Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. R. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2017-05-25 rašto Nr. A51-33870/17(2.11.2.15-SR2.) (b. l. 8) teisėtumo ir pagrįstumo.

Be to, minėtame sprendime konstatavo, jog atsakovė jokių papildomų duomenų dėl įvaikintos mergaitės atžvilgiu apribotos tėvų valdžios nerinko ir nevertino, o tik rėmėsi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu. Teismo vertinimu, atsakovas turėjo surinkti papildomą informaciją, kokios aplinkybės lėmė susiklosčiusią faktinę situaciją ir įvertinti, ar nėra Nuostatų 29 punkte nustatytų išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pareiškėją teikti Komisijai antrojo laipsnio valstybinei pensijai gauti. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų siūlęs pareiškėjai pateikti paaiškinimus ar papildomus duomenis dėl susidariusios faktinės situacijos, kodėl buvo apribota tėvų valdžia. Pareiškėja teigia, kad jai nebuvo atskleistos tikrosios aplinkybės dėl įvaikintos dukros sveikatos, elgesio sutrikimų. Šių aplinkybių atsakovas netyrė. Jokių duomenų papildomai neišsireikalavo. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų rinkęs papildomą informaciją (prašęs iš pareiškėjos ar kitų institucijų), todėl neaišku, kuo remdamasi savivaldybės administracija 2016-09-16 raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento Valstybinių pensijų skyrių dėl pateiktų dokumentų grąžinimo, pati nustačiusi, jog pareiškėja jau neatitinka Nuostatų reikalavimų. Tokių aplinkybių nepaaiškino ir atsakovės atstovė teismo posėdyje.

Konstatuotina, kad atsakovas formaliai atliko savo pareigas, netinkamai ištyrė pareiškėjos prašymo aplinkybes ir pareiškėjai nesudarė galimybės pateikti papildomos informacijos, kuria remiantis, atsakovė turi vertinti Nuostatų 29 punkto taikymo galimybę. Pažymėtina, kad Komisija nerenka papildomos informacijos, o remiasi savivaldybių administracijos pateiktais duomenimis. Būtent atsakovui kyla pareiga surinkti ir pateikti reikiamą informaciją Komisijai (Nuostatų 33 punktas). Taigi, atsakovui kyla pareiga surinkti visą būtina informaciją ir nesudaryti kliūčių pareiškėjai siekti gauti antrojo laipsnio valstybinę pensiją. Ta aplinkybė, kad pareiškėja gyvena Vilniaus rajone, nėra kliūtis atsakovui išreikalauti būtiną medžiagą iš institucijų, kurios tokią informaciją turi. Teismo vertinimu, atsakovas nesilaikė administracinės procedūros, t. y. Administracija 2016-09-16 raštu Nr. A51-68870/16(2.11.2.15-SR2) kreipėsi į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento Valstybinių pensijų skyrių, prašydama grąžinti pareiškėjos pateiktus dokumentus, kuriuos 2016-09-29 raštu jai grąžino, tačiau jokio sprendimo, užbaigiančio procedūrą neteikti pareiškėjos antrojo laipsnio valstybinei pensijai skirti, nepriėmė. Darytina išvada, kad savivaldybės administracija turėjo priimti sprendimą neteikti pareiškėjos kandidatūros antrojo laipsnio valstybinei pensijai skirti ir panaikinti savivaldybės administracijos 2016-06-03 priimtą įsakymą Nr. A30-1624 teikti pareiškėją antrojo laipsnio valstybinei pensijai skirti, nurodant motyvus. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas netyrė ir nevertino faktinių aplinkybių, susijusių su tėvų valdžios apribojimu, taip pat netyrė aplinkybių dėl vaiko sveikatos, o rėmėsi tik Nuostatų 27.3 punktu bei Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-296-494/2014, konstatavo, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, netinkamai įvertino pareiškėjos prašymą, neatliko objektyvaus ir visapusiško aplinkybių tyrimo, nesudarė galimybių pareiškėjai pateikti paaiškinimų, papildomų duomenų. Be to, atsakovas pažeidė administracinę procedūrą, t. y nebuvo priimtas sprendimas neteikti pareiškėjos antrojo laipsnio valstybinei pensijai gauti. Teismas darė išvadą, kad atsakovas turi iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016-05-18 prašymą ir tinkamai įvertinti visas su įvaikintos dukros V. R. sveikatos būkle susijusias aplinkybes, surinkti papildomus duomenis ir, esant pagrindui spręsti dėl galimybės taikyti Nuostatų 29 punkte nustatytą išimtį, bei laikantis Nuostatų reikalavimų įgyvendinti administracinę procedūrą.

Administracija 2015-05-25 raštu Nr. A51-33870/17(2.11.2.15-SR2) nurodė, jog vykdydami Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017-03-22 sprendimą, pakartotinai išnagrinėjo 2016-05-18 prašymą. Informavo, jog Socialinės paramos skyrius kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos skyrių dėl papildomos informacijos apie įvaikintos dukros V. R. sveikatos būklę, jos priežiūrą. Susipažinus su patiekta informacija, darė išvadą, jog pareiškėja nusišalino nuo dukters priežiūros ir rūpinimosi. Nurodė, jog pateikus sveikatos priežiūros įstaigų išduotą pažymą Socialinės paramos skyriui, kartotinai bus svarstomas prašymas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas;2) res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-09-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-696-415/2017).

Visų pirma, pastebėtina, jog vienas iš pagrindinių administracinės procedūros trūkumų, nurodytų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017-03-22 sprendime Nr. eI-1559-463/2017, jog Administracija nepriėmė sprendimo neteikti pareiškėjos antrojo laipsnio valstybinei pensijai gauti. Pažymėtina, jog skundžiamu raštu atsakovė taip pat nepriėmė jokio aiškaus ir nedviprasmiško sprendimo. Iš minėto rašto (nei iš teisinio, nei iš faktinio pagrindo) negalima suprasti ar atsakovė atsisakė pareiškėją teikti valstybinei pensijai gauti, ar sustabdė jos prašymo nagrinėjimą, ar priėmė kitokio pobūdžio sprendimą. Taigi šioje dalyje nebuvo pašalinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017-03-22 sprendimu nustatyti trūkumai.

Be to, teismas nurodė, jog Administracija turėjo: surinkti papildomą informaciją (i) kokios aplinkybės lėmė susiklosčiusią faktinę situaciją, ir įvertinti, (ii) ar nėra Nuostatų 29 punkte nustatytų išimtinių aplinkybių); (iii) pasiūlyti pareiškėjai pateikti paaiškinimus ar papildomus duomenis dėl susidariusios faktinės situacijos, kodėl buvo apribota tėvų valdžia.

Byloje pateiktas Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2015-03-30 elektroninis pranešimas tarnybinės veiklos klausimais, kuris adresuotas Vaiko teisių apsaugos skyriui bei Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017-04-06 elektroninis pranešimas tarnybinės veiklos klausimais, kuriuo atsakoma į Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus pranešimą. Kaip minėta, teismas konstatavo, jog Administracija (atsakovas) turėjo surinkti papildomą informaciją. Taigi, Administracijos struktūrinio padalinio gavimas iš kito Administracijos struktūrinio padalinio nėra papildomos informacijos surinkimas, kadangi tokią informaciją Administracija (nepriklausomai nuo jos struktūrinio padalinio) jau turėjo iki Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017-03-22 sprendimo. Atitinkamai minėti elektroniniai pranešimai tarnybinės veiklos klausimai negali būti laikomi, kad Administracija atliko kokius nors veiksmus, kuriais siekė surinkti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017-03-22 sprendime nurodytą informaciją. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog Administracija turėjo tokią informaciją, kuri jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta nepakankama.

Be to, Administracija turėjo įvertinti ar nėra Nuostatų 29 punkte numatytos išimties. Šioje vietoje pastebėtina, jog skundžiamame rašte tiesiog pacituotas Nuostatų 29 punktas, tačiau jis visiškai nesusietas su jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Taigi, toks įvertinimas visiškai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kurie numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Pažymėtina, jog Administracija nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017-03-22 sprendimu, turėjo teisę jį apskųsti, tačiau šia teise nesinaudojo, todėl privalėjo jį vykdyti (teismo sprendimo privalomumo principas). Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog Administracija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017-03-22 sprendime nustatytų administracinės procedūros trūkumų nepašalino (nesurinko papildomos informacijos kokios aplinkybės lėmė susiklosčiusią faktinę situaciją, neįvertinto ar nėra Nuostatų 29 punkte nustatytų išimtinių aplinkybių, nepasiūlė pareiškėjai pateikti paaiškinimus ar papildomus duomenis dėl susidariusios faktinės situacijos, kodėl buvo apribota tėvų valdžia. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog Administracija netinkamai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017-03-22 sprendimą, netinkamai įvertino pareiškėjos prašymą, neatliko objektyvaus ir visapusiško aplinkybių tyrimo, nesudarė galimybių pareiškėjai pateikti paaiškinimų, papildomų duomenų. Atsakovė turi iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016-05-18 prašymą ir tinkamai įvertinti visas su įvaikintos dukros V. R. sveikatos būkle susijusias aplinkybes, surinkti papildomus duomenis ir, esant pagrindui, spręsti dėl galimybės taikyti Nuostatų 29 punkte nustatytą išimtį, bei laikantis Nuostatų reikalavimų įgyvendinti administracinę procedūrą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Byloje pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 2017-07-05 pažyma Nr. (2.16)NTP-7-7991, kurioje nurodyta, jog valstybės naudai priteistina 144,75 Eur suma ir 2017-10-13 pažyma Nr. (2.16)NTP-7-9967, kurioje nurodyta, jog valstybės naudai priteistina 184,46 Eur. Iš minėtų pažymų negalima tiksliai nustatyto už kokius procesinius veiksmus minėtos išlaidos patirtos (procesiniai veiksmai nedetalizuoti), taip pat, nėra aišku bendra bylinėjimosi išlaidų suma. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas pripažinti, jog prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra tinkamai pagrįstas, todėl jis paliktinas nenagrinėtu. Išaiškintina, jog šis sprendimas neužkerta kelio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo pateikti teismui tinkamai pagrįstą prašymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos N. R. skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2017-05-25 raštą Nr. A51-33870/17(2.11.2.15-SR2.).

Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016-05-18 prašymą.

Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas palikti nenagrinėtu.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.