Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Vytauto Piesliako, teisėjos Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį vieneriems metams devyniems mėnesiams. Iš V. T. priteista 300 Lt nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. U.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 24 d. nutartis, kuria nuteistojo V. T. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. nuteistas už tai, kad 2004 m. vasario 16 d., tarp 18.20 ir 21.45 val., iš nesaugomos automobilių aikštelės „(duomenys neskelbtini)“ pagrobė R. U. automobilį „Audi 80“ (valst. Nr. „(duomenys neskelbtini)“) ir jame buvusius daiktus, taip padarydamas nukentėjusiajam 10 000 Lt turtinę žalą.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio reikalavimus, nes apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė prielaidomis ir nepatikimais įrodymais. Kasatorius pabrėžia, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas išsamiai ištirtais bei tinkamai įvertintais įrodymais, o visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai.

Kasatorius tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeisdamas BPK 83 straipsnio 1 dalies reikalavimus, grindė liudytojos B. S. parodymais, kaip neginčijamu įrodymu, nurodo, kad jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog įvykio vietoje kartu su juo (nuteistuoju) buvo ir M. K., yra melagingi, nes, tiriant bylą, buvo nustatyta, kad M. K. įvykio dieną įvykio vietoje nebuvo. Kasatorius teigia, kad liudytojos B. S. parodymai prieštarauja kitų liudytojų – N. L., A. B., D. P., G. L. – parodymams.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas liudytojų N. L., A. B., D. P., G. L. parodymus teisingais, patvirtino jo alibi, jog 2004 m. vasario 16 d. 19.00–24 val. jis buvo namuose ir niekur nebuvo išėjęs, todėl, priešingai nei nurodo liudytoja B. S., ji 2004 m. vasario 16 d., apie 21.30 val., negalėjo jo (nuteistojo) matyti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. T. kasacinis skundas atmestinas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo V. T. kasacinis skundas paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant jo bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus, tačiau kartu šiame skunde yra ir teiginių, kuriais kasatorius iš esmės nesutinka su teismų jo byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ginčija nustatytas aplinkybes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms nėra nei kasacinio apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo taikymu.

Dėl kasacinio skundo argumentų apie BPK pažeidimus, padarytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

Kasatorius nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas 2005 m. kovo 18 d. apkaltinamąjį nuosprendį grindžia prielaidomis, o ne patikimais įrodymais, taip pažeisdamas BPK 301 straipsnio reikalavimus, pabrėžia, jog apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas išsamiai ištirtais bei tinkamai įvertintais įrodymais ir visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai.

Kasatorius nenurodo, kurios konkrečiai BPK 301 straipsnio dalies reikalavimus pažeidė pirmosios instancijos teismas, tačiau iš jo kasaciniame skunde išdėstytų teiginių matyti, kad kasatorius turi mintyje BPK 301 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas visus įrodymus, kuriais grindžia 2005 m. kovo 18 d. apkaltinamąjį nuosprendį, ištyrė teisiamajame posėdyje, t. y. apklausė nukentėjusįjį, liudytojus, išvadą dėl kvapų identifikavimo pateikusią specialistę, pagarsino ikiteisminio tyrimo metu gautus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų – išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek kitų bylos duomenų kontekste ir motyvuotai atmetė V. T. parodymus.

Kasatoriaus nuomone, specialisto išvada, kad kvapų pėdsake, paimtame įvykio vietos apžiūros metu nuo nukentėjusiojo automobilio galinės sėdynės dešinėje pusėje, yra jo (nuteistojo) kvapas, yra tik tikėtina.

Iš specialisto išvados dėl kvapų identifikavimo, šios išvados išaiškinimo, tyrimą atlikusios specialistės paaiškinimų teisme matyti, jog išvada, kad kvapų pėdsake, paimtame įvykio vietos apžiūros metu nuo nukentėjusiojo automobilio galinės sėdynės dešinėje pusėje, yra V. T. kvapas, yra tikėtina ne dėl to, ar minėtame kvape yra V. T. kvapas, o dėl V. T. kvapo lokalizacijos vietos. Tyrimą atlikusi specialistė pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad, atliekant tyrimą, į V. T. kvapą reagavo du šunys, o išvada nėra kategoriška todėl, kad „atliekant tyrimą šunims ne kartą buvo pateikiami kvapų lyginamieji pavyzdžiai keičiant jų išdėstymą, ir šunys, nors ir sėkmingai, tačiau reagavo nevienodai“. Specialistė taip pat paaiškino, kad iš patalpos paėmus lyginamuosius tyrimus nepraėjus valandai nuo kvapo palikimo galima tiksliai nustatyti kvapo šaltinio lokalizaciją, o, praėjus daugiau kaip dviem valandoms, tiksli lokalizacija faktiškai neįmanoma, nes kvapo molekulės pasklinda patalpos erdvėje, bet kvapas patalpoje išlieka. Byloje nustatyta, kad R. U. automobilis buvo pavogtas 2004 m. vasario 16 d. tarp 18.20 val. ir 21.45 val., o automobilis rastas ir kvapų pavyzdžiai iš jo paimti įvykio vietos apžiūros metu – 2004 m. vasario 17 d. tarp 1 val. 38 min. ir 3 val. 10 min. Taigi, teismas teisiamojo posėdžio metu apklausdamas specialistę, pateikusią išvadą, kad kvapų pėdsake, paimtame įvykio vietos apžiūros metu nuo nukentėjusiojo automobilio galinės sėdynės dešinėje pusėje, yra V. T. kvapas, pašalino galimas abejones dėl šio įrodymo reikšmės. Todėl teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad „buvo nustatytos ir pateisintos V. T. kvapo automobilyje lokalizacijos pakeitimo aplinkybės, išaiškintos duotos išvados su tikimybėmis ribos“, pagrįstai konstatavo, jog tai „leidžia teismui visiškai tikėti šios specialistų išvados pagrįstumu ir teisingumu“. Vadinasi, teismui abejonių dėl to, kad pavogtame automobilyje buvo V. T. kvapas, neliko. Kolegijos nuomone, išvada dėl rasto V. T. kvapo nukentėjusiojo R. U. automobilyje, šio įrodymo tyrimas ir vertinimas byloje padarytas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Kasatorius taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojos B. S. parodymais, kaip neginčijamu įrodymu, ir todėl pažeidė BPK 83 straipsnio 1 dalį, nes ji ikiteisminio tyrimo metu yra davusi melagingus parodymus. B. S. tvirtino, kad įvykio vietoje kartu su nuteistuoju V. T. buvo ir M. K. , tačiau, kasatoriaus tvirtinimu, tiriant bylą nustatyta, kad M. K. 2004 m. vasario 16 d. įvykio vietoje nebuvo.

Iš pirmosios instancijos nuosprendžio matyti, kad teismas, priešingai nei nurodo kasatorius, teisiamajame posėdyje nedalyvavusios liudytojos B. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nepripažino įrodymais ir jais apkaltinamojo nuosprendžio negrindė, o laikė juos reikšmingais vertinant kitus byloje surinktus bei teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus. Vadinasi, šios liudytojos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir perskaitytų teisiamajame posėdyje, analizė visų byloje surinktų duomenų kontekste turėjo buvo svarbi tik formuojant teisėjo vidinį įsitikinimą įvertinant įrodymus, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Pažymėtina, kad teismas turi teisę remtis ir ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, tačiau remdamasis ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis juos privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, BPK 276 straipsnyje nustatytais atvejais perskaityti kaltinamojo, liudytojų ir kitų asmenų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir jų parodymus, duotus teisme, ir t. t. Todėl pirmosios instancijos teismas, apklausęs kaip liudytoją ikiteisminį tyrimą atlikusį tyrėją dėl B. S. apklausos ir perskaitęs ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojos B. S. parodymus (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kad įvykio dieną, apie 21.00 val., įvykio vietoje ji matė V. T., pagrįstai pripažino „reikšmingais vertinant kitus byloje surinktus bei teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, kurių visuma leidžia teismui tikėti V. T. kaltumu dėl padarytos nusikalstamos veikos“. Kita vertus, nėra pagrindo teigti, kad liudytojos B. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra nepatikimi. Byloje, priešingai, nei nurodo kasatorius, nenustatyta, kad liudytoja B. S. davė melagingus parodymus teigdama, jog 2004 m. vasario 16 d. įvykio vietoje kartu su V. T. ji matė ir M. K., nes M. K. baudžiamoji byla buvo nutraukta ne dėl to, kad nenustatyta, jog jis įvykio dieną įvykio vietoje nebuvo, bet „nesurinkus objektyvių ir nešališkų duomenų, pagrindžiančių M. K. dalyvavimą vagystėje, išankstinio susitarimo dėl vagystės padarymo buvimą tarp M. K. ir V. T.“.

Pažymėtina, kad kasatoriaus nurodoma BPK 83 straipsnio 1 dalis nustato liudytojo pareigą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ir į teismą bei duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes. Taigi šią normą pažeisti gali ne teismas, bet asmuo šaukiamas kaip liudytojas, kuriam už šių pareigų nevykdymą pagal įstatymus gali būti taikomos procesinės prievartos priemonės arba baudžiamoji atsakomybė.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, priešingai, nei nurodo kasatorius, yra pagrįstas ne prielaidomis, bet teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Vadinasi, teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Dėl kasacinio skundo argumentų apie BPK pažeidimus, padarytus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų ir todėl jo 2004 m. rugpjūčio 24 d. nutartis yra nemotyvuota, pagrįsta prielaidomis, „prieštarauja pačiam teisingumo principui ir pažeidžia BPK 301 straipsnį, 305 straipsnį“. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas liudytojų N. L., A. B., D. P., G. L. parodymus teisingais, patvirtino jo alibi, jog 2004 m. vasario 16 d. 19.00–24 val. jis buvo namuose ir niekur nebuvo išėjęs, todėl, priešingai nei nurodo liudytoja B. S., ji 2004 m. vasario 16 d., apie 21.30 val., negalėjo jo (nuteistojo) matyti.

Iš bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados dėl V. T. apeliacinio skundo, nurodyti argumentai, paaiškinantys, kodėl apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo V. T. ir jo gynėjo prašymą atlikti įrodymų tyrimą bei iškviesti liudytoją B. S. , teismo posėdyje, atlikdamas įrodymų tyrimą, apklausė liudytoją B. S. Liudytoja B. S. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad įvykio dieną, apie 21.30 val., įvykio vietoje mačiusi V. T. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad liudytojos B. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme, paneigia nuteistojo V. T. ir jo draugų liudytojų parodymus, kad jis nuo 19.00 iki 24.00 val. nebuvo išėjęs iš savo namų.

Pažymėtina, kad kasatoriaus nurodomi BPK 301, 305 straipsniai, kuriuos, jo nuomone, pažeidė apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, yra išdėstyti BPK XXIII skyriuje, reglamentuojančiame nuosprendžio priėmimą. Tuo tarpu V. T. baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas yra priėmęs ne nuosprendį, o nutartį. Apeliacinės instancijos nutarčių rūšis, jų priėmimo pagrindus, turinio reikalavimus nustato BPK 326 straipsnio (Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys) 1, 6 dalys, 327 straipsnis (Nuosprendžio panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindai), 332 straipsnis (Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys), todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, kasatoriaus nurodytais BPK straipsniais nesirėmė ir todėl jų nuostatų pažeisti negalėjo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir nenustačiusi byloje pirmosios instancijos nuosprendžio ar apeliacinės instancijos nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 ir 383 straipsniuose, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. T. kasacinį skundą atmesti.