Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskis, sekretoriaujant R. Z., dalyvaujant ieškovės UAB „Aukso centras“ atstovams advokatui R. K. ir A. J., atsakovės UAB „Kornas“ atstovams advokatei L. Z. ir A. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Aukso centras“ ieškinį atsakovei UAB „Kornas“ dėl palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 69 069,48 Eur materialines įstatymo nustatytas palūkanas, 8,3 proc. procesines metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005-2012 m. laikotarpiu ieškovė per Klaipėdos filialą ir atsakovė tarpusavyje vykdė komercinę veiklą – juvelyrinių dirbinių prekybą. Ieškovės Klaipėdos filialui nuo 2003-03-05 iki 2012-08-09 vadovavo A. J.. Atsakovės vadovas nuo 2005-01-20 taip pat yra A. J.. 2009-12-31 ieškovė ir atsakovė sudarė tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą, pagal kurį atsakovės įsiskolinimas yra 1 691 475,56 Lt. 2010-12-31 tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktu buvo konstatuotas 1 380 540,68 Lt įsiskolinimas, o 2011-12-31 aktu – 1 294 875,94 Lt įsiskolinimas. 2012-06-30 ieškovės apskaitos duomenimis, atsakovės įsiskolinimas sudarė 1 139 914 Lt. 1 380 540,68 Lt suma buvo pradelsta nuo 2010-01-30 iki 2010-12-31, 1 294 875,9 Lt – nuo 2011-01-01 iki 2011-12-31, o 1 139 914 Lt – nuo 2012-01-01 iki 2012-06-30. Mokėjimų vėlavimų prevencijos įstatymo 3 str. 4 d. nustato, kad jeigu sutartis nenustato kitaip, palūkanų, kurias skolininkas privalo sumokėti už pavėlavimą, dydis apskaičiuojamas taikant šio Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Atsižvelgiant į Mokėjimų vėlavimų prevencijos įstatymo 4 str. 2 d., palūkanos pradedamos skaičiuoti praėjus 30 dienų nuo 2009-12-31 Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo akto, t. y. nuo 2010-01-30. Taigi atsakovei priskaičiuotos palūkanos už 5 metus sudaro 69 069,48 Eur. Ieškovė išsiuntė atsakovei pretenziją sumokėti priskaičiuotas palūkanas, tačiau atsakovė įsiskolinimo nesumokėjo.

Klaipėdos apygardos teismas 2015-04-09 preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovai ieškinį palaikė ir prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad skolų suderinimo aktai patvirtina, kad atsakovė buvo skolinga ieškovei. Ieškovė teikė atsakovei sąskaitas, kuriose mokėjimo terminai nebūdavo nurodomi. Pateikti įrodymai patvirtina, kad tarp šalių buvo daromos užskaitos, todėl tai įrodo, kad mokėjimo terminai buvo suėję. Šiuo metu atsakovė ieškovei nebeskolinga.

Motyvuojamoji dalis

Preliminarus sprendimas naikintinas. Ieškinys atmestinas.

Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės pareigos mokėti ieškovei palūkanas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad šalys 2009-12-31, 2010-12-31 ir 2011-12-31 pasirašė tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktus, kuriuose nurodyta, kad 2009-12-31 UAB „Kornas“ skola UAB „Aukso centras“ Klaipėdos filialui yra 1 691 475,56 Lt, 2010-12-31 – 1 380 540,68 Lt, o 2011-12-31 – 1 294 875, 94 Lt (elektroninės bylos 12–14 lapai). 2003 m. birželio 2 d. UAB „Aukso centras“ Klaipėdos filialas ir atsakovė pasirašė Ilgalaikę konsignacijos sutartį, kurios 7 dalyje (Atsiskaitymo tvarka) buvo numatyta atsiskaitymo už realizuotas prekes tvarka (elektroninės bylos 95–97 lapai). 2003 m. liepos 1 d. UAB „Aukso centras“ Klaipėdos filialas ir UAB „Kornas“ pasirašė Ilgalaikę pirkimo–pardavimo sutartį, kurios 4 dalyje (Apmokėjimo sąlygos) buvo numatyta atsiskaitymo už prekes tvarka (elektroninės bylos 98–99 lapai).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB „Pabradė“, bylos Nr. 3K-3-269/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentė ir kt., bylos Nr. 3K-3-85/2014).

Šioje civilinėje byloje ieškovė 2009-12-31, 2010-12-31 ir 2011-12-31 tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktais bei 2015-03-31 ekspertizės aktu Nr.11-1694 (14) (elektroninės bylos lapai 127–140) įrodinėja, kad atsakovė yra praleidusi prievolės įvykdymo terminą, todėl ieškovei turi mokėti palūkanas, numatytas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme. Atsakovė, gindamasi nuo pareikšto ieškinio, teigia, kad tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktai bei ekspertizės akto išvada neįrodo, kad prievolės įvykdymo terminas nebuvo suėjęs, nes šalių atsiskaitymo tvarka buvo numatyta 2003 m. birželio 2 d. ir 2003 m. liepos 1 d. sutartyse.

CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai (išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį) yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu. Pažymėtina, kad sutarties turinys yra šalių consensus ad idem, t. y. šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė. Nustatant tikrąją sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas pripažino, kad atsakovės prievolė ieškovei atsirado pagal 2003 m. birželio 2 d. ir 2003 m. liepos 1 d. sutartis. Vertinant 2003 m. birželio 2 d. Ilgalaikę konsignacijos sutartį, nustatyta, kad pagal sutarties 2.1 punkto nuostatas konsignantas savo vardu pardavinėja konsignanto prekes, o pagal, 7.1 punkto nuostatas, konsignatorius, realizavęs prekes, pateikia prekių realizavimo sumos ataskaitą, pagal kurią konsignantas išrašo PVM sąskaitą faktūrą. Konsignantas privalo apmokėti sąskaitą faktūrą už realizuotas prekes ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo konsignanto PVM sąskaitos faktūros pateikimo dienos, nebent PVM sąskaitoje faktūroje būtų nurodytas ilgesnis terminas. 7.5 punkte yra nurodyta, kad gavęs prekes, konsignatorius su konsignantu atsiskaitymo nevykdo, o, pagal 7.7 punkto nuostatas, apmokėjimas vykdomas tarpusavio užskaita arba pareikalavus pardavėjo su galimybe atidėti mokėjimą 6 mėnesiams nuo pareikalavimo, jeigu mokėjimo terminas nebuvo nurodytas sąskaitoje. Pagal 2003 m. liepos 1 d. sutarties 4.1 punkto nuostatas, apmokėjimas vykdomas tarpusavio užskaita arba pareikalavus pardavėjo su galimybe atidėti mokėjimo terminą dvylikai mėnesių nuo pareikalavimo, jeigu mokėjimo terminas nebuvo nurodytas sąskaitoje. Dėl šios priežasties šioje civilinėje byloje svarbu nustatyti, kada buvo suėjęs mokėjimo terminas atsakovei, tai yra nustatyti, kada ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitas faktūras už parduotas (įsigytas) prekes, ar pagal paminėtas 2003 m. birželio 2 d. ir 2003 m. liepos 1 d. sutarčių nuostatas atsakovei pateiktose sąskaitose buvo nurodytas mokėjimo terminas, ar mokėjimo terminas nebuvo atidėtas.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad sąskaitose faktūrose, kurios buvo pateiktos atsakovei, mokėjimo terminas nebuvo nurodytas. Teismas, siekdamas nustatyti, kada buvo suėjęs mokėjimo terminas atsakovei pagal jai ieškovės pateiktas sąskaitas faktūras, siūlė ieškovei pateikti papildomus rašytinius įrodymus, kurie patvirtintų, kad atsakovės mokėjimai buvo pradelsti, tačiau šiuos rašytinius įrodymus ieškovė pateikti teismui atsisakė. Ieškovės pateikti skolų suderinimo aktai bei Teismo ekspertizės ištraukos nelaikytini pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, kad atsakovė skolų suderinimo aktų sudarymo metu buvo praleidusi terminą ieškovei sumokėti sąskaitose faktūrose nurodytą sumą, taip pat neįrodo, kad mokėjimo terminas nebuvo atidėtas, kaip tai numato šalių pasirašytų sutarčių 4.1 ir 7.7 punktų nuostatos (CPK 178, 185 str.). Šiuo atveju ieškovė, reikšdama reikalavimą atsakovei dėl palūkanų priteisimo, turėjo pareigą įrodyti, kada prievolės mokėjimo terminas buvo suėjęs, tačiau tai patvirtinančius papildomus įrodymus pateikti atsisakė.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas iš atsakovės priteisti 69 069,48 EUR palūkanų yra nepagrįstas (LR CPK 178, 185 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, ieškinys atmestinas ir preliminarus sprendimas naikintinas (LR CPK 430 str. 6 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinį atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o iš ieškovės atsakovei turėtų būti priteistas turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (LR CPK 93 str. 1 d.).

Atsakovė savo bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–270 str., teismas

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2015-04-09 preliminarų sprendimą panaikinti.

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos teismą.