčiu pjūklu (kaip yra užfiksuota nuotraukoje), galbūt prieš tai girdėjo pjūklo garsą (bet nematė kas pjauna) ir tokiu būdu preziumavo, kad, jei miške žmogus ir šalia pjūklas, tai jis neabejotinai ir pjovė medžius (maža to, tai darė jau 10 metų).

2.5. Nuteistasis teigia ir tai, kad nagrinėjamu atveju teismas visiškai nevertino ir nesigilino, dėl kokių priežasčių jis galėjo siekti pasisavinti medžius iš miško, kokios priežastys jį galėjo paskatinti imtis nusikalstamos veikos. Apeliantas nurodo, kad namuose jis turėjo pakankamai sukapotų (lapuočių) malkų, kurios netgi nėra naudojamos, namus šildo dyzelinu, todėl nėra jokio loginio paaiškinimo, dėl kokių priežasčių ar paskatų jis galėjo sumanyti vogti medžius iš miško. Apeliantas pastebi, jog jis nei motyvo, nei tikslo vogti neturėjo ir negalėjo turėti.

2.6. Be to, skunde apeliantas pažymi, kad byloje nebuvo aiškinamasi, kas iš tiesų išpjovė miške 25 medžius, ir svarbiausia, kas dalį jų pavogė. Apelianto manymu, labiausiai tikėtina, kad tas, kas pavogė (išvežė iš miško) didžiąją dalį medžių (6,74 kub. m), ketino pavogti ir likusius (4,44 kub. m), tačiau šios veikos iki galo nepabaigė dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių. Vis dėlto, dėl miške likusių medžių buvo apkaltintas jis (apeliantas). Pastebi, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad jis (S. Š.) medžių nevogė, pas jį nebuvo rasta spygliuočių medžių medienos, jo automobilio vidus švarus. Apelianto nuomone, tikėtina, kad būtent tie asmenys, kurie iš miško išvežė (pavogė) 6,74 kub. m ir nupjovė visus 25 medžius, tačiau nespėjo iki galo realizuoti savo tikslo pavogti visą medieną, sprukdami iš nusikaltimo vietos miške paliko pjūklą, kurį jis atsitiktinai ir rado, ir kaip tik tuo metu buvo pastebėtas liudytojos V. B..

2.7. Apeliantas teigia, kad jo parodymai, susiję su pjūklu, yra nuoseklūs bei logiški, o vienintelė jo klaida yra spontaniškas ir neapgalvotas veiksmas – pasiimti pjūklą, kaip niekam nereikalingą, jį įsidėti į automobilį ir parsivežti namo. Tačiau neilgai trukus, geriau įvertinęs visas aplinkybes ir supratęs padaręs negerai, pjūklą atvežė atgal į mišką ir paliko kur radęs. Apelianto manymu, tokia įvykių seka yra logiška, ja netikėti nėra jokio pagrindo. Pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad tas pjūklas priklauso jam (S. Š.), aplinkybės, jog miške buvo su pjūklu, jis niekada neneigė, tačiau nesant duomenų, kad jis pjūklą ten atsivežė, nėra pagrindo netikėti tuo, kad pjūklą rado miške.

2.8. Be kita ko, apeliantas nurodo, kad teismas, tenkindamas civilinį ieškinį, tokio savo sprendimo visiškai nemotyvavo, nesiaiškino nei priežastinio ryšio tarp jo veiksmų, nei civilinio ieškovo patirtos žalos dydžio, nei tinkamo civilinio ieškovo, nei tinkamo civilinio atsakovo. Pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog jis (S. Š.) nupjovė 17 medžių, jam inkriminuojamas tik pasikėsinimas pagrobti medžius, kurie jau buvo nupjauti, todėl pats pasikėsinimas savaime nelėmė tų padarinių (žalos), kuriuos siekia prisiteisti civilinis ieškovas. Nurodo, kad žalą ieškovas paskaičiavo pagal Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodiką, patvirtintą 2014-03-06 LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. Dl-249, šios metodikos 2 p. nurodyti žalos aplinkai dydžio apskaičiavimo koeficientai taikomi tuo atveju, jeigu neteisėtai nukertami ar kitaip sunaikinami arba sužalojami medžiai (o ne pasikėsinus medžius pavogti). Apelianto manymu, akivaizdu, jog byloje nesant duomenų apie tai, kad jis neteisėtai nukirto ar kitaip sunaikino arba sužalojo medžius, ir nesant nustatytai jo kaltei dėl medžių nukirtimo, sunaikinimo ar sužalojimo, nėra pagrindo iš jo priteisti žalą, apskaičiuotą pagal minėtą metodiką. Toks reikalavimas dėl žalos gamtai atlyginimo turėtų būti nukreiptas tiems asmenims, kurie iškirto medžius. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad minėtos metodikos 5 p. numatyta, jog lėšos, išieškotos iš fizinių ir juridinių asmenų už neteisėta veika miškuose padarytą aplinkai žalą, pervedamos į Aplinkos apsaugos rėmimo programą. Pažymi, kad civilinis ieškovas apskritai net neįrodė turintis reikalavimo teisę į žalos gamtai atlyginimą.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą civilinis ieškovas VĮ Valstybinių miškų urėdija prašo apeliacinį skundą atmesti, nes teismas, priimdamas nuosprendį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai S. Š. pripažino kaltu pasikėsinus pagrobti svetimą turtą.

4. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis S. Š. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Nuteistojo S. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad S. Š. kaltė padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais ir tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme ištirtais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl S. Š. pripažinimo kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį.

6.1. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius S. Š. bylos duomenis, pašalino byloje esamus prieštaravimus, tinkamai išanalizavo visas įvykusio incidento aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją, neva jis nepasikėsino pagrobti medienos, miške vaikščiodamas rado benzopjūklą, kurį parsivežė namo, o vėliau atgal parvežė į mišką, medieną galėjo pagrobti kiti miške buvę darbininkai, ir priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, visiškai pagrįstai rėmėsi liudytojos V. B. parodymais, kuriuos pagrįstai pripažino patikimais, bei kitais byloje esančiais įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad S. Š. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

6.2. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistajam S. Š. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

Žemesnės instancijos teismas

6.3. Vieninteliai argumentai, kuriais nuteistasis apeliaciniu skundu neigia kaltę, iš esmės yra tie patys, kuriais buvo remiamasi ir apylinkės teisme, t. y. jog jis miške vaikščiodamas rado pjūklą, tačiau juo tikrai medžių nepjovė, jokio tikslo, motyvo vogti medieną neturėjo, rasta supjauta mediena nebuvo tinkama gabenti jo automobiliu, pas jį vogtos medienos nebuvo rasta, be to, vėlgi apeliuojant į liudytojos V. B. duotų parodymų, apelianto nuomone, nepatikimumą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl S. Š. kaltės tyčia pasikėsinus pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą – medieną.

6.4. Apygardos teismo vertinimu, S. Š. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje, t. y. tyčia pasikėsinus pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą – medieną patvirtina: nuoseklūs, logiški liudytojos V. B. parodymai apylinkės teisme, kur pastaroji nurodė, jog matė, kaip buvo pjaunamas miškas, asmenį, kuris pjovė mišką ir pastarojo automobilį nufotografavo ir pranešė apie įvykį policijai, vėliau iš policijos pateiktos nuotraukos patvirtino, kad mišką pjovęs asmuo buvo S. Š., kitų asmenų, be S. Š., įvykio metu nematė, kitų automobilių, išskyrus S. Š., netoliese nematė, negirdėjo, kad kas kitas dar būtų pjovęs mišką (2 t., b. l. 79–80). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. B. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (1 t., b. l. 77–78). Be to, liudytojos V. B. nurodytas aplinkybes patvirtina ir byloje esančios pastarosios darytos foto nuotraukos, iš kurių matyti, jog šalia savo automobilio su pjūklu ir šunimi stovi būtent S. Š. (1 t., b. l. 52; 2 t., b. l. 88); asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, iš kurio matyti, jog liudytoja V. B. atpažino S. Š., kaip asmenį pjovusį medžius valstybiniame miške (1 t., b. l. 80–82); liudytojo V. J. parodymai apylinkės teisme, kur pastarasis paaiškino, jog S. Š. apie tai, jog buvo miške ir neva ten rado pjūklą, nurodė tik tuomet, kai pareigūnai S. Š. parodė V. B. darytą foto nuotrauką, iki tol apie jokį pjūklą S. Š. nesakė (2 t., b. l. 80); liudytojų V. M. ir M. S. parodymai apylinkės teisme, iš kurių matyti, kad šie liudytojai patvirtino, jog apžiūrint įvykio vietą niekas netoliese miško nepjovė, jokios tam skirtos technikos miške nebuvo (2 t., b. l. 94–95), o iš V. M. tarnybinio pranešimo matyti, kad S. Š. pareigūnei nurodęs, jog įvykio metu apskirtai su savimi jokio pjūklo neturėjęs ir medžių nepjovęs (1 t., b. l. 15); civilinio ieškovo atstovo A. L. parodymai apylinkės teisme, kur pastarasis patvirtino, kad dalis nupjautų medžių buvo nupjauti neseniai (2 t., b. l. 96); reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriame nurodyta, jog S. Š. pareikalavus atiduoti benzininį raudonos (oranžinės) spalvos pjūklą, pastarasis nurodė, jog neturi jokio benzininio pjūklo (1 t., b. l. 117); apygardos teisme liudytojų A. L., G. P. parodymai apie tai, jog įvykio vietoje yra valstybinis miškas ir negalima jokia ūkinė veikla, nupjautų medžių pjuvenos buvo šviežios. Taigi, minėti įrodymai, priešingai nei teigia apeliantas, neabejotinai patvirtina, kad būtent S. Š. pasikėsino pagrobti nedidelės vertės medieną, nuteistojo versiją apie neva miške rastą medieną ir kitus miške medžius pjovusius asmenis visiškai paneigia nuoseklūs ir vienas kitą patvirtinantys liudytojų V. B., V. M., M. S. parodymai bei aptarti rašytiniai įrodymai.

6.5. Nuteistais mano ir teigia, kad jį liudytoja V. B. apkalba, tačiau nei byloje, nei nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių duomenų, nurodančių, kodėl apeliantas galėtų būti apkalbamas. Pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju buvo neteisėtai kertamas valstybinis, o ne liudytojai V. B. priklausantis miškas, todėl tai tik patvirtina, kad liudytoja jokio suinteresuotumo, duodama S. Š. atžvilgiu nepalankius parodymus, byloje neturi. Kartu akcentuotina, jog liudytoja V. B. apylinkės teisme patvirtino, jog ji įvykio vietą gerai matė, kitų asmenų aplink nebuvo ir prie buvusio automobilio su pjūklu atėjo būtent S. Š., kurį vėliau atpažino iš jai pateiktų fotonuotraukų. Be kita ko, apygardos teismo neįtikina nuteistojo pateikta visiškai nelogiška versija apie veikiančio pjūklo radimą miške ir šios aplinkybės neva sąmoningą nutylėjimą pareigūnams pareikalavus pjūklą pateikti. Taigi, apygardos teismas neturi jokio pagrindo abejoti liudytojos V. B. parodymų patikimumu.

6.6. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, neva nuteistasis neturėjo jokio tikslo ir motyvo neteisėtai kirsti medžius ir neva šią veiką galėjo padaryti kiti asmenys. Apygardos teismas pažymi, kad motyvas ir tikslas nėra pagrindiniai BK 178 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl byloje nebuvo pagrindo nustatinėti ir įrodinėti, kokios aplinkybės galėjo S. Š. paskatinti nusikalsti ir nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatymas nešalina S. Š. baudžiamosios atsakomybės. Kartu pažymėtina, kad byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog įvykio vietoje jokių kitų asmenų, technikos, automobilių nebuvo, todėl neįtikėtina S. Š. keliama versija, jog jam inkriminuotą nusikalstamą veiką galėjo padaryti kiti asmenys. Nors nuteistasis teigia, jog įvykio vietoje rasta supjaustyta mediena nebuvo tinkama transportuoti naudojantis S. Š. įvykio vietoje buvusia transporto priemone ir tai neva rodo pastarojo nekaltumą, apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto pasvarstymais. Akcentuotina, kad S. Š. nuteistas dėl pasikėsinimo pagrobti kaltinime nurodytą medienos kiekį, S. Š. savo nusikalstamos veikos nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – buvo pastebėtas liudytojas V. B., kuri apie įvykį pranešė policijai, todėl natūralu, jog S. Š. dėl nurodytos aplinkybės nespėjo medienos paruošti transportavimui ir pabaigti savo nusikalstamos veikos. Kartu pastebėtina, jog būtent dėl to, jog S. Š. nebaigė vykdyti daromos nusikalstamos veikos, nei jo namuose, nei kitose vietose vogtos medienos ir nebuvo rasta.

6.7. Pažymėtina, jog nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistojo S. Š. gynėja kėlė klausimą dėl taikyto pasikėsintos pagrobti medienos vertės apskaičiavimo būdo teisingumo. Iš byloje esančio neteisėta veika miškuose padarytos materialinės žalos apskaičiavimo akto (1 t., b. l. 184) matyti, jog likusios miške nepagrobtos 4,44 m³ medienos vertė buvo apskaičiuota remiantis 2020 m. sausio 2 d. VĮ VMU Raseinių regiono padalinio vadovo potvarkiu Nr. RP-65-1 patvirtintomis mažmeninių apvaliosios medienos ir kirtimų liekanų kainomis, galiojusiomis 2020 m. I pusmetį, nurodant, jog likusios nepagrobtos medienos vertė yra 179,66 Eur be PVM. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gegužės 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254/2010 pasisakė, jog pagal teismų praktiką turto pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Medienos stačiojo miško pavidalu fiziškai užvaldyti (pagrobti) neįmanoma – prieš vagystę miškas turi būti iškirstas. Neteisėtas miško iškirtimas, turint tikslą pasisavinti medieną, gali būti vertinamas kaip parengiamieji veiksmai, kuriais sudaromos sąlygos vagystei įvykdyti, tačiau tokie veiksmai nelaikytini turto pagrobimu. Dėl to stačias miškas neatitinka ir turto, kaip vagystės dalyko vieno iš požymių – jo atskirtumo nuo gamtinės aplinkos. <...> Pagal suformuotą teismų praktiką pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte vagystės padarymo metu, todėl tai ir yra pagrindinis kriterijus, lemiantis pagrobtos medienos vertės nustatymo pagrįstumą. Taigi, tuo atveju kai neteisėtai iškirtus mišką pagrobiama mediena, pagrobto turto vertė nustatoma ne pagal nenukirsto miško kainas, bet pagal atitinkamos medienos rinkos kainas. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju apskaičiuojant S. Š. pasikėsintos pagrobti medienos vertę buvo pagrįstai vadovautasi veikos padarymo metu buvusia medienos rinkos kaina, o ne stačio miško kainomis.

6.8. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo S. Š. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad S. Š. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinti duomenų pakanka ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį.

7. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju S. Š. buvo kaltinamas ir nuteistas dėl neteisėtai nukirstų 12 vnt. eglių medžių, kurių tūris 3,73 m³, ir 5 vnt. pušies medžių, kurių tūris 0,71 m³, t. y. iš viso 17 medžių, kurių tūris 4,44 m³. Iš byloje esančio medienos matavimo akto, kurį surašė G. P., matyti, jog yra aprašyta 13 vnt. likusios nepagrobtos medienos, kurios tūris 4,438 ktm (1 t., b. l. 22), o biržės taksavimo lape, kurį surašė A. L., nurodyta, kad likusios nepagrobtos medienos tūris yra 4,44 m³, kurį sudaro 12 vnt. eglės medžių ir 5 vnt. pušies medžių (1 t., b. l. 23). Apygardos teisme apklausus G. P. ir A. L. paaiškėjo, jog minėtuose dokumentuose nurodytas skirtingas medžių vienetų skaičius atsirado dėl to, jog matuojant ir aprašant likusią nepagrobtą medieną, nurodytuose aktuose buvo aprašyti ne vientisi pušų ir eglių medžiai, o būtent šių medžių likusios supjaustytos dalys (medienos matavimo akte skliausteliuose nurodyti skaičiai plongalyje ir rodo atskirai visas pamatuotas likusias nepagrobtos medienos/medžių dalis ir bendras šių dalių skaičius yra 17 vnt.), tačiau minėtuose aktuose nurodytas apskaičiuotas likusios nepagrobtos medienos tūris ir jų vertė dėl to nekinta. Minėti liudytojai paaiškino, kad šiuo atveju tiek eglės, tiek pušies medienos vertė yra tokia pati, ir medienos matavimo akte (1 t., b. l. 22) padarytas rašymo apsirikimas, pažymint visą medieną kaip egles, apskaičiuotos medienos vertės ir padarytos žalos gamtai dydžio nekeičia. Kartu teismas atkreipia dėmesį, kad liudytojai G. P. ir A. L. patvirtino, jog buvo pasikėsinta pagrobti eglių ir pušų medienos, o liudytojas A. L. papildomai paaiškino, jog buvo pasikėsinta pagrobti eglių ir pušų medienos kiekius kubiniais metrais, kurie yra nurodyti neteisėta veika miškuose padarytos materialinės žalos apskaičiavimo akte (1 t., b. l. 184), kuriame nurodyti kiekiai kubiniais metrais atitinka ir S. Š. pateiktame kaltinime nurodytus atitinkamai eglės ir pušies medienos kiekius kubiniais metrais.

8. Taigi, esant šioms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis yra keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas) iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant nurodytą neteisėtai nukirstos medienos vienetų skaičių, tačiau paliekant pasikėsintos pagrobti medienos rūšį, nes byloje esantys įrodymai apeliacinės instancijos teismui nekelia abejonių, jog buvo pasikėsinta pagrobti būtent eglės ir pušies medienos kiekį kubiniais metrais, nurodytą kaltinime, ir kaltinimas nuteistajam S. Š. išdėstomas taip:

S. Š. pasikėsino pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą: 2020 m. vasario mėnesį, laikotarpiu nuo 3 d. iki 15 d., tiksli data ir laikas nenustatyti, (duomenys neskelbtini) kaime, VĮ Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)kvartale, (duomenys neskelbtini) taksaciniuose sklypuose, valstybiniame II miškų grupės miške, neteisėtai nukirto eglės medžių, kurių tūris 3,73 kub. m. ir pušies medžių, kurių tūris 0,71 kub. m., iš viso nukirto nedidelės 179,66 Eur vertės eglės ir pušies medžių, kurių bendras tūris 4,44 kub. m., priklausančius Valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai, ir pasikėsino juos pagrobti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2020 m. vasario 15 d., apie 11 val., jį nusižengimo vietoje pastebėjo V. B., kuri apie daromą nusikalstamą veiką pranešė policijai.

Dėl civilinio ieškinio

9. Apeliantas skundu prašo atmesti byloje VĮ Valstybinės miškų urėdijos pareikštą civilinį ieškinį (1 t., b. l. 190–192), motyvuodamas tuo, kad jis miško neteisėtai nekirto, be to, mano, jog civilinis ieškovas neįrodė turintis reikalavimo teisę į žalos gamtai atlyginimą. Apygardos teismo vertinimu, šie skundo argumentai nepagrįsti.

9.1. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.251 straipsnio 1 dalyje ir 6.263 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas visiškas padarytos turtinės žalos atlyginimo principas. Taigi, kaltininkas savo nusikalstamais veiksmais padaręs svetimam turtui žalos, privalo visiškai šią žalą atlyginti. Nagrinėjamu atveju yra neginčijamai nustatyta, kad S. Š. neteisėtai nukirto eglės ir pušies medienos, kurios bendras kiekis yra 4,44 m³, tiek iš byloje pareikšto civilinio ieškinio, tiek iš neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai apskaičiavimo akto (1 t., b. l. 185) matyti, jog dėl neteisėtai nukirstos 4,44 m³ eglių ir pušų medienos valstybiniame miške buvo padaryta 1931,40 Eur dydžio žala gamtai. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad minėtą kiekį medienos neteisėtai nukirto būtent S. Š., todėl jis ir privalo atlyginti visą savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą gamtai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kartu atmestini ir kiti apelianto argumentai, neva apskaičiuojant padarytą žalą gamtai buvo nepagrįstai vadovautasi Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodika, patvirtinta 2014-03-06 LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. Dl-249, kadangi šiuo atveju žala gamtai ir buvo padaryta neteisėtai S. Š. nukirtus kaltinime nurodytą kiekį medienos. Pastebėtina ir tai, jog pagal minėtos metodikos reikalavimus yra vertinamas neteisėtai nukirstos medienos tūris, o ne kiekis vienetais, todėl tai, kad iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies yra pašalintas nukirstų medžių vienetų kiekis, S. Š. civilinės atsakomybės dėl padarytos turtinės žalos neeliminuoja ir nemažina.

9.2. Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 12 dalį valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdija, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės ir kiti juridiniai asmenys. Valstybinės miško žemės sklypai patikėjimo teise perduodami šiems subjektams Vyriausybės nutarimais valstybinėms funkcijoms įgyvendinti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 5 straipsnio 1 punkte numatyta, jog Miškų urėdija patikėjimo teise valdo, naudoja valstybinius miškus ir jais disponuoja įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdo juose kompleksinę miškų ūkio veiklą. To paties Įstatymo 23 straipsnyje reglamentuota, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, padarę žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, kitam turtui ir teisėtiems interesams ar miškui, kaip aplinkos objektui, privalo visiškai ją atlyginti arba, jeigu yra galimybė, atkurti iki pažeidimo buvusią būklę. Nuostolių apskaičiavimo tvarką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai (1 dalis); pareikšti ieškinius dėl neteisėta veika padarytos žalos turi teisę (2 dalis): 1) miško valdytojai, savininkai ir naudotojai, kurių miškui, turtui ar teisėtiems interesams padaryta žala; 2) valstybiniai miškų pareigūnai, kai žala yra padaroma miškui, kaip aplinkos objektui. Atsižvelgiant į esamą teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog VĮ Valstybinė miškų urėdija, kaip teisėta valstybinio miško valdytoja, naudotoja, turi reikalavimo teisę pareikšti atsakingiems savo neteisėtais veiksmais už gamtai padarytą žalą asmenims civilinius ieškinius. Esant šioms aplinkybėms, apelianto argumentai, susiję su VĮ Valstybinės miškų urėdijos reikalavimo teise į žalos gamtai atlyginimą, atmestini kaip nepagrįsti.

10. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog apylinkės teismas, tenkindamas byloje VĮ Valstybinių miškų urėdijos pareikštą civilinį ieškinį ir iš S. Š. VĮ Valstybinių miškų urėdijai priteisdamas 1931,40 Eur padarytos žalos aplinkai atlyginimą, kartu nusprendė iš S. Š. priteisti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1931,40 Eur sumą nuo ieškinio pateikimo dienos – 2020 m. birželio 12 d. iki nuosprendžio šioje dalyje visiško įvykdymo.

10.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas plenarinėje nutartyje yra nurodęs, kad teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, gali priteisti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesines palūkanas nuo momento, kuris negali būti ankstesnis nei teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas. Pažymėtina, kad tam tikrais atvejais teismas gali nustatyti ir vėlesnį procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentą, pvz., kai skiria nuteistajam ar atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui baudžiamojo poveikio priemonę ar įpareigojimą atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktas, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 75 straipsnio 3 dalis) ir nustato terminą, iki kurio tai turi būti padaryta. Tokiais atvejais procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo šio teismo nustatyto termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019).

10.2. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, nuspręsdamas procesines palūkanas skaičiuoti ne nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento, o nuo civilinio ieškinio pateikimo dienos, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl neteisingai išsprendė procesinių palūkanų priteisimo iš S. Š. klausimą. Esant šioms aplinkybėms, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl priteistų procesinių palūkanų skaičiavimo iš S. Š. pradžios momento keistina (BPK 328 straipsnio 4 punktas), nustatant, kad penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 1931,40 Eur sumą skaičiuotinos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento.

Dėl proceso išlaidų

11. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartimi nuteistajam S. Š. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas advokatas A. Z.. Šiaulių apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad nuteistajam S. Š. teiktos teisinės pagalbos išlaidos yra 72 Eur (2 t., b. l. 150) ir kad šios išlaidos priteistinos valstybei. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgusi į tai, kad nuteistajam S. Š. gynėjas buvo paskirtas tik dėl to, kad jo dalyvavimas yra būtinas apeliacinio proceso metu, į tai, kad apeliacinio proceso metu, dar net nepradėjus nagrinėti nuteistojo apeliacinio skundo, pastarasis sudarė susitarimą su advokate J. Špakauskaite ir toliau advokatas A. Z. S. Š. negynė, į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, sprendžia, kad pažymoje nurodyta suma iš nuteistojo neturi būti išieškota.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. spalio 1 d. nuosprendį pakeisti:

Iš S. Š. priteisti penkių procentų (5 proc.) metines palūkanas už priteistą 1931,40 Eur sumą nuo Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. spalio 1 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio šioje dalyje visiško įvykdymo.

Iš Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. spalio 1 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nurodytą S. Š. neteisėtai nukirstų medžių vienetų (12 vnt. eglės medžių, 5 vnt. pušies medžių, viso – 17 vnt. medžių) skaičių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymą priteisti 72 Eur turėtų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atmesti.

Teisėjai Zigmas Kavaliauskas Nijolė Matuzevičienė Gražvydas Poškus