Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-237-557/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-11-18
Bylos Nr.: 1A-237-557/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-44211-2020-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Eduardas Maškevičius, Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
Nukentėjusysis: Z. V.

Kategorijos

1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
2.10.3Įrodinėtinos aplinkybės (BPK 393 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-237-557/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44211-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 2.10.3; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 18 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorui Valdui Grabauskui,nukentėjusiajai Z. V.,gynėjai Aušrinei Zaburienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė V. V. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. birželio 23 d. nutarties, kuria V. V., padariusiam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką esant nepakaltinamam, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio PL).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytu, jog V. V., būdamas nepakaltinamu, padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, t. y. kad V. V. mušdamas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos nariui – mamai Z. V., o būtent: 2020-11-05 apie 13 val. (duomenys neskelbtini) V. V. priklausančiame name, konflikto metu, Z. V. stovint ant laiptų, tyčia delnu sudavė keturis kartus nukentėjusiajai į galvą, dėl to pastaroji nugriuvo nuo laiptų ant grindų. Po to, nukentėjusiajai gulint ant grindų, V. V. delnu sudavė dar du kartus Z. V. į galvą ir tris kartus spyrė nukentėjusiajai į kairę galvos pusę, taip padarydamas paviršinį galvos sužalojimą – skausmingą patinimą ir poodinę kraujosruvą kairio smilkinio (užausio) srityje, tai sukėlė nukentėjusiajai Z. V. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniame skunde V. V. nurodo, jog nesutinka su teismo sprendimu taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Teigia, jog nebuvo atsižvelgta į jo paaiškinimą, kad jo ligos istorija yra išgalvota. Negana to, negalima žmogaus uždaryti priverstiniam gydymui, kai nusikaltimas nerimtas (buvo tik apsikumščiavimas be rimtų sužalojimų, o tai reiškia, kad nukentėjusysis rimtų sužalojimų nepatyrė, ligoninėje nė vienos paros nesigydė), todėl, V. V. teigimu, teismo sprendimas taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę yra liguistas „demonizavimas“, priimtas dėl įstaigų neprofesionalaus ir nekompetentingo darbo, patikliai tikint viskuo, ką kiti sako (V. V. nurodo: „mano močia psichuota problematike, ji visus liudijimus meluoja nuo pat pradziu <...> smulkmenomis sukuriant katastrofas išgalvojant ligos istorija ir ispuciant burbula santazuojant provokuojant dėlko ji cia turetu but teisiamoji“), o ne logiškai mąstant. Todėl V. V. prašo visiško išteisinimo arba, jo teigimu, reikia kitos psichiatrinės ekspertizės, nes psichiatrijos ekspertai: „ne viespaciai todel uz toki mela turėtu but teisiami“.

3. Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį, BPK 403 straipsnio 2 dalį, asmenims teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, gali paskirti priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

6. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, įvertinus tai, kad tai ne bausmė, o priverstinio gydymo priemonė, turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Teisinis procesas dėl nesavanoriško asmens hospitalizavimo psichiatrijos įstaigoje turi atitikti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies e punkto reikalavimus, kurie užtikrina veiksmingas procesines garantijas nuo savivalės. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą, laisvė gali būti atimta tik įvykdžius tris minimalias sąlygas: pirma, psichikos liga turi būti aiški, tai yra tikslų psichikos sutrikimą turi nustatyti kompetentinga institucija pagal objektyvią medicininę ekspertizę; antra, psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį hospitalizavimą; trečia, priverstinio hospitalizavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas išlieka (žr. L. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012 m. liepos 31 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). EŽTT jurisprudencijoje taip pat formuojami procesiniai reikalavimai teismo sprendimui dėl priverstinio gydymo: skiriant priverstinį gydymą, turi būti vertinama esama sveikatos būklė, turi būti motyvuojama, kodėl nebūtina skirti naujos ekspertizės galimai pasikeitusiai psichikos būklei įvertinti (jei pateikiamas toks prašymas ir nurodomi nauji duomenys); teismas turėtų motyvuoti būtinybę skirti priverstinį gydymą; teismas turėtų motyvuoti, kodėl neskiriamos švelnesnės priemonės nei stacionarus priverstinis gydymas (D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Lietuvos teismų praktikoje pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-87-697/2021).

7. Pirmas kriterijus parenkant priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Remiantis BPK 400 straipsnio 2 dalimi, sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Taigi, teismai, spręsdami priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimą, be kitų byloje esančių duomenų, privalo ištirti ir įvertinti eksperto ar atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos atstovo pateiktą informaciją ir nuomonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-788/2020). Tokia praktika atitinka ir EŽTT jurisprudenciją, kurioje pabrėžiama, kad, norint izoliuoti asmenį nuo visuomenės, psichikos sutrikimas turi būti tokios rūšies ar laipsnio, kuris lemia priverstinio izoliavimo būtinybę ir kurį konstatuoti gali tik objektyvi medicininė ekspertizė (W. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 6301/73, 1977 m. gruodžio 15 d.). Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką psichiškai nesveiko asmens laisvės atėmimas gali būti būtinas ne tik tuo atveju, kai jam reikia gydymo, vaistų ar kitos klinikinės priežiūros siekiant jį išgydyti arba pagerinti jo būklę, bet ir tuo atveju, kai asmeniui reikia kontrolės bei priežiūros siekiant neleisti jam, pavyzdžiui, padaryti žalos sau ar kitiems (L. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012 m. liepos 31 d.). Kita vertus, svarbu pažymėti, kad sveikatos priežiūros specialistams suteiktos plačios galios turi būti atsvertos procedūromis, kuriomis siekiama užkirsti kelią savavališkam priverstiniam hospitalizavimui (žr. D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.).

8. Tačiau tai nereiškia, kad šis, t. y. psichikos sutrikimo pobūdžio, kriterijus yra vienintelis. Kaip minėta pirmiau, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021).

9. Sprendžiant dėl pavojaus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, būtina įvertinti ir tai, kad stacionarus priverstinis gydymas sveikatos priežiūros įstaigoje pagal savo pobūdį yra viena griežčiausių priemonių. EŽTT nurodo, kad psichikos liga sergantys asmenys sudaro ypač pažeidžiamą grupę, todėl jų teisių apribojimas turi būti labai tikslus ir gali būti pateisinamas tik dėl „labai svarių priežasčių“ (žr. A. K. prieš Vengriją, Nr. 38832/06, § 42, 2010 m. gegužės 20 d; Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 11737/06, § 53, 2013 m. gegužės 2 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Asmens laisvės atėmimas yra tokia griežta priemonė, kad ji gali būti pateisinama tik tuo atveju, jei, įvertinus kitas švelnesnes priemones, nustatoma, kad jų nepakanka asmens arba viešajam interesui apsaugoti, todėl atitinkamą asmenį reikia sulaikyti (žr. O. G. prieš Latviją, peticijos Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; L. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Todėl, sprendžiant dėl stacionaraus gydymo, svarbu ir tai, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87-697/2021, 2K-121-976/2021).

10. Siekiant nustatyti šias svarbias aplinkybes, pagal BPK 395 straipsnio nuostatas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese, be kita ko, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-942/2020).

11. Iš byloje esančio Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus 2021 m. vasario 17 d. – kovo 19 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 85TPK-34/2021 matyti, kad V. V. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija (epizodinės eigos su progresuojančiu defektu), dėl kurio jis negalėjo ir negali suvokti savo veiksmų esmės ir valdyti savo veiksmų. Šiame akte nustatyta ir tai, kad dėl lėtinio psichikos sutrikimo V. V. negali suprasti tyrimui reikšmingų aplinkybių ir duoti adekvačių parodymų. V. V. rekomenduojamas priverstinis gydymas – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis. Ekspertizės akte pažymėta, kad tiriamojo psichikos būsenoje šiuo metu stebima išreikšta kliedesinė simptomatika, reikšmingai įtakojanti jo elgesį bei emocijas, išliekantys ryškūs mąstymo, emocijų bei valios sutrikimai, su visišku kritikos savo būsenai nebuvimu. Iš ligos istorijos duomenų matyti, kad nuo 2018 metų V. V. pas psichiatrą gydėsi epizodiškai, jam skiriamus vaistus vartojo nereguliariai.

12. 2021 m. birželio 10 d. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, nagrinėjant bylą dėl priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių taikymo, apklausta ekspertė L. Š. patvirtino ekspertizės akte suformuluotas išvadas ir paaiškino, kad V. V. toliau gydytis ambulatoriškai nebegali, nes neturi adekvačios kritikos savo būsenai, nesugeba suprasti rizikos, susijusios su savo liga ir gydymu, yra pasireiškusi psichozės simptomatika ir ambulatorinis gydymas tokiais atvejais neprasmingas.

13. 2021 m. lapkričio 4 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji Z. V. paaiškino, kad jos sūnus V. V. į gydytojus kreipiasi tik jos raginimu ir bijodamas, kad jo neišvežtų į ligoninę, buvo savavališkai nutraukęs gydymąsi, dėl ko jo sveikata ženkliai pablogėjo. Ir šiuo metu tik kažkiek valdosi bijodamas patalpinimo į ligoninę, neklauso, vaistus vartoja epizodiškai. Dėl sūnaus neprognozuojamo ir neadekvataus elgesio ji nuolat gyvena įtampoje, mano, kad jam reiktų stacionaraus gydymo.

14. Kaip matyti, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. V. veiką, nurodytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas, ir paskyrė jam BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Priverčiamosios medicinos priemonės rūšį pirmosios instancijos teismas parinko atsižvelgdamas į byloje pateiktas ekspertų rekomendacijas, teisiamajame posėdyje apklaustos ekspertės paaiškinimus bei įvertinęs asmens psichikos sutrikimus, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą, psichikos sveikatos sutrikimo trukmę, asmens elgesį ir pavojingumą. Nepritarti šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

15. V. V. padarė tyčinę smurtinę baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką prieš savo motiną. Iš ekspertizės akto matyti, kad nors psichinės sveikatos sutrikimai V. V. stebimi ir jis gydomas nuo 2009 m., tačiau nuo 2017 m. jo psichinės sveikatos būklė ėmė sparčiai blogėti, buvo diagnozuota paranoidinė šizofrenija, jis buvo gydomas stacionariai ir ambulatoriškai, tačiau, kaip matyti iš ligos istorijos duomenų, ekspertės ir nukentėjusiosios paaiškinimų, dėl nereguliaraus vaistų vartojimo ambulatorinis gydymas nebuvo efektyvus, V. V. diagnozuoti psichinės sveikatos sutrikimai progresavo, o dėl pasireiškusios psichozės simptomatikos bei nekritiško V. V. požiūrio į savo ligą ir jos gydymą ambulatorinis gydymas šiuo metu apskritai nėra prasmingas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad V. V. ligos pobūdis, jo padarytos uždraustos baudžiamojo įstatymo veikos pavojingumas, jo paties socialinis pavojingumas yra tokio pobūdžio, kad jam turėtų būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Iš byloje esančių V. V. rašytų dokumentų, jo proceso metu duotų paaiškinimų bei apeliacinio skundo turinio taip pat akivaizdžiai matyti, kad per metų laikotarpį, praėjusį nuo baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo, V. V. požiūris į jam diagnozuotus psichinės sveikatos sutrikimus bei jų gydymą darosi vis labiau nekritiškas, jis neigia savo ligą ir būtinybę nuo jos gydytis. Iš ekspertės, taip pat kartu su V. V. gyvenančios jo mamos nukentėjusiosios Z. V. paaiškinimų matyti, kad V. V. nereguliariai vartojant vaistus ar apskritai jų nevartojant, jo psichinės sveikatos būklė toliau blogėja, V. V. darosi agresyvus, neprognozuojamas ir kelia vis didesnę grėsmę aplinkiniams. Nors V. V. anksčiau nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn už smurtinio pobūdžio veikas, tačiau, stebint akivaizdžiai ir sparčiai blogėjančią jo lėtinės psichikos ligos dinamiką, kuriai įtakoti, pasak ekspertų, ambulatorinis gydymas šiuo metu nebėra pakankamas, kolegija nemato pagrindo švelninti V. V. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę. Pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Kiekvienu atveju teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 straipsnio 6 dalis) ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, o pagal BPK 405 straipsnį minėtus klausimus sprendžia teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą.

16. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą dėl priverčiamosios medicinos priemonės paskyrimo ir rūšies parinkimo taikė tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, naikinti ar keisti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Edita LapinskienėEduardas MaškevičiusLinas Pauliukėnas