Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kitas reikalas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-142-431/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kitas reikalas“ ieškinį atsakovams D. Z. ir S. A. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bendrovės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės ir jos įrodinėjimo

21. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, UAB „Kitas reikalas“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2013 m. spalio 3 d. Kreditorių susirinkimo 2018 m. liepos 26 d. protokolo pagrindu apeliantei pradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka, toks juridinis faktas VĮ Registrų centre buvo įregistruotas 2018 m. rugpjūčio 6 d. Bendrovės vadovu (direktoriumi) nuo 2013 m. spalio 3 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas D. Z., o akcininkais lygiomis dalimis (po 50 proc.) iki 2017 m. spalio 13 d. buvo atsakovas D. Z. ir atsakovas S. A., kuris bendrovėje pagal darbo sutartį buvo įdarbintas parduotuvės vadovu. Pastarasis visas jam priklausančias akcijas 2017 m. spalio 13 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi už 1 Eur kainą pardavė D. Z..

22. Taip pat nustatyta, kad tarp apeliantės ir V. Š. 2013 m. spalio 21 d. sudaryta paskolos sutartimi susitarta dėl 50 000 Lt (14 481 Eur) paskolos apeliantei suteikimo iki 2014 m. spalio 21 d., 2013 m. lapkričio 13 d. sutartimi – dėl 20 500 Lt (5 937,21 Eur) paskolos iki 2014 m. lapkričio 14 d. suteikimo, 2013 m. lapkričio 20 d. paskolos sutartimi – dėl 50 000 Lt (14 481 Eur) iki 2014 m. lapkričio 20 d. suteikimo, 2014 m. kovo 2 d. paskolos sutartimi – dar dėl 50 000 Lt (14 481 Eur) paskolos iki 2015 m. kovo 2 d. suteikimo. Visose šiose sutartyse bendrovės atstovais įvardyti bendrasavininkai D. Z. ir S. A., tačiau tik 2013 m. lapkričio 13 d., 2013 m. lapkričio 20 d. ir 2014 m. kovo 2 d. paskolos sutartyse yra jų abiejų parašai, o kreditorius V. Š. pasirašęs tik vieną iš keturių – 2014 m. kovo 2 d. paskolos sutartį. Kokia forma bendrovei kiekvienu atveju buvo perduotas paskolos dalykas (ir ar perduotas) paskolos sutartyse neužfiksuota – jokių sąlygų, susijusių su pinigų perdavimu ar jų gavimo patvirtinimu, sutartyse nėra.

23. Į bylą nebuvo pateikti ir kiti įrodymai (bendrovės sąskaitų išrašai, kasos pajamų orderiai), patvirtinantys paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjai BUAB „Kitas reikalas“. Prie ieškinio yra pridėtas tik paskolos gavėjos, apeliantės BUAB „Kitas reikalas“, atstovaujamos jos direktoriaus D. Z., ir kreditoriaus V. Š. 2016 m. lapkričio 28 d. susitarimas dėl atsiskaitymo pagal 2013 m. spalio 21 d., 2013 m. lapkričio 13 d., 2013 m. lapkričio 20 d. ir 2014 m. kovo 2 d. paskolos sutartis. Šiame susitarime nurodoma, kad šalys pripažįsta ir patvirtina, jog pagal paskolos sutartis bendra paskolos gavėjos įsiskolinimo suma paskolos davėjui sudaro 53 043,02 Eur, o ji susideda iš iki šio susitarimo sudarymo dienos paskolos davėjo suteiktų paskolų gavėjai sumų pagal paskolos sutartis (49 380,21 Eur) bei skirtumo, susidariusio iš pagal paskolos sutartis priskaičiuotų palūkanų iki 2016 m. lapkričio 30 d. dydžio atėmus paskolos gavėjos paskolos davėjui iki šio susitarimo sudarymo sumokėtas 3 662,81 Eur palūkanas (8 821,29 Eur – 5 158,48 Eur).

24. Pagal BUAB „Kitas reikalas“ patikslintą kreditorių sąrašą, kurio tikslinimas atliktas nemokumo administratorei atsiskaičius su vienu iš kreditorių – VSDFV Alytaus skyriumi – sumokant jam 166,84 Eur, likusių nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma sudaro 63 543,57 Eur, tame tarpe V. Š. – 57 753,57 Eur, V. Š. – 5 790 Eur. Pažymėtina, kad pastarosios kreditorės reikalavimo teisės atsiradimo pagrindą patvirtinančių įrodymų į nagrinėjamą bylą taip pat nepateikta. Apeliantė, pareiškusi reikalavimą dėl žalos atlyginimo, jai padaryta žala laiko bankroto metu patvirtintų ir nepatenkintų finansinių reikalavimų sumą.

25. Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose tvirtino, kad atsakovai yra solidariai atsakingi už žalą, kuri padaryta netinkamu bendrovės valdymu. Kaip netinkamą valdymą apeliantė įvardijo, jos manymu, gautų paskolos pinigų panaudojimą asmeniniams atsakovų poreikiams tenkinti, bet ne ūkinei komercinei veiklai vykdyti, asmeninių atsakovų išlaidų iš pasiskolintų lėšų dengimą, nesiekiant šiomis lėšomis uždirbti pelno, neįsigyjant iš vykdomos veiklos jokio realaus turto, faktiškai tik imituojant veiklą, netinkamai organizuojant darbus. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, susijusias su netinkamo bendrovės valdymo apibūdinimu, neteisingai interpretavo ir įvertino, taip pat neatsižvelgė į itin aktyvų atsakovo S. A., kuris buvo ne tik akcininkas, bet ir parduotuvės vadovas, sudarinėjęs sandorius bendrovės vardu, pasisavinęs bendrovės pinigines lėšas, netinkamai vykdęs bendrovės valdymą ir darbų organizavimą, iššvaistęs jos turtą, vaidmenį, dėl ko turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių reikalavimus, nebėra. Dar daugiau, apeliantė tvirtina, kad pats teismas pakeitė jos ieškinio pagrindą bei dalyką. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais negali sutikti.

26. Kaip matyti iš aptartų ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių, apeliantė, priešingai nei dabar nurodo apeliaciniame skunde, visgi teigė, kad BUAB „Kitas reikalas“ faktiškai nevykdė jokios ūkinės komercinės veiklos ir ją tik imitavo. Todėl pirmosios instancijos teismas, be visa kita, ir šias apeliantės nurodytas aplinkybes pagrįstai ištyrė bei, įvertinęs į bylą pateiktus finansinės apskaitos dokumentus (balansus ir pelno (nuostolių) ataskaitas), padarė iš esmės teisingą išvadą, kad bendrovės veiklos faktiniu vykdymu nėra jokio objektyvaus pagrindo abejoti, nepaisant to, jog ši veikla baigėsi bankroto proceso ne teismo tvarka jai iniciavimu. Iš finansinės apskaitos dokumentų matyti, kad nurodytas uždirbtas grynasis pelnas kiekvienais metais nuo 2014 m. iki 2016 m. augo: 2014 m. (iš esmės pačioje veiklos pradžioje) jis sudarė 6 080 Eur, 2015 m. – 8 213 Eur, o 2016 m. – 16 860 Eur, t. y. dvigubai daugiau nei praėjusiais metais. Atitinkamai, ir veiklos sąnaudos, lyginant 2016 metus su 2015 metais, padidėjo nuo 52 410 Eur (2015 m.) iki 61 273 Eur (2016 m.). Tokia aplinkybė, kad jos akcininkai galbūt turėjo didesnių lūkesčių dėl jų steigiamos bendrovės veiklos pelningumo (ir atsiskaitymo su kreditoriais galimybės per vienerius metus), bet šie lūkesčiai neišsipildė, pati savaime nereiškia, kad vien neefektyvia veikla bendrovei padaryta žala.

27. Netinkamo bendrovės valdymo pagrindu civilinė atsakomybė negali kilti ir už verslo sprendimus, priimtus organizuojant (vykdant) šią veiklą, jeigu neviršijami įprasti ūkinės komercinės verslo rizikos standartai ir neįrodomas akivaizdus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimas ar aiškaus aplaidumo faktai. Tokių faktų apeliantė net neįrodinėjo, apsiribojusi aiškiai neapibrėžtais, subjektyviais pasvarstymais dėl netinkamos verslo koncepcijos ir netinkamo veiklos organizavimo, šios veiklos neatitikimo bendrovės, kaip pelno siekiančio juridinio asmens, ir jos kreditorių, kurie tikėjosi atgauti suteiktas paskolas, interesų. Pažymėtina, kad ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Todėl jei bendrovės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą kaip neapsiteisinusią ir kreditorių interesų neatitinkančią verslo riziką, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose, o tai neatitiktų vadovavimo bendrovėms tikslų – plėtoti verslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014).

28. Šiame kontekste atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad žalą bei jos dydį apeliantė, kitaip nei sprendė pirmosios instancijos teismas, įrodė, nes žala yra tapati jos negrąžintai kreditoriams skolai, kurios sumokėti dėl bankroto galimybės nėra. Bendrovės valdymo organas (jos vadovas) ar, juo labiau, jos dalyvis atsako tik už tokią žalą, kuri atsirado dėl neteisėtų ir kaltų jo veiksmų. Apeliantė žalos jai padarymą siejo su bendrovės bankroto dėl netinkamo verslo organizavimo faktu ir su šio fakto nulemtu neatsiskaitymu su jos kreditoriais. Tačiau vien netinkamas pasirinktas (nepasiteisinęs) verslo modelis nesukelia apeliantės nurodytos žalos, neįrodinėjant, kad paskola gauta iš anksto turint ketinimų jos negrąžinti ir / arba tyčia bankrutuoti.

29. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliantės bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, o tai reiškia, kad teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas (galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 13 straipsnio 1 dalis), tačiau byloje nėra įrodymų, jog kuriame nors kreditorių susirinkime buvo keliamas ir svarstomas klausimas dėl bendrovės privedimo prie bankroto tyčia. Toks klausimas, kai bankrotas vykdomas ne teismo tvarka, visų pirma nagrinėtinas kreditorių susirinkime ir tik nesutikdami su kreditorių susirinkimo nutarimu dėl tyčinio bankroto pripažinimo ar atsisakymo bankrotą pripažinti tyčiniu suinteresuoti asmenys turi teisę tokį kreditorių susirinkimo nutarimą skųsti teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-686/2016).

30. Vadinasi, šiuo atveju apeliantei reikalaujant neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, jai visgi teko procesinė pareiga nurodyti bei konkrečiais faktais pagrįsti tiek žalą sukėlusius atsakovų veiksmus, tiek tais veiksmais padarytą žalą ir jos dydį, tiek ir privalomojo procesinio bendrininkavimo (solidarios atsakomybės) faktines bei teisines sąlygas, pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės valdymo organui (jos vadovui) ir jos dalyviui (akcininkui), kurio atsakomybė skiriasi nuo bendrovės vadovo. Į šiuos skirtumus pagrįstai atkreipė dėmesį ir juos aptaręs pirmosios instancijos teismas Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neįžvelgia pagrindo tapatinti apeliantės neįvykdytų pagal komercinius sandorius vienam iš dviejų jos kreditorių prievolių (antrosios kreditorės patvirtinto finansinio reikalavimo atsiradimo pagrindas nežinomas) su bendrovei padaryta žala, taip pat sutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad šiuo konkrečiu atveju žala, kaip bendras atsakovų neteisėtų veiksmų rezultatas, nebuvo įrodyta.

31. Kaip matyti iš apeliantės procesinių dokumentų turinio, įrodinėdama, kad bendrovės vadovas (ir jos akcininkas) D. Z. bei buvęs antrasis jos akcininkas S. A. bendrovei žalą padarė kartu, t. y. bendrais veiksmais – bendrai faktiškai vadovaudami bendrovei, todėl jiems kyla solidari prievolė šią žalą atlyginti, iš esmės jokių konkrečių teisiškai ydingo vadovavimo, sukėlusio žalą, veiksmų (priimtų sprendimų, sudarytų sandorių), kuriuos, kaip vadovas, be kita ko būtų atlikęs ir atsakovas S. A., neįvardijo. Netinkamu jų abiejų vadovavimu bendrovei, kaip pirmiau minėta, apeliantė laiko jokio turto iš pasiskolintų lėšų neįsigijimą, jų panaudojimą vien išlaidoms, taip pat ir atsakovų asmeninėms, dengti bei nesiekiant paskolos lėšomis uždirbti pelno.

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvio ir vadovo atsakomybės pagrindai skiriasi, nes skirtinga jų teisinė padėtis. Skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas bei faktiškai atliekamos funkcijos lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais, atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį. Dalyvio ir vadovo padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis ir kompetencija. Dalyvis per se (savaime) nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Tačiau dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 20 straipsnio 2 dalis). Vadovas, priešingai, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų Lietuvos Respublikos darbo kodekse, CK, ABĮ ir kitų įstatymų bei lydimųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų, todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai bendrovei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga nedeleguotina (CK 2.87 straipsnis, ABĮ 20 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

33. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Kitaip nei valdymo organo, juridinio asmens dalyvio (CK 2.45 straipsnis) interesai ne visada privalo sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmų vertinimui netaikomas CK 2.87 straipsnis, t. y. dalyvis neturi fiduciarinių pareigų bendrovei. Atsižvelgiant į valdymo organo ir dalyvio funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Individualiu atveju būtina įvertinti, ar dalyvis atliko veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui; tada jam atsakomybė taikytina kaip faktiniam vadovui ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

34. Nagrinėjamu atveju aplinkybę, kad abu atsakovai solidariai yra atsakingi kaip faktiniai vadovai, t. y. kad kaip vadovas turi atsakyti ir apeliantės akcininku bei darbuotoju (parduotuvės vadovu) buvęs S. A., apeliantė iš esmės grindė tik savo subjektyviu vertinimu, palaikomu antrojo atsakovo (D. Z.) dėl priežasčių, kurias teisėjų kolegija dar aptars, kad jie abu, turėdami vienodą akcijų kiekį (po 50 proc. akcijų), vienodai dalyvavo ir kasdienėje bendrovės veikloje, abu kartu priimdavo sprendimus, abu kartu tvarkė kasą, abu koordinavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, taip pat abu leido bendrovės pinigus asmeniniams poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegija atmeta tokius apeliantės argumentus kaip neįrodytus.

35. Apeliantės teiginio, kad abu atsakovai dalyvavo bendrovės veikloje, turinys nebuvo apeliantės detalizuotas. Pažymėtina, kad atsakovai buvo ne tik akcininkai, tačiau kartu dirbo bendrovės parduotuvėje – D. Z. – bendrovės vadovu, o S. A. – parduotuvės vadovu. Todėl natūralu, kad abu dalyvavo bendrovės veikloje, visgi tai nereiškia, kad atsakovas S. A. veikė kaip faktinis apeliantės vadovas. Nepaneigti ir šio atsakovo atsikirtimų argumentai, kad jis turėjo specialių techninių mechaninių žinių ir būtent šiais jo gebėjimais daugiau ir buvo remiamasi bendrovės veikloje.

36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad faktiniu bendrovės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų bendrovėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne bendrovės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017). Nors faktinis vadovas paprastai neperima tų valdymo funkcijai būdingų pareigų, kurioms būtinas bendrovės atstovo pagal įstatymą statusas – sudarinėti sandorių bendrovės vardu, pasirašinėti oficialių bendrovės dokumentų, balsuoti valdybos posėdžiuose ir pan., tačiau jis gali daryti verslo sprendimus, kurių pagrindu formalus vadovas ar asmenys, veikiantys įgaliojimo pagrindu, sudarys konkrečius sandorius. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad de facto (faktinis) vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).

37. Taigi, asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Ieškovas, siekdamas pagrįsti atsakovo, kaip faktinio vadovo statusą, turi įrodyti, kad tas asmuo sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus. Tokių veiksmų nustatymas yra fakto klausimas ir jis yra vertinamas individualiai kiekvienos konkrečios bylos atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

38. Šios bylos atveju apeliantė atsakovo S. A. dalyvavimą kaip faktinio vadovo grindė iš esmės tik pavienėmis sąskaitomis faktūromis, kuriose jis pasirašė kaip prekes ar paslaugas bendrovės vardu gavęs asmuo, taigi, apeliantės vertinimu, bendrovės vardu sudarinėjęs sandorius (priėmęs valdingus sprendimus). Tačiau tokią apeliantės išvadą paneigia byloje esantys įrodymai. Atsakovo D. Z. 2013 m. gruodžio 12 d. įsakymu „Dėl atskaitingų asmenų skyrimo, dėl teisės pasirašyti dokumentus suteikimo“ visi bendrovės darbuotojai paskirti atskaitingais asmenimis, kad galėtų sumokėti už bendrovės perkamas prekes, suteiktas paslaugas, mokėti avansus bendrovės vardu, apmokėti bendrovės skolas grynaisiais pinigais, su bendrovės direktoriumi atsiskaitant ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atskaitingiems asmenims suteikta teisė surašyti ir pasirašyti pirkimo, pardavimo PVM sąskaitas faktūras, pinigų priėmimo kvitus, prekių perdavimą ir prekių gavimą patvirtinančius kovinio važtaraščius, prekių užsakymą patvirtinančius dokumentus. Taigi, iš šio įsakymo matyti, kad bet kuris bendrovės vadovo įgaliotas darbuotojas galėjo ir išrašyti, ir pasirašyti sąskaitas faktūras, tačiau taip pat privalėjo reguliariai dėl šių veiksmų atsiskaityti su bendrovės vadovu.

39. Nors iš minėto įsakymo taip pat matyti, kad apeliantė savo veikloje naudojo dvi atsiskaitymo korteles, iš kurių viena priskirta naudotis atsakovui S. A., nurodant, kad jis atsakingas už bendrovės kortelės naudojimą, sąskaitų pristatymą ir atsiskaitymą su bendrovės direktoriumi ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, tačiau ir ši aplinkybė neįrodo apeliantės teiginių, kad atsakovai abu tvarkė kasą ir abu koordinavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, teisingumo. Priešingai, įsakymo turinys tik patvirtina atsakovo S. A., kaip bendrovės vadovui atskaitingo darbuotojo, pareigą, panaudojus bendrovės atsiskaitymo kortelę, pateikti bendrovės lėšų panaudojimo pagrindu esančias sąskaitas, o už bendrovės lėšų panaudojimo kontrolę buvo atsakingas pats apeliantės vadovas D. Z.. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantei manant, kad S. A. pažeidė jos teises, disponuodamas jos lėšomis, ji galėjo kelti šio atsakovo, kaip darbuotojo, materialinės, o ne civilinės, atsakomybės klausimą. Dispozityvumo principas neleidžia pačiam teismui keisti ieškinio faktinio pagrindo ir spręsti tų klausimų, dėl kurių reikalavimai nepareikšti (CPK 13 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad šio atsakovo materialinės atsakomybės dėl bendrovės naudai nepanaudotų piniginių lėšų ar kurio nors turto grąžinimo klausimas nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas.

40. Be to, aplinkybę, kad atsakovui S. A. nebuvo laisvai prieinami duomenys apie bendrovės turtą ir sudaromus sandorius, patvirtina ir S. A. 2017 m. liepos 4 d. pasiūlymo, kuriuo atsakovui D. Z. siūloma nupirkti atsakovui S. A. priklausančias bendrovės akcijas, 2017 m. rugsėjo 11 d. prašymo „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame, be visa kita, prašoma pateikti bendrovės turto inventorizacijos dokumentus, 2017 m. gegužės 1 d. prekių ir turto ataskaitą, parengtą uždarant bendrovės parduotuvę, bankuose atidarytų sąskaitų išrašus už visą veiklos laikotarpį, 2017 m. rugsėjo 8 d. prekių ir turto ataskaitą ir informaciją apie prekių ir turto buvimo vietą, visų bendrovės kreditorių ir skolininkų sąrašus, nurodant prievolių atsiradimo pagrindą ir įvykdymo terminus, atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais ir skolininkais ataskaitą, turinys.

41. Apeliantės teiginiais apie atsakovo S. A. dalyvavimą priimant strateginius sprendimus leidžia abejoti ir tai, kad tik trejose iš teismui pateiktų keturių paskolos sutarčių, kuriose jis nurodomas kaip bendrovės atstovas, yra šio atsakovo parašas. Savo atsiliepime į ieškinį S. A. paaiškino, kad jam nėra žinoma nei apie 2013 m. spalio 21 d. paskolos sutartį, nei apie 2016 m. lapkričio 28 d. susitarimą „Dėl atsiskaitymo pagal 2013-10-21, 2013-11-13, 2013-11-20, 2014-03-02 paskolos sutartis“, šių dokumentų jis nėra matęs ir nėra jų pasirašęs. Be to, atsakovo teigimu, būtent D. Z. nusprendė skolintis pinigines lėšas bendrovės veiklai iš V. Š. ir V. Š., nes tuo metu ką tik įsteigtai bendrovei trūko apyvartinių lėšų veiklai. Atsakovas S. A. tam neprieštaravo, juolab kad kreditoriai buvo atsakovo D. Z. giminaičiai (jo sutuoktinės mama ir sutuoktinės brolis), paskolas žadėta suteikti geromis sąlygomis, o bendrovės veikla buvo perspektyvi, bet reikalaujanti investicijų.

42. Taigi, apeliantė neįrodė, kad atsakovas S. A. vadovavo bendrovei, todėl šiuo faktiniu pagrindu jam pareikštas reikalavimas priteisti ieškinyje nurodytą žalos atlyginimą solidariai su antruoju atsakovu, taip pat apeliacinio skundo argumentai, jog ir šis atsakovas yra pažeidęs fiduciarines pareigas bendrovei, yra nepagrįsti.

43. Civilinės atsakomybės instituto taikymui būtina įrodyti neteisėtus veiksmus ir žalą. Kaip buvo nurodyta pirmiau, apeliantė savo nuomonę dėl netinkamo bendrovės valdymo grindė ir tokiomis aplinkybėmis, kad atsakovų (akcininkų) asmeninių poreikių tenkinimas bendrovės lėšomis galiausiai lėmė jos bankrotą ir neatsiskaitymą su kreditoriais. Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą analizuoti pateiktų į bylą sąskaitų faktūrų turinį bei spręsti, ar konkrečios išlaidos galėtų būti vertinamos tik kaip asmeninės atsakovų išlaidos, apmokėtos bendrovės lėšomis. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad taip teismas paneigė paties pateikto ieškinio esmę – žala kilo ne dėl konkretaus sandorio (vieno ar kelių) vertės, o dėl to, kad bendrovė buvo netinkamai valdoma, kas privedė ją prie bankroto. Tačiau ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

44. Pirma, privedimu prie bankroto sąmoningai blogai valdant bendrovę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, remiantis ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalimi, vadinamas tyčinis bankrotas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad prezumpcija, jog atsakovo, kaip vadovo, neteisėtais veiksmais padarytą žalą sudaro visi ieškovės bankroto procese patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai, įsigalioja pripažinus bankrotą tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018). Tačiau šioje nutartyje (žr. jos 29 punktą) jau buvo pasisakyta, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo ir objektyviai negalėjo būti keliamas bendrovės privedimo prie bankroto tyčia klausimas, juo labiau apeliaciniame skunde negalima kelti tų klausimų bei reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis). Taigi ir prezumpcija, kad žalą bendrovei sudaro visi bankroto byloje patvirtinti ir likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai šiuo atveju netaikytina.

45. Antra, padarytos bendrovei žalos ieškinyje motyvavimas nepagrįstomis išlaidomis, atsakovams panaudojant bendrovei priklausančias, skolintas pinigines lėšas savo asmeninių poreikių tenkinimui, sudaro įrodinėjimo dalyką, todėl pirmosios instancijos teismas, kitaip nei yra tvirtinama apeliaciniame skunde, turėjo procesinę pareigą patikrinti ir įsitikinti, kokios paskirties daiktai už bendrovės pinigines lėšas buvo atsakovo S. A. įsigyti, tą lėmė betarpiškumo principas (CPK 14 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas šią pareigą ir įgyvendino, pripažinęs, kad apeliantė neįrodė savo teiginių ir selektyviai į bylą pateiktose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių ir / ar paslaugų panaudojimo galimybės išimtinai atsakovų ir jų šeimų asmeninių poreikių tenkinimui, o ne bendrovės veikloje. Skundžiamame sprendime itin detaliai aptarta ir argumentuotai įvertinta, kodėl apeliantės pateikti įrodymai (sąskaitos faktūros, komandiruočių įsakymai ir pan.) nėra pakankami aplinkybei, kad bendrovės lėšų sąskaita buvo tenkinami atsakovų asmeniniai poreikiai, pagrįsti. Teisėjų kolegija, pritardama skundžiamame sprendime atliktai šių įrodymų analizei, jų pakartotinai nevertina.

46. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 28 d. teismo posėdžio metu apeliantei išaiškino, kad, pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo, turi būti įvardijami konkretūs atsakovais nurodytų asmenų neteisėti veiksmai, įrodinėjama konkrečiomis finansinėmis operacijomis, konkrečiomis sutartimis, konkrečiais priimtais sprendimais, konkrečiais bet kokiais kitais veiksmais, nurodant, kokia apeliantės įvardijama žala priežastiniu ryšiu yra susijusi su tais veiksmais. Teismas taip pat išaiškino, kad tokio pobūdžio ginčuose (bylose) būtina pateikti įrodymus apie bendrovės aktualiu laikotarpiu vystomą veiklą (balansus, kasos dokumentus, banko sąskaitų išrašus, turto inventorizacijos dokumentus ir kitus panašus bendrovės veiklą, pajamas ir išlaidas atspindinčius, turimus įsipareigojimus įrodančius dokumentus), be kurių bylos nagrinėjimas nėra galimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas įpareigojo apeliantę per 30 dienų pateikti bylos nagrinėjimui būtinus įrodymus (2020 m. sausio 28 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1:10:57 val.).

47. Tačiau net ir pavėluotai, su 2020 m. balandžio 20 d. rašytiniais paaiškinimais teikdama įrodymus, apeliantė nepateikė jokių detalių bendrovės pinigų srautus patvirtinančių finansinės apskaitos dokumentų. Į bylą net nepateiktas apeliantės balansas už 2017 metus ir 2018 metus, kai jau buvo pradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka. Taigi, bylą nagrinėjančiam teismui nebuvo pateikti leistini įrodymai, patvirtinantys apeliantės teiginius, kad bendrovė su kreditoriais nebegalėjo atsiskaityti dėl apeliantės įvardijamų neteisėtais veiksmų (lėšų pasisavinimo, iššvaistymo, netinkamo bendrovės valdymo), sąmoningo siekio neatsiskaityti su kreditoriais, juo labiau kai iš susitarimo dėl paskolų grąžinimo galima spręsti, kad bendrovė kreditoriui yra sumokėjusi ir 5 158,48 Eur palūkanas. Būtent apeliantei teko šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga, o pirmosios instancijos teismas apeliantei, nors ši buvo atstovaujama profesionalaus teisininko (advokato padėjėjo), buvo išaiškinęs ir kaip ją reikėtų įgyvendinti. Nei apeliantės ieškinyje, nei apeliaciniame skunde gausiai cituojamos teismų praktikos ištraukos apie bendrovės vadovų fiduciarines pareigas, jų nesiejant su konkrečiais neteisėtais veiksmais ir jų nepagrindžiant konkrečiais įrodymais, pačios savaime neįrodo civilinės atsakomybės sąlygų nagrinėjamo ginčo atveju buvimo.

48. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės ieškinį atmetė, šiai neįrodžius žalos dydžio ir susiejus jį išimtinai su nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų sąrašu. Papildomai konstatuotina, kad apeliantė neįrodė ir to, kad abu atsakovai veikė kaip faktiniai bendrovės vadovai, nei konkrečių atsakovų veiksmų neteisėtumo, nei šių veiksmų priežastinio ryšio su nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma.

Dėl ieškinio pripažinimo reikšmės procesiniam bylos rezultatui

49. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ieškinys nepagrįstai buvo atmestas atsakovo D. Z. atžvilgiu, nors šis ir pripažino ieškinį, o šio atsakovo ieškinio pripažinimą teismas atmetė darydamas nepagrįstą prielaidą, kad atsakovas D. Z. ir kreditorius V. Š. yra giminaičiai. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais argumentais.

50. CPK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje atsakovas turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti, kad ieškinį pripažįsta. Kai tai padaroma žodžiu, teismas gali duoti atsakovui pasirašyti teisingumo ministro patvirtintos formos ieškinio pripažinimą. Rašytinis ieškinio pripažinimas pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Įstatyme yra numatytos ieškinio pripažinimo teisinės pasekmės – kai atsakovas pripažįsta ieškinį, jeigu nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės.

51. Kasacinis teismas šiuo aspektu yra pasisakęs, kad ieškinio pripažinimas teismui nėra privalomas, juolab kai teismas kiekvienu atveju turi patikrinti, ar toks pripažinimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 140 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2006). Teismas, atsakovui pripažįstant ieškinį, turi patikrinti ir svarstyti, ar toks ieškinio pripažinimas neprieštarauja įstatymui ir nepažeidžia kieno nors teisių ir įstatymo saugomų interesų. Nustačius, kad atsakovo pripažinimas ieškinio pažeidžia kieno nors teises ar įstatymo saugomus interesus, teismas tokio ieškinio pripažinimo priimti negali (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430).

52. Nagrinėjamu atveju buvo pareikštas reikalavimas dėl civilinės atsakomybės taikymo solidariai dviem ieškinyje nurodytiems atsakovams, t. y. byloje buvo atsakovų daugetas, o abiejų atsakovų pozicijos buvo iš esmės skirtingos, todėl teismas nebaigė, o toliau tęsė bylos nagrinėjimą iš esmės ir vertino, ar egzistuoja visos būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei taikyti, o nustatęs, kad jos neįrodytos, ieškinį atmetė abiejų atsakovų atžvilgiu. Pažymėtina, kad net ir privalomo bendrininkavimo atveju įstatymų leidėjo tiesiogiai nurodomiems procesiniams veiksmams atlikti, be kita ko, taikos sutarčiai sudaryti ar pripažinti ieškinį, yra būtinas visų bendrininkų (bendraatsakovių) sutikimas (CPK 44 straipsnio 3 dalis). Atsakovo S. A. sutikimas dėl ieškinio pripažinimo į bylą nėra pateiktas.

53. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į atsakovo D. Z. ieškinio pripažinimo sąlygą, įvardytą jo atsiliepime į ieškinį. Jame atsakovas prašo ieškinį patenkinti ir „<...> nustatyti, kad už kreditoriams padarytą žalą (skolas) esame atsakingi aš ir S. A. kartu (solidariai, kaip nurodoma ieškinyje).“ Darytina labiau tikėtina išvada, kad ieškinio pripažinimu iš esmės buvo siekiama palengvinti apeliantei įrodinėjimo naštą ir bendroves prievoles nepagrįstai perkelti buvusiam juridinio asmens dalyviui (dalyviams), nors šis neatsako pagal juridinio asmens prievoles (CK 2.50 straipsnio 2 dalis) ir nėra sąlygų jo civilinei atsakomybei taikyti.

54. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šiame konkrečiame ginče pagrįstai nesirėmė atsakovo D. Z. ieškinio pripažinimu ir jo byloje pateiktais paaiškinimais, darydamas išvadą, kad toks pripažinimas yra grindžiamas atsakomybės už paimtą ir negrąžintą skolą prisiėmimu prieš kreditorius, kurie, kaip teismas nustatė, buvo susieti giminystės ryšiais su atsakovu D. Z., siekiu, kad už prievolės įvykdymą atsakingas taptų ir atsakovas S. A..

55. Pažymėtina, kad paskolas, kaip nurodė atsakovas D. Z., bendrovei suteikė pažįstami žmonės (2020 m. sausio 28 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 49:37 min.). Kaip matyti tiek iš paskolos sutarčių, tiek iš patikslinto bendrovės kreditorių sąrašo, šių dviejų likusių kreditorių, t. y. V. Š. ir V. Š. (nors apie jos suteiktas paskolas duomenų byloje nėra), gyvenamosios vietos adresas sutampa su paties atsakovo D. Z. procesiniuose dokumentuose ar Juridinių asmenų registro išraše apie bendrovę nurodomu D. Z., kaip bendrovės vadovo, gyvenamosios vietos adresu. Teismo posėdyje, atsakydamas į atsakovo S. A. atstovės klausimą, pats atsakovas D. Z. pripažino, kad šie apeliantės kreditoriai yra jo sutuoktinės brolis ir sutuoktinės motina (2020 m. sausio 28 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 55:50 min.). Taigi akivaizdu, kad buvusį bendrovės direktorių ir kartu akcininką D. Z. bei kreditorius, su kuriais bendrovė neatsiskaitė, sieja artimi santykiai, juolab kad jie ir gyvena kartu. Todėl labiau tikėtina, kad atsakovo ir apeliantės (dabar atstovaujančios kreditorių interesus) pozicija sutampa dėl atsakovo jaučiamos asmeninės atsakomybės šiems kreditoriams.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

56. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nė viena šalis nepateikė jokių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl šis klausimas nespręstinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.