Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Liudos Uckienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (atsakovo) E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovui E. N. dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo skolos priteisimo, turto padalijimo ir atsakovo E. N. priešieškinį ieškovei V. R. dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus procesinių teisių perėmėja), trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Swedbank AB, bei pagal trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, V. R. savarankišką reikalavimą atsakovui E. N. dėl kredito sutarties užtikrinimo būdo pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo ieškovei piniginę kompensaciją, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrąją dalinę nuosavybę, kompensaciją už jungtinės veiklos pagrindu įgytą turtą nepagrįstai nustatė pagal sumokėtos paskolos dalį. Nei pirminiu, nei patikslintu ieškiniu ieškovė nereikalavo ginčo Butą pripažinti daline nuosavybe, nustatant jai tenkančią Buto dalį. Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; kt.). Teismo proceso metu ieškovė nenuosekliai laikėsi pozicijos dėl ginčo buto ir nereikalavo nustatyti ginčo Buto turto teisinį režimą, pripažįstant jį daline nuosavybe. Tai įrodo, kad Butą ieškovė laiko asmenine apelianto nuosavybe.Ieškovė prašė priteisti dalį už ginčo Butą sumokėtos paskolos (12 500 Eur) kaip kompensaciją už jungtinės veiklos pagrindu įgytą turtą, tačiau nekėlė reikalavimo pripažinti Butą bendrąją daline nuosavybe. Teismas nurodė, kad Butas yra jungtinės veiklos pasekmė, siekiant sukurti dalinę nuosavybę, tačiau rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl Buto teisinio režimo. Dėl to laikytina, kad ginčo Butas buvo ir yra apelianto asmeninė nuosavybė.Ieškovei nekeliant reikalavimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir atitinkamos dalies bendroje dalinėje nuosavybėje nustatymo, neaišku, kuo vadovaudamasis teismas sprendė, kad pagal 2008 m. vasario 7 d. Kredito sutartį Nr. BPGEL300803208 grąžintos paskolos dalis priteistina ieškovei kaip kompensacija už jungtinės veiklos pagrindu įgytą turtą. Kompensacija sumokama bendraturčiui, kai turtas pripažįstamas daline nuosavybe ir priteisiamas asmenine nuosavybe vienam bendraturčiui, o kitam bendraturčiui skiriama kompensacija pinigais. Teismas nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje sprendimo dalyje nenurodė, kad ginčo Butas pripažįstamas šalių daline nuosavybe, tačiau kompensaciją pinigais priteisė vadovaudamasis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės kriterijais. Pabrėžtina, kad kompensacija pinigais bendraturčiui mokama atsižvelgiant į jo dalį bendrojoje nuosavybėje. Ši pinginė kompensacija privalo atitikti atidalijamos dalies vertę. Sumokėta paskolos dalis negali būti objektyvus kriterijus nei nustatant ieškovės indėlį į ginčo Butą, nei apsprendžiant turto dalies dydį, nei turto rinkos vertę.Net tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad 12 500 Eur kompensacija, kurią ieškovei priteisė pirmosios instancijos teismas, yra ieškovės indėlis į jungtinę veiklą, kurios rezultatas - ginčo Butas, neaišku, kokiais įrodymais vadovaudamasis teismas nustatė, jog ieškovės indėlio suma yra būtent 12 500 Eur. Teismas netyrė ir neanalizavo šalių indėlio dydžio, tačiau sprendime nurodė, kad paskola buvo dengiama iš abiejų šalių asmeninių lėšų. Toks teismo argumentas prieštarauja pačios ieškovės paaiškinimams, kad paskolos ji pati nėra mokėjusi, išskyrus kelias įmokas, aki šalys pradėjo gyventi skyriumi.Teismas nurodė, kad ieškovės prašoma suma yra mažesnė, negu pusė sumokėtos paskolos už ginčo Butą, todėl pripažino, jog prašoma kompensacija pagrįsta. Teismas nevertino ir neanalizavo kiekvienos šalies indėlio dydžio, nevertino į bylą pateiktų įrodymų apie šalių pajamas ginčo laikotarpiu, jų indėlį darbu ar kitomis priemonėmis, taigi nenustatė vieno iš būtinų juridinių faktų, sprendžiant, ar ieškovė ir apeliantas sukūrė bendrą dalinę nuosavybę.Teismas nesiaiškino ir nenustatė Buto rinkos vertės šalių bendro gyvenimo pabaigoje, taip pat rinkos vertės bylos nagrinėjimo metu. Teismas taip pat nevertino, kad Butas apsunkintas hipoteka. Vadovaujantis UAB „Turto spektras“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita, 2017 m. kovo 16 d. ginčo Buto vertė - 125 000 Eur, 2015 m. liepos 28 d. šio Buto vertė buvo 117 900 Eur. Buto vertė pakilo dėl apelianto savo jėgomis padidinto šio Buto ploto - papildomai įrengtų antresolių. Paskolos už Butą likutis 2018 m. balandžio 16 d. - 105 180,81 Eur. Pirmosios instancijos teismas nevertino nei Buto rinkos vertės, nei likusios prievolės pagal 2008 m. vasario 7 d. Kredito sutartį Nr. BPGEL300803208. Atsižvelgiant į Buto rinkos vertę, likusią mokėti įmokų pagal Kredito sutartį dalį, matyti, kad iš Buto vertės atėmus skolos dydį likutis yra 19 819,19 Eur, skaičiuojant pagal 2017 m. turto vertę, arba 12 719,19 Eur, skaičiuojant pagal 2015 m. vertę. Kai nėra nustatyto ieškovės indėlio dydžio, prisidėjimo apimties ir formos, neįvertinta Buto rinkos vertė, likusi prievolės pagal 2008 m. vasario 7 d. Kredito sutartį Nr. BPGEL300803208 dalis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumokėtos paskolos dalies dydį traktavo kaip tinkamą kompensaciją už jungtinės veiklos pagrindu įgytą turtą.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:Apeliantas prašymas pridėti prie bylos naujus įrodymus - nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo procesas vyko beveik trejus metus, apeliantas turėjo ir galėjo pateikti visus, jo manymu, būtinus įrodymus. Be to, apeliantas nepagrindė naujų įrodymų būtinybės, remiasi tik formaliais kriterijais, jų neaiškindamas. Kita vertus, 2017 m. kovo 16 d. Turto vertinimo ataskaita parengta prieš metus iki teismo sprendimo priėmimo, todėl akivaizdu, kad atsakovas galėjo šiuos įrodymus pateikti dar pirmosios instancijos teismo proceso metu. Be to, prieš metus atliktas nekilnojamo turto vertinimas neturi net faktinės reikšmės.Nors apeliantas ir turėjo asmeninę prievolę bankui, tačiau šios prievolės vykdymas bendro gyvenimo kartu metu buvo tiesiogiai susijęs su šeimos interesais: ieškovė aktyviai dalyvavo renkant būstą, sprendžiant dėl jo įsigijimo, užtikrinant paskolos sąlygas. Ieškovė nuo pat Buto įsigijimo gyveno jame kartu su šalių dukra. Būsto kredito įmokas, mokesčius Butui išlaikyti apeliantas ir ieškovė mokėjo bendrai. Šeimos gyvenamoji patalpa, nepriklausomai nuo to, kurios iš šalių nuosavybė ji yra, laikoma šeimos turtu. Apeliantas žinojo, kad prievolė kreditoriui vykdoma šeimos interesais, neprieštaravo, jog ieškovė prisidėtų prie Buto išlaikymo, kredito įmokų mokėjimo. Ginčo dalyką sudarančios lėšos buvo panaudotos šeimos interesais. Akivaizdu, kad šalis siejo šeimos santykiai, todėl turto, pripažintino šeimos turtu, įgijimo išlaidos vertintinos pagal nuosavybės teisę reglamentuojančias teisės normas. Mokėjimas už Buto paskolą vyko iš bendro ūkio ir asmeninių kiekvienos šalies lėšų. Be to, kartu gyvenančių asmenų gaunamos darbo pajamos buvo naudojamos abiejų šalių kasdieniams poreikiams tenkinti. Šalys bendrai vedė šeimos ūkį, bendrai kūrė gyvenamąją vietą asmeninėmis lėšomis ir darbu. Ieškovės santykiai su apeliantu buvo glaudūs ir ilgalaikiai, tai įrodo, kad juos siejo tikslas kurti bendrą nuosavybę, ją puoselėti, taip sukuriant šeimai gyvenamąją patalpą. Ieškovės gaunamos pajamos ir parama iš tėvų buvo lygiavertis arba dažnai net didesnis šaltinis, iš kurio buvo vykdomi apelianto įsipareigojimai, grąžinant paskolą, išlaikant būstą.Tai, kad apeliantas kitaip, t. y. sau palankia linkme, vertina byloje esančius įrodymus, nereiškia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Butas buvo įgytas šalims jau ilgą laiką vedant bendrą ūkį. Laikotarpiu, kuriuo šalys gyveno Bute, abiejų sugyventinių lėšos buvo naudojamos šeimos poreikiams. Nors apeliantas teigia, kad ieškovė neįrodė materialinio indėlio, kuriant bendrą būstą šeimai, tai paneigia byloje nustatytos aplinkybės. Ieškovė su ieškiniu yra pateikusi pavedimų apeliantui kopijas. Vien pavedimais nuo 2008 m. vasario mėnesio iki 2015 metų apeliantui pervesta 16 008,85 Eur. Taip pat akivaizdu, kad kartu gyvenantys asmenys turėjo ir išlaidų grynaisiais. Byloje teisingai nustatytas ir ieškovės tėvų indelis į šalių galimybę vesti bendrą gyvenimą kartu - jų materialinė pagalba, taip pat laidavimas, įsigyjant Butą. Visos nurodytos aplinkybės teismo ištirtos. Teismas padarė pagrįstą išvadą dėl ieškovei priklausančios kompensacijos užjos indelį į apelianto įgytą nuosavybę.Pirmosios instancijos teismo proceso metu ne kartą buvo siūlyti įvairūs ginčo sprendimo būdai: siūlomais taikos sutarties variantais apeliantui buvo siūloma buto registravimas ieškovės vardu bei apeliantui išmokėjimas kompensacijos; turto padalinimas dalimis; uzufrukto butui ieškovei su dukra nustatymas ir t.t. Apeliantas nė su vienu pasiūlymu nesutiko. Buvo pasiūlytas ir toks turto pasidalijimo variantas: Butas lieka atsakovo nuosavybė, o atsakovas sumoka ieškovei piniginę kompensaciją už bendrai mokėtas kredito įmokas. Iki 2015 m. sausio mėnesio, t. y., kol šalys vedė bendrą ūkį, grąžinta 48 287,99 Eur paskolos už Butą. Nurodyta suma mokėta abiejų šalių, todėl ieškovei turėtų būti kompensuota pusė jos sumokėtų įmokų - 24 144 Eur. Tačiau, įvertinus tai, jog teismo procesas truko daugiau kaip dvejus metus, ieškovė padarė nuolaidą ir prašo 12 500 Eur dydžio kompensacijos.Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškovė turėjo reikalauti pripažinti Butą bendrąja daline nuosavybe. Ieškovė siūlė apeliantui nurodytą ginčo sprendimo variantą, tačiau jis buvo nusiteikęs priešiškai, dėl šios priežasties ieškovė pasirinko alternatyvų teisių ginimo variantą - ne daiktinio, o prievolinio pobūdžio. Apelianto pateiktas aiškinimas dėl turto vertės visiškai nepagrįstas ir negali būti tiriamas. Pabrėžtina, kad ieškovė 12 500 Eur kompensacijos reikalavo remdamasi konkrečiu savo indėliu asmeninėmis lėšomis į šeimos būstą. Dėl šios priežasties apeliaciniame skunde pateikti samprotavimai apie turto vertę visiškai nereikšmingi, sprendžiant dėl ieškovei priteistinos kompensacijos. Be to, apeliantas turi galimybę parduoti Butą už jo rinkos kainą, nesvarbu, įkeistas jis hipoteka ar ne.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis - laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to

reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negalioj imo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo bei atsiliepimo į j j faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo

Apeliantas prašo pridėti prie bylos su apeliaciniu skundu pateiktus papildomus įrodymus: 2017 m. kovo 16 d. Turto vertinimo ataskaitos išvadą dėl ginčo Buto ir 2018 m. balandžio 16 d. duomenis apie paskolos pagal 2008 m. vasario 7 d. Kredito sutartį Nr. BPGEL300803208 likutį. Apelianto teigimu, naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y. po to, kai pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime sumokėtos paskolos dalį nepagrįstai prilygino kompensacijai už jungtinės veiklos pagrindu įgytą turtą, nenustatęs šalių indėlio dydžio, ieškovės prisidėjimo formos.CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Bylos duomenimis, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas nereiškė prašymo priimti nurodytus įrodymus. Pažymėtina, kad su apeliaciniu skundu pateikta ginčo Buto vertinimo ataskaita parengta 2017 m. kovo 16 d., t. y. prieš metus iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Apeliantas nenurodė, kokios priežastys sukliudė pateikti šią Turto vertinimo ataskaitą pirmosios instancijos teisme, jeigu, atsakovo nuomone, šis įrodymas reikšmingas nesutikimui su ieškovės reikalavimu priteisti kompensaciją pagrįsti. Taip pat nenustatyta aplinkybių, dėl kurių atsakovas nebūtų galėjęs pirmosios instancijos teisme pateikti įrodymų apie paskolos pagal Kredito sutartį likutį. Nėra pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto argumentų, kad prašomų priimti naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Reikalavimą priteisti kompensaciją, apskaičiuotą pagal bankui grąžintos paskolos dalį, ieškovė pareiškė dar 2016 m. rugpjūčio 22 d. patikslintame ieškinyje. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės reikalaujamos kompensacijos nustatymo kriterijais, taip pat dydžiu, visus atsikirtimo argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus turėjo pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 42 straipsnio 5 dalis, 142 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai, 226 straipsnis).Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtį, todėl apelianto pridėtus prie apeliacinio skundo naujus įrodymus atsisakoma priimti.

Dėl kompensacijos už jungtinės veiklos pagrindu sukurtą bendrą turtą

Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas gyveno kartu neįregistravę santuokos nuo 2001 m. (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra. Atsakovas 2008 m. vasario 7 d. sudarė Kredito sutartį pagal kurią gavo 130 329,01 Eur dydžio kreditą butui (duomenys neskelbtini), pirkti ir apdailos darbams užbaigti; galutinis kredito grąžinimo terminas - 2038 m. vasario 7 d. (T. 2, b. 1. 6-13, 24-29). Kredito sutarties vykdymui užtikrinti 2008 m. vasario 26 d. Hipotekos lakštu įkeistas ieškovės motinai V. R. nuosavybės teise priklausantis turtas - 1/4 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (T. 2, b. 1. 189 - 191). Šalių santykiai ir bendras gyvenimas kartu visiškai nutrūko nuo 2015 m. kovo 16 d. Pagal Danske Bank pateiktą Kredito ir palūkanų mokėjimo grafiką laikotarpiu nuo 2008 m. vasario iki 2015 m. kovo mėnesio grąžinta 16 018,20 Eur paskolos ir sumokėta 32 573,53 Eur palūkanų, iš viso - 48 591,73 Eur (T. 2, b. L 14-18).Iš byloje pateiktų ieškovės banko sąskaitos išrašų matyti, kad bendro gyvenimo laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2014 m. spalio 16 d. ieškovė atsakovui banko pavedimais yra pervedusi iš viso 54 763 Lt, t. y. 15 860,46 Eur (T. 1, b. 1. 16-21). Teismo proceso metu teiktais ieškovės, trečiojo asmens V. R. paaiškinimais (CPK 186 straipsnis) buvo įrodinėjama, kad prie bendro ūkio kūrimo ir išlaikymo ieškovė prisidėjo gerokai daugiau, įnešdama lėšas ir grynaisiais pinigais, taip pat prisidėjo savo darbu.Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, priėjo prie išvados, kad ginčo šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, kurių tikslas buvo sukurti bendrą dalinę nuosavybę į butą (duomenys neskelbtini). Tokią išvadą teismas grindė ilgalaikiu šalių gyvenimu kartu, bendro vaiko auginimu, bendro ūkio vedimu. Teismas sprendė, kad nors Butas buvo įsigytas atsakovo vardu, Kredito sutartį dėl paskolos Butui įsigyti bei įrengti su banku taip pat sudarė vienas atsakovas, tačiau paskolą šalys grąžino iš bendro ūkio gautomis ir kiekvienos šalies asmeninėmis lėšomis, abi šalys dėjo pastangas sukurti bendrą turtą.Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010).Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos neišsamiai ir neobjektyviai ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, kurie, pasak apelianto, paneigia ieškovės ir trečiojo asmens (ieškovės motinos) paaiškinimus dėl prisidėjimo įsigyjant Butą ir jį įrengiant. Apelianto teigimu, teismas neanalizavo į bylą pateiktų duomenų apie šalių pajamas ginčo Buto įsigijimo ir paskolos grąžinimo laikotarpiu.Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, sprendžiant kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius klausimus, kasacinio teismo nurodyta, kad nors vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos, sukuriant bendrą turtą, įrodymu, tačiau, sprendžiant klausimą dėl tokio turto sukūrimo, būtina atsižvelgti į bendro gyvenimo nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014).Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, tvirtindamas, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurie, pasak jo, nebuvo ištirti pirmosios instancijos teismo, paneigia ieškovės poziciją apie jos indėlį, įsigyjant Butą ir grąžinant paskolą bankui, nekonkretizuoja, kokie būtent rašytiniai įrodymai patvirtina jo teiginius, nepateikia konkrečių įrodymų analizės. Civiliame procese galioj ant rungimosi ir dispozityvumo principams, būtent apeliantui tenka pareiga nurodyti, atskleisti ir pagrįsti aplinkybes, kuriomis jis remiasi kaip atsikirtimų į ieškovės reikalavimą pagrindu (CPK 12, 13, 178 straipsniai).Apeliantas teigia, kad nei ieškovė, nei trečiasis asmuo nepateikė įrodymų apie grynaisiais turėtas lėšas ir galimybę jomis disponuoti. Pažymėtina, kad ieškovė savo indėlį, vykdant jungtinę veiklą ir siekiant bendros nuosavybės sukūrimo, įrodinėjo ne vien paaiškinimais dėl grynųjų pinigų perdavimo, bet ir rašytiniais įrodymais - banko sąskaitos išrašais, patvirtinančiais lėšų nuolatinį pervedimą atsakovui jų bendro gyvenimo ir bendro ūkio tvarkymo laikotarpiu (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Aptariamais bankiniais pavedimais ieškovės perduotos atsakovui lėšos laikytinos ieškovės asmeninėmis lėšomis, nes byloje nėra duomenų ir atsakovas neįrodinėjo, kad šios lėšos buvo ginčo šalių bendros. Asmenų, gyvenančių kartu neįregistravus santuokos, santykiuose netaikoma bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7- 332/2006).Atsakovas, kvestionuodamas ieškovės indėlį, vykdant jungtinę veiklą ir kuriant bendrą nuosavybę, teismo proceso metu neįrodė, kad pirmiau aptartais bankiniais pavedimais ieškovės jam pervestos nemažos pinigų sumos buvo skirtos kitam tikslui, o ne bendrai jungtinei veiklai, kurios tikslas - įsigyti bendrosios nuosavybės teise šeimos būstą (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).Partnerio įnašu į jungtinę veiklą pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą - pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai (CK 6.970 straipsnio 1 dalis). Byloje esančių rašytinių įrodymų, kuriuos patvirtina ir ieškovės, trečiojo asmens paaiškinimai, visumos analizė teikia pagrindą pripažinti pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad abi ginčo šalys dėjo pastangas šeimos būstui sukurti, iš banko gautos Butui įsigyti ir įrengti paskolos grąžinimas šalių bendro gyvenimo laikotarpiu buvo vykdomas iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis kiekvienos iš šalių lėšomis (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).Apelianto argumentai, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, atmetami kaip nepagrįsti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis įvertino ne taip, kaip būtų palanku apeliantui, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės {inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, susijusius su ginčo šalių bendro gyvenimo ir bendro ūkio tvarkymo laikotarpiu, konstatuoja, kad yra pagrindas daryti neabejotiną išvadą, jog šalys, gyvendamos kartu ilgą laiką, tiek savo asmeninėmis, tiek bendro gyvenimo metu kartu sukauptomis lėšomis, bendru darbu turėjo tikslą įsigyti būstą, jį įsirengti, taip sukuriant bendrą nuosavybę, kartu užtikrinant bendro gyvenimo ir dukters auginimo sąlygas (CK 6.969 straipsnio 1 dalis, 6.970 straipsnis, 6.971 straipsnio 1 dalis; CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Pažymėtina tai, kad pagal CK 6.970 straipsnio 2 dalies nuostatas preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita.Ginčo šalių santykiams, trukusiems daugiau kaip dešimt metų, pasibaigus, ieškovė pagrįstai ir teisėtai prašo kompensuoti jos indėlį bendro gyvenimo su atsakovu laikotarpiu kuriant bendrąją nuosavybę (CK 1.5 straipsnis, 6.978 straipsnio 4 dalis, 4.80 straipsnio 1, 2 dalys).Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo procesas dėl jungtinės veiklos pagrindu sukurto bendro turto pasidalijimo vyksta ilgą laiką - nuo 2016 m. Bylos duomenimis, ieškovė dėjo pastangas greičiau išspręsti šį klausimą ir atkurti teisinę taiką dėl buvusių partnerių turtinių santykių, siūlė atsakovui įvairius šio klausimo sprendimo būdus: 1) Butas tampa asmenine ieškovės nuosavybe, o atsakovui išmokama kompensacija; 2) Buto dalis skiriama kaip išlaikymas šalių vaikui; 3) Butas padalijamas lygiomis dalimis ieškovei ir atsakovui; 4) Butas pripažįstamas asmenine atsakovo nuosavybe, atsakovui kompensavus ieškovei pusę bankui sumokėtų kredito įmokų (T. 1, b. 1. 192-194).Ieškovė, patikslinusi ieškinį, dar 2016 m. rugpjūčio 22 d. suformulavo reikalavimą priteisti iš atsakovo kompensaciją už jungtinės veiklos pagrindu įgytą turtą - 25 144 Eur. Šalims siekiant išspręsti ginčą teisminės mediacijos būdu, ieškovė prašomą kompensacijos sumą sumažino iki 12 500 Eur. Atsakovas, kvestionuodamas ieškovės indėlį, jungtinės veiklos pagrindu kuriant bendrąją nuosavybę, nenurodė pagrįstų argumentų, nepateikė konkrečių įrodymų, kurie paneigtų ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus apie jos finansinius įnašus, taip pat paaiškinimus apie nepiniginio pobūdžio indėlį daugiau kaip dešimt metų bendrai tvarkant ūkį ir kuriant bendrąją nuosavybę (CPK 12, 178 straipsniai). Su ieškovės reikalavimu priteisti jos nurodyto dydžio piniginę kompensaciją atsakovas nesutinka remdamasis bendro pobūdžio teisiniais argumentais dėl teisės normų, reglamentuojančių kartu gyvenusių neįregistravus santuokos asmenų jungtinės veiklos pagrindu sukurto turto padalijimą, tačiau savo argumentų nesusieja su konkrečia tarp ginčo šalių susiklosčiusių santykių situacija, konkrečiais bylos duomenims.Apeliantas teigia, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė nepareiškė reikalavimo nustatyti ginčo Buto teisinį režimą, pripažįstant Butą bendrąja daline šalių nuosavybe. Apelianto nuomone, nesant pareikšto tokio reikalavimo, nenustačius, kokia Buto dalis tektų ieškovei, atsižvelginat įjos indėlį, negalėjo būti sprendžiamas kompensacijos klausimas.Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina tai, kad teismo proceso metu ieškovė nuosekliai laikėsi pozicijos, jog bendro gyvenimo su atsakovu metu jie abu tiek lėšomis, tiek savo darbu kūrė šeimos būstą, kuris teisiškai įformintas kaip atsakovo nuosavybė. Iširus šalių santykiams ir nepavykstant taikiai išspręsti Buto klausimo, ieškovė pasirinko savo teises ginti ne reikalaudama teisiškai pripažinti ir įforminti jos nuosavybės teisę į ginčo Buto dalį, ne reikalaudama Buto padalijimo natūra, bet prašydama piniginės kompensacijos. Šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti pagrįsta atsakovo poziciją, kad ieškovė, siekdama kompensacijos už indėlį įsigyjant ir įrengiant šeimos gyvenamąją patalpą, privalėjo kaip atskirą ieškinio reikalavimą suformuluoti reikalavimą pripažinti Butą bendrąja daline nuosavybe. Tai, kad šalys bendro gyvenimo metu sudarė bendro pobūdžio susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, buvo įrodinėtinos aplinkybės, kurias ieškovė, prašydama kompensacijos, apskaičiuotos pagal bankui grąžintos paskolos ir sumokėtų palūkanų sumą, įrodė (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).Apeliantas bendrąja prasme teisingai nurodo, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju bendraturčiui piniginė kompensacija turi atitikti atidalijamos dalies vertę. Kartu pažymėtina tai, kad bendraturčiai turi teisę susitarti dėl kompensacijos apskaičiavimo kriterijų, dėl kompensacijos dydžio nustatymo ne griežtai pagal turto rinkos vertę. Svarbu tik tai, kad pagal šalių pasirinktus kriterijus apskaičiuota kompensacija atitiktų šalių indėlį, kuriant bendrąją nuosavybę, nereikštų nesąžiningo, neteisingo kompensavimo vienos iš šalių atžvilgiu.Šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad vien ieškovės finansinis įnašas, patvirtintas rašytiniais įrodymais, neatsižvelgiant į jos indėlį darbu, yra 15 860,46 Eur, įvertinus šalių bendro gyvenimo ir bendro ūkio tvarkymo laikotarpio ilgą trukmę, tai, jog atsakovui nuosavybės teise lieka šalių bendro gyvenimo laikotarpiu įsigytas bei įrengtas butas, darytina išvada, jog ieškovės reikalaujama priteisti 12 500 Eur piniginė kompensacija yra visiškai pagrįsto dydžio (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).Dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, susijusių su ginčo šalių dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymu, pažymėtina tai, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas neteikė savo apskaičiavimų, kokia dalimi ieškovė prisidėjo įgyjant Butą. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat išdėstė abstrakčius argumentus, teigdamas, kad teismas turėjo nustatyti ginčo šalių dalis bendrojoje nuosavybėje ir tik tada spręsti kompensavimo klausimą, tačiau jokių konkrečių skaičiavimų nepateikė. Pabrėžtina, kad nagrinėjama byla yra dispozityvaus pobūdžio, teismas joje neturi aktyvaus vaidmens. Atsakovas teismo proceso metu naudojosi kvalifikuota teisine pagalba. Būtent atsakovas, nesutikdamas su ieškovės reikalaujama kompensacijos suma, turėjo pateikti teismui nesutikimo argumentus, ieškovės indėlio, kuriant bendrąją nuosavybę, vertinimą, įrodymus, pagrindžiančius ieškovei už jos indėlį siūlomos kompensuoti bendrosios nuosavybės dalies apskaičiavimą (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovui tokių įrodymų nepateikus, teismas šalių ginčą pagrįstai sprendė pagal byloje esančius duomenis.Apibendrinant išdėstytus motyvus, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, jog ginčo šalys ilgą laiką gyveno kartu, augino dukrą ir bendrai tvarkė ūkį daugiau kaip dešimt metų, įvertinus bylos rašytinius įrodymus apie ieškovės atsakovui pervestas nemažas pinigų sumas, be to, aplinkybę, jog, atsakovo gauto Butui įsigyti bei įsirengti kredito grąžinimui ieškovės motina įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį nelkilnojamąjį turtą, darytina neabejotina išvada, kad ginčo šalis jų bendro gyvenimo metu siejo bendro pobūdžio susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos, kurios tikslas buvo įgyti ir įrengti šeimos gyvenamąją patalpą, o ieškovės reikalaujama 12 500 Eur dydžio kompensacija už jos prisidėjimą kuriant bendrąją nuosavybę yra visiškai pagrįsto dydžio (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Atsakovo bendro pobūdžio atsikirtimai nėra tinkamas ir pakankamas pagrindas ieškiniui atmesti, nes nepaneigia byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visumos. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės kilusiam šalių ginčui dėl kompensacijos už indėlį kuriant bendrąją nuosavybę išspręsti, todėl dėl jų nepasisakoma.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje konkrečioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto (atsakovo) ieškovės naudai priteistina 300 Eur išlaidų už teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsniu 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo E. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.