- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-12-16
- Bylos Nr.
- e2A-3149-863/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19839-2024-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Kristina Lysionok, Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Be kredito“
- Atsakovas
- N. K.
- Kategorijos
- 2.6.16.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Mikonienės ir Astos Pikelienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Be kredito“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. sprendimo už akių, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Be kredito“ ieškinį atsakovei N. K. dėl skolos ir netesybų priteisimo, įpareigojimo grąžinti daiktą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Be kredito“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei N. K., prašydama priteisti iš atsakovės 20,93 Eur skolą (nesumokėtų nuomos įmokų), 285,04 Eur kompensacijos už vėlavimą grąžinti išsinuomotą daiktą, įpareigoti atsakovę per 1 darbo dieną nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovei džiovyklę Bosch WTR87TW0PLBKS-358416, o atsakovei negrąžinus daikto, priteisti iš atsakovės 282 Eur daikto vertę, taip pat priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovė nurodė, kad 2023 m. gegužės 5 d. su atsakove sudarė vartojimo nuomos sutartį Nr. BK-037494 (toliau – ir nuomos sutartis, sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo perduoti jai nuosavybės teise priklausantį turtą – džiovyklę Bosch WTR87TW0PLBKS-358416 (toliau – ir daiktas, džiovyklė) atsakovei laikinai valdyti ir naudoti, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už daikto nuomą nuomos sutartyje šalių suderėtą nuomos mokestį. Atsakovė įsipareigojo sumokėti 12 nuomos mokesčio įmokų, atliekamų kas mėnesį nuo nuomos sutarties sudarymo dienos, kurių kiekvienos dydis yra 56,63 Eur. Atsakovė taip pat įsipareigojo sumokėti 21,99 Eur transportavimo mokestį, už daikto pristatymą į atsakovės pasirinktą vietą. Atsakovė nuomos sutarties pagrindu iš viso įsipareigojo sumokėti ieškovei 701,55 Eur. 2023 m. balandžio 21 d. atsakovė atliko transportavimo mokesčio ir pirmosios nuomos mokesčio įmokos mokėjimą į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą. Daiktas atsakovei buvo perduotas 2023 m. gegužės 8 d. Ieškovės teigimu, atsakovė atliko 11 įmokų pagal nuomos sutartį, viso sumokėjo 680,62 Eur ir liko skolinga 20,93 Eur. Atsakovei nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų daugiau kaip 60 dienų, remdamasi nuomos sutarties bendrųjų sąlygų 14.2.1. papunkčiu, ieškovė 2024 m. liepos 2 d. atsakovei nuomos sutartyje nurodytu atsakovės el. paštu išsiuntė pranešimą apie nuomos sutarties nutraukimą bei informavo atsakovę apie jos skolą ieškovei, paragino padengti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti daiktą. Atsakovė į pranešimą nesureagavo, skolos nepadengė ir daikto negrąžino. Dėl to ieškovė 2024 m. rugsėjo 19 d. atsakovei nuomos sutartyje nurodytu atsakovės el. paštu išsiuntė pranešimą, kuriuo ieškovė pareikalavo, kad atsakovė nedelsiant padengtų skolą už daikto nuomą, sumokėtų kompensaciją už naudojimąsi daiktu pasibaigus nuomos sutarčiai ir grąžintų daiktą, tačiau ieškovė negavo jokio atsakymo į pakartotinį reikalavimą. Todėl ieškovė taip pat prašė priteisti jai iš atsakovės ir 285,04 Eur kompensaciją už naudojimąsi daiktu be teisinio pagrindo bei įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovei daiktą. Be to, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 272 straipsniu, ieškovė mano, kad būtų tikslinga teismo sprendimu byloje nustatyti sprendimo neįvykdymo pasekmes, t. y. kad nepavykus iš atsakovės išieškoti daiktą natūra, iš atsakovės išieškotina daikto vertė pinigais. Ieškovė atkreipia dėmesį, jog nuomos sutarties specialiosiose sąlygose įtvirtinta, kad daikto vertė paskutinę nuomos sutarties dieną (išpirkimo kaina) yra 282 Eur (su PVM). Šią kainą nuomos sutarties pasirašymo dieną ieškovė įvertino atsižvelgdama į ilgametę veiklos vykdymo patirtį. Įprastai, išnuomojus naują daiktą 1 metų terminui, daiktas per metus nuvertėja 60 procentų dėl natūralaus nusidėvėjimo. Todėl ir prašė iš atsakovės išieškoti nuomos sutartyje nurodytą daikto vertę – 282 Eur, jei atsakovė neįvykdys teismo įpareigojimo grąžinti daiktą ieškovei.
3. Atsakovei procesiniai dokumentai buvo įteikti per antstolį, tačiau atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl atsakovės atžvilgiu buvo priimtas sprendimas už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 30 d. sprendimu už akių nusprendė ieškovės UAB „Be kredito“ ieškinį tenkinti iš dalies, pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) nuomos sutarties 10.6. papunkčio nuostatą, kad jeigu nuomininkas negrąžina turto kaip tai numatyta sutarties 8.1 papunktyje, nuomininkas nuomotojui turi sumokėti netesybas, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą nuomos mokestį; priteisti iš atsakovės N. K. ieškovės naudai 20,93 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 20,93 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. spalio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmesti. Be to teismas priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 207,11 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o valstybei iš ieškovės 17,09 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo.
4.1. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju šalys susitarė, jog atsakovė už jai perduotą prekę kas mėnesį turės mokėti 56,63 Eur įmokas 12 mėnesių, per kuriuos tinkamu sutarties įvykdymo atveju atsakovė būtų sumokėjusi ieškovei iš viso 680,62 Eur bei 21,99 Eur transportavimo mokestį. Sutarties 7.2 papunktyje šalys susitarė, kad praėjus Sutarties 7.1 papunktyje numatytam terminui, nuomininkas turi teisę įsigyti turtą prieš sutarties pabaigos terminą; jeigu nuomininkas nusprendžia tokia teise pasinaudoti, jam taikoma 30 procentų nuolaida nuo visos likusios mokėti nuomos mokesčio iki sutarties pabaigos. Sutarties 7.3 papunkčiu šalys susitarė nuomininkui tinkamai vykdžius sutartį visą jos galiojimo laikotarpį bei tinkamai sumokėjus visus pagal sutartį mokėtinus mokesčius, pasibaigus sutarties terminui nuomininkui suteikiama teisė turtą įsigyti už Specialiosiose sąlygose nurodytą išpirkimo kainą, t. y. 282,00 Eur, o išankstinio išpirkimo kaina, nepraėjus 90 dienų nuo sutartie sudarymo – 705,00 Eur. Kadangi Sutartyje perduotos prekės kaina nurodyta 705,00 Eur, t. y. lygi išankstinio išpirkimo kainai, spręstina, jog tinkamu sutarties vykdymo atveju atsakovė, sumokėjusi ieškovei visas įmokas pagal sutartį, (be transportavimo mokesčio) būtų sumokėjusi visą prekės kainą, o tuo atveju, kai sumokėtų ir prekės išpirkimo kainą, ieškovei (be transportavimo mokesčio) būtų sumokėta 961,56 Eur, t. y. 36 procentais didesnė suma už prekės kainą. Taigi, tinkamu Sutarties vykdymo atveju atsakovė per dvylika mėnesių būtų sumokėjusi ieškovei sumas, kurios atitinka prekės kainą, bei 36 procentų finansuojamos sumos atlyginimą.
4.2. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad sutartyje deklaruota daikto vertė neženkliai viršija visų per 12 mėnesių mokėtinų įmokų sumą (t. y. formaliai sukuriama situacija, kad nuomotojas, nuomininkui tinkamai įvykdžius sutartį, negauna daugiau lėšų nei daiktų vertė (neuždirba vien iš įmokų sumokėjimo), nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovė iš daiktų nuomos nebūtų uždirbusi. Atsakovė tinkamai vykdydama sutartį (atlikdama įmokas), po dvylikos mėnesių būtų sumokėjusi visą prekės kainą, todėl sutartyje numatyto daiktų išpirkimo mokesčio sumokėjimas ir daiktų negrąžinimas (išsipirkimas) tampa vienintele racionalia alternatyva vartotojui, nes, daiktų neišsipirkusi, atsakovė daiktus turėtų grąžinti (sutarties 8 punktas), būdama už jį sumokėjusi visą jo kainą. Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės visa prekės kaina, sutartį įvykdžius tinkamai, atsakovės būtų sumokėta, teismas vertino, kad sutarties sąlyga dėl atsakovei suteikiamos teisės už papildomą mokestį (išpirkimo kainą) įsigyti prekes tinkamo sutarties įvykdymo (visų įmokų sumokėjimo) atveju, į sutartį šiuo atveju buvo įtraukta formaliai, siekiant išvengti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatų taikymo VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Teismas atkreipė dėmesį, jog sutarties 10.6. papunktyje numatyta, kad jeigu nuomininkas negrąžins daiktų, kaip tai numatyta sutarties 8.1. papunktyje, t. y. pasibaigus sutarties terminui ir nuomininkui nepareiškus noro daiktus įsigyti sutartyje numatyta tvarka ar nutraukus sutartį prieš terminą, bet kurios iš šalių iniciatyva nuomininkas nuomotojui turi sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki sutarties pabaigos, išpirkimo kainą bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius. Teismas vertino, kad nepriklausomai nuo to, kada būtų nutraukta sutartis, atsakovei vis tiek būtų tekę sumokėti visas įmokas, numatytas pagal sutartį tinkamo jos vykdymo atveju, t. y. ir visą nuomos mokestį, ir prekės išpirkimo mokestį. Teismas nurodė, kad nepriklausomai nuo to, jog sutartyje atsakovei nėra numatyta pareiga įsigyti nuomojamus daiktus, o pagal Sutarties 14.2. papunktį atsakovei vėluojant ilgiau kaip šešiasdešimt dienų atsiskaityti, sutartis nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarčių pabaigos, teismo nuomone, sutartims, kuriose turto įsigijimas iš esmės siejamas su visų periodinių įmokų sumokėjimu, taikytinos VKĮ nuostatos (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis). Anot teismo, sutarties dalyje „Turto grąžinimas“ numatytos apsunkintos daiktų grąžinimo sąlygos, reikalaujančios didesnių laiko ir lėšų sąnaudų, nei jo įsigijimas. Sutarties 8 punkte nustatyta, kad, pasibaigus sutarties terminui ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto sutartyse numatyta tvarka, ar nutraukus sutartį prieš terminą, bet kurios iš šalių iniciatyva, turtas grąžinamas nuomotojui ne vėliau kaip kitą darbo dieną po sutarties pasibaigimo ar nutraukimo šalių sutarimu, nuomininkui (asmeniškai arba naudojantis trečiųjų asmenų paslaugomis) pristatant turtą į nuomotojo verslo vietą; nuomininkas nuomotojui grąžina turtą savo lėšomis ir rizika, tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, o taip pat visiškai sukomplektuotą ir su visais dokumentais, inventoriumi ir kitais daiktais, kurie jam buvo perduoti kartu su turtu, ir kurie nurodyti turto perdavimo–priėmimo akte. Teismo vertinimu, nors minėta sutarties nuostata ir yra numatoma prekės grąžinimo nuomotojui alternatyva, tačiau savo esme nustatant neproporcingai didelį grąžinimo proceso kompleksiškumą ir papildomą atsakomybę atsakovei už jo įgyvendinimą, atsakovė yra netiesiogiai verčiama įsigyti daiktą už priemoką (išpirkimo kainą). Paminėtos sutarties nuostatos vertintinos kaip siekis įpareigoti vartotoją įsigyti objektą, o tai papildomai pagrindžia, jog sutartims taikytinos VKĮ nuostatos. Teismas darė išvadą, kad sutarties sudarymo tikslas yra ne atsakovės išsirinktų daiktų nuoma, bet finansavimo sąlygų tiems daiktams įsigyti sudarymas. Teismas nurodė, jog sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi, kuriai taikomos VKĮ nuostatos. Teismas sprendė, jog kadangi atsakovė pažeidė savo sutartines prievoles, t. y. nemokėjo įmokų, tai jai kyla pareiga sumokėti susidariusią nesumokėtų įmokų skolą, sudarančią 20,93 Eur.
4.3. Teismas nurodė, kad Nuomos sutartis yra prilyginama vartojimo kredito suteikimui siekiant įsigyti daiktą, ieškovės reikalavimas priteisti kompensaciją vertintinas kaip netesybos už įsipareigojimo mokėti įmokas pagal sutartį nevykdymą. Be kita ko atsižvelgęs į VKĮ nuostatas, teismas vertino, kad sutarties 10.6. papunktyje nurodyta delspinigių norma (56,63 Eur per mėnesį arba 9,03 procentų per dieną) yra per didelė. Sutarties nuostata, nustatanti, kad jeigu nuomininkas negrąžina turto kaip tai numatyta sutarties 8.1. papunktyje, nuomininkas nuomotojui turi sumokėti netesybas, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą nuomos mokestį, vertintina kaip nesąžininga, todėl teismas nurodė, kad ex officio (savo iniciatyva) pripažįsta ją negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą priteisti 285,04 Eur kompensaciją (delspinigius). Teismas taip pat nurodė, jog įvertinus, kad tarp šalių susiklostė ne nuomos santykiai, o kredito suteikimo santykiai, kurių pagrindu ieškovė finansavo atsakovę, suteikiant galimybę įsigyti prekę, ieškovės reikalavimas grąžinti daiktą nepagrįstas ir neproporcingas, nes atsakovė, sumokėdama visas sutartyje numatytas įmokas, iš esmės atlygina visą daikto kainą. Pripažinus, kad ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę grąžinti prekę yra nepagrįstas, konstatuotina, kad taip pat nepagrįstas ir atmestinas ieškovės reikalavimas priteisti kompensaciją, jeigu atsakovė laiku negrąžintų prekės.
4.4. Teismas priteisė iš atsakovės ieškovei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Taip pat sprendė, jog ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, kas sudaro 3,56 procentų (207,11 Eur), atsitinkamai iš ieškovės valstybei priteisdamas ir 17,09 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
III. Apeliacinio skundo argumentai
5. Ieškovė UAB „Be kredito“ pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. sprendimą pakeisti, panaikinti tą sprendimo dalį, kuria ieškovės reikalavimai buvo atmesti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti visiškai; panaikinti sprendimo dalį dėl teismo nesąžininga ir negaliojančia ab initio pripažintos sutarties nuostatos; panaikinti sprendimo dalį, kuria valstybei iš ieškovės buvo priteistos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos; priteisti iš atsakovės ieškovei apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.
5.1. Nurodydama ginčo faktines aplinkybes, be kita ko akcentuoja, kad nuo 2013 m. teikia naujų ir naudotų kilnojamųjų daiktų nuomos paslaugas asmenims, siekiantiems laikinai pasinaudoti reikalingiausiais namų apyvokos daiktais ir įranga asmeniniais tikslais. Pagrindinis ieškovės tikslas (ir apskritai visas verslo modelis) yra trumpalaikė (iki 1 metų) kilnojamųjų daiktų (naujų ir naudotų) nuoma. Ieškovė gauna pelną ne iš vienkartinės naujų daiktų nuomos, o iš pakartotinės (jau naudotų) daiktų nuomos arba naudotų daiktų pardavimo. Ieškovės komunikacijoje yra akcentuojamas laikinumas, kliento nesusaistymas ilgalaikiais įsipareigojimais ieškovės naudai, taip leidžiant klientui aiškiai suprasti, jog pagrindinis ieškovės teikiamos paslaugos tikslas yra būtent nuoma, o ne bet kokios formos finansavimo suteikimas.
5.2. Ieškovės vertinimu, teismas netinkamai kvalifikavo šalis siejusius sutartinius santykius ir be jokio teisinio pagrindo atmetė dalį ieškovės pareikštų reikalavimų. Be kita ko pažymi, kad ieškovės pasirinktas verslo modelis (vartojimo nuoma) yra leistinas ir teisėtas. Teismo pozicija, pagal kurią teismas savo iniciatyva (ex officio) iš esmės vienašališkai (neišklausant netgi ieškovės šiuo aspektu) sprendė, kad ieškovė negali vykdyti / nevykdo daiktų nuomos veiklos (teismo manymu, ieškovė turėtų vykdyti / vykdo vartojimo kreditų teikimo veiklą) savo turiniu pripažintina nepagrįsta. Mano, kad tokia teismo pozicija yra paneigianti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vieną iš pagrindinių vertybių – teisę laisvai pasirinkti verslą; neatitinkanti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) tiesiogiai įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį vartojimo nuomos santykiai Lietuvos Respublikoje yra leidžiami. Akcentuoja, kad kreditų teikimo veiklos ieškovė nei de facto, nei de jure nevykdo. Ieškovė be jokių užslėptų ketinimų teikia būtent vartojimo nuomos paslaugas ir laikosi sąžiningo bei teisės aktus atitinkančio nuomos verslo modelio. Ieškovės teigimu, faktą, kad ieškovė vykdo būtent vartojimo nuomos veiklą, patvirtino ir Lietuvos bankas. Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros komitetui atlikus išsamų ieškovės vykdomos veiklos patikrinimą ir patikrinimo metu atsižvelgus į skirtingais laikotarpiais standartinėse vartojimo nuomos sutartyse egzistavusias skirtingas nuostatas dėl galimybės pasibaigus nuomos sutarčiai išpirkti daiktą, 2022 m. gegužės 3 d. sprendime „Dėl UAB „Be kredito“ patikrinimo rezultatų“ Lietuvos bankas padarė šias pagrindines išvadas, jog iki 2021 m. spalio 12 d. suteikus klientui galimybę sutarties pabaigoje įsigyti daiktą už 1 eurą, tokia standartinė nuomos sutarties sąlyga Lietuvos bankui sudarė prielaidas ieškovės ir vartotojų sudaromas sutartis kvalifikuoti vartojimo kredito sutartimis. Akcentuoja, jog šios sutarties redakcijos ieškovė nenaudoja jau nuo 2021 m. spalio 13 d. ir šiai nagrinėjamai bylai minima sutarties redakcija nėra aktuali; 2) ieškovei pakeitus standartinių nuomos sutarčių sąlygas (siekiant, kad ieškovės vykdoma veikla atitiktų teisės aktuose įtvirtintą vartojimo nuomos santykių reguliavimą) ir sutartyse įtvirtinus kliento teisę (bet ne pareigą) sutarties pabaigoje įsigyti daiktą už sutarties pabaigoje egzistuojančią realią daikto rinkos vertę, Lietuvos bankas šias sutartis kvalifikavo vartojimo nuomos sutartimis. Akcentuotina, jog šioje byloje kvalifikuojami santykiai būtent pagal Lietuvos banko nagrinėtas standartines sutarties sąlygas, kuriose numatoma kliento teisė, bet ne pareiga sutarties pabaigoje įsigyti daiktą už tuo metu esančią realią daikto rinkos vertę. Pažymi, kad Lietuvos banko pozicija šiuo atveju yra vienareikšmė – pagal dabartinę (šioje byloje aktualią) nuomos sutarties redakciją, sutartis kvalifikuotina būtent vartojimo nuomos sutartimi, o ne vartojimo kredito sutartimi.
5.3. Atkreipia dėmesį, kad vykdydama vartojimo nuomos veiklą, ieškovė turi teisę vadovautis VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta išlyga, ką minėtu sprendimu palaikė ir Lietuvos bankas. Pažymi, kad ieškovės siūlomos nuomos sutarties sąlygos orientuotos į klientus, kurie siekia naudotis daiktu nustatytą terminą ir neturi nei tikslo, nei pareigos jį nusipirkti, neturi tikslo daiktu naudotis neterminuotai ar kitaip juo disponuoti, kaip nuosavu daiktu. Atkreipia dėmesį į vartojimo nuomą reglamentuojančias CK nuostatas. Nurodo, jog pateikia teismui susistemintus duomenis, iš kurių matyti nuomininkų grąžintų ieškovei daiktų skaičius. Mano, jog teismas visiškai nepagrįstai preziumuoja tikslus, kuriuos tiek ieškovė, tiek atsakovė neva turėjo sudarydamos nuomos sutartį. Byloje nėra nė vieno įrodymo, pagrindžiančio teismo padarytą išvadą, kad atsakovės (nuomininkės) pagrindinis tikslas buvo gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jos poreikis buvo tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Pažymi, kad šiuo atveju nuomos įmokos net neatperka daikto vertės, o juo labiau – neatneša ieškovei pelno. Teismo daromos subjektyvios prielaidos, kad ieškovė iš naujų daiktų nuomos uždirba, neatitinka tikrovės ir tokiu būdu prasilenkia su bendrosios logikos taisyklėmis ir kreditavimo esme bei pagrindine idėja – kredito davėjui uždirbti iš atidėtų mokėjimų, suteikti pinigus kredito gavėjui paskolos forma (gaunant palūkanas) arba kitu panašiu finansiniu būdu. Nurodo, kad nuomos sutartis pagal esminius požymius ir atliktus matematinius / aritmetinius skaičiavimus kvalifikuotina būtent vartojimo nuomos sutartimi. Tai lemia, kad VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta pirmoji sąlyga – tarp šalių sudaryta nuomos arba išperkamosios nuomos sutartis – šiuo atveju nustatytina. Taip pat akcentuoja, kad šalių sudarytoje nuomos sutartyje numatyta atsakovės teisė, bet ne pareiga įsigyti išnuomotą daiktą, pareiškus atskirą pageidavimą. Kritiškai vertindama teismo poziciją, mano, kad daikto pristatymo / grąžinimo aspektu šalių teisės ir pasirinkimo galimybės buvo aiškiai subalansuotos ir suteikiančios atsakovei laisvę rinktis tiek dėl daikto pristatymo, tiek ir dėl daikto grąžinimo būdo, kas yra visiškai adekvatu, logiška ir protinga. Todėl šiuo atveju teismo vertinimas, pagal kurį daikto grąžinimo sąlyga yra neva nustatanti atsakovei neproporcingai didelę ir papildomą atsakomybę už daikto grąžinimą, yra neatitinkantis nei bendrųjų civilinės teisės (protingumo, teisingumo ir sąžiningumo) principų (CK 1.5 straipsnis), nei bendrųjų logikos taisyklių. Laiko nepagrįsta teismo nuomonę dėl daikto grąžinimo apsunkinimo. Teismo esminė mintis – nuomojamą daiktą laikinai valdantis asmuo (vartotojas) turėtų galėti jį grąžinti nuomotojui kitokios komplektacijos nei gavo (be detalių, papildomų dalių, naudojimo instrukcijų ir pan.) – savo esme yra ydinga. Ieškovės įsitikinimu, aplinkybė, jog daikto grąžinimo procese atsakovė turėtų elgtis pagal vidutiniškai protingo asmens standartą (išsaugoti daikto komplektaciją tokią, kokia buvo gauta, ir savo sąnaudomis grąžinti daiktą į atsakovės vykdomo verslo vietą) nesudaro absoliučiai jokių prielaidų išvadai, jog daikto grąžinimo sąlygos dėl reikalaujamo daikto pristatymo ir komplektiškumo yra neproporcingai apsunkintos, reikalaujančios neproporcingai didelių laiko ar lėšų sąnaudų. Ieškovės vertinimu, nuomos sutartyje atsakovei buvo sudaryta galimybė grąžinti daiktą ieškovei arba, tuo atveju, jeigu atsakovė būtų pageidavusi, jai buvo suteikta teisė (o ne pareiga) daiktą įsigyti, sumokant daikto rinkos kainą, egzistuojančią nuomos sutarties pasibaigimo dieną. Tokios atsakovei sudarytos sąlygos leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog antroji VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta sąlyga – nuomos arba išperkamosios nuomos sutartyje nenustatyta nuomininko pareiga įsigyti nuomos objekto – šiuo atveju nustatytina.
5.4. Nesutikdama su teismo pozicija dėl atsakovės įpareigojimo grąžinti daiktą, atkreipia dėmesį į CK 6.499 straipsnio nuostatas, įpareigojančias nuomininką grąžinti daiktą, nuomos sutarčiai pasibaigus. Šiuo atveju teismui iš atsakovės ieškovės naudai priteisus tik skolos sumą ir neįpareigojus atsakovės grąžinti daikto ieškovei, buvo visiškai pamintas ieškovės interesas verstis pelną generuojančia (ar bent jau nenuostolinga) ūkine veikla. Teismas realiai „įteisino“ ieškovei akivaizdžiai nuostolingą sandorį, kurio ieškovė savo laisva valia niekuomet nebūtų sudariusi ir nuostolingo verslo modelio (pagal teismo supratimą) ieškovė pati savo laisva valia nebūtų pasirinkusi. Pažymi, kad prašoma priteisti 285,04 Eur dydžio kompensacija skaičiuota nuo termino grąžinti daiktą pasibaigimo momento (2024 m. gegužės 7 d.) iki ieškinio pateikimo dienos, atsižvelgiant į daikto vieno mėnesio nuomos mokesčio dydį pagal nuomos sutartį. Apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo vadovautis ieškinyje detaliai išdėstytu (nuomos sutartimi bei CK grindžiamu) nuomos teisinių santykių reguliavimu, suteikiančiu teisę ieškovės naudai priteisti 285,04 Eur dydžio kompensaciją.
5.5. Taip pat pažymi, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teisme vyko rašytinis procesas, šalys teismo nebuvo informuotos apie ketinimą spręsti dėl nuomos sutarties kvalifikavimo vartojimo kredito sutartimi. Šalims nebuvo suteikta galimybė šiuo aspektu pasisakyti, išreikšti savo nuomonę, teikti savo argumentus ir įrodymus, patvirtinančius (paneigiančius) tokio perkvalifikavimo (ne)pagrįstumą. Todėl ieškovės teisė į teisingą teismo procesą (teisė būti išklausytai) buvo pažeista, o priimtas teismo sprendimas turėjo siurprizinį pobūdį, kas laikytina esminiu proceso teisės normų pažeidimu, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręstas nuomos sutarties kvalifikavimo klausimas.
6. Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
9. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl skolos, kompensacijos priteisimo, daikto grąžinimo, buvo patenkintas iš dalies, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
10. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą reglamentuoja CPK 314 straipsnis. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai, pagal CPK 314 straipsnį, gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.
11. Aptariamu atveju ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros komiteto 2022 m. gegužės 3 d. sprendimą „Dėl „Be kredito“, UAB, patikrinimo rezultatų“ bei ieškovės 2025 m. liepos 18 d. patvirtinimą dėl nuomininkų grąžintų daiktų, prašydama šiuos įrodymus prijungti prie bylos, be kita ko atsižvelgiant į tai, kad teismas nesudarė galimybės ieškovei apskritai pasisakyti dėl šalis siejančių santykių (ne)galimo kvalifikavimo vartojimo kredito santykiais, dėl ko, anot ieškovės, ji objektyviai neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti anksčiau. Įvertinus nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad procesinis sprendimas šiuo atveju buvo priimtas taikant sprendimo už akių institutą, bylą išnagrinėjus rašytinio proceso tvarka, manytina, kad nurodyti įrodymai gali būti priimti, jie neužvilkins bylos nagrinėjimo.
Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo
12. Byloje nustatyta, kad tarp šalių 2023 m. gegužės 5 d. sudaryta vartojimo nuomos sutartimi Nr. BK-037494 (anksčiau ir toliau – nuomos sutartis, sutartis) ieškovė išnuomojo atsakovei džiovyklę Bosch WTR87TW0PLBKS-358416 (anksčiau ir toliau – daiktas, džiovyklė), kurios vertė nurodyta 705 Eur, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už daikto nuomą sutartyje šalių suderėtą nuomos mokestį, numatant 12 nuomos mokesčio įmokų, atliekamų kas mėnesį nuo nuomos sutarties sudarymo dienos, kurių kiekvienos dydis yra 56,63 Eur, taip pat sumokant 21,99 Eur transportavimo mokestį už daikto pristatymą į atsakovės pasirinktą vietą. Atsakovė nuomos sutarties pagrindu iš viso įsipareigojo sumokėti ieškovei 701,55 Eur. Daiktas atsakovei buvo perduotas 2023 m. gegužės 8 d. Ieškovės teigimu, atsakovė atliko 11 mokėjimų pagal sutartį, viso sumokėdama 680,62 Eur, ir liko skolinga ieškovei 20,93 Eur. Ieškovės duomenimis, atsakovei nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, ieškovė 2024 m. liepos 2 d. atsakovei nuomos sutartyje nurodytu atsakovės el. paštu išsiuntė pranešimą apie nuomos sutarties nutraukimą bei informavo atsakovę apie jos skolą ieškovei, paragino padengti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti daiktą, o vėliau, 2024 m. rugsėjo 19 d., atsakovei išsiuntė pranešimą, kuriuo ieškovė taip pat pareikalavo, kad atsakovė nedelsiant padengtų skolą už daikto nuomą, sumokėtų kompensaciją už naudojimąsi daiktu pasibaigus nuomos sutarčiai ir grąžintų daiktą, tačiau, ieškovės teigimu, atsakovė į pranešimus ir pateiktus reikalavimus nereagavo.
13. Ieškovei kreipusis į teismą dėl įsiskolinimo iš atsakovės pagal sutartį priteisimo, pirmosios instancijos teismas, ginčo sutartį iš esmės kvalifikavęs vartojimo kredito sutartimi, kuriai taikytinos ir VKĮ nuostatos, vieną iš sutarties nuostatų pripažinęs nesąžininga ir negaliojančia ab initio, tenkino ieškovės reikalavimą dėl nesumokėtos įmokų skolos priteisimo, tačiau atmetė reikalavimus dėl kompensacijos priteisimo ir daikto grąžinimo ieškovei. Apeliantė su tokiu vertinimu, dalyje, kurioje jos ieškinys buvo atmestas, kategoriškai nesutinka, kritikuodama teismo atliktą sutarties kvalifikavimą vartojimo kredito sutartimi, akcentuodama, kad teikia ne finansavimo, o nuomos paslaugas, laikydamasi pozicijos, kad jos ieškinys turi būti tenkinamas visa apimtimi. Įvertinus bylos duomenis ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija juos vertina kritiškai.
14. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016, 2024 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-403/2024, ir kt.).
15. Pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (CK 6.477 straipsnio 1 dalis). CK 6.504 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal vartojimo nuomos sutartį nuomotojas, t. y. asmuo, kurio nuolatinis verslas – daiktų nuoma, įsipareigoja duoti nuomininkui (vartotojui) kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis už užmokestį nuomininko ar jo šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK 6.886 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai, minėta, papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011).
16. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos ir sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti VKĮ nuostatų taikymo. Tokiu būdu VKĮ taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Taigi, siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius. Tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti, ir tik antrinis vartotojo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento.
17. Aptariamu atveju, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad šalių sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi, kuriai taikomos ir VKĮ nuostatos, apeliantė su tokiu vertinimu nesutinka, teigdama, kad šalis siejo tik vartojimo nuomos teisiniai santykiai, be kita ko įžvelgdama ir sprendimo siurprizinį pobūdį. Visgi, su tokiu vertinimu nesutiktina.
18. Pažymėtina, kad teismas ex officio privalo kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017). Jeigu egzistuoja teisinių santykių, iš kurių kildinamas ginčas, priskyrimo vartojimo santykiams požymiai, civilinėje byloje ribojami rungimosi ir dispozityvumo principai, ją nagrinėjantis teismas negali išlikti pasyvus bei privalo imtis aktyvių veiksmų vertindamas tiek pačių santykių pobūdį, tiek ir atskirų sutartinių sąlygų teisėtumą. Taigi, ir šiuo atveju, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo sutartis sudaryta tarp fizinio asmens (atsakovės) ir verslą vykdančio juridinio asmens (ieškovės), užsiimančio vartojimo prekių pardavimu ir/ar nuoma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atliko šalis siejusių sutartinių santykių kvalifikavimą. Be paminėto, apeliantės poziciją dėl neva siurprizinio sprendimo pobūdžio paneigia ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys, kurie patvirtina, kad Lietuvos teismuose pastaruoju metu (ir laikotarpiu, kai buvo priimtas ginčo spendimas) yra išnagrinėta daug panašaus pobūdžio tos pačios ieškovės inicijuotų civilinių bylų (dėl skolų pagal su ieškove sudarytas vartojimo nuomos sutartis priteisimo), kuriose teismai be kita ko taip pat sprendė sutarčių kvalifikavimo klausimą, todėl dabar teigti, kad šioje byloje šiuo aspektu atliktas teismo vertinimas yra ieškovei visiškai netikėtas, nėra pagrindo. Be to, ir pačios ieškovės argumentai apie jos sudaromų sutarčių tam tikrų sąlygų nuo 2021 m. spalio mėnesio pakeitimą ir minėtą jos pateiktą teismui Lietuvos banko 2022 m. gegužės 3 d. sprendimą (dėl ieškovės veiklos patikrinimo, jos sudaromų sutarčių kvalifikavimo vartojimo kredito sutartimis) taip pat tik patvirtina aptariamo klausimo eskalavimą ir aktualumą ieškovės vykdomos veiklos ir kilusių teisinių ginčų kontekste.
19. Įvertinus bylos duomenų visumą, manytina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl ginčo sutarčiai taikytinų VKĮ nuostatų. Kaip jau minėta, sutartimi atsakovei buvo nustatyta pareiga mokėti nuomos mokestį po 56,63 Eur (12 mėnesių) už daikto (džiovyklės), kurio vertė sutartyje nurodyta 705 Eur, nuomą, daikto transportavimą įkainojus 21,99 Eur suma, kartu numatant ir galimybę nuomininkui išsipirkti daiktą, nurodžius, kad išankstinio išpirkimo kaina, nuo sutarties pasirašymo neparėjus 90 dienų, yra 705 Eur, o praėjus minėtam terminui, nuomininkas turi teisę įsigyti turtą prieš sutarties pabaigos terminą, už 282 Eur išpirkimo kainą (sutartyje nurodyta turto vertė paskutinę sutarties dieną) (sutarties specialiosios sąlygos, bendrųjų sąlygų 7 punktas). Taigi, įvertinus sutarties nuostatas, matyti, kad atsakovė tinkamo sutarties vykdymo atveju, praktiškai būtų apmokėjusi beveik visą sutartyje nurodytą daikto vertę (šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš sutarties net nėra aišku, kaip ta turto vertė apskritai buvo nustatyta, kuo pagrįsta, ir pan.), todėl, sutinkant su pirmosios instancijos teismo pozicija, galima spręsti, kad anksčiau paminėtos išpirkimo kainos sumokėjimas ir daikto negrąžinimas (išsipirkimas) tampa racionaliausia alternatyva tokią sutartį sudariusiam vartotojui. Kaip ir šiuo atveju, nors atsakovė atsiliepimo byloje ir nepateikė, tačiau atsižvelgiant į paminėtas sutarties nuostatas, atsakovės elgesį po sutarties sudarymo, kai iš visos jai priklausančios mokėti nuomos įmokų sumos ji nesumokėjo tik 20,93 Eur, mažai tikėtina, kad ji turėjo ketinimą, sumokėjusi beveik visas sutartas įmokas, daiktą grąžinti, o ne jį įsigyti. Pažymėtina, kad tokią poziciją sustiprina ir kitos sutarties sąlygos, pavyzdžiui, numatančios, kad daikto neišsipirkusi, atsakovė daiktą turėtų grąžinti (sutarties bendrųjų sąlygų 8.1 papunktis), o negrąžinus daikto kaip tai numatyta sutarties bendrųjų sąlygų 8.1. papunktyje, atsakovė ieškovei turėtų sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki sutarties pabaigos, išpirkimo kainą, netesybas, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą nuomos mokestį, bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius (sutarties bendrųjų sąlygų 10.6 papunktis). Taigi, nors šiuo atveju sutartis tiesiogiai ir neįtvirtina atsakovės pareigos įsigyti sutarties objekto, tačiau tokia aptarta sutarties nuostata, kai vartotojui numatyta teisė, o ne pareiga įsigyti tą daiktą už 282 Eur, kai prieš tai jis jau yra sumokėjęs iš esmės beveik visą nurodytą kainą, vertintina, kaip formali ir sutartyje įtvirtinta, siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis), tokiu būdu be kita ko atmetant ir apeliantės argumentus dėl šiuo atveju neva taikytinos aukščiau minėtos VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos išlygos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptariamos sutarties tikslas buvo ne atsakovės pasirinkto daikto nuoma, o finansavimo sąlygų sudarymas atidėto mokėjimo forma gauti finansavimą daiktui (džiovyklei) įsigyti. Taigi, teismas ir šiuo aspektu pagrįstai vertino, jog tokioms sutartims, kuriose turto įsigijimas iš esmės siejamas su visų periodinių įmokų sumokėjimu, taikytinos VKĮ nuostatos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi ir šiai sutarčiai privalomai taikytinos VKĮ nuostatos. Be kita ko atkreiptinas dėmesys, kad tokios praktikos laikomasi ir kitose panašiose apeliacinės instancijos teismų išnagrinėtose bylose, kuriose dalyvavo ir šios bylos ieškovė (pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 9 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-764-924/2024, Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-500-796/2024, ir kt.). Kitokiam vertinimui pagrindo nesudaro ir apeliantės argumentai apie jos taikomą verslo modelį, kurio esmė neva yra trumpalaikė kilnojamųjų daiktų (naujų ir naudotų) nuoma, akcentuojant, kad ir pelnas gaunamas ne iš vienkartinės naujų daiktų nuomos, o iš pakartotinės (jau naudotų) daiktų nuomos arba naudotų daiktų pardavimo. Tokie argumentai laikyti deklaratyviais, neturinčiais esminės reikšmės konkrečiai šioje byloje atliktam vertinimui, kaip tam reikšmės nesudaro ir, pavyzdžiui, pateikti duomenys apie ieškovei atskirais metais grąžintų daiktų skaičių.
20. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nustatė sutartinių prievolių iš atsakovės pusės pažeidimą, jai tinkamai nesumokėjus sutartyje numatytų įmokų, dėl ko tenkino ieškovės reikalavimą dėl 20,93 Eur nesumokėtų įmokų sumos priteisimo, tačiau šioje dalyje sprendimo neginčijant, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to ir nepasisako.
21. Nustačius, kad tarp šalių sudaryta nuomos sutartis yra prilyginama vartojimo kredito suteikimui siekiant įsigyti daiktą, nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti nuomos sutarties pagrindu paskaičiuotos 285,04 Eur kompensacijos už vėlavimą grąžinti daiktą. Kaip jau minėta, šalių sutartyje buvo numatyta, kad jeigu nuomininkas negrąžina turto kaip tai numatyta sutarties 8.1. papunktyje, nuomininkas nuomotojui turi sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki sutarties pabaigos, išpirkimo kainą, netesybas, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą nuomos mokestį, bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje tinkamai įvertino, kad ginčo sutartyje (kuriai taikomos VKĮ nuostatos, taigi ir šio įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatos dėl netesybų dydžio) numatytos netesybos yra ženkliai per didelės (teisėjų kolegija šiuo aspektu pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui bei motyvams ir jų nekartoja), dėl ko teismas paminėtą sutarties nuostatą (kad jeigu nuomininkas negrąžina turto kaip tai numatyta sutarties 8.1. papunktyje, nuomininkas nuomotojui turi sumokėti netesybas, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą nuomos mokestį) teisėtai vertino kaip nesąžininga, pagrįstai ex officio ją pripažindamas negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas), atitinkamai pagrįstai atmesdamas ir ieškovės reikalavimą dėl minėtos kompensacijos pritesimo. Be to, nustačius, kad tarp šalių susiklostė ne nuomos, o kreditavimo teisiniai santykiai, teismas tinkamai konstatavo ir ieškovės reikalavimo grąžinti daiktą ar priteisti jo vertę nepagrįstumą. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė, prieš sudarydama su atsakove sutartį, būtų vertinusi jos kreditingumą, ar būtų įtraukta į vartojimo kredito davėjų sąrašą, kaip to reikalauja VKĮ 22 straipsnio 1 dalis, todėl spręstina, kad sudarydama su atsakove sutartį, ieškovė neįgijo teisės iš jos reikalauti palūkanų, netesybų ir mokesčių pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais (VKĮ 8 straipsnio 7 dalis), vadinasi, išskyrus teisę susigrąžinti pinigų sumas, neviršijančias prekės kainos, o šiuo atveju, kaip minėta, teismas ieškovės reikalavimą dėl jos nurodytos 20,93 Eur nesumokėtos pagal sutartį sumos priteisimo patenkino.
22. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, spręstina, kad skundžiamo procesinio sprendimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, o tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybių taip, kaip norėtų apeliantė, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar kad teismas nevertino ar netinkamai įvertino apeliantės pateiktus argumentus.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
23. Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
24. Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
25. Teismo sprendimą palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
26. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantei nepriteisiamos apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Be kredito“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.