- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-07
- Bylos Nr.
- I-880-789/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03802-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- P. C., E. C., N. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, BUAB „Freshtravel“
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų P. C., E. C. ir N. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, BUAB „Freshtravel“, kuriai atstovauja UAB „Valdsita“, dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Teisme 2017-11-13 gautas pareiškėjų skundas, kuriame jie teismo prašo priteisti po 304,35 Eur ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Šalies argumentai
Pareiškėjai skunde nurodo, kad 2014-10-23 su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ (toliau – ir Kelionių organizatorius) sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą. Nurodė, kad kelionė neįvyko dėl 2014-11-03 paskelbto Kelionių organizatoriaus nemokumo. Paaiškino, kad dalis sumokėtų pinigų, t. y. 47,62 Eur, pagal Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) nurodymą pareiškėjams buvo grąžinta, tačiau 913,05 Eur suma liko negrąžinta. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino 1990-06-13 Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas, t. y. neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pareiškėjai teigia, kad dėl netinkamo teisinio reguliavimo patyrė žalą, kurią, jos nuomone, turi atlyginti Lietuvos valstybė.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepime į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjai kvestionuoja Turizmo įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus jį priimant politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir 18 straipsnio 2 dalį. Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) neturi įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Lietuvos valstybė tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) sutartis, o ES institucijos nėra konstatavusios jokių Lietuvos valstybės pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė ES teisės pažeidimą, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė. Teigia, kad nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjams patirtą turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, ir procesines palūkanas, nes neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai. Pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjams jų prašomo dydžio turtinę žalą. Pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens –UAB „Freshtravel“ – veiksmų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas. Teigia, kad nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Teigia, kad pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014-11-03 sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004153 (toliau – ir Paslaugų sutartis) dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą, kurios kaina 3 317 Lt (960,67 Eur) (b. 1. 11). Visą Sutartyje nurodytą sumą pareiškėjai sumokėjo mokėjimo pavedimais 2014-11-03 ir 2014-11-05 (b. 1. 12–14). Departamento direktorius 2014-11-14 įsakymu Nr. V-256 (b. 1. 62) sustabdė UAB „Freshtravel“ išduoto pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad ši bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus, galiojimą, o 2014-11-28 įsakymu Nr. V-274 šį pažymėjimą panaikino (b. l. 63). Draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015-09-17 dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pareiškėjams išmokėjo 47,62 Eur (b. l. 16). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams negrąžintos 1 298,15 Eur sumos, kuri susidarė dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.
Pareiškėjų skundo pagrindas yra tai, jog atsakovė Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990-06-13 Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, jog įmokėti pinigai bus grąžinti. Dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą. Pareiškėjai skunde reiškiamą reikalavimą, be kitų teisinių argumentų, grindžia teismų jau suformuota praktika tokio pobūdžio bylose.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, išnagrinėjęs iš esmės analogišką ginčą, 2017-05-08 nutartyje padarė išvadą, jog „nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 str. įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos <...>“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija minėtoje byloje konstatavo, „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį <...>“. Iš esmės analogiškos praktikos tęstinumas išlaikomas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, pavyzdžiui 2017-06-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017-06-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017. Šios apeliacinės instancijos teismo administracinės jurisprudencijos nuostatos iš esmės atkartojamos ir pirmosios instancijos teismo praktikoje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017-04-05 sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-581-171/2017, 2017-06-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3612-473/2017 ir kt.), teismui nagrinėjant kitas šiuo požiūriu vienarūšes individualias administracines bylas. Taigi, netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Todėl šia aplinkybe pareiškėjai pagrįstai grindžia skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovės civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinas sąlygas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.
Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nemato pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti aukščiau nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (lot. sprendimo esmė, teismo suformuluota abstrakti elgesio taisyklė, sprendimo pagrindas, kuriuo privalu vadovautis) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovei Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjams jų patirtą žalą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti jiems prašomo priteisti dydžio turtinę žalą. Atsakovės atstovės įsitikinimu, be kita ko, esant šalių (UAB „Freshtravel“ ir pareiškėjų) nepasirašytai Paslaugų sutarčiai, neegzistuoja ir pagrindas pareiškėjų skundui patenkinti.
Atmestini kaip nepagrįsti Ūkio ministerijos argumentai, jog 2014-11-03 Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004153 (b. l. 11) nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Ūkio ministerija savo nuomonę grindžia Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punkte įtvirtinta turizmo paslaugų teikimo sutarties definicija, pagal kurią minėta sutartis yra „rašytinis susitarimas, kuriuo viena šalis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui užtikrinti organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas“. Teismo vertinimu, įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme toks turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią.
Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjai tiek mokėjimą pagal Paslaugų sutartį, tiek ir Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsniuose išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vienu iš tokių atvejų yra laikytina turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurios formą reglamentuoja jau minėtas Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), tačiau Turizmo įstatyme nėra tokio imperatyvaus nurodymo. Tai reiškia, jog sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Teismas daro išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėjai įrodė leistinais rašytiniais įrodymais.
Teismas vertina kaip nepagrįstus argumentus, jog pareiškėjų atlikti mokėjimai į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimų pagal Paslaugų sutartį ir nelaikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog Paslaugų sutarties kaina buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai, kadangi UAB „Cherry Media LT“ nėra Paslaugų sutarties šalis. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai 2014-11-05 į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 2 997 Lt, 2014-11-03 į UAB „Freshtravel“ sąskaitą už kelionę pervedė 320 Lt (b. l. 12–14). Ši pareiškėjų pervesta suma sutampa su Paslaugų sutarties kaina ir dėl to ginčo byloje nėra. Iš viešai prieinamų Valstybės įmonės Registrų centras teikiamų Juridinių asmenų registro duomenų matyti, jog juridinis asmuo UAB „Beta Media“ (juridinio asmens kodas 302527342) UAB „Beta.lt“ pavadinimu buvo įregistruotas 2010-07-09, o 2013-09-06 UAB „Beta.lt“ pavadinimas pakeistas į UAB „Chery Media LT“. 2015-09-23 UAB „Chery Media LT“ pavadinimas pakeistas į UAB „Beta Media“.
Turizmo įstatymo 6 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi, Paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjos turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog pareiškėjai 2014-11-03 ir 2014-11-05 mokėjimo nurodymais pervedė 3 317 Lt sumą į UAB „Chery Media LT“ ir UAB „Freshtravel“ banko sąskaitas kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale www.beta.lt užsakytą kelionę į Egiptą, Šarm el Šeichą.
Pareiškėjai taip pat prašė priteisti sumokėtą sumą už vizas. Atsakovė ir Departamentas nurodė, jog ši suma nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalys.
Vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kelionių organizatorius, siūlantis parduoti turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje nustatyta, kad organizuota turistine kelione yra laikomas iš anksto už bendrą kainą parengtas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi ilgesnės kaip 24 valandų bendros trukmės turizmo paslaugos (apgyvendinimo, vežimo, kita pagrindinę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su apgyvendinimu ar vežimu) arba į kurį yra įtraukta nakvynė. Taigi, vadovaujantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, mokestis už vizas nėra laikomas turistine paslauga Įstatymo prasme ir šio mokesčio grąžinimo neužtikrina Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos garantijos, todėl teismas sutinka su atsakovės atstovės ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, kad pareiškėjams priteistina suma mažintina, atimant iš jos pareiškėjų sumokėtą mokestį už vizas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams priteistina 843,54 Eur suma (913,05 Eur bendra kelionės kaina – 69,51 Eur mokestis už vizas), t. y. kiekvienam iš pareiškėjų priteistina po 281,18 Eur.
Dėl pareiškėjų prašomų priteisti procesinių palūkanų.
Pareiškėjai prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pareiškėjų naudai priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-05-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją tokio pobūdžio bylose priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-12-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-3550/2011), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjams iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017-11-15, todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjų P. C., E. C. ir N. L. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui P. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 281,18 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą ir aštuoniolika centų) turtinę žalą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017-11-15, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti pareiškėjai E. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 281,18 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą ir aštuoniolika centų) turtinę žalą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017-11-15, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti pareiškėjai N. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 281,18 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą ir aštuoniolika centų) turtinę žalą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017-11-15, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.