Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aukso centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 16 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1139-826/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aukso centras“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kornas“ dėl palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Teismas netinkamai vertino apeliantės pateiktus rašytinius įrodymus bei neatsižvelgė į teismų praktiką. Nepagrįstos teismo išvados, kad atsakovei nekilo pareiga mokėti palūkanų. Teismas nevertino faktinės aplinkybes, kad tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktais šalys atlikdavo priešpriešinių prievolių įskaitymą. Akte1 nurodoma, kad atsakovės įsiskolinimas už prekes apeliantei sudaro 1 728 245,15 Lt, o apeliantės įsiskolinimas atsakovei – 36 769,59 Lt, bei pažymima, kad atlikus įskaitymą atsakovės įsiskolinimas sudaro 1 691 475,56 Lt. Pagal teismų praktiką viena iš įskaitymui būtinų sąlygų yra vykdytinas reikalavimas, kuriam yra suėjęs prievolės vykdymo terminas. Todėl šalys, pasirašydamos tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktus, konstatavo, kad juose nurodytos ir įskaitomos sumos yra vykdytini reikalavimai, t. y. užfiksuotų skolų mokėjimo terminai yra suėję.Teismas visiškai netyrė šalių pasirašytų tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktų turinio, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad atsakovė yra skolinga apeliantei ir jie yra pagrindas buhalterinėms operacijoms (mokėjimams) atlikti. Teismų praktikoje tokie skolų suderinimo aktai yra vertinami kaip pakankami pagrįsti apeliantės reikalavimą. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė neįrodė suėjusio atsakovės prievolės vykdymo termino ir pareigos mokėti įstatymines palūkanas.Aktuose nurodytų sumų bei laikotarpių atsakovė neginčijo. Palūkanų skaičiavimo laikotarpiu atsakovės atlikti daliniai atsiskaitymai neįtakojo palūkanų skaičiavimo. Atsakovė nuo 2009 m. gruodžio 31 d. turėjo mokėjimo pareigą apeliantei 1 380 540,68 Lt sumai ir ši skola per laikotarpį iki 2012 m. birželio 30 d. sumažėjo iki 1 139 914 Lt. Tokiu būdu apeliantė, atsižvelgdama į atsakovės atliekamus mokėjimus, pagrįstai ir tiksliai apskaičiavo mokėtinas palūkanas. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai pakankami pagrįsti palūkanų skaičiavimo pagrindą, laikotarpį ir bendrą atsakovės mokėtiną sumą.Teismas netinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo pareigą, kas įtakojo neteisėto sprendimo priėmimą. Apeliantė įrodinėjo, kad šalių pasirašytuose tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktuose nurodytų sumų mokėjimo terminas yra suėjęs. Atsakovė teigė priešingai - kad šie aktai nepagrindžia kilusios mokėjimo pareigos. Todėl pagal CPK 178 straipsnį apeliantė neturėjo pareigos įrodinėti, jog mokėjimo terminas šalių sutarimu nebuvo atidėtas, nes tokia pareiga teko atsakovei. Be to, apeliantė tokios pareigos negalėtų įgyvendinti, nes objektyviai neįmanoma pateikti įrodymų, jog tam tikri susitarimai (šiuo atveju dėl mokėjimo termino atidėjimo) nebuvo sudaryti. Apeliantė reikalavimą dėl palūkanų priteisimo grindė aktais bei ikiteisminio tyrimo byloje atliktos ekspertizės akto ištraukomis, tačiau teismas šiuos įrodymus laikė nepakankamais. Dėl kokių priežasčių minėti įrodymai nėra pakankami mokėjimo pareigai pagrįsti, sprendime nenurodyta, dėl ko sprendimas šiuo aspektu yra visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas. Teismas neatsižvelgė, kad ekonominė ekspertizė, kurios ištraukos pateiktos į bylą, atlikta remiantis abiejų šalių pirminiais buhalteriniais dokumentais ir jų registrais, todėl joje užfiksuoti duomenys apie atsakovės įsiskolinimą laikytini teisingais.

Suėjęs prievolės vykdymo terminas nėra tapatus pavėluotam mokėjimui, kaip jis yra apibrėžtas Mokėjimų įstatyme. Galiojantys teisės aktai nedraudžia skolininkui įvykdyti piniginę prievolę kreditoriui anksčiau termino. Nė viename iš šalių sudarytų tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktų, kuriais remiasi apeliantė, nėra nurodyta, kad atsakovės skola yra pradelsta, taip pat nėra nurodyta, kad atsakovė praleido kokį nors mokėjimo terminą, numatytą kokioje nors sutartyje tarp ginčo šalių ar nurodytą kokiame nors teisės akte.Šalys buhalterinės paskirties tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktus sudarydavo tam, kad konstatuoti (inventorizuoti), kokia šalių skola viena kitai yra metų pabaigoje. Šalys juose nedetalizuodavo nurodytų skolų būsenos ar jų mokėjimo terminų, nes minėtos skolos atsirasdavo šalių sudarytų sandorių ir jais išrašytų sąskaitų faktūrų pagrindu, kuriose ir būdavo nurodomi konkretūs prievolių vykdymo terminai, kurie kiekvienoje pateiktoje apmokėti sąskaitoje faktūroje galėjo būti skirtingi. Šalių įsiskolinimo dydis viena kitai keitėsi kiekvieną dieną, nes šalys tarpusavyje kasdien vykdė juvelyrinių dirbinių prekybą pagal 2003 m. birželio 2 d. ir 2003 m. liepos 1 d. sutartis. Ekspertizės atlikimo akto ištraukose nėra konstatuota, kad atsakovė vėlavo sumokėti apeliantei, atsakovės skolos apeliantei buvo pradelstos ar atsakovė laiku nesumokėjo apeliantei ir taip buvo pažeista šalių sudaryta sutartis. Kreditorius pagal Mokėjimų įstatymą turi teisę reikalauti palūkanų tik tuo atveju, jei skolininkas praleidžia įstatymuose ar komercinėje sutartyje nustatytą terminą. Nors šalis siejo tarpusavio komerciniai sutartiniai santykiai, kuriuose būdavo nustatoma atsiskaitymo tvarka, terminai ir kitos sąlygos, tačiau apeliantė nepateikė įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad atsakovė praleido sutartyse nustatytą mokėjimo terminą. Apeliantei nepateikus savo teiginius patvirtinančių įrodymų, teismas turėjo teisę tas aplinkybes pripažinti neįrodytomis. Apeliantės procesiniuose dokumentuose nenurodyta, kokios konkrečiai šalių sudarytos sutarties, kurioje būtų numatytas atsiskaitymo terminas ir jos pagrindu išrašytos sąskaitos faktūros, būtų nurodytas atsiskaitymo terminas ir (ar) kokiame įstatyme numatytos atsiskaitymo pareigos laiku ir tinkamai neįvykdė atsakovė. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. atlikta daug mokėjimų apeliantei, kas įrodo, kad minėtuose aktuose nurodytų skolų sumos keitėsi, o atsakovė tinkamai vykdė savo mokėjimo prievoles apeliantei.Teismas, vertindamas rašytinius įrodymus, nepažeidė rungimosi principo. Jei apeliantė teigia, kad atsakovė laiku ir tinkamai neįvykdė mokėjimo pareigos, tai ji ir privalėjo pateikti tai neginčijamai patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų pačią mokėjimo prievolę, atsiradusią tarp šalių, ir šios mokėjimo prievolės neįvykdymo faktą. Aktai patvirtina skolos dydį konkrečią dieną, tačiau jie nepatvirtina, kad atsakovė laiku neįvykdė kokios nors mokėjimo pareigos apeliantei.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Atmestini apeliantės teiginiai, kad teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytą pareigą motyvuoti sprendimą, nes sprendime motyvai yra išdėstyti, o jei jie, apeliantės manymu, netinkami ar neišsamūs tiek, kiek mano reikalingu apeliantė, savaime nereiškia minėtos CPK normos pažeidimo, o juo labiau – absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Kaip minėta, apeliantė pareiškė ieškinį dėl palūkanų pagal Mokėjimų įstatymą priteisimo pagal tris tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktus (Aktas1, Aktas2, Aktas3 – toliau Aktai). Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Mokėjimų įstatymo tikslas – reglamentuoti palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, taip pat nustatyti kreditoriaus teises, kai apmokama pavėluotai (Mokėjimo įstatymo 1 str. 1 d.). Taigi, šio įstatymo nuostatos taikomos, be kita ko, kai šalis sieja komerciniai sandoriai ir pagal juos laiku neapmokama. Mokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad šio įstatymo 4 dalyje nustatytos palūkanos už pavėluotus mokėjimus skaičiuojamos nuo kitos dienos po sutartyje nustatytos apmokėjimo datos arba nustatyto mokėjimo termino pabaigos.

Taigi, apeliantė, reikalaudama palūkanų pagal Mokėjimo įstatymą, turi įrodyti tarp šalių buvus komercinius sandorius ir pavėluotą – po sutartyje nustatytos apmokėjimo datos arba nustatyto mokėjimo termino pabaigos - atsakovės atsiskaitymą pagal juos (CPK 12, 178 str.). Pastebėtina, kad apeliantė, ieškinyje teigdama šalių tarpusavio komercinę veiklą, net nenurodė, kokių sutarčių pagrindu ši veikla buvo vykdoma. Atsakovė, teikdama prieštaravimus preliminariam teismo sprendimui, kuriuo ieškinys dokumentinio proceso tvarka buvo tenkintas, pateikė 2003 m. birželio 2 d. Ilgalaikę konsignacijos sutartį ir 2003 m. liepos 1 d. Ilgalaikę pirkimo – pardavimo sutartį. Kadangi kitokių sutartinių santykių nei nurodyta paminėtose sutartyse nė viena iš šalių neįrodinėja, apeliantė nekvestionuoja jose nustatytos atsiskaitymų tarp šalių tvarkos, todėl apie šią tvarką spręstina pagal pateiktų sutarčių nuostatas, ką iš esmės pagrįstai padarė pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog byloje svarbu nustatyti, kada buvo suėjęs mokėjimo terminas atsakovei, t. y. nustatyti, kada ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitas faktūras už parduotas (įsigytas) prekes; ar pagal paminėtų sutarčių nuostatas atsakovei pateiktose sąskaitose buvo nurodytas mokėjimo terminas; ar mokėjimo terminas nebuvo atidėtas ir pan. PVM sąskaitos faktūros, iš kurių galima būtų nustatyti, kokie atsiskaitymo terminai numatyti jose (ir ar iš viso numatyti), į bylą nepateiktos. Paminėtų sutarčių nuostatose konkretūs terminai atsiskaitymo terminai nėra nustatyti, jose nurodyta, kad ir PVM sąskaitose faktūrose jie apskritai galėjo būti nenustatyti, šalys buvo aptarusios ir mokėjimų atidėjimo galimybę, užskaitas (Ilgalaikės konsignacijos sutarties 7.1, 7.7 punktai, Ilgalaikės pirkimo – pardavimo sutarties 4.1 punktas). Todėl teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog pagal sutarčių nuostatas ir nesant PVM sąskaitų faktūrų nustatyti, kokie atsiskaitymo terminai buvo (ne)pažeisti, juo labiau, dar ir nesant duomenų apie atliktų mokėjimų datas, nėra galimybės, kitaip tariant, apeliantė nepateikė įrodymų, kad atsiskaitymai buvo vykdomi pavėluotai.

Apeliantės ieškinys ir apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas Aktuose fiksuotomis atsakovės skolomis bei 2015 m. kovo 31 d. ekspertizės aktu ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 30-9-00169-12. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad šie įrodymai neleidžia konstatuoti atsakovės vėlavimo atsiskaityti su apeliante, nes juose, nekalbant jau apie vėlavimo laikotarpius pagal atskirus konkrečius sandorius, vėlavimo faktas niekaip nefiksuojamas, t. y. juose nurodomas tik skolos dydis nenurodant jokių duomenų apie apmokėjimo terminų pažeidimus. Apeliantė savo poziciją faktiškai grindžia tik prielaida, kad paminėtuose rašytiniuose įrodymuose nurodomos skolos atitinkamam laikotarpiui savaime jau ir reiškia, jog šių skolų mokėjimo terminai yra suėję. Tačiau tokia pozicija, nors ir neatmestina visiškai, nesant ją patvirtinančių įrodymų nėra priimtina, juo labiau, kai šalių sudarytose sutartyse, kaip minėta, buvo numatyta galimybė varijuoti apmokėjimo laikotarpį, atlikti užskaitas. Kitaip tariant, Aktuose fiksuotas atsakovės skolos apeliantei faktas savaime nelemia išvados apie jos mokėjimo terminus ir jų pažeidimo faktą. Apeliantė, siekdama pagrįsti savo poziciją, taip pat klaidingai teigia, kad tarp šalių vykę įskaitymai liudija apie pradelstus terminus, nes, anot apeliantės, įskaitymas gali būti atliekamas tik reikalavimams, kuriems suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Tačiau CK 6.130 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolė įskaitymu baigiasi ne tik tuomet, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs, ji baigiasi ir dėl įskaitymo reikalavimų, kurių terminas nenurodytas (kaip minėta, sutartyse yra nurodyta, kad PVM sąskaitoje faktūroje terminas gali būti ir nenurodytas) ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo teiginius, kad teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus bei netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę įrodyti turi būtent tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Kolegijos nuomone, nei byloje esantys įrodymai, nei apeliacinio skundo argumentai kitokiai išvadai pagrindo neteikia.

Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Šalys įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 16 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą