Kauno apygardos teismo sprendimas, e2-487-413/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-06-10
Bylos Nr.: e2-487-413/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-01152-2017-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Gintautas Koriaginas
Atsakovas: V. K., Rusijos ribotos atsakomybės bendrovei „Stroitelnaja kompanija NIPOL“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Kompanija Vitrum“
Advokatai: Alva Puniškienė, Olegas Kakurinas

Civilinė byla Nr. e2-487-413/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01152-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.1.6.1.; 2.6.3.; 2.6.8.11.3.;

KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS REPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Gintautas Koriaginas,sekretoriaujant Mantui Cemnolonskiui,dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Olegui Kakurinui,atsakovo V. K. atstovei advokatei Alvai Puniškienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kompanija Vitrum“ ieškinį atsakovams V. K. ir Rusijos ribotos atsakomybės bendrovei „Stroitelnaja kompanija NIPOL“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties ir susitarimo pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Kompanija Vitrum“ (toliau – ieškovė arba Lietuvos bendrovė) ir atsakovė Rusijos ribotos atsakomybės bendrovė „Stroitelnaja kompanija NIPOL“ (toliau – atsakovė arba Rusijos bendrovė) 2015 m. rugpjūčio 6 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartį), pagal kurią ieškovė (pardavėja) įsipareigojo parduoti atsakovei (pirkėjai) įrangą (prekes), nurodytą sutarties priede Nr. 1, ir ją sumontuoti, o atsakovė įsipareigojo iš anksto sumokėti už įrangą visą jos vertę, t. y. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. sumokėti atsakovei avansu 405 500 Eur, o vėluojant atsiskaityti – mokėti už kiekvieną pavėluotą atsiskaitymo dieną 0,1 proc. dydžio delspinigius nuo prekės, už kurią laiku neatsiskaityta, vertės. Sutarties šalys 2015 m. lapkričio 9 d. sudarė papildomą Susitarimą Nr. 2, pagal kurį atsakovė sumokėjo ieškovei už prekes 50 000 Eur, o ieškovė įsipareigojo iki 2016 m. sausio 15 d. patiekti atsakovei įrangą pagal Sutartį ir atlikti šios įrangos montavimo darbus. Šiuo Susitarimu šalys taip pat susitarė, kad ieškovei nustatytu laiku prekių nepatiekus, ji grąžins atsakovei 50 000 Eur. Nustatytu laiku ieškovė prekių nepatiekė, pinigų atsakovei negrąžino.

2. Atsakovai V. K. ir Rusijos bendrovė 2016 m. liepos 1 d. pasirašė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį (toliau – ginčijama sutartis), pagal kurią atsakovė neatlygintinai perleido bendraatsakovui V. K. 50 000 Eur reikalavimo teisę į ieškovę, kaip savo skolininkę, pagal bendrovių 2015 m. lapkričio 9 d. sudarytą papildomą Susitarimą Nr. 2. Tos pačios dienos (2016-07-01) Susitarimu prie reikalavimo teisės perleidimo sutarties (toliau – ginčijamas susitarimas) atsakovai pakeitė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį iš neatlygintinės į atlygintinę, pagal kurią V. K. įsipareigojo iki 2016 m. spalio 10 d. sumokėti Rusijos bendrovei už perleistą reikalavimo teisę 50 000 Eur.

3. Atsakovas V. K. 2016 m. rugsėjo 16 d. Pranešimu informavo ieškovę apie ginčijamą sutartį ir pareikalavo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per septynias dienas nuo pranešimo gavimo dienos sumokėti atsakovui į jo nurodytą banko sąskaitą 50 000 Eur (t. 1, b. l. 74). Ieškovei to nepadarius, atsakovas 2016 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti nurodytą sumą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas teismine tvarka. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-3447-794/2017, 2017 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Šiuo metu šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, apskųstas apeliacine tvarka ir šioje instancijoje minėta civilinė byla sustabdyta iki įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamojoje byloje.

Šalies argumentai

4. Ieškovė 2017 m. spalio 12 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, patikslintu ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančiais 2016 m. liepos 1 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir 2016 m. liepos 1 d. Susitarimą prie reikalavimo teisės perleidimo sutarties, sudarytus tarp atsakovų Rusijos ribotos atsakomybės bendrovės „Stroitelnaja kompanija NIPOL“ ir V. K., taikyti restituciją, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

II. Ieškovės reikalavimų ir atsakovų atsikirtimų esmė

5. Ieškovės ir jos atstovo advokato Olego Kakurino reikalavimai grindžiami šiais procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje išdėstytais faktiniais ir teisiniais argumentais:

5.1. Pagal ieškovės ir atsakovės 2015 m. rugpjūčio 6 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2015/08/06/SKN atsakovė įsipareigojo iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. už parduodamas prekes atlikti išankstinį 100 proc. dydžio mokėjimą nuo visų prekių vertės, kas sudaro 405 500 Eur, o ieškovė – paruošti prekes išvežimui per 6 savaites nuo išankstinio atsiskaitymo už prekes momento (sutarties 2.1, 2.3.1, 3.2 punktai). Šalys susitarė, kad atsakovei vėluojant atsiskaityti, ji prievolės mokėti ieškovei už kiekvieną pavėluotą atsiskaitymo dieną 0,1 proc. dydžio delspinigius nuo prekės, už kurią laiku neatsiskaityta, vertės (sutarties 6.2 punktas). Atsakovei nevykdant savo įsipareigojimų ir šalims bandant surasti kompromisinį ginčo sprendimo būdą, ieškovė ir atsakovė 2015 m. lapkričio 9 d. sudarė papildomą Susitarimą Nr. 2, pagal kurį atsakovė sumokėjo ieškovei už prekes 50 000 Eur, o ieškovė įsipareigojo iki 2016 m. sausio 15 d. patiekti atsakovei prekes (įrangą), tačiau visais atvejai prekės bus pristatytos atsakovei tik tuomet, kai pirkėja atliks 100 proc. išankstinį mokėjimą, kaip tai numato Sutarties 2.3.1 punktas. Atsakovė pagal šalių prie pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarytus 2015 m. rugsėjo 23 d. ir 2015 m. lapkričio 9 d. Susitarimus Nr. 1 ir Nr. 2 yra sumokėjusi ieškovei 165 000 Eur ir gavo prekių už 115 000 Eur. Tokiu būdu, pagal Sutarties 2.3.1 punktą, atsakovė nesumokėjo už prekes 240 000 Eur išankstinės įmokos, o ieškovė, vadovaudamasi Sutarties 6.2 punktu, įgijo teisę į 43 680 Eur delspinigių atlyginimą nuo nesumokėtos 240 000 Eur sumos (240 000 Eur x 0,1 proc. x 182 d.).

5.2. Atsakovui V. K. 2016 m. rugsėjo 16 d. Pranešimu kreipusis į ieškovę dėl 50 000 Eur grąžinimo pagal atsakovų sudarytą 2016 m. liepos 1 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, ieškovė to padaryti nesutiko, kadangi atsakovė nebuvo pilnai atsiskaičiusi pagal Sutartį (liko nesumokėjusi 240 000 Eur), be to, dėl prievolės pažeidimo buvo skolinga ieškovei 43 680 Eur delspinigių. Todėl ieškovė telefonu kreipėsi į atsakovę, prašydama įforminti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, tačiau atsakovė paaiškino, kad to padaryti negali, kadangi savo reikalavimą yra perleidusi atsakovui V. K.. Ieškovei atsisakius sumokėti V. K. jo reikalaujamą 50 000 Eur sumą, atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, kuris 2017 m. birželio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-3447-794/2017, ieškinį tenkino Šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, kadangi ieškovė apskundė sprendimą apeliacine tvarka.

5.3. Ieškovė 2017 m. birželio 1 d. raštu informavo atsakovę, kad dėl esminio 2015 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo ji (ieškovė) nutrauks sutartį nuo 2017 m. birželio 30 d. ir pareikalavo iš atsakovės iki 2017 m. birželio 30 d. sumokėti ieškovei 43 680 Eur dydžio delspinigius. Iš viešųjų duomenų ieškovė sužinojo, kad atsakovei 2017 m. kovo 13 d. buvo pradėta bankroto procedūra, todėl tolimesnis susirašinėjimas vyko su atsakovės bankroto administratoriumi. Atsakydamas į ieškovės raštą, bankroto administratorius 2017 m. birželio 14 d. savo atsakyme nurodė, kad dėl atsakovės vadovo ir steigėjo veiksmų (turto išvaistymo) jis kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją, pasiūlė nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį po 2017 m. rugpjūčio 2 d., t. y. po teismo posėdžio dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, bei susilaikyti ieškovei nuo baudinių sankcijų taikymo. Vėliau bankroto administratorius, sužinojęs apie ginčijamą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, paprašė bet kokius mokėjimus V. K. ir informavo, kad jis atsisako vykdyti neatlygintinę ginčo Sutartį.

5.4. Ieškovės vertinimu, atsakovai sudarė ginčijamą Sutartį siekdami apsunkinti ieškovės galimybes išsiieškoti iš atsakovės delspinigius. Tokie atsakovų veiksmai pažeidžia ieškovės ir kitų Rusijos bendrovės kreditorių teises, todėl ginčijamus 2016 m. liepos 1 d. sandorius ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio (actio Pauliana), 1.80 ir 1.81 straipsnių bei 1.86 straipsnio pagrindais.

5.5. Dėl actio Pauliana sandorių negaliojimo pagrindų. Ieškovė nurodė, kad egzistuoja visos sąlygos pripažinti Reikalavimo teisių perleidimo sutartį negaliojančia, t. y. 1) remiantis pirkimo–pardavimo sutarties 6.2 punktu, ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę dėl 43 680 Eur delspinigių atlyginimo, šią teisę pripažino ir Rusijos bendrovės bankroto administratorius; 2) ginčijama sutartis pažeidžia ieškovės, kaip atsakovės kreditoriaus, teises, kadangi, sudarius šią sutartį, buvo apribota ieškovės teisė atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, o neatlygintinis teisės perleidimas sąlygojo atsakovės turto, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas, sumažėjimą ar praradimą, dėl ko nukentėjo ne tik ieškovės, bet ir kitų atsakovės kreditorių turtiniai interesai; 3) atsakovė neprivalėjo sudaryti ginčijamos sutarties; 4) sudarydami ginčijamą sutartį abu atsakovai buvo nesąžiningi. Atsakovės nesąžiningumas pasireiškė tuo, kad ji žinojo, jog turi galiojančią prievolę ieškovei; reikalavimo teisę į ieškovę perleido atsakovui neatlygintinai. Atsakovo (V. K.) nesąžiningumas pasireiškė tuo, kad jis sudarė neatlygintinį sandorį, pagal kurį įgijo 50 000 Eur vertės reikalavimo teisę; būdamas atsakovės įgaliotu asmeniu Lietuvoje, jis žinojo arba turėjo žinoti, kad ginčijama sutartis pažeidžia ieškovės, kaip atsakovės kreditorės teises, nes perleidus reikalavimą atsakovui, ieškovė prarado galimybę atlikti įskaitymą pagal dvišalę ieškovės ir atsakovės pirkimo–pardavimo sutartį; 5) ieškovė nepraleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino, nes apie ginčijamą sutartį ieškovei tapo žinoma po 2016 m. spalio 20 d. V. K. pranešimo apie reikalavimo teisių perleidimą gavimo dienos (į teismą ieškovė kreipėsi 2017 m. spalio 12 d.).

5.6. Dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 (prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms) ir 1.81 (prieštaraujančio viešajai tvarkai ir gerai moralei) straipsniuose numatytais pagrindais. Ieškovė pažymėjo, kad pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Tai reiškia, kad negalima perleisti jau perleistos, neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės, taip pat teisės, kuri jau įgyvendinta ir skolininkas jau yra įvykdęs prievolę. Atsakovės bankroto administratorius 2017 m. rugpjūčio 21 d. rašte nurodė, kad jis atsisako vykdyti ginčijamą Sutartį ir prašė nutraukti bet kokių piniginių lėšų išmokėjimą V. K.. Ieškovės nuomone, ši administratoriaus pozicija leidžia teigti, kad administratoriui nutraukus ginčijamą Sutartį, išieškojimas pagal tokią sutartį tampa negalimas, kas atitinka CK 6.101 straipsnio 1 dalies sąlygą. Ginčijama sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, kadangi pažeidžia visų atsakovės kreditorių teises, apsunkina ieškovės teisę reikalauti iš atsakovės prievolės įvykdymo (delspinigių atlyginimo) pagal Sutartį.

5.7. Dėl ginčijamo Susitarimo negaliojimo CK 1.86 straipsnio (tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių) pagrindu. Ieškovės vertinimu, ginčijamas Susitarimas dėl Reikalavimo teisės perleidimo sutarties atlygintino pobūdžio yra sudarytas atgaline data, kadangi pateiktas po to, kai ieškovė kreipėsi su ieškiniu į Kauno apygardos teismą; atsakovas nepateikė leistinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis sumokėjo atsakovei už reikalavimo perleidimą 50 000 Eur; atsakovės bankroto administratorius patvirtino, kad nurodytos sumos atsakovė nėra gavusi ir ji nėra apskaityta įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose; remiantis Rusijos Federacijos teisės aktais, tarp atsakovų neva atliktą atsiskaitymą grynaisiais pinigais draudžia įstatymas; atsakovo pateiktas kvitas neatitinka įrodymų leistinumo kriterijų, nes pinigų sumokėjimą į įmonės kasą patvirtina ne kvitas, bet pajamų orderis.

Atsiliepimas

6. Atsakovo V. K. ir jo atstovės advokatės Alvos Puniškienės nesutikimas su ieškiniu ir atsikirtimai į jį grindžiami šiais procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje išdėstytais argumentais:

6.1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktiką, teismo sprendimas dėl pažeistų teisių gynimo įtvirtina prejudicinius faktus dėl šių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo. Teisės ginčyti sandorius po to, kai dėl materialinių teisių, atsiradusių iš jų, gynimo yra priimtas teismo sprendimas, suteikimas sukurtų prielaidas panaikinti ankstesniame teismo sprendime nustatytą ginčo šalių santykių teisinį kvalifikavimą, galėtų nulemti poreikį atnaujinti procesą jau užbaigtoje byloje arba kitokiu būdu panaikinti teismo sprendimo materialines teisines pasekmes, nes teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai (LAT 2014-10-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014). Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-3447-794/20179, patenkino V. K. ieškinį pilnai, tokiu būdu pripažindamas, jog ginčijamos sutarties pagrindu V. K. įgijo reikalavimo teisę į 50 000 Eur dydžio UAB “Kompanija Vitrum“ skolą. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje buvo vertinamas ir konstatuotas ne tik V. K. teisių pažeidimas, kylantis iš šioje Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje byloje ginčijamos reikalavimo perleidimo Sutarties, bet ir ieškovės prievolės V. K. pagal ginčijamą sutartį egzistavimas. Todėl šioje byloje galimai tenkinus ieškovės ieškinį kiltų grėsmė teisiniam tikrumui, kadangi egzistuotų du vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai, dėl ko toks UAB “Kompanija Vitrum“ ieškinys negali būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka ir civilinė byla turi būti nutraukta vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 punkto nuostatomis. Teismui nusprendus kitaip, ieškovės ieškinys turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

6.2. Dėl actio Pauliana sąlygų. Atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiu, kad ji turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę, atsiradusią 2015 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2015/08/06/SKN 6.2. punkto pagrindu (kai atsakovė vėluoja atsiskaityti už prekes, jis moka ieškovei delspinigius), kurią Rusijos bendrovė turėjo vykdyti nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. remdamasi Sutarties 2.3.1. punktu. Atsakovas pažymi, jog visais atvejais šalies pareiga mokėti netesybas atsiranda tik tuo atveju, jeigu kita šalis to pareikalauja; šalis turi teisę ir nereikalauti, kad būtų mokamos baudos ar delspinigiai. Ginčo Sutartis buvo sudaryta 2016 m. liepos 1 d. ir ieškovė iki 2017 m. birželio 1 d. mokėti delspinigius už prievolės pažeidimą nereikalavo. Tai reiškia, kad ginčijamos Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu atsakovės prievolė mokėti ieškovei delspinigius neegzistavo. Todėl ieškovė nėra tinkamas subjektas, turintis teisę reikšti reikalavimą dėl ginčijamos sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį.

6.2. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad 2015 m. lapkričio 9 d. šalys (bendrovės) sudarė papildomą susitarimą Nr. 2 prie pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurį atsakovė sumokėjo ieškovei 50 000 Eur. Pagal to paties susitarimo 2 punktą ieškovė įsipareigojo iki 2016 m. sausio 15 d. pateikti atsakovei įrangą pagal Pirkimo-pardavimo sutartį už papildomo susitarimo 1 punkte aptartą sumą (50 000 Eur). 2017 m. birželio 27 d. Vilniaus apygardos teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-3447-794/2017, konstatuota, kad „Remiantis šalių paaiškinimais ir byloje esančiais įrodymais, akivaizdu, kad šalys nebuvo pajėgios vykdyti savo įsipareigojimus pagal Sutartį, kurie išvis nebuvo vykdomi nė iš vienos pusės, todėl buvo sudarytas naujas susitarimas, kuriuo sumažinta tiek Sutartimi nustatyta pirmosios įmokos suma, tiek tiekiamos įrangos apimtis (CPK 185 str.)“ Taigi, papildomu 2015 m. lapkričio 9 d. susitarimu pirkimo-pardavimo sutarties šalys pakeitė šia sutartimi sulygtą atsiskaitymo tvarką, pakeisdami nuostatą, kad atsakovė turi prievolę sumokėti ieškovei visą sutarties kainą iki Sutartyje nurodytos datos. Todėl turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti ieškovės argumentai, kad neva jau nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d atsakovei turėjo būti skaičiuojami delspinigiai.

6.3. Nors ieškovė teigia turinti 43 680 Eur reikalavimą į atsakovę, tačiau nepateikia teismui jokių duomenų apie tai, kad toks ieškovės reikalavimas būtų patvirtintas atsakovės bankroto byloje. Rusijos Federacijos Federalinio bankroto įstatymo 126 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad „Nuo Arbitražo teismo sprendimo paskelbti skolininką bankrutavusiu ir bankroto bylos iškėlimo visi kreditorių reikalavimai dėl piniginių įsipareigojimų, dėl privalomų mokėjimų, kiti turtiniai reikalavimai, išskyrus einamuosius mokėjimus, nurodytus šio Federalinio įstatymo 134 straipsnio 1 punkte, ir reikalavimai dėl nuosavybės teisių pripažinimo, dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, dėl niekinių sandorių pripažinimo negaliojančiais ir jų negaliojimo pasekmių taikymo gali būti pateikti tik bankroto byloje.“ Tai reiškia, jog atsakovės kreditorių reikalavimai analizuojami/tvirtinami šios bendrovės bankroto byloje, tačiau į bylą tokių įrodymų nepateikta.

6.4. Dėl UAB “Kompanija Vitrum“ kaip kreditoriaus teisių pažeidimo. Atsakovo nuomone, kadangi nagrinėjamu atveju ieškinį pareiškė ne bankrutuojančios Rusijos bendrovės bankroto administratorius, kuris įgaliotas ginti visų bankrutuojančios bendrovės kreditorių interesus, o ieškovė, todėl šiuo atveju turėtų būti analizuojamas ne galimas visų atsakovės kreditorių teisių pažeidimas, bet būtent ieškovės teisių pažeidimo egzistavimas ar neegzistavimas. Nagrinėjamu atveju iki ginčijamos sutarties sudarymo ieškovė apskritai neskaičiavo ir nereikalavo iš atsakovės delspinigių. Taigi, iki 2016 m. liepos 1 d. sutarties sudarymo ieškovė nelaikė, kad egzistuoja jos ir atsakovės priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai ir neketino atlikti įskaitymo. Nors ieškovė teigia, kad sudarius Reikalavimo perleidimo sutartį iš esmės pasunkėjo arba net pasidarė neįmanoma jos galimybė išsiieškoti delspinigius, nes atsakovei yra iškelta bankroto byla, tačiau pripažįsta neturinti duomenų apie atsakovės turtą ir jokių įrodymų, liudijančių, kad ieškovės reikalavimas negali būti patenkintas.

6.5. Nepagrįstas ir kitas ieškovės teiginys, kad sudarius ginčijamą sutartį ieškovė neteko galimybės atlikti įskaitymą, nes pagal Rusijos Federacijos Federalinio bankroto įstatymo 63 straipsnio 1 dalį “Nuo arbitražo teismo sprendimo dėl priežiūros įvedimo datos neleidžiama nutraukti skolininko piniginių įsipareigojimų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu, jeigu tai pažeidžia šio Federalinio įstatymo 134 straipsnio 4 dalyje nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką“. Be to, nepagrįstas ir kitas ieškovės teiginys, kad pripažinus ginčijamą sutartį negaliojančia ir pritaikius restituciją, reikalavimas į ieškovę bus grąžintas atsakovei, ir, atitinkamai, iš sugrąžinto reikalavimo ieškovė, kaip atsakovės kreditorius, turės teisę patenkinti savo reikalavimą į atsakovę jos bankroto byloje. Pagal Rusijos Federacijos Federalinio įstatymo dėl bankroto nuostatas, kreditorių reikalavimai nagrinėjami/tenkinami bankroto byloje pagal įstatymo 134 straipsnio 4 dalyje nustatytą tvarką, tuo tarpu duomenų apie ieškovės įtraukimą bankrutuojančios Rusijos bendrovės kreditorių sąrašą byloje nėra. Be to, grąžinta reikalavimo teisė nėra turtas, į kurį galima nukreipti išieškojimą ar iš kurio galima patenkinti kreditorių reikalavimus. Nepagrįstas ir kitas ieškovės argumentas, kad ginčijama sutartis pažeidžia ne tik ieškovės, bet ir kitų atsakovės kreditorių turtinius interesus, kadangi atsakovės bankroto administratorius šios sutarties neginčija.

6.6. Dėl atsakovės nesąžiningumo. Atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiais, kad Rusijos bendrovė, iš anksto žinodama, kad jai bus keliama bankroto byla, siekė neatlygintinai perleisti savo turtą tretiesiems asmenims. Atsakovas pažymi, kad atsakovės bankroto procedūros buvo pradėtos 2017 m. kovo 13 d., tačiau į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad ginčijamos 2016 m. liepos 1 d. sutarties sudarymo metu jos finansinė būklė buvo tokia, kad įmonei galėjo būti keliama bankroto byla. Ieškovės nurodomas Saratovo apskrities teismo sprendimas, kuriuo iš atsakovės buvo priteista ženkli suma jos kreditoriui, buvo priimtas taip pat po ginčijamos sutarties sudarymo. Be to, atsakovės teiginiai apie ginčijamos sutarties neatlygintinumą prieštarauja faktinei bylos medžiagai, iš kurios matyti, kad atsakovas V. K. 2016 m. spalio 10 d. sumokėjo atsakovei 50 000 Eur sumą. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad ginčijami 2016 m. liepos 1 d. Sutartis ir tos pačios dienos Susitarimas prieštarauja vienas kitam, kadangi Susitarimo 2 punkte aiškiai nurodyta, kad tuo atveju, jei Sutarties nuostatos prieštarauja Susitarimo nuostatoms, šalys vadovaujasi Susitarimo nuostatomis. Atsakovas nurodo, kad jis negali komentuoti atsakovės bankroto administratoriaus teiginių, kad ginčijamas susitarimas nebuvo apskaitytas atsakovės dokumentuose, nes ši faktinė aplinkybė nei patvirtina, nei paneigia ieškovės poziciją šiuo klausimu. Ieškovė taip pat teigia, kad atsakovė negalėjo priimti iš atsakovo V. K. grynųjų pinigų, nes tai draudžia daryti Rusijos Federacijos teisės aktai. Tačiau, atsakovo nuomone, už tai gali būti atsakingas tik atsakovės vadovas, todėl negalima ignoruoti paties atsiskaitymo fakto, kurį patvirtina rašytiniai bylos įrodymai.

6.7. Dėl atsakovo nesąžiningumo. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad V. K. įgijo reikalavimo teisę neatlygintinai, kadangi atsakovas už reikalavimo teisės perleidimą sumokėjo atsakovei 50 000 Eur. Atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiais, kad V. K. buvo atsakovės įgaliotas asmuo Lietuvoje, todėl jam turėjo būti žinoma atsakovės sunki finansinė padėtis. Nurodo, kad atsakovas pažinojo bendraatsakovės vadovą A.V. S., tačiau jų nesiejo jokie verslo santykiai, atsakovas nebuvo Rusijos bendrovės įgaliotas asmuo Lietuvoje. Atsakovas 2015 m. vasarą bendravo su ieškove tik tiek, kiek buvo reikalinga suorganizuoti šalių verslo susitikimus.

6.8. Dėl reikalavimo pripažinti ginčijamus sandorius CK 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindais. Atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiais, kad šalių sudaryta Reikalavimo teisių perleidimo sutartis prieštarauja gerai moralei patvirtina atsakovės bankroto administratoriaus 2017 m. rugpjūčio 21 d. raštas, kuriuo remiantis buvo atsisakyta vykdyti šią sutartį. Atsakovo nuomone, sutarties neatlygintinumas negali būti tapatinamas su jos prieštaravimu viešajai tvarkai ir gerai moralei CK prasme, be to, administratoriaus pozicija dėl atsisakymo vykdyti sutartį neturi esmės nagrinėjamam ginčui, kadangi sutartis jau buvo įvykdyta iš atsakovės pusės. Atsakovo įsitikinimu, ieškovė nėra tinkamas subjektas reikšti reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, nes tokį reikalavimą gali pareikšti tik sutarties šalys.

6.9. Dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu. Atsakovas prašo šį reikalavimą atmesti aukščiau aptartais argumentais, nurodo, kad ieškovė neįrodė, jog Susitarimas buvo sudarytas atbuline data, o jos teiginius apie ginčijamos sutarties neatlygintinumą ir Susitarimo tariamumą paneigia rašytiniai bylos įrodymai (kvitas), patvirtinantys atsiskaitymo su atsakove faktą.

7. Atsakovės (iki bankroto bylos nutraukimo) Rusijos ribotos atsakomybės bendrovės „Stroitelnaja kompanija NIPOL“ bankroto administratorius V. V. Š. atsiliepimu į ieškinį su juo sutiko. Nurodė, kad Nižegorodsko srities arbitražinio teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimui atsakovė pripažinta nemokia ir jai iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius bankroto eigoje nustatė, kad buvęs kompanijos vadovas A. V. S. su V. K. 2016 m. liepos 1 d. pasirašė neatlygintinę reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kurios objektas – 50 000 Eur reikalavimo teisės, atsiradusios dėl įsiskolinimo pagal 2015 m. rugpjūčio 6 d. sutartį Nr. 2015/08/06CKH, perleidimas į skolininką UAB „Kompanija Vitrum“. Tokiu būdu kreditorių turtinėms teisėms padaryta 50 000 Eur žala. Buvęs atsakovės vadovas pasirašė ir kitas nuostolingas sutartis, kuriomis iš viso kompanijai padarė žalos už 906 328,59 Eur. Dėl tokių sandorių sudarymo bankroto administratorius kreipėsi į teismą dėl A. V. S. patraukimo subsidiarinėn atsakomybėn. Bankroto administratoriaus manymu, neatlygintinis sandoris su V. K. prieštarauja komercinės organizacijos tikslams, sudarytas prieš pat kompanijos bankrotą, pažeidžia kompanijos NIPOL teises gauti pinigines lėšas. V. K. pagal cesijos sutartį 50 000 Eur kompanijai NIPOL nesumokėjo. Bankroto administratorius, iškėlus atsakovei bankroto bylą, šios sutarties atsisakė, o tai pagal Rusijos Federacijos Aukščiausiojo Arbitražinio Teismo Plenumo nutarimą Nr. 35 2014.06.06 sukelia tokias pačias pasekmes, kaip sutarties nutraukimas šalims susitarus arba teismo sprendimu.

8. Atsakovės (po bankroto bylos nutraukimo) Rusijos ribotos atsakomybės bendrovės „Stroitelnaja kompanija NIPOL“ vadovė atsiliepime į patikslintą ieškinį prašo jį atmesti. Nurodo, kad 2015 m. lapkričio 9 d. papildomo susitarimo Nr. 2 sutarties kaina yra 50 000 Eur, ir pinigų perdavimas buvo realus, o ne tariamas. Pinigų perdavimą patvirtina ieškinio pareiškimo 1.2 punktas. Atsakovė nesutinka su reikalavimu dėl 43 680 Eur delspinigių priteisimo. Ieškovas į atsakovę kompaniją NIPOL dėl delspinigių išmokėjimo nesikreipė nei iki bankroto bylos kompanijai iškėlimo, nei po bankroto bylos iškėlimo. Be to, ieškovas turėjo teisę pateikti reikalavimą bankroto byloje, tačiau to nepadarė. Bankroto byla atsakovei RAB „Stroitelnaja kompanija NIPOL“ nutraukta 2018 m. birželio 20 d. Po bankroto bylos nutraukimo ieškovas į kompaniją NIPLOL dėl delspinigių išmokėjmo nesikreipė. Atsakovė 2015 m. lapkričio 9 d. papildomu susitarimu Nr. 2 pervedė ieškovui 50 000 Eur, turėdama tikslą pagal sutartį gauti dalį prekių iki 2016 m. sausio 15 d., tačiau ieškovė pažeidė 2015 m. šio susitarimo sąlygas, iš atsakovės gavusi 50 000 Eur prekių jai nepristatė, todėl gautą sumą turėjo grąžinti. Bankroto proceso metu bankroto administratorius neginčijo 2016 m. liepos 1 d. reikalavimo perleidimo V. K. sutarties, teisme prašė iš buvusio vadovo A. V. S. priteisti žalą. Bankroto administratoriaus atsisakymas nuo Reikalavimo teisių perleidimo sutarties neturi jokios juridinės galios, nes tokios galimybės nenumato galiojantys Rusijos Federacijos įstatymai. Atsisakyti galima dar neįvykdytos sutarties, šiuo atveju sutartis buvo įvykdyta.

Motyvuojamoji dalis

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos duomenimis nustatyta:

9.1. Ieškovė UAB „Kompanija Vitrum“ ir atsakovė Rusijos ribotos atsakomybės bendrovė „Stroitelnaja kompanija NIPOL“ 2015 m. rugpjūčio 6 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė (prekių pardavėja) įsipareigojo parduoti atsakovei (prekių pirkėjai) įrangą (prekes), nurodytą sutarties priede Nr. 1, ir ją sumontuoti, o atsakovė įsipareigojo iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. (iš anksto) sumokėti už įrangą visą jos vertę, t. y. 405 500 Eur, o vėluojant atsiskaityti – mokėti už kiekvieną pavėluotą atsiskaitymo dieną 0,1 proc. dydžio delspinigius nuo prekės, už kurią laiku neatsiskaityta, vertės (t. 1, b. l. 62-67).

9.2. Šalys prie pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties 2015 m. rugsėjo 23 sudarė papildomą susitarimą Nr. 1, kuriuo susitarė, kad ieškovės 2015 m. rugpjūčio 16 d. gautą iš trečiosios šalies (užsienio įmonės) 115 000 Eur mokėjimą pardavėjas (ieškovė) įskaitys kaip pirkėjo (atsakovės) mokėjimą pagal sutartį ir nustatė, kad aptartas mokėjimas yra tinkamas pirkėjo savo dalies įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymas (susitarimo 1, 2 punktai). Šalys taip pat susitarė, kad įranga, nurodyta Susitarimo pirmame priede, pardavėjo bus perduota trečiajam asmeniui (4 punktas) (t. 2, b. l. 97-100).

9.3. Šalys 2015 m. lapkričio 9 d. sudarė papildomą Susitarimą Nr. 2, pagal kurį atsakovė sumokėjo ieškovei už prekes 50 000 Eur, o ieškovė įsipareigojo iki 2016 m. sausio 15 d. patiekti atsakovei įrangą pagal Sutartį ir atlikti šios įrangos montavimo darbus. Šiuo Susitarimu šalys taip pat susitarė, kad ieškovei nustatytu laiku prekių nepatiekus, ji grąžins atsakovei 50 000 Eur (t. 1, b. l. 69-71, 73).

9.4. 2016 m. liepos 1 d. atsakovai (V. K. ir Rusijos bendrovė) pasirašė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį (ginčijamą sutartį), pagal kurią atsakovė neatlygintinai perleido V. K. 50 000 Eur reikalavimo teisę į ieškovę, kaip savo skolininkę, pagal bendrovių 2015 m. lapkričio 9 d. sudarytą papildomą Susitarimą Nr. 2. Tos pačios dienos (2016-07-01) Susitarimu prie reikalavimo teisės perleidimo sutarties (ginčijamu susitarimu) atsakovai pakeitė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį iš neatlygintinės į atlygintinę, pagal kurią V. K. įsipareigojo iki 2016 m. spalio 10 d. sumokėti Rusijos bendrovei už perleistą reikalavimo teisę 50 000 Eur (t. 1, b. l. 76-78, 140-142).

9.5. Atsakovas pateikė į bylą kvitą, kurio turinys patvirtina, kad atsakovė 2016 m. spalio 10 d. pagal 2016 m. liepos 1 d. sutartį priėmė iš atsakovo 50 000 Eur sumą (t. 2, b. l. 51-52).

9.6. Atsakovas V. K. 2016 m. rugsėjo 16 d. Pranešimu informavo ieškovę apie ginčijamą sutartį ir pareikalavo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per septynias dienas nuo pranešimo gavimo dienos sumokėti atsakovui į jo nurodytą banko sąskaitą 50 000 Eur (t. 1, b. l. 74).

9.7. Atsakovas 2016 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti nurodytą sumą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas teismine tvarka. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-3447-794/2017, 2017 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai (teismo sprendimas neįsiteisėjęs).

9.8. 2016 m. rugsėjo 6 d. Saratovo srities arbitražo teismo sprendimo pagrindu atsakovei Nižnij Novgorodo srities arbitražo teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimu iškeltas bankrotas (t. 2, b. l. 114-133, 189-196, 134-138, 174-178).

9.9. Ieškovė 2017 m. birželio 1 d. raštu kreipėsi į atsakovę ir informavo, kad dėl esminio Sutarties pažeidimo ji nutrauks sutartį nuo 2017 m. birželio 30 d. ir pareikalavo iš atsakovės sumokėti pagal Sutarties 6.2 punktą 43 680 Eur dydžio delspinigius nuo atsakovės neapmokėtos 240 000 Eur sumos.

9.10. 2018 m. liepos 10 d. Žemutinio Naugardo srities arbitražo teismo nutartimi atsakovei bankroto byla nutraukta ir panaikinti visi apribojimai, taikyti įmonei iškeliant bankroto bylą, kadangi bankroto bylą inicijavusi kreditorė ir kiti kreditoriai nepareiškė sutikimo toliau finansuoti skolininkės (atsakovės) bankroto procedūrą (t. 3, b. l. 117-121).

Dėl sandorių negaliojimo actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis)

10. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (LAT plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; kt.).

12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (LAT plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Be to, sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

13. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (LAT plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

14. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo, kad pagal 2015 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ji turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkei (Rusijos bendrovei) delspinigių atlyginimo dalyje. Minėti argumentai buvo grindžiami Sutarties 2.3.1. ir 6.2. punktų nuostatomis, pagal kurias atsakovė įsipareigojo iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. (iš anksto) sumokėti už įrangą visą jos vertę, t. y. 405 500 Eur, o vėluojant atsiskaityti – mokėti už kiekvieną pavėluotą atsiskaitymo dieną 0,1 proc. dydžio delspinigius nuo prekės, už kurią laiku neatsiskaityta, vertės. Su tokiu Sutarties sąlygų aiškinimu teismas neturi pagrindo sutikti.

15. Visų pirma, Sutarties 6.5. punktu šalys susitarė, kad Sutartis gali būti keičiama papildomais šalių rašytiniais susitarimais. Bylos duomenys patvirtina, kad šalys remdamosis pagrindine sutartimi, 2015 m. rugsėjo 23 d. ir 2015 m. lapkričio 9 d. pasirašė papildomus susitarimus Nr. 1 ir Nr., kuriais iš esmės pakeitė ne tik atsiskaitymo už prekes tvarką ir terminus, bet ir prekių tiekimo tvarką, t. y. ieškovė sutiko nereikalauti iš karto 100 proc. apmokėjimo už prekes iki jų pateikimo pirkėjui, bet sutiko prekes tiekti dalimis ir gauti už tai dalinį apmokėjimą (šio sprendimo 9.2. ir 9.3. punktai). Be to, 2015 m. lapkričio 9 d. papildomu Susitarimą Nr. 2, pagal kurį atsakovė sumokėjo ieškovei už prekes avansu 50 000 Eur, ieškovė įsipareigojo ne tik iki 2016 m. sausio 15 d. patiekti atsakovei prekes (įrangą pagal Sutartį), bet ir grąžinti sumokėtus pinigus, jeigu prekės nebus patiektos. Taigi, papildomais susitarimais pagrindinės Sutarties nuostatos buvo modifikuotos, todėl teisiškai nepagrįstas ir alogiškas yra ieškovės argumentas, kad pagal papildomą susitarimą Nr. 2 ieškovei nepatiekus atsakovės jau apmokėtų prekių ir įsipareigojus pačiai ieškovei grąžinti atsakovei avansą, jai atsirado neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė į atsakovę pagal Sutarties 2.3.1. ir 6.2. punktų nuostatas.

16. Antra, teismas sutinka su atsakovo atstovės ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. išvadomis, kad toks Sutarties ir papildomo susitarimo Nr. 2 aiškinimas, kaip jį supranta ieškovė, yra visiškai nelogiškas ir prieštaraujantis papildomo susitarimo sąlygų visumai. Atkreiptinas dėmesys, kad teik paminėtoje Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje byloje, tiek šioje byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, kad Sutarties vykdymas nutrūko dėl atsakovės kaltės, todėl yra pagrindas išvadai, kad abi šalys nebuvo pajėgios tinkamai vykdyti Sutartį, abipusis bendradarbiavimas nutrūko dėl abiejų šalių kaltės, todėl būtų neprotinga ir nesąžininga tikėtis Sutartimi numatytų sankcijų (netesybų) taikymo vienos iš šalies atžvilgiu (CK 1.5 straipsnis). Priešingai, aptariamam kontekste pažymėtina, kad pagal Sutarties 6.1. punktą ir papildomo susitarimo (Nr. 2) 2 punktą ne ieškovė, bet atsakovė įgijo teisė reikalauti netesybų atlyginimo.

17. Trečia, ieškovė kreipėsi dėl sutarties nutraukimo ir delspinigių atlyginimo tik po to, kai atsakovei buvo iškelta bankroto byla ir kai atsakovas V. K. užvedė civilinę bylą dėl skolos pagal Reikalavimo teisių perleidimo sutartį priteisimo. Be to, ieškovė iki šiol nei teismui, nei atsakovei jos bankroto vykdymo metu, nei po bankroto bylos nutraukimo nepareiškė jokių materialinių reikalavimų dėl delspinigių atlyginimo. Tai reiškia, kad ieškovė suprato, kad jos teisių į netesybas atlyginimas yra komplikuotas.

18. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčijamų 2016 m. liepos 1 d. sandorių sudarymo metu ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę. Pažymėtina, kad sutarties nutraukimas, kaip įvyko nagrinėjamu atveju, atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius bei netesybas (CK 6.221 straipsnio 1, 2 dalys). Tačiau, kaip minėta, ieškovė pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą ir nereikalaudama ginčą išspręsti iš esmės dėl netesybų priteisimo, ji bando panaikinti iš papildomo šalių susitarimo Nr. 2 atsiradusią prievolę atlyginti atsakovei 50 00 nuostolius kitu teisės gynimo būdu, t. y. prašydama panaikinti ginčijamus sandorius.

Dėl kitų actio Pauliana taikymo sąlygų

19. Aukščiau aptartais argumentais nustačius, kad ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad ginčijami sandoriai pažeidė jos kaip kreditorės teises.

20. Tačiau teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovės argumentais, kad sudarydamos ginčijamus sandorius jos šalys (atsakovai) buvo sąžiningos. Byloje aptarti rašytiniai įrodymai leidžia daryti daugiau tikėtiną išvadą, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kurioje konstatuotas jos neatlygintinumo faktas, ir tos pačios dienos Papildomas susitarimas, kuriuo sandorio šalys nutarė pakeisti tik vieną iš sutarties sąlygų dėl sutarties atlygintinumo, yra nepaaiškinamas nei ekonominiu, nei žmogiškuoju pakankamai atidaus ir rūpestingo asmens standartu. Be to, kaip teisingai nurodė ieškovė, pats atsakovas V. K. ieškovei prisistatė kaip atsakovės patikėtas asmuo (t. 2, b. l. 143), kas leidžia daryti išvadą, kad ginčijamų sandorių metu šalis siejo asmeniniai santykiai. Taigi, šalių nesąžiningumas laikytinas įrodytu (CK 6.66 straipsnio 2 dalis, CPK 185 straipsnis).

21. Teismas taip pat sutinka su ieškovės argumentais, kad atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, nes nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie leistų daryti priešingą išvadą.

22. Kad ieškinys paduotas nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino patvirtina ieškovės sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas, kuris skaičiuotinas nuo 2016 m. spalio 14 (t. 1, b. l. 74-75).

23. Sprendimo 12 punkte minėta, kad sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos visos sąlygos CK 6.66 straipsnio taikymui, todėl reikalavimas pripažinti sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu laikytinas neįrodytu (CPK 178 straipsnis).

Dėl kitų sandorių negaliojimo pagrindų

24. Nustačius, kad ieškovė nėra atsakovės kreditorė, teismas sutinka su atsakovo atstovės argumentais, kad ginčyti kitais ieškovės nurodytais teisniais pagrindais (CK 1.86 straipsnis) ieškovė negali, nes ji nėra šių teisinių santykių dalyvė.

25. Be to, Reikalavimo teisės perleidimo sandoriai yra pripažįstami civilinės apyvartos dalykais, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jų sudarymas prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK1.81 straipsnis). Teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad 2016 m. liepos 1 d. sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, konkrečiai – CK 6.101 straipsniui. Priešingai nei aiškina ieškovė, atsakovė perleido V. K. galiojančią ir egzistuojančią reikalavimo teisę į ieškovę pagal 2015 m. lapkričio 9 d. susitarimą Nr. 2, kurio neįvykdymo fakto ieškovė niekada nekvestionavo.

Dėl bylos nutraukimo

26. Atsakovo atstovė nurodo, kad civilinė byla turėtų būti nutraukta, kadangi Vilniaus apygardos teismui 2017 m. birželio 27 d. sprendimu patenkinus V. K. reikalavimus, negalimas ieškovės reikalavimų patenkinimas šioje byloje. Teismas atmeta šiuos argumentus tuo pagrindu, kad minėtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas šiai dienai nėra įsiteisėjęs.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

27. Apibendrinant tai, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad ieškovė savo reikalavimų neįrodė, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

28. Atsakovai bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių duomenų teismui nepateikė, todėl jų turėtos išlaidos neatlyginamos (CPK 98 str. 1 d.).

29. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 23,52 Eur. Teismui nusprendus ieškinį atmesti, šios išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovės UAB „Kompanija Vitrum“ (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268 ir 270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kompanija Vitrum“ (j. a. k. 300125715) 23,52 Eur (dvidešimt tris eurų 52 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, vieną iš pasirinktų banko sąskaitų, nurodytų interneto puslapyje https://kat.teismas.lt/teismo-lankytojams/mokesciai-ir-baudos/78, nurodant mokėjimo paskirtį: „bylinėjimosi išlaidos“.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas Gintautas Koriaginas