Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aurimo Brazdeikio ir Albinos Pupeikienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Marino projektai“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Marino projektai“ ieškinį atsakovams K. P. ir E. R. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7. Atsakovas E. R. atsiliepimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas ieškinį dėl žalos atlyginimo regreso tvarka tenkino iš dalies, pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl apeliacinio skundo dalyko

11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 5 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-1570-639/2017 pagal ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje ieškinį atsakovei UAB „Marino projektai“, trečiajam asmeniui E. R. dėl nuostolių atlyginimo ir ieškinį tenkino, Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas minėtame sprendime nustatė, kad 2016 m. kovo 6 d., apie 1 valandą nakties, (duomenys neskelbtini), Vokietijoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu transporto priemonės „F. G.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas E. R. nuvažiavo nuo važiuojamosios juostos ir atsitrenkė į šviesoforo stulpą. Automobilį vairavęs asmuo E. R. buvo neblaivus (1,43 promilės (kraujas tyrimui buvo paimtas 1.35 val.). E. R. nurodyto eismo įvykio metu buvo ieškovės darbuotojas ir vairavo ieškovei priklausančią transporto priemonę, kuri buvo perduota naudotis atsakovui K. P.. Dėl minėto autoįvykio metu padarytos žalos Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 5 d. sprendimu priteisė iš UAB „Marino projektai“ 13 369,31 Eur žalos atlyginimo, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą 13 369,31 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. lapkričio 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 301 Eur bylinėjimosi išlaidų AAS „BTA Baltic Insurance Company“. Ieškovė sumokėjo trečiajam asmeniui AAS „BTA Baltic Insurance Company“ iš viso 14 766,59 Eur laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 26 d. iki 2018 m. kovo 23 d. (šią sumą sudaro 13 369,31 Eur žalos atlyginimas, 1 096,28 Eur procesinės palūkanos, 301 Eur bylinėjimosi išlaidos) (t. 1, b. l. 18–21). Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti solidariai iš atsakovų K. P. ir E. R. 14 766,59 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, ieškovei iš atsakovo E. R. priteisė 13 670,31 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas bei 530,10 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.

12. Nustatyta, kad atsakovas K. P. laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 22 d. iki 2016 m. kovo 29 d. dirbo pas ieškovę (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 12–16). 2016 m. vasario 19 d. ilgalaikio materialiojo turto perdavimo–priėmimo aktu atsakovui K. P. ieškovė perdavė materialines vertybes, tarp jų ir automobilį „F. G.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 17). 2016 m. vasario 19 d. ieškovė su atsakovu K. P. pasirašė darbuotojo visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią atsakovas K. P. prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už visas jo žinioje esančias materialines vertybes, nepriklausomai nuo materialinių vertybių perdavimo jam laiko, vietos, materialinių vertybių paskirties, jas perdavusių asmenų (darbdavys, darbdavio atstovai, klientai, užsakovai ir kt.), vertybių perdavimo būdo, formos, kitų aplinkybių, t. y. atsakovas K. P. prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už materialines vertybes, kurios darbo teisinių santykių su ieškove metu buvo perduotos atsakovui (t. 1, b. l. 22–26).

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, be kita ko, nurodyta, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia, anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Dėl to teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

15. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; ir kt.).

16. Pirmiau nurodytų išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę.

17. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė su atsakovu K. P. buvo sudariusi visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. galiojusioje redakcijoje 255 straipsnyje, kurio 3 punkte įtvirtinta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ji gali būti sudaroma tik su tais darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Ši sutartis turi būti įforminama raštu. Joje nustatoma, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus turi vykdyti darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų. Taigi, nors visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas su darbuotoju yra darbdavio siekis užtikrinti jam galinčios atsirasti materialinės žalos atlyginimą ir tokia sutartimi yra ginami darbdavio interesai, tačiau ja taip pat nustatomas įpareigojimas darbdaviui imtis priemonių bei sudaryti tokias darbo sąlygas, kad žalos neatsirastų (DK 256 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605-313/2015).

18. Taigi pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pateikė bendrą kasacinio teismo išaiškinimą dėl visiškos materialinės sutarties, t. y. kaip ji turi būti sudaroma ir įforminama, kokios pareigos iš šios sutarties kyla ne tik darbuotojui, bet ir darbdaviui. Pažymėtina, kad kasacinio teismo išaiškinimai turi precedentinę galią vėliau nagrinėjamose bylose ne pagal tai, yra analogiškos ar iš esmės panašios visos faktinės bylų aplinkybės, bet pagal tai, yra analogiškos ar iš esmės panašios aplinkybės (sąlygos), svarbios atitinkamai ratio decidendi, t. y. kurioms atitinkama ratio decidendi buvo pateikta. Įvardyta kasacinio teismo nutartis priimta byloje, kurioje keliami teisės klausimai, susiję su darbuotojo materialinės atsakomybės taikymu esant darbo sutarties šalių pasirašytai darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai. Dėl to nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje. Be to, apeliantė, remdamasi kasacinio teismo praktika, kuri tinka jos pozicijai pagrįsti, pateikia šią praktiką gerokai nukrypdama nuo kasacinio teismo ratio decidendi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantės argumentai, kad skundžiamas sprendimas yra priimtas nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, atmestini kaip nepagrįsti.

19. Apeliantė taip pat nurodo, kad byloje nebuvo pateikta nenuginčijamų įrodymų, jog atsakovas K. P. būtų ėmęsis minimalių saugos priemonių (paslėpęs automobilio raktus, įsidėjęs juos į rūbų kišenę). Taip pat į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad iš karto po įvykio jis būtų pranešęs vietos policijai dėl asmens, kuris raktus paėmė savavališkai, ar kad būtų skambinęs UAB „Marino projektai“ darbuotojams ar panašiai. Aplinkybių, šalinančių K. P. atsakomybę, atsakovas neįrodinėjo. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamai bylai netaikė CK 6.270 straipsnio nuostatų dėl solidariosios atsakovų atsakomybės.

20. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės argumentais ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovės turtui būtų buvusi padaryta žala. Ieškovė patikėjo atsakovui K. P. automobilį, tačiau kitas asmuo – atsakovas E. R., jį vairuodamas, padarė avariją, kurios metu buvo apgadintas šviesoforo stulpas. Nagrinėjamos bylos ieškinio dalyką būtent ir sudaro draudimo bendrovės išmoka už avarijos metu apgadintą Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) miesto gatvės šviesoforo stulpą ir žalos administravimo išlaidos, o ne įmonės automobiliui padaryta žala. Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo regreso tvarka yra grindžiamas deliktine atsakomybe, kai autoavarijos metu, kai buvo padaryta žala šviesoforo stulpui, transporto priemonę vairavo kaltu dėl avarijos pripažintas ieškovės darbuotojas E. R.. Tai, jog automobilį būdamas neblaivus vairavo būtent E. R., patvirtina Vokietijos Federacinės Respublikos Brakės apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. įsakymas. Dėl šių atsakovo E. R. neteisėtų veiksmų ieškovei buvo padaryta žala, t. y. ieškovės automobiliu buvo apgadintas šviesoforo stulpas, dėl to ieškovė turėjo atlyginti 13 369,31 Eur žalą. Taigi ir atsakomybė už kilusią žalą šviesoforo stulpui kyla tik atsakovui E. R., tačiau ne tuo metu, kai įvyko avarija, miegojusiam ir apie įvykį nieko nežinojusiam K. P..

21. Nors apeliantė nurodo, kad atsakovas vykdydamas visiškos materialinės atsakomybės sutartį privalėjo niekam neleisti automobiliu naudotis ir slėpti raktelius, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė pati kaip darbdavė nesiėmė priemonių ir neužtikrino tokių darbo sąlygų, kad žalos neatsirastų. Ieškovė apgyvendino visus keturis savo darbuotojus viename bute, kuriame nebuvo seifo, ir, atsakovui K. P. nuėjus miegoti, nebuvo kur palikti raktų saugiai. Nenustatė jokios aiškios nei rašytinės, nei žodinės tvarkos dėl naudojimosi automobiliu. Pagal bylos medžiagą matyti, jog automobilis buvo skirtas darbuotojams vykti iš gyvenamosios vietos į darbo vietą ir atgal, o duomenų, kad darbdavys mokėjo K. P. ar kuriam kitam darbuotojui už vairuotojo funkcijų atlikimą, nėra. Priešingai, teismo posėdžio metu šalys paaiškino, kad automobilį vairuodavo pasikeisdami. Šios aplinkybės patvirtina, jog materialinės atsakomybės sutartis nereiškė, kad automobiliu negalėjo naudotis (vairuoti) E. R., todėl K. P. neprivalėjo saugoti automobilio raktelių nuo savo bendradarbių, tarp jų ir nuo E. R., ir nepadarė jokio bendro pobūdžio taisyklės elgtis atidžiai ir rūpestingai su jam perduotu saugoti turtu pažeidimo. Nenustačius K. P. neteisėtų veiksmų, kaltės dėl kilusios žalos bei nesant priežastinio ryšio tarp sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties ir kilusios žalos, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė solidariosios atsakomybės remdamasis CK 6.270 straipsnio nuostatomis ir žalos atlyginimą priteisė tik iš žalą sukėlusio atsakovo E. R..

22. Sutiktina su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, jog atsakovas E. R., vairuodamas automobilį, padarė avariją, kurios metu buvo apgadintas šviesoforo stulpas, tačiau žala pačiam automobiliui nepadaryta, paneigia įrodymai, gauti iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (medžiagos 44–47 lapai). Tačiau šios netikslios pirmosios instancijos teismo išvados neturi teisinės reikšmės pačios bylos išnagrinėjimo rezultatui, kadangi, kaip anksčiau minėta, šios nagrinėjamos bylos dalykas yra žala, kildinama iš šviesoforo stulpo apgadinimo, o ne iš automobilio apgadinimo. Todėl pirmosios instancijos teismo motyvai tikslintini, nurodant, kad nagrinėjamoje byloje žala, kilusi automobiliui, teisiškai nėra reikšminga, kadangi ieškovei regreso teisė dėl žalos atlyginimo kyla iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1570-639/2017 priteisto iš UAB „Marino projektai“ 13 369,31 Eur žalos atlyginimo dėl apgadinto šviesoforo stulpo ir su tuo susijusių administravimo išlaidų.

23. Apeliantės įsitikinimu, teigiant, jog draudikui išmokėtą žalos atlyginimą ieškovė gali ir turi prisiteisti tik iš atsakovo E. R. ir ribotą sumą, susiaurina bei apriboja ieškovės teises į visišką nuostolių atlyginimą, nes CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta žalą atlyginusio asmens regreso teisė į žalą padariusį asmenį: atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenurodė įstatymo pagrindų, normų, kuriomis remiantis galėtų ir turėtų būti mažinamas žalos dydis, ir anksčiau nurodytą normą (CK 6.280 str. 1 d.) taikė interpretatio extensiva (plečiamuoju teisės aiškinimu) būdu.

24. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi priteistino žalos atlyginimo dydis nebuvo sumažintas, priešingai, pirmosios instancijos teismas atsakovo E. R. prašymą dėl žalos atlyginimo sumažinimo atmetė, remdamasis tuo, kad atsakovas nepateikė duomenų apie savo turtinę padėtį. Tačiau ieškovė prašė priteisti ir 1 096,28 Eur – Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1570-639/2017 priteistas 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 13 369,31 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2018 m. kovo 25 d. (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ši suma susidarė dėl pačios ieškovės uždelsimo įvykdyti savo prievolę ir atsiskaityti su AAS „BTA Baltic Insurance Company“, bet ne dėl atsakovo E. R. kaltės, todėl taikyti civilinę atsakomybę atsakovui E. R. ir priteisti šią sumą iš jo nėra pagrindo.

25. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

27. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas pateikė prašymą priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymu. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl pripažintinos protingomis, pagrįstomis ir, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, priteistina atsakovui K. P. 300 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Marino projektai“ atsakovui K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.