Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovui Marijampolės PN apie posėdžio vietą ir laiką pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Marijampolės PN prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 36).

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės dėl pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią kalinamas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2019 m. rugpjūčio 20 d.

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad jam buvusiuose Kybartų pataisos namuose (šiuo metu - Kybartų sektorius, Marijampolės PN struktūrinis padalinys) nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių paaiškinimų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, plotą, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas objektyvių įrodymų savo argumentams dėl gyvenamojo ploto trūkumo patalpose pagrįsti nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų, į kurias ginčo laikotarpiu buvo paskirtas pareiškėjas, plotą, jose apgyvendintų asmenų skaičių, todėl darydamas išvadas, jais remiasi.

Bylos duomenimis, pareiškėjas 2018 m. birželio 6 d. – 2019 m. rugpjūčio 20 d. laikotarpiu bausmę atliko Kybartų sektoriaus 4-ojo nuteistųjų būrio 421-ojoje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 36,00 kv. m; joje bausmę atliko iki 9 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,00 kv. m ploto (b. l. 30-31, 38-53). Be to, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas bausmę ginčo laikotarpiu atliko bendrabučio tipo patalpoje, jis neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jis turėjo teisę dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti po sektorių, užsiimti leistina veikla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017).

Sprendžiant dėl pareiškėjo teiginio, kad vertinant gyvenamojo ploto dydį, turi būti atsižvelgiama į baldų užimamą plotą bei vadovaujamasi Europos Žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, atsižvelgiama į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms. Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis užtikrinant efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve, ir tai lemia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2649-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017); Konvencija nenumato konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos, tai numato kiekvienos valstybės narės, Konvencijos dalyvės, nacionalinės teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017).

Atsižvelgus į taikomą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į nustatytą gyvenamojo ploto normą Marijampolės PN Kybartų sektoriaus bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nebuvo pažeista.

Be to, M. S. tvirtino, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad grįžus po sporto užsiėmimų stadione, nebuvo suteikta galimybė išsimaudyti po šiltu dušu.

Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nustatė, kad nuteistiesiems galimybė pasinaudoti dušu suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 44 punkte.

Atsižvelgus į taikomą teisinį reguliavimą ir įvertinus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimų nepažeidė (b. l. 57-58). Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje neneigė, kad jis turėjo galimybę kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Byloje duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją motyvuotais prašymais leisti papildomai pasinaudoti dušu ir kad jo prašymai būtų netenkinti, nebuvo nustatyta.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad tuo atveju, kai pataisos įstaiga užtikrina nuteistojo teisę kartą per savaitę pasinaudoti dušu, nėra pagrindo konstatuoti nustatytų reikalavimų pažeidimą (žr., pvz., 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-351-822/2018). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, todėl šių taisyklių 19.4 punktas, numatantis kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, nėra privalomas Lietuvoje veikiančioms laisvės atėmimo įstaigoms (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad esant nuteistojo sveikatos sutrikimų, pataisos įstaiga privalo užtikrinti nuteistajam galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017).

Vertinant pareiškėjo argumentus, kad jis neturėjo galimybės po užsiėmimų sportu pasinaudoti dušu, todėl turėjo apriboti lankymąsi stadione, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, kad tokia situacija, kai pataisos įstaigoje po sporto užsiėmimų nėra galimybės pasinaudoti dušu, nėra tokia, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną. Todėl vertinant aplinkybes, susijusias su asmens higiena sporto užsiėmimų metu ir po jų, turi būti atsižvelgiama į tai, ar pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti po sporto kameroje ar kitoje gyvenamojoje patalpoje, o vėliau – ir nustatyta tvarka pasinaudoti dušu (žr., pvz., 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017 ir kt.).

Atsižvelgus į teisinį reguliavimą ir jo aiškinimą bei įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes apie pareiškėjui suteiktas galimybes nustatytu grafiku pasinaudoti dušu bei nusiprausti sanitariniame mazge esančioje prausykloje, pareiškėjo argumentas, kad dėl negalėjimo nusiprausti po sporto duše jis patyrė neturtinę žalą, atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad pataisos namuose įrengta mobiliojo ryšio blokavimo įranga kenkė jo sveikatai – jam skaudėjo galvą, kildavo kraujo spaudimas ir bėgdavo kraujas iš nosies.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 113 straipsnį, viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių yra pataisos įstaigų apsauga. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 4 punkte apibrėžta, kad laisvės atėmimo vietų apsauga – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užkardyti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų pabėgimą, įstatymų jiems neleistinų turėti daiktų patekimą ir šių vietų užpuolimą bei užtikrinti jose esančio turto apsaugą.

Lietuvos higienos norma HN 80:2015 ,,Elektromagnetinis laukas gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimų reikalavimai 10 kHz-300 GHz radijo dažnių juostoje", patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. V-1212, privaloma ūkio subjektams, kurie projektuoja didesnės negu 25 W efektyviosios spinduliuotės galios radiotechninius objektus ūkinei komercinei veiklai vykdyti, atlieka šių objektų elektromagnetinės spinduliuotės matavimus, skaičiavimus, įrengia (stato) šiuos objektus ar juos eksploatuoja arba eksploatuos (operatorius), rengia radiotechninio objekto radiotechninės dalies projektus, elektromagnetinės spinduliuotės stebėsenos planus, pagal elektromagnetinės spinduliuotės stebėsenos planus vykdo elektromagnetinės spinduliuotės stebėseną, bei institucijoms, kurios pagal kompetenciją vykdo radiotechninių objektų valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę ir sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka derina ūkio subjektų pateiktus radiotechninės dalies projektus ir elektromagnetinės spinduliuotės stebėsenos planus.

Remiantis nurodytų teisiniu reguliavimu, daroma išvada, kad pataisos įstaigos apsaugos viena iš dalių yra mobiliojo ryšio blokavimo sistemų įrenginiai, kurių naudojimas laisvės atėmimo vietose galimas. Dėl šios priežasties atsakovės atstovo veiksmai įrengiant mobiliojo ryšio blokavimo įrangą negali būti laikomi neteisėtais.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog nuteistųjų bendrabutis, kuriame ginčo laikotarpiu bausmę atliko pareiškėjas, nepatenka į judriojo ryšio blokavimo įrangos veikimo zoną, kadangi blokuojamas tik drausmės grupės korpusas (pastatas). Be to, byloje pateikti duomenys apie pareiškėjo sveikatą nepatvirtina, kad jo sveikatos sutrikimai būtų kilę dėl mobiliojo ryšio blokavimo įrenginių skleidžiamos energijos, byloje duomenų, leidžiančių teigti, jog pareiškėjas būtų sirgęs liga, sukelta mobiliojo ryšio blokavimo įrenginių skleidžiamos energijos, nenustatyta (b. l. 71). Be to, teismas vertina, kad teiginiams apie mobiliojo ryšio blokavimo įrangos žalingą poveikį jo sveikatai pagrįsti pareiškėjas objektyvių įrodymų, išskyrus bendro pobūdžio teiginius, nepateikė, todėl jie atmetami kaip neįrodyti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad ginčo laikotarpiu 4-ojo būrio virtuvė buvo aprūpinta netinkamais baldais, virtuvėje iki pat 2019 m. balandžio mėnesio nebuvo karšto vandens, virtuvės plotas buvo tik 7 kv. m., trūko šaldytuvų.

Atsakovės atstovas pažymėjo, kad pataisos namuose esančios virtuvės baldais ir inventoriumi aprūpintos, laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Patalpų aprūpinimo normos) reikalavimų.

Pagal atsakovės atstovo pateiktus paaiškinimus, 4-ojo būrio nuteistieji virtuvėje naudojosi įrengta stacionaria keturių vietų elektrine virykle su orkaite ir dviejų vietų pernešama elektrine virykle, dviem plautuvėmis, boileriui, stalu, dviem spintelėmis, suolu; patalpoje buvo pastatyti 9-11 šaldytuvų, kurių skaičius įvairiu laikotarpiu buvo skirtingas; virtuvės plotas yra 17,15 kv. m; virtuve naudojosi tik 4-ojo būrio nuteistieji, kurie norėjo papildomai gamintis maistą; virtuvėje indų ir inventoriaus buvo pakankamai; virtuvės sanitarinė būklė buvo gera, dėl jos būklės ir nuteistųjų, įskaitant ir pareiškėją, skundų nebuvo gauta; virtuvės patalpos buvo remontuojamos pagal poreikį, sugedęs inventorius, baldai remontuojami arba keičiami. Marijampolės PN pripažino, kad virtuvėse dviejų aukštų nuteistieji naudojosi vienu elektriniu vandens šildytuvu (boileriu), tačiau 2018 m. gruodžio mėnesį buvo įrengti du boileriai, todėl kiekvienam aukštui teko po vieną boilerį.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais ir duomenimis apie bendrabučio virtuvės aprūpinimą baldais ir inventoriumi, šio inventoriaus priežiūrą, todėl jais remiasi.

Minėta, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pareiškėjui nepakanka deklaratyviai išvardinti galimai neteisėtas veikas, turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl baldų ar inventoriaus trūkumo virtuvėje, netinkamų naudojimui baldų, elektrinių prietaisų, kitų, jo nuomone, netinkamų naudojimosi virtuve sąlygų.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė ir dėl to, kad tik formaliai buvo suteikta galimybė naudotis ribota interneto prieiga, kadangi bibliotekoje esantis kompiuteris buvo senas, jame neatnaujinta programinė įranga. Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, jog 60 nuteistųjų buvo priversti vienu kompiuteriu naudotis tik kartą per savaitę ir tik vieną valandą.

Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalimi, nuteistieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas; kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitų valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ar tarptautines institucijas. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 7 punktą, su nuteistaisiais turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba ir, kiek leidžia bausmės vykdymo trukmė, formuojamas atsakomybės jausmas bei skatinami tie požiūriai ir įgūdžiai, kurie geriausiai padėtų jiems tapti įstatymus, žmogiškąsias vertybes ir visuomenės saugumą gerbiančiais žmonėmis; nuteistieji mokomi gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis, po bausmės atlikimo jiems sudaromos sąlygos reintegruotis į visuomenę. Taigi, pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nuteistieji galėtų susipažinti su galiojančiais teisės aktais, valstybės institucijų kompetencijomis, turėtų galimybę mokytis ir pan. Tokioms priemonėms priskiriama ir nuteistojo konstitucinės teisės gauti informaciją įgyvendinimas. Įvertinus tai, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikrų nuteistojo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas ir pateisinamas. Apie tam tikrų kalinimo sąlygų ir su tuo susijusių apribojimų, būdingų atliekant laisvės atėmimo bausmę, neišvengiamumą pripažįstama ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66). Pagal EŽTT praktiką, nuteistojo teisė ieškoti, gauti informaciją, įskaitant ir internetu, turi būti suteikiama su tam tikromis išlygomis, jog ši informacija būtų gaunama per ribotas ar kontroliuojamas interneto prieigas iš tam tikrų nustatytų šaltinių, pavyzdžiui, valstybinių institucijų. Įstatymų leidėjas nacionalinėje teisėje nėra nustatęs, jog pataisos įstaiga turi suteikti nuteistiesiems galimybę neribotai naudotis internetu, lankytis interneto svetainėse, toks reglamentavimas yra susijęs su nuteistųjų teisinės padėties ypatumais bei bausmės vykdymo režimo reikalavimų užtikrinimu.

Atsakovės atstovas nurodė, kad Marijampolės pataisos namų bibliotekoje nuteistiesiems yra užtikrinamas nepertraukiamas interneto tiekimas, duomenų apie ginčo laikotarpiu buvusius interneto tiekimo trukdžius pataisos įstaiga neturi. Marijampolės PN paaiškino, kad ginčo laikotarpiu buvo vadovaujamasi Kybartų pataisos namų direktoriaus 2018 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1/10-370 „Dėl nuteistųjų naudojimosi taksofonu, lankymosi koplytėlėje, salėje ir bibliotekoje grafiko patvirtinimo“. Pagal grafiką nustatytomis dienomis ir valandomis nuteistieji galėjo naudotis kompiuteriu su interneto prieiga pataisos įstaigos bibliotekoje; nuteistieji pataisos namuose kompiuteriu bibliotekoje gali naudotis po 1 valandą, vieną kartą per savaitę. Be to, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 patvirtinto Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimo laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos parašo 30 punktu, suimtieji ir nuteistieji laisvės atėmimo vietų įstaigose turimais asmeniniais kompiuteriais naudojasi ne ilgiau kaip tris valandas per parą laisvės atėmimo vietos įstaigos direktoriaus patvirtintoje dienotvarkėje nustatytu metu.

Pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad patalpose nebuvo įrengti arba neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai, Marijampolės PN neužtikrino priešgaisrinės saugos reikalavimų, nebuvo įrengti dūmų detektoriai, dėl ko pareiškėjas jautėsi nesaugus.

Teismas vertina, kad byloje nenustatyta objektyvių duomenų apie Kybartų sektoriuje veikiančios katilinės žalingą poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl iš katilinės sklindančios taršos neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pareiškėjo teiginiai apie katilinės keliamą neigiamą poveikį jo sveikatai yra bendro pobūdžio ir abstraktūs. Byloje nenustatyta duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją ar kompetentingas institucijas skundais dėl katilinės skleidžiamos taršos, ar kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų sirgęs ligomis, sukeltomis kvėpuojant užterštu oru,.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad dušo patalpos įrengtos, vadovaujantis teisės aktais, 2018 metais pataisos įstaigoje esančios prausyklos buvo suremontuotos. Šiai aplinkybei patvirtinti Marijampolės PN pateikė lokalinę sąmatą (b. kl. 56).

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žala sukėlė tai, kad pataisos įstaigoje nebuvo įrengta vieta rūkymui.

Pareiškėjas teigė, kad patyrė neturtinę žalą ir dėl tam tikrą laiko tarpą neįrengto poilsio kambario.

Pareiškėjas teigė, kad 2018 m. rugsėjo 4 d. planinės kratos metu Marijampolės PN pareigūnai padarė 150 Eur turtinę žalą ir taip sukėlė neigiamus išgyvenimus dėl išbarstytų maisto papildų, produktų.