Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. gynėjo advokato Žilvino Mišeikio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams ir 8 mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas D. L. , tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. A. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su D. L. ir kitu asmeniu, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, padėjo pagrobti automobilį, t y. 2005 m. balandžio 5 d., apie 2 val. nakties, prie namo Nr. 73 A, esančio Kauno mieste, O. ir H. Minkovskių gatvėje, nenustatytam asmeniui pagrobus svetimą turtą – V. A. individualiai įmonei ,,Motus” priklausantį 62000 Lt vertės 1997 m. laidos autovežį ,,MAN 18.224”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su jame buvusiais V. A. individualiai įmonei ,,Motus” priklausiusiais daiktais: radijo stotimi ,,President” 600 Lt vertės, CD magnetola 1000 Lt vertės, pneumatiniu raktu varžtams atsukti 500 Lt vertės, pakėlėju 200 Lt vertės, D. L. , žinodamas, kad šis turtas pagrobtas, pagal susitarimą su pagrobėju nuvairuoti automobilį iki Kėdainių sankryžos, šį automobilį iš Kauno miesto O. ir H. Minkovskių gatvės vairavo iki Kauno rajono, Babtų miestelio. Šioje vietoje automobiliui sugedus, G. A. pagal išankstinį susitarimą su D. L. padėjo paslėpti ir suremontuoti pagrobtą automobilį, pateikė automobilio užvedimui reikalingą dyzelinį kurą, surado vietą automobiliui paslėpti ir suremontuoti pas V. A. , gyvenantį Kauno rajone, Vilkėnų kaime, ir ten šį automobilį kartu su D. L. nuvairavo.

Apelianto tvirtinimu, Kauno apygardos teismo nuosprendis yra neteisingas bei nepagrįstas, priimtas neadekvačiai įvertinus byloje esančius įrodymus bei faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikius Lietuvos Respublikos BK normas ir padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) nuostatų pažeidimus.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad autovežis buvo pagrobtas 2005 m. balandžio 5 d., todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 2 dalimi, privalėjo taikyti nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią, o ne aktualią baudžiamojo įstatymo redakciją, kuri, numato ir griežtesnę kaltininko atsakomybę už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą (Žin., 2007-07-21, Nr. 81-3309).

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo veiką kaip padėjėjo, netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį bei 15 straipsnį. Iš šio straipsnio nuostatų matyti, kad padėjėjo pagalba visada nukreipta į konkrečios nusikalstamos veikos padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Taip padėjėjas savo veiksmais prisideda prie bendros nusikalstamos veikos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais. Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad norint pripažinti asmenį padėjėju, yra būtina nustatyti išankstinį susitarimą tarp bendrininkų, o tiksliau - padėjėjo pasižadėjimą konkretiems bendrininkams teikti intelektualią ar fizinę pagalbą. Be to, būtina nustatyti ir jo daromos nusikalstamos veikos tiesioginę ar netiesioginę tyčią.

Šiuo atveju faktinės byloje esančios aplinkybės, gynėjo manymu, absoliučiai paneigia nuteistojo G. A. , kaip padėjėjo, dalyvavimą nusikalstamoje veikoje - padedant pagrobti autovežį „MAN 18.224". Apeliaciniame skunde pažymima, kad minimu atveju jokio išankstinio susitarimo tarp nuteistojo G. A. ir kitų tariamų nusikalstamos veikos bendrininkų, kad nuteistasis G. A. teiks pagalbą pagrobiant autovežį, nebuvo. Vadovaujantis ištirtais bylos duomenimis jau pagrobtą autovežį nuteistasis D. L. pagal išankstinį sutarimą su tyrimo metu nenustatytu asmeniu turėjo nuvairuoti iš Kauno miesto iki Kėdainių. Nuteistasis D. L. dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių minėto autovežio nenuvarė, nes autovežis sugedo. Kaip nurodyta skundžiamajame nuosprendyje, tuo metu nusikalstama veika jau buvo baigta, t. y. nuteistasis D. L. su G. A. susisiekė tik po to, kai, pasak teismo, jau buvo pabaigęs nusikalstamą veiką. Kartu pažymėtina, kad nuteistasis D. L. susisiekęs su G. A. jam nepasakė, kad pagrobė autovežį. Esant šioms aplinkybėms, gynėjo manymu, nelogiška, jog pasibaigus kurui bei sugedus transporto priemonei (nuteistasis D. L. to nenumatė ir negalėjo numatyti), kreipimasis pagalbos į asmenį (šiuo atveju – į G. A. ), ir pastarajam, nieko nežinant apie padarytą nusikalstamą veiką, tokią pagalbą suteikus, jo veiksmai yra kvalifikuojami kaip padėjėjo, nepaisant to, kad byloje nėra įrodytas nei tariamai buvęs išankstinis susitarimas tarp G. A. ir kitų bendrininkų, nei nustatyta, kad G. A. tyčia atliko nusikalstamus veiksmus. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad baudžiamasis įstatymas nenumato galimybės bendrininkui, jam nežinant apie rengiamą ar daromą nusikalstamą veiką, prisijungti jau prie baigto nusikaltimo.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nuteistojo gynėjas daro išvadą, jog nepagrįstai nuteisus G. A. už autovežio pagrobimą, buvo netinkamai pritaikyti Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalis bei 15 straipsnis.

Apeliantas taip pat abejoja, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalį ir 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Jis nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalį, būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti objektyviąją bendros nusikalstamos veikos sudėties pusę (ar jos dalį). Tuo tarpu skundžiamajame nuosprendyje kaip vykdytojo buvo kvalifikuoti tik L. G. veiksmai, o D. L. ir G. A. minėtame nuosprendyje pripažinti padėjėjais. Atsižvelgiant į tai, kad darant nusikaltimą veikė tik vienas vykdytojas, sunkinanti aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte (nusikalstamos veikos padarymas bendrininkų grupe), gynėjo manymu, G. A. negali būti taikoma. Kauno apygardos teismas ne tik nepagrįstai pripažino G. A. kaltu, bet ir nepagrįstai nustatęs minėtą G. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalies, 25 straipsnio 3 dalis ir 60 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tik tuo atveju, kai pagrobiamas didelės vertės svetimas turtas. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta, jog pagrobtas autovežis yra didelės vertės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose" 6 punkte nurodyta, kad „daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę <...> nusikalstamos veikos padarymo metu“. Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis patvirtino, kad bandytas pagrobti automobilis buvo eksploatuojamas, turėjo ženklių defektų, todėl turėjo būti remontuojamas. Gynėjo manymu, nurodyta aplinkybė leidžia teigti, kad šios transporto priemonės vertė dėl didelės amortizacijos greitai kito, t. y. mažėjo, todėl vagystės dieną automobilis buvo nusidėvėjęs. Tai patvirtina ir nukentėjusiojo įmonės pateikta pažyma, kurioje nurodoma, kad pagrobto autovežio likutinė vertė 2005 m. balandžio 1 d. buvo 21004 litai. Apeliantas teigia, kad šioje situacijoje privaloma vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8. punkto nuostatomis, numatančiomis, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai pavirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Apeliantas teigia, kad šioje byloje abejonės dėl turto vertės nebuvo pašalintos ir iš esmės jų negalima pašalinti, todėl jos turi būti traktuojamos G. A. naudai.

Gynėjas Ž. Mišeikis, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 52 "Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 25 d. nutartimi Nr. 2K- 202/2006 taip pat pažymi, kad G. A. veiksmuose nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Apeliantas teigia, kad nuteistasis nežinojo, jog parūpino kuro pavogtam automobiliui (jeigu būtų žinojęs, kad automobilis vogtas, V. A. galėjo prašyti paslėpti automobilį angare). Nuteistasis taip pat nežinojo, koks tiksliai automobilis buvo pavogtas (tai patvirtina aplinkybė, kad V. A. pirmiausia prie pagrobto automobilio atvyko netinkama šiam automobiliui nutempti transporto priemone). Šios dvi aplinkybės rodo, kad G. A. veiksmuose nėra kaltės. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nuteistojo veiksmuose nėra ir neteisėtos veikos, nes kurą jis parūpino tik po to, kai nusikaltimas buvo baigtas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas minėtą baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. 2008 m. kovo 31 d. teismo posėdyje G. A. gynėjas bylą nagrinėjančiam teismui pateikė prašymą teismo posėdžio metu apklausti odorologinį tyrimą atlikusius specialistus, nes kilo abejonių, ar toks tyrimas galėjo būti atliktas konkrečioje situacijoje. Tačiau teismas minėtą gynybos prašymą atmetė, nurodydamas, kad odorologinė specialisto išvada yra aiški. Tyrimo proceso pagrįstumas nekelia abejonių. Specialistė jau buvo apklausta, todėl naujų aplinkybių ją apklausus nebūtų išsiaiškinta. Apeliantas mano, kad tokie teismo išsakyti teiginiai yra nepagrįsti vien dėl tos aplinkybės, kad minėtas specialistas buvo apklaustas bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 25 d. nutartimi nusprendus bylą perduoti iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui dėl to, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, visi įrodymai, taip pat ir apklausos, turėjo būti tiriami iš naujo. Tačiau Kauno apygardos teismas, pakartotinai nagrinėdamas baudžiamąją bylą, iš naujo byloje esančių įrodymų nevertino (atsisakė apklausti odorologinį tyrimą atlikusius specialistus), todėl grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 242 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo tvarką. Be to, pirmosios instancijos teisme, baigus sakyti baigiamąsias kalbas, teismas paskelbė pertrauką, nors tokios pertraukos kaltinamieji prieš paskutinį žodį neprašė. Po pertraukos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio reikalavimus, leido kaltinimą palaikančiam prokurorui dar kartą pakeisti kaltinimą, t. y. suformuluoti kaltinimą taip, kad būtų pašalinti gynybos baigiamosiose kalbose bei atsikirtimuose nurodyti procesiniai pažeidimai.

Gynėjas Ž. Mišeikis nurodo, kad įtariamieji ikiteisminio tyrimo metu buvo suimti. Tuo metu iš jų, nedalyvaujant gynėjams, buvo paimti kvapo ir balso lyginamieji pavyzdžiai, nors pagal įstatymą gynėjų dalyvavimas buvo būtinas atliekant visus ikiteisminio tyrimo veiksmus su įtariamaisiais. Vėliau minėti lyginamieji pavyzdžiai buvo naudojami atliekant odorologinį bei fonoskopinį tyrimą, o minėtų tyrimų metu gauti duomenys pripažinti įrodymais šiame procese. Šiais veiksmais pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į gynybą.

Iš byloje esančių duomenų, t. y. liudytojų bei įtariamųjų parodymų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnės J. Karlonienės 2005-09-08 pažymos (b.l. 136, t. 1) matyti, jog įtariamasis tiek automobilio vagystės metu, tiek vėliau nebuvo pagrobto automobilio vietoje, todėl apeliantui nesuprantama, kaip jo kvapo pėdsakai galėjo likti pagrobtame automobilyje. Gynėjas mano, kad arba B. A. kvapo pavyzdžiai buvo sukeisti ar suklastoti, arba iš pagrobto automobilio paimti kvapo pavyzdžiai panašūs į G. A. kvapo pavyzdžius. Apeliantas pažymi, jog iš bylos duomenų matyti, kad minėtame pagrobtame automobilyje savo kvapo pavyzdžius galėjo palikti ir liudytojas V. A. , ir automobilio savininkas, ir kiti asmenys, kurie naudojosi automobiliu, ir policijos pareigūnai, kurie apžiūrinėjo pagrobtą automobilį, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas įtariamasis. Visų minėtų asmenų kvapo pavyzdžiai gali būti panašūs.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog kvapas (taip pat ir žmogaus) yra tik dujų mišinys ore. Identifikuoti subjektą, palikusį kvapo pėdsaką, galima tik atlikus itin precizišką ir sterilų laboratorinį tyrimą, kurio metu metrologiškai patikrintais matavimo prietaisais bei moksliškai aprobuota metodika būtų atliktas išsamus kvapo pavyzdžio turinio bei lyginamojo pavyzdžio dujų struktūros identifikavimas bei sugretinimas, dėl ko būtų gaunama santykinė (bet ne absoliuti) išvada. Nagrinėjamoje byloje odorologinis tyrimas atliktas gyvūnų pagalba, kurie, gynėjo manymu, tikrai negali būti tie prietaisai, kurių išvada lemtų, kaltas asmuo ar ne. Šios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2K-252/2005, 2K-511/2005, 2K-183/2006, 2K-798/2006, 2K-252/2005, 2K-279/2008, 2K-511/2005, 2K-798/2006) bei kiti teismai (Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-921-452/2005, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 18 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2006).

Apeliantas taip pat teigia, kad 2008 m. birželio 9 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu G. A. nepagrįstai paskirta kardomoji priemonė - suėmimas - iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad byloje nėra jokių pagrįstų duomenų, kad G. A. bėgs (slapstysis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo bei kaip nors trukdys procesui. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis niekada nevengė proceso, jo metu davė nuoseklius parodymus, o jo teisinės gynybos veiksmai, garantuojami Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Lietuvos Respublikos BPK, negali būti traktuojami kaip trukdymas procesui. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad G. A. darys naujus nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Atkreiptinas dėmesys, kad G. A. kaltinamas veikos, kuri padaryta dar 2005-04-05, padarymu. Per šiuos trejus metus nuteistasis jokių teises pažeidimų nepadarė.

Gynėjas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas minėtą kardomąją priemonę, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 125 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, nes sprendimas paskirti kardomąją priemonę yra nemotyvuotas, nuosprendyje nenurodoma, kokių tikslų siekiama paskiriant minėtą kardomąją priemonę bei nenurodoma, kodėl švelnesne kardomąja priemone nebus galima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Taigi pirmosios instancijos teismas, priėmęs šį nemotyvuotą bei nepagrįstą sprendimą, pažeidė G. A. teises į gynybą ir į teisingą procesą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“. Nemotyvuotas teismo sprendimas laikytinas neteisėtu teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas kardomąją priemonę, tik rezoliucinėje dalyje nurodė, kad kardomoji priemonė keičiama į suėmimą, G. A. suimant teismo posėdžių salėje. Sprendimo aprašomojoje bei motyvuojamojoje dalyse teismas apie tai visiškai nieko nepasisakė.

Apelianto manymu, procesinės prievartos priemonės tikslai negali būti tapatinami su bausmės tikslais. Konkrečiu atveju baudžiamoji byla iš esmės išnagrinėta, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnio nuostatomis visi procesiniai tikslai pasiekti ir nepaskiriant griežčiausios kardomosios priemonės - suėmimo.

Gynėjas taip pat nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktą, apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuosprendis. Toks sprendimas rezoliucinėje dalyje priimamas tik tuo atveju, jeigu kaltinamajam buvo teismo nutartimi paskirta kardomoji priemonė - suėmimas iki priimant nuosprendį. Šioje byloje iki priimant nuosprendį G. A. buvo paskirtos kardomosios priemonės rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

Gynėjas pažymi, kad išanalizavus Lietuvos Respublikos BPK III dalies XI skyriaus normas, galima teigti, jog kardomoji priemonė – suėmimas - yra skiriama pagal ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje atliekančio ar valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro prašymą ar pareiškimą. Tuo tarpu iniciatyvos teisės pačiam bylą nagrinėjančiam teismui skirti kardomąją priemonę - suėmimą - baudžiamojo proceso įstatymas nenumato. Šioje baudžiamojoje byloje prokuroro prašymo skirti G. A. kardomąją priemonę - suėmimą - nebuvo, šios kardomosios priemonės paskyrimo ar nuteistojo suėmimo posėdžių salėje prokuroras neprašė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taigi Kauno apygardos teismas šią kardomąją priemonę nuteistajam skyrė savo iniciatyva. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime taip pat nurodė, jog „Konstitucinis teisinės valstybės principas, kuris yra universalus principas ir kuriuo yra grindžiama pati Lietuvos Respublikos Konstitucija ir visa Lietuvos teisės sistema, reiškia ir tai. kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei". Taigi Kauno apygardos teismas, skirdamas G. A. kardomąją priemonę, galėjo veikti tik Lietuvos Respublikos BPK nustatyto reglamentavimo ribose. Šios nuomonės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 30).

Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas minėtą kardomąją priemonę, taip pat pažeidė ir Lietuvos Respublikos BPK 121 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes visiškai nevertino aplinkybės, jog G. A. vienas išlaiko šeimą, kurioje yra net trys mažamečiai vaikai, jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, pastovų darbą. Byloje esantys duomenys rodo, kad kardomosios priemonės paskyrimas yra neprotingas bei pažeidžiantis proporcingumo principą taikant procesines prievartos priemones ( Lietuvos Respublikos BPK 11 straipsnis). Minėtas principas taip pat reikalauja įvertinti asmeniui taikomos procesinės prievartos adekvatumą, t. y. prievartos priemonės ir siekiamo rezultato atitikimą. Kardomąją priemonę tikslinga taikyti tik tuomet, kai pasiektas rezultatas bus pakankamai reikšmingas lyginant jį su žmogaus patiriamais jo teisių suvaržymais. Šios nuomonės laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (2005 m. gruodžio 21 d. nutartis Nr. 1S-221/2005. Apeliantas taip pat pažymi, kad G. A. , kaip vieninteliam savo šeimą išlaikiusiam asmeniui, paskyrus suėmimą, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl šių trijų mažamečių vaikų atidavimo artimiesiems giminaičiams, kitiems asmenims, įstaigoms globoti ar rūpintis (Lietuvos Respublikos BPK 343 straipsnis), tačiau apie tai paskiriant nuteistajam suėmimą pranešta nebuvo, todėl iškilo grėsmė šių mažamečių vaikų saugumui ir materialiniam aprūpinimui.

Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje (nuosprendžio 6 lapas) Kauno apygardos teismas nurodė, kad jis yra saistomas Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 4 dalies bei 387 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tačiau Lietuvos Respublikos BPK 387 straipsnis reglamentuoja bylų dėl juridinių asmenų padarytų nusikalstamų veikų proceso tvarką, o tai yra visiškai nesusiję su nagrinėjama baudžiamąja byla. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad Kaumo apygardos teismas šioje byloje netinkamai taikė Lietuvos Respublikos BPK 387 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, o tai, gynėjo nuomone, yra dar vienas pagrindas skundžiamą nuosprendį panaikinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2005-01-17 Kauno m. apylinkės teismo teisėja kitoje baudžiamojoje byloje priėmė nutartį, kuria leido klausytis asmens, pravarde „Pajuodulys“, telefono pokalbių ir daryti jų įrašus. Vykdant šio asmens telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir fiksavimą, buvo gauta duomenų apie galimą to asmens dalyvavimą autovežio “MAN 18.224”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystėje (b. l. 79, t. 1). Kauno m. apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2005-04-18 davė leidimą, kad kitoje baudžiamojoje byloje surinkta informacija būtų panaudota ikiteisminio tyrimo metu ir šioje baudžiamojoje byloje, t. y. toje, kurioje ir yra priimtas skundžiamas nuosprendis.

Kolegija neturi pagrindo netikėti ir nesivadovauti šia specialisto išvada. Fonoskopinis tyrimas buvo atliktas panaudojant teisėtais būdais gautus duomenis ir laikantis šiam tyrimui nustatytos metodinės atlikimo tvarkos, todėl teismas ją pagrįstai pripažino įrodymu. Nuteistojo G. A. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad šia išvada, kartu ir telefoninių pokalbių įrašais, negalima vadovautis kaip įrodymais, nes specialistui tyrimui pateikti telefoninių pokalbių įrašai ir pokalbių išklotinės neatitinka įrodymams keliamo jų leistinumo reikalavimo, t. y. buvo gauti pažeidžiant įstatyme numatytą tvarką (nesant teisėjo nutarties), atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip minėta, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir fiksavimą buvo leista daryti 2005-01-17 Kauno m. apylinkės teismo teisėjos nutartimi. Šios nutarties pagrindu surinkta informacija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 162 straipsniu, buvo panaudota nagrinėjamoje byloje gavus 2005 m. balandžio 18 d. Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos sutikimą. Todėl kolegija prieina prie išvados, kad telefoniniai pokalbiai bei kita telekomunikacijų tinklais perduodama informacija buvo užfiksuoti ir nagrinėjamoje byloje panaudoti teisėtai. Taip pat nepagrįstas ir apelianto teiginys, kad lyginamieji nuteistojo D. L. balso pavyzdžiai, kurie buvo naudojami atliekant fonoskopinį tyrimą, buvo gauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 144 straipsnyje įtvirtiną pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo tvarką (slapto sekimo metu), todėl negalėjo būti fonoskopinio tyrimo objektu. Lietuvos Respublikos BPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras turi teisę paimti iš įtariamojo pavyzdžius lyginamajam tyrimui, tačiau D. L. ikiteisminio tyrimo metu nesutiko pateikti lyginamuosius balso pavyzdžius. Nesant galimybės tiesiogiai iš įtariamojo gauti pavyzdžius lyginamajam tyrimui, Lietuvos Respublikos BPK numato, jog kitų procesinių prievartos priemonių metu gauti duomenys gali būti panaudoti lyginamajam tyrimui atlikti. Tokiu atveju svarbu, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos BPK numatytų kitų procesinių prievartos priemonių sankcionavimo tvarkos ir pagrindų. Nagrinėjamoje byloje nesant galimybės gauti D. L. lyginamąjį balso pavyzdį buvo panaudoti pastarojo balso įrašai, gauti ikiteisminio tyrimo pareigūnei atliekant Lietuvos Respublikos BPK 158 straipsnyje numatytus slaptus tyrimo veiksmus. Lietuvos Respublikos BPK 158 straipsnyje numatyta savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų sankcionavimo tvarka ir pagrindai pažeisti nebuvo, todėl šios procesinės prievartos priemonės metu gauti D. L. balso pavyzdžiai (b. l. 98, t. 1) pagrįstai buvo panaudoti fonoskopiniam tyrimui atlikti.

Tačiau užfiksuoti telefoniniai pokalbiai nėra įrodymas, kad tarp G. A. ir D. L. buvo išankstinis susitarimas dėl to, kad G. A. padės darant didelės vertės svetimo turto vagystę.

Kaip minėta, specialistas davė tikėtiną išvadą, jog garso įrašuose Nr. 4276, 4293 užfiksuotas G. A. balsas, o kito šių dviejų pokalbių, o taip pat ir garso įraše Nr. 4289 įrašyto pokalbio dalyvio balsas priklauso D. L. . Pažiūrėjus į pačių pokalbių turinį matyti, kad garso įraše Nr. 4276, 2005-04-04, 23 val. 3 min.11 sek. vykusio pokalbio metu D. L. klausia „ar galim susitikt ar ką daryt“, o kitas pokalbio dalyvis, tikėtina kad G. A. , paklausia D. L. „kur tu esi?“ ir sužinojęs, kad pašnekovas yra „kolonkėj čia kaime“, pažada „tai aš tuoj prilėksiu“ (b. l. 111, t. 1).

Garso įraše Nr. 4276, 2005-04-05, 4 val. 20 min. 25 sek. vykusio pokalbio metu D. L. klausia „o kur tu esi?“, o kitas pokalbio dalyvis, tikėtina kad G. A. , pasako, kad stovi ant kelio ir sako D. L. važiuoti pro jį keliu tiesiai tolyn ir pažada tuoj pasirodyti (b. l. 111, t. 1).

Dar vienas pokalbis, kuriame kaip nustatė specialistas, yra D. L. balsas ir nenustatyta, tačiau ir neatmetama, kad gali būti G. A. balsas, yra garso įraše Nr. 4289. Šiame įraše 2005-04-04, 2 val. 23 min. 55 sek. vykusio pokalbio metu D. L. klausia „ką miegi“, o kitas pokalbio dalyvis, (neatmetama, kad G. A. ), atsako, kad „turbūt“. D. L. klausia kur gauti taros, paaiškindamas, kad yra „jau čia netoli, ties puse kelio prie tų stulpų jūsų sustojom ir baigėsi vanduo tas, žinai ant kurio važiuojam“. Pašnekovas (neatmetama, kad G. A. ) patikslina vietą, patikina supratęs, kas yra „Tas miestelis iš S raidės“ ir pasako „gerai, važiuok pas mane“, nes jis turi „to“, kaip dar pasitikslino D. L. „to vandens, to užpilti“ ir pažada „atlėksim iki tavęs“ (b. l. 111, t. 1).

Nors specialisto išvadoje nėra net ir tikėtinos išvados, kad pastarajame pokalbyje su D. L. kalbėjo G. A. , tačiau tokia tikimybė ir neneigiama. O atsižvelgiant į tai, kad D. L. pašnekovas naudojosi G. A. telefonu, kurio abonentinis Nr. 860105775, taip pat ir į paties pirmosios instancijos teisme duotus D. A. parodymus, kad toks jo pokalbis apie kurą su D. L. buvo (b. l. 136, t. 6), konstatuojama, kad ir šiame pokalbyje yra įrašytas būtent nuteistojo D. A. balsas. Tokie pat argumentai, įskaitant ir paties G. A. pripažinimą, kad tai jo pokalbiai su D. L. (b. l. 137, t. 6) bei specialisto išvada, kad tikėtina, jog garso įrašuose esančiuose pokalbiuose Nr. 4276, 4293 užfiksuotas G. A. balsas (žinoma, kad tokia išvada duodama kai tiriami garso pavyzdžiai sutampa daugiau kaip 50 procentų) leidžia padaryti išvadą, kad ir šiuose dviejuose pokalbiuose su D. L. kalbasi būtent D. A. .

Kiti pokalbiai, remiantis specialisto išvada, kad tikėtina, jog kituose pateiktuose tyrimui garso įrašuose G. A. balsas nėra užfiksuotas (b. l. 105-112, t. 1), šiam nuteistajam nepriskirtini.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pokalbiai užslaptinti naudojant sutartinius žodžius, jų trumpinius, t. y. prašoma G. A. „vandens, ant kuriuo važiuoja“ pokalbio metu, kad pokalbio su G. A. dalyviai sustojo, nes baigėsi „vanduo“, kad jie yra sustoję prie „stulpų“, prie miestelio iš „S“ raidės, kas pirmosios instancijos teismo nuomone rodo, kad kaltinamasis buvo informuotas apie veiklą, kurią atlieka pokalbio metu pašnekovai, kas aiškiai rodo, kad jie vengė atviro, visiems suprantamo ir galimo išaiškinti pokalbio, siekė nuslėpti tikrąjį pokalbio turinį, buvimo, susitikimo vietą ir jo tikslą.

Su tokiu vertinimu negalima visiškai sutikti. Pokalbiuose iš tikro nėra kalbama atvirai, tačiau „kuro“ sąvokos maskavimas žodžių junginiu „vanduo ant kurio važiuoja“ yra tiek primityvus ir lengvai išaiškinamas, kad net nelabai laikytinas tikrosios žodžių prasmės maskavimu. Labiau panašu į maskuotę vietos, kurioje sustojo automobilis įvardijimas „miesteliu iš S raidės prie stulpų“, tačiau ir tai nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kad tuo pokalbio dalyviai siekė nuslėpti tikrąjį pokalbio turinį, buvimo, susitikimo vietą ir jo tikslą, kadangi susitikimo vieta (pas G. A. ) ir tikslas (gauti kuro) iš pokalbių yra visiškai aiškūs. Vien tik D. L. buvimo vietos įvardijimas „prie „stulpų“, prie miestelio iš „S“ raidės“, kas pareigūnams, galintiems klausytis pokalbių ir sekti pokalbių dalyvių veiksmus taip pat gali būti lengvai iššifruojama frazė, nereiškia, kad kaltinamasis buvo informuotas apie veiklą, kurią atlieka pokalbio metu pašnekovai, ir kad „G. A. aktyviai padeda bendrams, nurodydamas kelio maršrutą, pristatant kurą, iškviečiant transporto priemones. Toks kaltinamųjų elgesys rodo jų ne atsitiktinius santykius, bet išankstinį tarpusavio susitarimą ir šio susitarimo tikslingumą“, kaip tai nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pokalbio, esančio įraše Nr. 4289 pradžioje abu pokalbio dalyviai kalba apie tai, kad G. A. miegojo. Toks elgesys nesiderina su statusu bendrininko, kuris žino kitų bendrininkų veiksmus ir yra pasiruošęs padėti. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra paneigtas G. A. aiškinimas, kad jis nelegaliai prekiavo dyzeliniu kuru. Tokia veika nėra teisėta, todėl frazių maskavimas pokalbiuose apie kurą ir automobilį, kuriam tas kuras reikalingas, buvimo vietą, gali būti paaiškinamas ir tokia priežastimi. Jokių bent kiek aiškesnių pasakymų, kurie patvirtintų, kad G. A. žinojo apie daromą automobilio vagystę ir kad jis buvo susitaręs padėti bendrininkams, užfiksuotuose pokalbiuose nėra ir apeliacinio skundo teiginys, kad pokalbiuose nekalbama apie nieką nusikalstamo, nėra paneigtas.

Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas G. A. kaltę, rėmėsi ir odorologinio tyrimo aktu.

Iš 2005 m. balandžio 8 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad 2005 m. balandžio 8 d. V. A. sodyboje, esančioje Kauno rajone, Babtų seniūnijoje, Vilkėnų kaime, buvo rastas pagrobtas autovežis ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde apskritai ginčijamas šios apžiūros teisėtumas, teigiama, kad tai prilygo kratai ar poėmiui, kurie negalėjo būti atlikti be atitinkamos sankcijos. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka, kadangi iš protokolo matosi, jog realiai buvo atlikta tik autovežio apžiūra, kaip tai numato Lietuvos Respublikos BPK 207 straipsnis, o ne krata ar poėmis. Apžiūrėjus autovežį jame rasta sulaužyta plastmasinė vairo apdaila, užvedimo spynelėje įkištas geležinis įrankis, ant vairuotojo durelių stiklo rastas pirštinės pėdsako fragmentas. Apžiūros metu nuo automobilio vairuotojo sėdynės paimtas kvapo pėdsakas (b. l. 17-22, t. 1). Lietuvos policijos kinologijos centro specialisto išvadoje nurodyta, kad kvapų pėdsake, kuris buvo paimtas iš autovežio ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo vairuotojo sėdynės rastas įtariamojo G. A. kvapas, bet nerasta įtariamojo D. L. kvapo (b. l. 44-46, t. 1).

Byloje nėra ginčijamas skundžiamame nuosprendyje nustatytas faktas, kad pagrobtą autovežį nuo Kauno miesto iki V. A. sodybos atvairavo nuteistasis D. L. . Tai patvirtina tiek jo paties, tiek pirmosios instancijos teisme duoti V. A. parodymai, tiek ir jau minėti telefoniniai pokalbiai, iš kurių matyti, kad būtent šis nuteistais vairavo automobilį, kai šis sustojo, manant, kad pasibaigė kuras. Todėl tai, kad tyrimo metu nebuvo rastas automobilį tikrai vairavusio D. L. kvapas, neleidžia šios specialisto išvados laikyti patikima ir ją panaudoti kaip įrodymą, kuris patvirtintų G. A. kaltę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 17 d. nutartyje kasacinėje byloje Nr. 2K-279/2008, be kita ko, yra nurodyta ir tai, kad odorologinio tyrimo rezultatai, nesant kitų tas pačias aplinkybes patvirtinančių duomenų, neabejotinų išvadų apie asmens kaltumą neleidžia daryti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia pažymėtina, kad tokie rezultatai gali būti tik netiesioginiu įrodymu, nes remiantis specialisto išvada, surašyta atlikus odorologinį tyrimą, gali būti nustatinėjama ne baudžiamojoje byloje įrodinėtina aplinkybė – asmens kaltumas, o tik tarpinis faktas, kad asmuo yra buvęs tam tikroje vietoje (patalpoje, automobilyje ir pan.). Tačiau ir šis tarpinis faktas gali būti laikomas nustatytu tik tuo atveju, kai nerealia galima laikyti tikimybę, kad asmens kvapo pavyzdys nusikalstamos veikos padarymo vietoje atsirado ne dėl to, kad tas asmuo toje vietoje buvo, o kitais būdais, pavyzdžiui, į nusikalstamos veikos padarymo vietą kitiems asmenims atsinešus traukiamo atsakomybėn asmens kvapo turinčius objektus ar pan.

Šioje byloje nėra ginčijama ir tai, kad D. L. po to, kai pavogto automobilio variklis užgeso ir nebeužsivedė, susisiekė su G. A. , važiavo iki jo, gavo iš jo kuro, kurį nuvežė iki palikto automobilio. Pastarojo salone, kaip nurodyta apžiūros protokole, rasta „išmėtyti įvairūs daiktai“ (b. l. 19, t. 1). Šie duomenys neleidžia atmesti galimybės, kad net ir tuo atveju, jei būtų laikoma, kad specialisto išvados rezultatai apie G. A. kvapo radimą automobilyje yra teisingi, tas kvapas galėjo ten likti pačiam G. A. ir nebuvus tame automobilyje, o būti „perneštas“ per kuro talpą, D. L. kūną, drabužius ar kitą daiktą, su kuriais kontaktą turėjo ir G. A. .

Taigi, ir odorologinio tyrimo aktas nepatvirtina G. A. kaltumo.

Pirmosios instancijos teismas jo kaltę dar grindė liudytojo V. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose šis liudytojas buvo parodęs, kad 2005 m. balandžio 5 d. ryte, apie 5-6 val. jam paskambino G. A. ir paprašė partemti jo pažįstamo sugedusį automobilį, esantį prie Sitkūnų. Kur yra automobilis, nurodė G. A. . Nuvažiavus į autostradą, ties Sitkūnais esančiu viaduku, jis rado autovežį „MAN“, prie kurio buvo nepažįstamas 30-35 m. amžiaus vyriškis ir G. A. . Pastarajam paaiškino, kad tokio dydžio automobilio su savo MB 310 jis nepavilks. Grįžo namo ir vėl atvažiavo jau su sunkvežimiu „Ural“, su kuriuo ir parvilko tą automobilį „MAN“ į savo kiemą (b. l. 31-32, t. 2). Kitos apklausos metu V. A. dar parodė tai, kad dėl autovežio nutempimo ir remonto kalbėjo tik su G. A. , kuris buvo su nepažįstamu vyriškiu prie sugedusio autovežio, būtent, G. A. jam žadėjo sumokėti 300 litų už autovežio remontą, G. A. kartu važiavo iki V. A. sodybos. Kitą dieną G. A. pranešė apie suremontuotą autovežį ir šis žadėjo jį pasiimti, bet neatvyko. Velkant autovežį nuo Sitkūnų iki jo sodybos, už vairo buvo tas nepažįstamas vyriškis (b. l. 33-34, t. 2). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole nurodyta, kad V. A. atpažino D. L. , kaip panašų į asmenį, kuris kartu su G. A. buvo prie sugedusio autovežio greitkelyje (b. l. 149-150, t. 1). Tačiau parodant D. L. atpažinti „gyvai“, o ne pagal nuotrauką, V. A. atpažino D. L. , tačiau apie G. A. jau neparodė (b. l. 151-152, t. 1). Pirmosios instancijos teisme V. A. nepatvirtino, kad greitkelyje prie neužsivedančio autovežio buvo ir G. A. . Apie pastarojo vaidmenį liudytojas parodė tik tiek, kad jis naktį paskambino ir prašė partempti sugedusį automobilį iš greitkelio. Nuvažiavęs prie automobilio matė D. L. , o G. A. nebuvo. Pastarasis į jo sodybą buvo užsukęs ryte. Parvilktą iki savo sodybos automobilį suremontavo kitą dieną. Apie tai pranešė G. A. , o šis turėjo pranešti D. L. . 200-300 Lt atlygį už automobilio remontą pažadėjo D. L. . Liudytojas V. A. teisme paneigė, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė, jog greitkelyje prie sugedusio automobilio buvo ir G. A. , aiškino, kad visų protokolų neperskaitė, tačiau pasirašė (b. l. 9-12, t. 7).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojas V. A. pakeitė parodymus kaltinamojo G. A. naudai, t. y., paneigdamas savo paties parodymus apie G. A. buvimą įvykio vietoje darant nusikaltimą, tuo siekdamas padėti G. A. išvengti atsakomybės.

Toks pasakymas dar nereiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojo parodymus pirmosios instancijos teismas laikė įrodymais. Tačiau vėliau nuosprendyje teigiama ir tai, kad „G. A. ir kitų paminėtų asmenų parodymus teismas atmeta kaip nepagrįstus ir juos atmeta, nes juos paneigia kiti byloje surinkti įrodymai: užfiksuoti telefoniniai kontaktai tarp kaltinamųjų D. L. ir G. A. dar iki pastarojo pokalbių su V. A. , V. A. pirminiai parodymai ikiteisminio tyrimo metu (užfiksuoti trijuose apklausų protokoluose), kurių tikrumą patvirtino ir procesinius veiksmus atlikęs pareigūnas bei kurių tikroviškumo argumentuotai ir logiškai negalėjo paneigti ir pats liudytojas V. A. “. Iš to jau matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti V. A. parodymai, kurių teisingumą teisme liudytojas neigė, pripažinti įrodymais.

Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 1 dalis numato atvejus, kada gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad „Byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas“. Iš to seka, kad ikiteisminio tyrimo metu ne teisėjui duoti parodymai nėra įrodymas. Tokia šios teisės normos samprata išdėstyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose. Šis teismas 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartyje Nr. 2K-449/2006 konstatavo, kad nukentėjusysis K. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme parodymų nebuvo davęs, todėl jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ikiteisminio tyrimo metu, įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi. Vien šiais duomenimis teismas negali pagrįsti priimamo nuosprendžio. To paties teismo 2009 m. sausio 6 d. nutartyje 2K-15/2009 nurodyta, jog asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 4 punktas). Todėl ne teisėjui duotais V. A. parodymais jo kaltė taip pat negali būti grindžiama. Padėties nekeičia ir tai, kad apklausų teisingumą patvirtino ir jas atlikęs pareigūnas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. A. parodymus apie G. A. buvimą greitkelyje prie pagrobto autovežio paneigė dar 2005-06-10, kai pirmą kartą buvo apklaustas teisėjo (b. l. 36-37, t. 2). Be to, vertinant V. A. pirmosiose apklausose ir parodymo atpažinti asmenį iš fotonuotraukų protokole esančius duomenis apie G. A. , atsižvelgiama ne tik į tai, kad pats G. A. juos paneigė, tačiau ir į tai, kad nurodytų V. A. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Taigi, ir V. A. parodymai nėra G. A. kaltės įrodymas. Laikantis šios pozicijos apeliacinio skundo argumentai, kuriais V. A. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų laikymas įrodymu kritikuojamas ir dėl kitų priežasčių (nurodoma, kad viena apklausa baigėsi jau nakties metu, kad ją atliko tinkamai tam neįgaliotas asmuo), nebeaktualūs. Visuma išdėstytų motyvų, duoda pagrindą padaryti konstatuoti, kad lieka tik prielaidos, kad G. A. yra atlikęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje inkriminuotus bendrininkavimo pagrobiant didelės vertės svetimą turtą veiksmus, o prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrindžiamas.

Nėra pagrindo G. A. pripažinti kaltu ir dėl iš anksto nepažadėto nusikaltimo slėpimo. Atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 237 straipsnio 1 dalį kyla tik už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo slėpimą. Vagystė yra sunkus nusikaltimas tais atvejais, kai pagrobto turto vertė viršija 250 G. Š. byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pagrobto autovežio vertė yra 62000 Lt, dar virš 2000 Lt buvo verti automobilio viduje buvę daiktai, kurie taip pat buvo pagrobti. Apeliaciniame skunde nesutinkama su tokia automobilio verte, kuri skundžiamame nuosprendyje pripažinta remiantis eksperto išvada ir prašoma remtis likutine automobilio verte, be to, atkreipiamas dėmesys, jog automobilis buvo stipriai nusidėvėjęs ir apgedęs. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytam pagrobto autovežio įvertinimui pagal rinkos, o ne pagal likutinę vertę. Pastaroji yra tik teorinė ir dažnai būna gerokai mažesnė už rinkos vertę, nes įmonės linkusios mažiau vertinti savo turtą, siekdamos mažesnių mokesčių. Tuo tarpu eksperto, kilnojamojo turto vertintojo nustatyta rinkos vertė remiasi 6 įmonių specialistų konsultacijomis bei viešai pateikiama informacija šių įmonių internetiniuose tinklalapiuose, taip pat VFR tinklalapyje www.mobile.de pateiktais automobilių pardavimo pasiūlymais. Eksperto nustatytos vertės teisingumą pripažino ir nukentėjusysis V. A. (b. l. 141, t. 6). Tokia vertė yra gana panaši ir į akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ 2006-04-07 pažymoje Nr. 0106A (b. l. 177, t. 3) nurodytą 78000 Lt vertę. Pastaroji pažyma taip pat patvirtina, kad likutinė vertė neatspindi tikrosios turto vertės. Autovežio gedimai, kuriems šalinti jis buvo atvarytas remontuoti prieš vagystę, kaip matyti iš V. A. parodymų ir PVM sąskaitos - faktūros iš UAB „Dizelvita“, kuriai autovežis ir buvo paliktas remontui, nebuvo žymūs (b. l. 14, 26 t. 2) ir sudarė tik 434 Lt. Dėl nurodytų motyvų netikėti eksperto išvada apie autovežio vertę teismas neturi pagrindo. Tačiau atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos BK 237 straipsnio nulemia ne tik pagrobto turto vertė.

Šiame nuosprendyje jau aptarti įrodymai leidžia teigti, kad G. A. teiginys, jog jis pavogtą autovežį pamatė tik 2005-04-05 ryte V. A. kieme, kai šis jau buvo pavogtas ir atvarytas į tą kiemą, nėra paneigtas. Iki tol naktį suteikdamas pagalbą D. L. (duodamas autovežiui reikalingo kuro bei skambindamas V. A. , kad šis partemptų nebeveikiantį autovežį iki savo sodybos), G. A. autovežio nematė ir, kaip galima spręsti iš įrašytų telefoninių pokalbių, teisingų duomenų apie tai, kokia tai transporto priemonė, neturėjo, nes priešingu atvejų būtų pataręs V. A. važiuoti su didele transporto priemone, kuri būtų pajėgi patempti neveikiantį autovežį. Tokios informacijos V. A. nesuteikus, pastarasis pirmą kartą iki autovežio nuvažiavo su per maža ir nepajėgiančia autovežio pavilkti transporto priemone. Tuo pačiu G. A. negalėjo žinoti ir kokia tos transporto priemonės vertė, o svarbiausia, kad nėra paneigta, jog jis išvis žinojo, kad tai pavogta transporto priemonė. Nenustačius, kad G. A. iki padėdamas D. L. ir padėjimo jam metu matė tą automobilį ir žinojo jo vertę, jis atsakyti pagal Lietuvos Respublikos BK 237 straipsnį negali. Pažymėtina dar ir tai, kad automobilis į svetimas rankas neteisėtai gali pakliūti ne tik vagystės būdu, tačiau ir dėl kitų nusikalstamų veikų, tarp jų ir dėl tokių, kurios nepriklausomai nuo paties automobilio vertės nebūtų laikomos sunkiu nusikaltimu, pvz. dėl Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyto savavaldžiavimo. Todėl neįrodžius, kad G. A. žinojo, kad automobilis gautas padarant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, jis atsakomybėn už veiksmus, kuriais padėjo D. L. , netrauktinas.

Esant šioms aplinkybėms, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl G. A. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį panaikintina ir G. A. dėl šio kaltinimo išteisintinas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Nustačius, kad G. A. išteisintinas nurodytu pagrindu, dalis jo gynėjo apeliacinio skundo argumentų tampa nebeaktualūs. Tai pasakytina apie argumentus, kad buvo taikyta ne ta, t. y. ne veikos padarymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalies redakcija, kad neteisingai nurodyta bendrininkavimo forma.

Kita vertus, apeliacinio skundo teiginiai apie pirmosios instancijos teismo šališkumą ir rungimosi principų pažeidimą, kurie jų pripažinimo pagrįstais atveju duotų pagrindą vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kuris vėl galėtų priimti išteisinamąjį ar apkaltinamąjį nuosprendį, nėra pagrįsti. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties ir G. A. kaltumo, kad varžė jo procesines teises. Tai, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė apie kito nuteistojo – D. L. , dėl kurio nuosprendis neapskųstas, veiksmus, kad „Ištyrus įrodymus nustatyta, kad kaltinamojo D. L. veiksmai atitiktų vykdytojo veiksmus, tačiau prokurorė jo veiksmus apeliaciniu skundu prašė kvalifikuoti kaip padėjėjo. Nusikaltimo vykdytojo padėtis padėjėjo atžvilgiu yra sunkesnė, todėl teismas negali sunkinti kaltinamojo padėties labiau nei to buvo prašoma iki nuosprendžio panaikinimo“ nevertintina kaip šališkumas. Teismas, net ir turėdamas nuomonę apie veikos kvalifikavimą, bausmės dydį ir kai kuriais kitais klausimais turi laikytis įstatymų nustatytų ribų, ir negali jų peržengti. Toks įstatymo nuostatų taikymas negali būti pripažintas šališkumu. Tai, kad teismas kad prieš kaltinamųjų paskutinį žodį paskelbė pertrauką, po ko, grįžus į įrodymų tyrimo stadiją buvo keičiami kaltinimai taip pat tai, kad atsisakė į teismą iškviesti specialistą, atlikusį odorologinį tyrimą, nelaikytina rugtyniškumo principu pažeidimu. Pertraukos skelbimas bet kuriuo proceso metu neprieštarauja Lietuvos Respublikos BPK nuostatoms, o grįžimas į įrodymų tyrimo stadiją taip pat nėra draudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 284 straipsnį, specialistas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini specialisto išvadai paaiškinti ar papildyti. Atsisakydamas specialistą iškviesti, pirmosios instancijos teismas vienu iš motyvų kaip tik ir nurodė šį įstatyminį pagrindą, todėl su tuo nesutikti (nes specialisto išvada, nepaisant to, kad ja teisėjų kolegija nesivadovauja kaip įrodymu – apie tai jau kalbėta - iš tikrųjų aiški) nėra pagrindo (b. l. 16, t. 7). Nei šališkumo, nei įstatymo pažeidimo nėra konstatuojama ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, G. A. priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo nuteisė laisvės atėmimo bausme, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą. Apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad nuosprendyje sprendimas dėl kardomosios priimamas tik tais atvejais, kai kaltinamajam iki tol buvo paskirtas suėmimas. Lietuvos Respublikos BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktas, kuris numato, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuosprendis, niekuo neišskiria kardomosios priemonės – suėmimo. Todėl laikytina, kad ši teisės norma taikoma ne tik suėmimo atveju ir nepaisant to, kad tokia kardomoji priemonė iki nuosprendžio paskelbimo nebuvo taikoma, esant pagrindui, ji galėjo būti paskirta. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnis, numatantis kardomųjų priemonių paskirtį, tarp jų tikslų numato ir netrukdomą nuosprendžio vykdymą, taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje galėjo nuspręsti ir dėl pačios griežčiausios kardomosios priemonės paskyrimo.

Apeliaciniame skunde teisingai pastebėta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad jis yra saistomas Lietuvos 387 straipsnio 3 dalies nuostatų. Ši teisės norma reglamentuoja bylų dėl juridinių asmenų padarytų nusikalstamų veikų proceso tvarką, o tai yra visiškai nesusiję su nagrinėjama baudžiamąja byla. Tačiau tai nėra atskiras pagrindas skundžiamą nuosprendį panaikinti, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nes akivaizdu, kad Kauno apygardos teismas suklydo ir Lietuvos Respublikos BPK 387 straipsnio 3 dalį nurodė vietoj 386 straipsnio 3 dalies, kuri reglamentuoja kokį sprendimą gali priimti pirmosios instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą po to, kai panaikinamas anksčiau priimtas nuosprendis. Būtent tokiu pagrindu Kauno apygardos teismas ir nagrinėjo bylą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria G. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: G. A. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.