Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-283-278/2014

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-05-26
Bylos Nr.: 2A-283-278/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Eigirdas Činka, Birutė Valiulienė (pran.), Nijolė Danguolė Smetonienė
Ieškovas: R. J.
Atsakovas: I. J.
Trečiasis asmuo: R. J.
Išvadą teikia: Panevėžio rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui

Kategorijos

21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
45.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-283-278/2014

Teisėja Rita Dambrauskaitė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05110-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.4; 45.6; 71; 75.4.3; 75.6.2; 75.7; 75.8; 78.2.1; 99.1.1; 99.5; 99.10; 114.4; 114.11; 121.15. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 26 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

kolegijos teisėjų: Eigirdo Činkos, Nijolės Danguolės Smetonienės,sekretoriaujant Loretai Girdziušienei,dalyvaujant ieškovui R. J., jo atstovui adv. Gintarui Putvinskiui,atsakovei I. J., jos atstovui adv. Algimantui Kolpertui,trečiajam asmeniui R. J., jos atstovui adv. Kęstučiui Galvičiui,trečiojo asmens atstovui K. C.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, R. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-43-589/2014 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovei I. J. ir atsakovės I. J. priešieškinį ieškovui R. J., trečiųjų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus R. J. ir AB “Lesto“ ieškinius, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, I. V., J. V., E. V., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Panevėžio 6-ojo notarų biuro notarei I. K., Č. K. L., Panevėžio miesto 2-ojo notarų biuro notarei Ž. B., institucijoms teikiančioms išvadą – Panevėžio rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo išieškojimo bei santuokos metu įgyto turto padalijimo.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas R. J. prašė teismą nutraukti jo ir atsakovės I. J. 2007-08-10 sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatyti nepilnamečio sūnaus M. gyvenamąją vietą kartu su juo, priteisti iš atsakovės išlaikymą nepilnamečiam sūnui po 425 Lt periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki sūnaus pilnametystės, padalinti santuokoje įgytą turtą ir jam priteisti automobilį VW Transporter, o automobilius Kia Carens, Mercedes Benz 300 - atsakovei, priteisti abiems šalims po 46 paprastąsias vardines UAB „Ratkaita“ akcijas bei 12 500 Lt kompensaciją jo naudai iš atsakovės už parduotą automobilį VW Caddy Life. Nurodė, kad santuoka iširo dėl abiejų kaltės, nepilnametis sūnus nesutaria su motina ir yra apsisprendęs gyventi su juo. Nurodė, jog nekilnojamojo turto, kuris priklausytų šalims bendrąja jungtine nuosavybe, nėra. Teigė, jog UAB „Ratkaita“ 92 akcijos buvo įsigytos santuokos metu ir prašė jas padalinti lygiomis dalimis.

Atsakovė I. J. priešieškiniu nurodė, jog santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, nes jis eilę metų buvo neištikimas, nors su šia situcija ji ir taikstėsi. Teigė, kad nuo 1994 m. su ieškovu gyveno kartu, vykdė bendrą komercinę-ūkinę veiklą, įsteigė UAB „Ratkaita“, iš bendrų lėšų vėliau supirko įmonės akcijas iš kitų asmenų, o 2005 m. įsigijo nekilnojamąjį turtą sodybą bei žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad dalies šio nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris, nes už jį buvo mokėtos bendros lėšos, todėl dovanojimo sandoris laikytinas pirkimo-pardavimo sandoriu, kuriuo buvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė. Teigė, kad automobilis Mercedes Benz, faktiškai priklauso sūnui, nors registruotas jos vardu, o ieškovas 2011-09-29 pardavęs automobilį Fiat Ducato, lėšas panaudojo asmeniniams tikslams, be to, be jos žinios pardavė motociklą Suzuki. Prašė teismą nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės, nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ja, iš R. J. priteisti po 700 Lt išlaikymą kas mėnesį iki sūnaus pilnametystės bei 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; pripažinti UAB „Ratkaita“ 184 paprastąsias vardines akcijas bendrąja daline nuosavybe, o nustačius, kad šalims bendra jungtine nuosavybe priklauso 92 paprastosios vardinės akcijos, visas 276 paprastąsias vardines akcijas padalinti ir ieškovui priteisti 276 akcijas, o jai 27 600 Lt piniginę kompensaciją; 2005-07-08 pirkimo pardavimo sutartimi įsigytą ½ dalį gyvenamojo namo ir kitus statinius bei 2006-02-27 sudarytą žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, esančius (duomenys neskelbtini) pripažinti bendrąją daline nuosavybe, kurioje abiejų sutuoktinių dalys lygios; 2005-05-26 dovanojimo sutartį Nr. 3108 dėl gyvenamojo namo, priklausinių, žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), pripažinti apsimestiniu sandoriu ir pripažinti šį sandorį pirkimo–pardavimo sutartimi, o įsigytą turtą pripažinti šalių bendrąja daline nuosavybe, kurioje abiejų dalys lygios. Prašė teismą padalinti tarp jos ir ieškovo statinius, žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), šiuos statinius priteisti ieškovui, o jai iš R. J. priteisti 25 000 Lt kompensaciją. Be to, prašė priteisti iš ieškovo 10 000 Lt kompensaciją už santuokoje įgyto turto sumažinimą, pardavus motociklą „Suzuki“, priteisti iš R. J. 17 000 Lt piniginę kompensaciją už parduotą automobilį Fiat Ducato. Bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog sūnui išreiškus norą gyventi su ieškovu, sūnaus norui neprieštarauja.

Tretysis asmuo, pareiškęs savarankišku reikalavimus, R. J. prašė pripažinti 1998-12-10 sutartį, kuria V. V. pardavė, o R. J. ir I. J. lygiomis dalimis nusipirko gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), apsimestiniu sandoriu, taikyti tikrojo sandorio taisykles, nustatant, kad nurodytą nekilnojamąjį turtą įsigijo bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis R. J. 50 proc., R. J. - 25 proc., I. J. - 25 procentus. Be to, prašė pripažinti 1999-03-16 valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį pagal kurią Panevėžio apskrities viršininko administraciją pardavė, o R. J. nusipirko 1 381 kv. m. žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), apsimestiniu sandoriu ir taikyti tikrojo sandorio taisykles nustatant, kad šia sutartimi R. J. ir R. J. lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise, įsigijo po ½ dalį arba 50 procentų žemės sklypo; pripažinti žemės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 1999-03-16, pagal kurią I. J. nupirko 1 381 kv. m. žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), apsimestiniu sandoriu ir taikyti tikrojo sandorio taisykles, nustatant, kad šia sutartimi R. J. ir I. J. (J.) lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise, įsigijo po 1/2 dalį arba po 50 procentų paminėto žemės sklypo. R. J. nurodė, kad yra šalių įsigyto nekilnojamo turto bendraturtė, nes žemės sklypas, gyvenamas namas su priklausiniais buvo įsigyti jungtinės veiklos pagrindu, prie šio turto sukūrimo jai ir sutuoktiniui prisidedant asmeninėmis lėšomis, kitu turtu bei darbu.

Tretysis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, AB „Lesto“ nurodė, jog už suvartotą elektros energiją adresu (duomenys neskelbtini) yra susidaręs 1 870,91 Lt įsiskolinimas ir šią skolą prašė teismą solidariai priteisti iš R. J. ir I. J..

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, AB „Lesto“ ieškinį tenkino pilnai, o R. J. ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinio pareigas gerbti, mylėti bei remti vienas kitą, būti lojaliais ir pasitikėti vienas kitu ir santuoką pripažino iširusia dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Darė išvadą, esant tikslinga nustatyti nepilnamečio M. J. gyvenamąją vietą kartu su ieškovu R. J., kas atitinka nepilnamečio vaiko interesus ir užtikrina visas sąlygas būtinas jo augimui ir vystymuisi. Atsižvelgęs į abiejų šalių gaunamas pajamas, teismas darė išvadą, jog šalių turtinė padėtis maždaug vienoda ir, įvertinęs, kad nepilnametis sūnus gyvena su tėvu, kuriam tenka kasdienė vaiko priežiūra, iš atsakovės priteisė po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki vaiko pilnametystės. Įvertinęs aplinkybę, kad iš atsakovės išlaikymas priteisiamas periodinėmis išmokomis, į tai, kad sprendimo priėmimo dienai I. J. registruota darbo biržoje, taikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeitė ir iš I. J. priteisė nuo 2013-11-18 iki teismo sprendimo priėmimo dienos po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie neginčijamai leistų konstatuoti, jog nekilnojamas turtas (duomenys neskelbtini) įgytas jo vieno asmeninėmis lėšomis, todėl turtas pripažintinas šalių daline nuosavybe. Be to, konstatavo, jog įrodymų, kad dovanojimo sutartį K. Č. L. sudarė siekiant atsidėkoti ar pan., nepateikta ir darė išvadą, kad 2005-05-26 nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris ir šia pirkimo – pardavimo sutartimi įsigytą turtą pripažino atsakovės ir ieškovo bendrąja daline nuosavybe. Teismas darė išvadą, kad atsakovė, nurodydama, jog nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė yra 50 000 Lt, jokių įrodymų, pagrindžiančių šią vertę, nepateikė, todėl teismas vadovavosi VĮ Registrų centro nurodyta vidutine rinkos kainos verte ir atsakovei priteisė 4 307 Lt kompensaciją už nekilnojamąjį turtą. Konstatavo, jog byloje nesant įrodymų, kad automobilis Mercedes Benz nepriklauso atsakovei, teismas įtraukė minėtą automobilį į dalintino turto sąrašą. Nesant ginčo tarp šalių dėl automobilių vertės, VW Transporter priteisė ieškovo, o Kia Carens ir Mercedes Benz – atsakovės nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad įrodymų, jog motociklas Suzuki buvo įgytas santuokos metu ir registruotas ieškovo vardu, byloje nėra, todėl priteisti atsakovei 10 000 Lt kompensaciją už turto sumažinimą, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad R. J. ir I. J. tikslas buvo bendras gyvenimas kartu, bendro ūkio ir verslo įkūrimas, jo plėtojimas, todėl šalių santykius kvalifikavo kaip atitinkančius jungtinės veiklos sutartį ir iki santuokos iš bendrų lėšų įgytas 184 paprastąsias vardines UAB „Ratkaita“ akcijas pripažino bendrąja daline R. J. ir I. J. nuosavybe bei nustatė, kad šalims priklauso jungtinės nuosavybės teise priklauso 92 paprastosios vardinės akcijos. Atsakovės I. J. reikalavimą padalinti 276 paprastąsias vardines UAB „Ratkaita“ akcijas, kurių vertė 27 600 Lt, jai priteisiant akcijų vertę, o ieškovui akcijas, tenkino. Įvertinęs šalių paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu, rašytinius įrodymus, teismas darė išvadą, kad automobilis Fiat Ducato buvo įgytas santuokos metu ir, nesant jokių įrodymų, patvirtinančių, jog transporto priemonė buvo parduota turint atsakovės sutikimą, iš ieškovo priteisė I. J. 17 000 Lt kompensaciją už parduotą automobilį. Teismas darė išvadą, kad parduodant automobilį VW Caddy šalys dalyvavo, pinigus gavo kartu, todėl nėra jokio pagrindo priteisti kompensacijos iš atsakovės ieškovo R. J. už parduotą automobilį. Nurodė, jog įsiskolinimas AB „Lesto“ susidarė už gyvenamajam namui, (duomenys neskelbtini), tiektą elektros energiją, todėl sutuoktinių atsakomybė kreditoriui yra solidari. Konstatavo, jog tretysis asmuo R. J. praleido ieškinio senaties terminą dėl 1998-12-10 ir 1999-03-16 sutarčių pripažinimo apsimestiniais sandoriais. Teismas darė išvadą, jog R. J., apie tai, kad ji nėra nekilnojamo turto savininkė, buvo žinoma dar iki 2012 metų, nes mirus sutuoktiniui ji turėjo paveldėti G. J. priklausančią nekilnojamojo turto dalį. Be to, nurodė, kad daugiau nei penkiolikos metų terminas ginčyti šalių sudarytus sandorius yra pernelyg ilgas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas R. J. prašo panaikinti 2014 m. sausio 2 d. sprendimą dalyse dėl nepilnamečiam sūnui priteisto išlaikymo dydžio, kompensacijos už akcijas priteisimo, kompensacijos atsakovei už automobilį Fiat Ducato ir nekilnojamąjį turtą priteisimo, šiose dalyse priimti naują sprendimą - priteisti iš atsakovės sūnaus M. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) išlaikymui iki jo pilnametystės kas mėnesį po 425 Lt periodinėmis išmokomis; santuokos metu jo vardu 2011-04-15 Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgytas 92 paprastąsias vardinės UAB „Ratkaita“ akcijas, kurių vienos nominalioji vertė 100 Lt, šalims priteisti lygiomis dalimis; atsakovės reikalavimą priteisti kompensaciją už nekilnojamąjį turtą ir 17 000 Lt kompensaciją už parduotą automobilį Fiat Ducato atmesti kaip nepagrįstus; ištaisyti teismo apsirikimo klaidą nurodant, kad AB „Lesto“ priteistas įsiskolinimas yra už elektros energiją; kitose dalyse skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų patvirtinančių sunkią atsakovės I. J. turtinę padėtį, be to, atsakovė turi vertingo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, o teismas jos naudai iš jo priteisė 44 600 Lt piniginę kompensaciją, todėl mano, kad I. J. turtinė padėtis yra gera ir ji turi galimybę teikti didesnį išlaikymą sūnui, kuris papildomai lanko sporto būrelius, nes priteistas 300 Lt išlaikymas pažeistų vaiko interesus. Teigia, jog teismas nepagrįstai pripažino visas UAB „Ratkaita“ paprastąsias vardinės akcijos bendrąja sutuoktinių nuosavybe, nors 184 akcijos iš 276 buvo įgytos jo iki santuokos sudarymo, išimtinai jo santaupomis ir bendrąja sutuoktinių nuosavybe nelaikytinos. Teigia, kad UAB „Ratkaita“ buvo įkurta 2001 m. trijų akcininkų lėšomis, lygiomis dalimis, atsakovei I. J. nedalyvaujant ir neprisidedant finansiškai. Be to, nurodo, jog jeigu vienai iš šalių yra priteisiamos visos akcijos, kitai šaliai turi būti išmokama kompensacija, lygi jos dalies vertei - t.y. ½ visų akcijų vertės - 13 800 Lt (27 600 Lt : 2), tačiau teismas, nepagrįstai visas UAB „Ratkaita“ paprastąsias vardines akcijas priteisė jam, o atsakovei kompensaciją, lygią visai akcijų vertei - 27 600 Lt, be to, nedalindamas akcijų natūra pažeidė CK 3.127 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Nurodo, jog automobilis Fiat Ducato buvo įsigytas perpardavimo tikslais ir gautos lėšos, pardavus automobilį, buvo panaudotos išimtinai šeimos poreikiams tenkinti, nes šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Nurodo, jog gautos piniginės lėšos padengė visos šeimos kelionės išlaidas į atsakovės gimtinę (duomenys neskelbtini). Teigia, jog atsakovės atstovo susirašinėjimas el. paštu su neidentifikuotu asmeniu dėl atsakovės parduoto automobilio VW Caddy ir lėšų gavimo, laiško nepasirašius elektroniniu parašu, negali būti laikomas tinkamu įrodymu. Be to, teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą jam, teigdamas, kad jis nepateikė jokių įrodymų, jog lėšos, gautos už parduotą automobilį, buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti. Nesutinka su sprendimu dalyje dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) pripažinimo bendrąja daline nuosavybe bei 2005-05-26 dovanojimo sutarties pripažinimu apsimestiniu sandoriu, nes turtas įgytas ne santuokoje ir viešajame registre registruotas jo vardu, todėl asmeninės nuosavybės prezumpciją privalo nuginčyti atsakovė, o nepateikus jokių įrodymų, šio turto padalinimo klausimas santuokos nutraukimo byloje nespręstinas. Nurodo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog sandoris buvo apsimestinis, todėl reikalavimas atmestinas. Teigia, jog dovanotojas Č. K. L., pagyvenęs žmogus pasitikėjo juo, nes jį nuveždavo į gydymo įstaigas, padėjo buityje, pats žemės sklypas su statiniais buvo apleistas, todėl Č. K. L. turtas buvo tik našta. Be to, teismas sandorį pripažino apsimestiniu net neapklausęs byloje Č. K. L., neatsižvelgdamas į notaro, kuris tvirtino sandorį, pateiktus paaiškinimus. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodė, kad įsiskolinimas AB Lesto yra už šilumos energiją, todėl apsirikimo klaida ištaisytina.

Apeliaciniu skundu tretysis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, R. J. prašo iš dalies panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir pripažinti 1998-10-12 sutartį, kuria V. V. pardavė, o ieškovas R. J. ir atsakovė I. J. nusipirko lygiomis dalimis gyvenamąjį namą su pusrūsiu lA2p, garažą su rūsiu 6Glp, ūkinį pastatą su rūsiu 3Jlp, esančius (duomenys neskelbtini), apsimestiniu sandoriu ir taikyti tikrojo sandorio taisykles, nustatant, kad nekilnojamąjį turtą įsigijo bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis R. J. 50 procentų arba 1/2 dalį gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, o R. J. ir I. J. (J.) įsigijo po 25 procentus arba po 1/4 dalį šio turto; pripažinti žemės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 1999-03-16, pagal kurią R. J. nupirko 1 381 kv. m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), apsimestiniu sandoriu ir taikyti tikrojo sandorio taisykles, nustatant, kad šia sutartimi R. J. ir R. J. lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise, įsigijo po 1/2 dalį arba po 50 procentų paminėto žemės sklypo; pripažinti žemės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 1999-03-16, pagal kurią I. J. nupirko 1 381 kv. m. žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), apsimestiniu sandoriu ir taikyti tikrojo sandorio taisykles, nustatant, kad šia sutartimi R. J. ir I. J. (J.) lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise, įsigijo po 1/2 dalį arba po 50 procentų paminėto žemės sklypo. Nurodo, jog iki šalių santuokos nutraukimo procedūros pradžios, ginčo dėl turto nebuvo, šalys ir ji buvo geruose santykiuose, bendrai valdė ginčo pastatus ir žemę, laikė save pastatų ir žemės bendrasavininkiais. Teigia, kad ji apie savo teisės pažeidimą suvokė, tik prasidėjus šalių santuokos nutraukimo procesui, todėl jos teisė į ieškinį atsirado nuo 2012-10-18, kai šalys pradėjo skyrybų procesą ir įgyto turto dalinimą. Nurodo, jog prašė teismą atkreipti dėmesį į tai, kad yra senyvo amžiaus, pasitikėjo dukra ir žentu, prisidėjo prie namo ir žemės įsigijimo didesne pinigų dalimi. Be to, prašė atstatyti senaties terminą, jeigu teismas laikys, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, vadovaujantis teisingumo ir sąžiningumo principu. Teigia, kad tarp ieškovo, atsakovės ir jos buvo jungtinės veiklos santykiai, todėl ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo to momento, kada ieškovas pasakė, jog nepripažįsta jos nuosavybės teisių į dalį pastatų ir žemės sklypo.Teigia, kad buvo užtikrinta, jog įnešė pinigus, kaip įnašą bendram tikslui pasiekti, tai yra gyvenamojo namo su žemės sklypo įsigijimui bei dalyvaudama savo darbu namų ūkyje, prisidėdama kitokiu turtu, šį ginčo turtą vertina kaip jungtinės veiklos rezultatą ir mano, kad turto bendroje masėje yra jos bendra dalinė nuosavybė. Nurodo, kad teismas, nepriklausomai nuo jos, kaip trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, reikalavimų, jų pagrįstumo ir kitų aplinkybių, privalėjo ginti ir viešąjį interesą, tirti bei nustatyti jungtinės veiklos dalyvių veiklos vykdymą, laikantis teisės aktų, reguliuojančių nuosavybės teisinius santykius.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į trečiojo asmens R. J. apeliacinį skundą ieškovas R. J. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad R. J. nėra 1998-10-12, 1999-03-16 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių šalimi, todėl šios sutartys jai nesuteikė teisių ir nesukėlė pareigų. Teigia, kad nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad R. J. būtų prisidėjusi prie nekilnojamojo turto pirkimo 58 000 Lt suma. Nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu R. J. parodė, kad apie tai, jog I. J. ir R. J. 1998-10-12 iš V. V. lygiomis dalimis įsigijo gyvenamąjį namą su priklausiniais, (duomenys neskelbtini),ir ji, kaip pirkėjas, nėra įtraukta į pirkimo pardavimo sutartį, kad ji nėra šio namo savininkė/bendrasavininkė, sužinojusi po metų, todėl apie savo pažeistas ar tariamai pažeistas teises trečiasis asmuo sužinojo dar 1999-10-12. Aplinkybę, kad ji nėra namo (duomenys neskelbtini), savininkė/bendrasavininkė ir nedalyvaudama 1999-03-16 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių sudaryme, veikdamas kaip ir kiekvienas vidutinio rūpestingumo asmuo, turėjo sužinoti taip pat 1999-10-12.

AB „Lesto“ atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo, jog pritaria apelianto R. J. prašymui ištaisyti sprendimo rezoliucinėje dalyje rašymo apsirikimo klaidą, nurodant, kad AB „Lesto“ solidariai iš šalių priteistas įsiskolinimas yra už suvartotą ir neapmokėtą elektros energiją. Dėl kitų apeliaciniuose skunduose nurodytų reikalavimų nepasisako ir jų patenkinimo klausimą palieka spręsti teismui.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į R. J. apeliacinį skundą nurodo, jog teismas teisingai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bei taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o dėl apelianto skunde keliamų reikalavimų klausimą palieka spręsti teismui pagal bylos aplinkybes. Teigia, jog R. J. išdėstyti faktai dėl jos prisidėjimo prie valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių, nepagrįsti įrodančiais dokumentais.

Atsiliepimu į ieškovo ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, apeliacinius skundus, atsakovė I. J. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o trečiojo asmens, patenkinti. Nurodo, jog teismas, priteisdamas išlaikymą sūnui atsižvelgė į abiejų tėvų turtinę padėtį, galimybę teikti išlaikymą, kitas svarbias aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl priteistino išlaikymo dydžio. Teigia, kad ieškovas prie vaiko išlaikymo gali prisidėti didesne dalimi, nei ji. Nurodo, kad turtą teismas padalino lygiomis dalimis, todėl ieškovo R. J. teiginiai, kad jai teko didesnė dalis turto, nepagrįsti. Teigia, kad visos akcijos buvo įsigytos jai su ieškovu gyvenant bendrai, iš bendrai uždirbtų lėšų. Nurodo, jog teismas pagrįstai akcijas priteisė ieškovui, o jai piniginę kompensaciją, nes toks atsidalijimo būdas iš bendro verslo yra pats geriausias ir realiai yra atsidalijama iš verslo. Ieškovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad iki santuokos jo vardu buvo registruota kokia nors įmonė. Teigia, kad į (duomenys neskelbtini) važiavo išimtinai už savo lėšas ir kelionėje išleido ne daugiau kaip 3 000 Lt, kuriuos buvo sutaupiusi, o ieškovas visas už automobilį gautas sumas panaudojo išimtinai savo interesams. Sutinka su teismo sprendimu dėl turto, (duomenys neskelbtini), išsprendimo. Nurodo, kad nekilo ginčas dėl to, kad R. J. prisidėjo didesne pinigų suma negu ji ir ieškovas prie gyvenamojo namo, žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), įsigijimo. R. J. su vyru gyveno kartu, niekas jos nuosavybės teisių iki pat ieškinio pareiškimo neginčijo, todėl ieškinio senatis prasidėjo nuo ieškinio padavimo dienos, kada ieškovas pradėjo ginčyti R. J. teises į nuosavybę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog R. J. ir I. J. 2007-08-10 sudaryta santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ši sprendimo dalis neginčijama, o byloje pateikti įrodymai patvirtina teismo išvadą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šalių reikalavimo šioje dalyje nepasisako (2 t., b. l. 64-66, 4 t., b. l. 193-194). Iš bylos duomenų matyti, kad, atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko interesus, šalių sūnaus M. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamoji vieta yra nustatyta su ieškovu R. J.. Duomenų, jog toks sprendimas pažeidžia nepilnamečio interesus ar neužtikrina jo teisės į saugias ir sveikas gyvenimo sąlygas, nėra, todėl darytina išvada, kad nesant prieštaravimų, sprendimas šioje dalyje yra teisingas (2 t., b. l. 96-125).

Civilinio kodekso (toliau - CK) 3. 155, 3.155, 3. 192 straipsnių nuostatos nustato, jog tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios, jie turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teikiamas materialinis išlaikymo dydis vaikui turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. Todėl, spręsdamas klausimą dėl vaikams teikiamo išlaikymo dydžio, teismas turi nustatyti turtinę tėvų padėtį ir jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis, jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-259/2004; Nr. 3K-3-495/2009 ir kt.). Tačiau minėtas kriterijus nėra imperatyvus ir jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos. Ieškovas R. J. nesutinka su teismo sprendimu priteisti iš atsakovės nepilnamečio sūnaus M. išlaikymui po 300 Lt kas mėnesį. Teigia, jog iš I. J. priteistas išlaikymo dydis nėra pakankamas patenkinti minimalių sūnaus poreikių. Priteisdamas nepilnamečiam vaikui išlaikymą iš atsakovės, teismas vertino šalių gaunamas pajamas, kurios, pagal turimus duomenis, nėra didelės, o atsakovė sprendimo priėmimo metu, buvo bedarbė (4 t., b. l. 197-204). Tačiau pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovė I. J. turi nekilnojamojo turto, yra darbinga, neturi sveikatos problemų ir kitų išlaikytinių, be to, jai iš ieškovo priteista kompensacija, todėl tuo pagrindu, jog atsakovė neturi pastovių pajamų, mažinti prašomą priteisti išlaikymo dydį, teismui nebuvo pakankamo pagrindo (1 t., b. l. 25-29). Įvertinus ginčo šalių vaiko amžių, jo poreikius, kolegija daro išvadą, kad minimaliems tokio amžiaus vaiko poreikiams patenkinti yra reikalinga mėnesiui apie 1 000 Lt suma, todėl iš atsakovės priteistas 300 Lt išlaikymo dydis nėra pakankamas užtikrinti vaiko poreikius. Dėl paminėtų motyvų sprendimas išlaikymo dalyje keistinas, didinant iš atsakovės I. J. sūnaus išlaikymui priteistas periodines išmokas iki 425 Lt.

Prašydamas nutraukti santuoką, ieškovas nurodė, jog santuokoje įsigijo 57 200 Lt vertės turto (keturis automobilius, 92 vnt. 9 200 Lt vertė UAB „Ratkaita“ akcijų) ir prašė padalinti šį turtą, jam skiriant 10 000 Lt vertės automobilį VW Transporter, o 10 000 Lt vertės automobilius Kia Carens ir 3 000 Lt vertės Mercedes Benz 300 – atsakovei bei priteisti kiekvienam po 46 paprastąsias vardines UAB „Ratkaita“ akcijas. Be to, nurodė, kad atsakovė I. J. už 25 000 Lt pardavė automobilį VW Caddy Life ir prašė iš atsakovės priteisti jam 12 500 Lt kompensaciją. Atsakovė nurodė, kad lėšas už parduotą automobilį VW Caddy Life paėmė ieškovas, o pats be jos žinios už 34 000 Lt pardavė automobilį Fiat Ducato ir gautas lėšas už abi transporto priemones panaudojo savo asmeninėms reikmėms. Be to, I. J. nurodė, jog gyvendami su ieškovu kartu nuo 1994 m. ir vesdami bendrą ūkį, vykdydami bendrą komercinę veiklą, jos asmeninėmis ir bendromis lėšomis, 2005 m. (duomenys neskelbtini) įsigijo namą ir žemės sklypą, kurie pripažintini įsigyti dalinės nuosavybės teise ir tik nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad dalis namo ieškovui yra dovanota, nors faktiškai pardavėjui yra sumokėtos bendros jų lėšos. I. J. ir tretysis asmuo R. J. teigia, jog bendromis šalių ir atsakovės tėvų lėšomis, 1998-10-12 bei 1999-03-16 buvo įsigytas gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuris visų sutarimu, jungtinės veiklos pagrindu priklausė šalims ir atsakovės tėvams.

Sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą, teismas privalo padalinti turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos, arba, esant vieno sutuoktinio prašymui, iki sutuoktinių pradėjimo gyventi skyriumi (CK 3.127 str. 1-2 d.). Santuokoje įgytas turtas padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.117, 3.123 str.). CK 3.118 straipsnyje nustatyta, jog dalijant sutuoktinių turtą visų pirma reikia nustatyti turto priklausomumą ir sudaryti jo balansą. CK 3.88 straipsnio 1 dalyje išvardytas turtas, kuris pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Balansas bendrąja prasme reiškia ataskaitą, kurios vienoje dalyje atsispindi sutuoktinių nuosavybės teise valdomas turtas (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai, lėšos, vertybiniai popieriai ir t. t.), o kitoje – skolos (įvairios paskolos, kiti finansinio pobūdžio įsipareigojimai ir pan.). Į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Laikytina, kad turtas realiai egzistuoja, jeigu prašantis padalyti bendrą turtą sutuoktinis nurodo konkretų bendrosios nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą ir pateikia įrodymus apie tokio turto buvimo vietą ir jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-207/2009; Nr. 3K-3-269/2012; Nr. 3K-3-276/2013 ir kt.). Sudaręs dalijamo turto balansą, nustatęs turto vertę ir sutuoktiniams tenkančias turto dalis, teismas turi konkrečiai paskirstyti dalijamą turtą abiem sutuoktiniams (CK3.117, 3.118, 3.119, 3.123 str.). Padalijamas turi būti tiek turto aktyvas, tiek pasyvas. Iš bendro sutuoktinių turto sumokėjus (priteisus) iš šio turto mokėtinas skolas bei sudarius kompensacijų balansą, likęs bendras turtas dalijamas lygiomis dalimis, priešingu atveju laikoma jog sutuoktiniai santuokos nutraukimo byloje dalytino turto neturi (CK 3.118 str. 4 d., 3.117 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-264/2012, Nr. 3K-3-399/2013). Siekiant sutuoktiniams paskirti tiksliai tiek turto, kokia yra kiekvieno sutuoktinio bendro turto dalis, sudarius sutuoktinių bendro turto balansą, turi būti nustatyta sutuoktinių bendro turto vertė (CK 3.117 str. 1 d., 3.118 str.). Nustatant dalijamo bendro sutuoktinių turto vertę vadovaujamasi CK 3.119 straipsniu, įtvirtinančiu, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o, jei byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-415/2008, Nr. 3K-3-686/2013 ir kt.). Dalijamo turto vertė gali būti nustatoma vadovaujantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais, be to, šalys gali sutarti dėl dalijamo turto vertės. Nagrinėjamoje byloje šalys neginčija santuokoje įsigyti trijų automobilių vertės bei jo padalijimo, tačiau nurodo, kad dar du santuokoje įsigytų automobiliai Fiat Ducato ir VW Caddy Life buvo parduoti kiekvieno jų atskirai ir lėšos panaudotos asmeniniams interesams. Be to, nurodomas skirtingas akcijų įsigijimo dydis ir jų vertė bei nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) aplinkybės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas R. J. nepateikė įrodymų, jog 2011-09-29 už 34 000 Lt pardavęs automobilį Fiat Ducato gautas lėšas panaudojo šeimos interesams (1 t., b. l. 147). Nors ieškovas nurodo, kad lėšos panaudotos šeimos kelionei į (duomenys neskelbtini), tačiau nepaneigti atsakovės teiginiai, jog šiai kelionei išleisti tik 3 000 Lt, nes į kelionę važiuota šeimos automobiliu, todėl išlaidos buvo minimalios. Minėtų teiginių ieškovas nepaneigė ir apeliacinės instancijos teisme, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai iš R. J. atsakovės I. J. naudai priteista 17 000 Lt kompensacija. Apelianto teiginiai, kad atsakovė pardavė automobilį VW Caddy Life, todėl jam priteistina iš jos 12 500 Lt kompensacija, taip pat vertintini kritiškai, nes nepaneigta, jog šį automobilį apžiūrint pirkėjui bei sumokant avansą, vėliau pilnai atsiskaitant už parduotą transporto priemonę, dalyvavo ir ieškovas, todėl darytina išvada, kad R. J. žinojo ir tarėsi su pirkėju dėl mašinos pardavimo bei už ją gavo pinigines lėšas. Šių atsakovės bei pirkėjo teiginių ieškovas nepaneigė. Nors R. J. prašo nevertinti kaip įrodymo byloje esančio elektroninio laiško, nes jis yra atsakovės atstovo susirašinėjimas su pirkėju, o elektroninis laikas nepasirašytas, tačiau nepaneigta jog automobilis buvo parduotas V. U., pateikusiam atsakymą į I. J. atstovo paklausimą. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas turi pagrindą konstatuoti byloje reikšmingų aplinkybių egzistavimą arba neegzistavimą (CPK 177 str. 1 d.). Tais atvejais, kai įstatyme nereikalaujama tam tikras bylos aplinkybes įrodinėti tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, teismas vertina visus įrodymus, atitinkančius leistinumo, sąsajumo, patikimumo kriterijus (CPK 177 str. 4 d.). Teismų praktikoje tinkamu pripažįstamas tiek rašytinis, tiek faksimilinis, tiek kitos formos pranešimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-561/2005; Nr. 3K-3-479/2010). Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, ir pan. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovės ir pirkėjo paaiškinimai sutampa. Keldamas klausimą dėl elektroninių laiškų, kaip įrodymų, tinkamumo, ieškovas nepaneigė juose nurodytų byloje reikšmingų aplinkybių, apklausti pirkėją liudytoju neprašė, todėl teismui pateiktas elektroninis susirašinėjimas laikytinas I. J. duotus paaiškinimus papildančiu dokumentu (2 t., b. l. 83).

Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto R. J. teiginius, kad teismas neteisingai padalijo šalims UAB „Ratkaita“ akcijas, be pagrindo jas skyrė natūra jam vienam, atsakovei priteisiant kompensaciją už visą jų vertę, nors pirmenybė dalijant turtą yra turto dalijimas natūra. Teigia, jog nepagrįstai bendrąja daline nuosavybe pripažinta 2005-07-08 pirkimo-pardavimo sutartis, kuria įsigytas nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), o gyvenamojo namo dalies dovanojimo sutartis pripažinta apsimestiniu sandoriu.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2005-07-08 pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas R. J. iš V. S. ir R. J. įsigijo ½ d. gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, (duomenys neskelbtini), 2005-05-26 dovanojimo sutartimi Č.K. L. ieškovui padovanojo minėto nekilnojamojo turto ½ d. bei 2665/5184 d. iš 0,5184 ha žemės sklypą, o 2006-02-27 ieškovas R. J. įsigijo 2519/5184 iš 0,5184 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), sudarydamas valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį (1 t., b. l. 13-19, 68-69, 2 t., b. l. 17-19). Iš bylos duomenų matyti, kad šalims gyvenant kartu R. J. įsigijo 184 vnt. šios įmonės akcijų, o gyvendami santuokoje, 2011-04-15, – įsigijo 92 vnt. šios įmonės akcijų (1 t., b. l. 33-35, 2 t., b. l. 22-24, 27-30). Byloje nustatyta, kad R. J. ir I. J. nuo 1995 m. kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, vykdė ūkinę komercinę veiklą, gautas lėšas naudojo turto įsigijimui bei verslo plėtojimui. Atsakovės nurodytų motyvų bei gyvenimo kartu su atsakove, R. J. neneigia, o aplinkybės, jog su atsakove vykdė ūkinę veiklą, kartu komerciniais tikslais vykdavo į Latviją, Lenkiją, pirko ir parduodavo įvairias prekes, ieškovas pripažino ir 2013-05-14 teismo posėdyje (2 t., b. l. 96-125). Atsakovė nurodė, jog visą ieškovo R. J. vardu aukščiau paminėtą turtą įsigijo abu už bendras lėšas, o ieškovo ir Č.K. L. 2005-05-26 sudarytas ½ d. gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų bei žemės sklypo dovanojimo sandoris yra apsimestinis, nes už šį turtą buvo mokėtos bendros lėšos. Teigia, jog Č. K. L. ieškovui nėra giminaitis ar pažįstamas asmuo, apie ketinimą parduoti turtą, sužinota iš skelbimų žiniasklaidoje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje I. J. siūlo kritiškai vertinti ieškovo teiginius, kad Č. K. L. jis veždavo į gydymo įstaigas, juo rūpinosi, nes sergant paties R. J. motinai, ją į gydymo įstaigas veždavusi pati. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-235/2008, Nr. 3K-3-134/2011 ir kt.). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas gyvenimiškai nėra vykdomas, bet tai nedaro šios sutarties negaliojančia, nes tik CK 1.93 straipsnio 1 dalies atveju, t. y. kai toks padarinys įsakmiai nustatytas įstatymuose, sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 6.969 str. 4 d.). Jeigu rašytinė jungtinė veiklos sutartis nesudaryta, tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir pan.). Įvertinus, jog šalys bendra daline nuosavybe 1998-1999 m. įsigijo nekilnojamojo turto, ilgą laiką gyveno kartu, vykdė ūkinę veiklą, augino 2000-07-29 gimusį sūnų, kolegija daro išvadą, jog šalių siekiamas tikslas buvo sukurti ir įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise turtą bendram gyvenimui ir verslui vystyti. Ieškovas R. J. nepaneigė atsakovės parodymų, jog nekilnojamas turtas (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas bendromis lėšomis, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas šį turtą pripažino bendra daline šalių nuosavybe. Atsakovė ginčijo dovanojimo sutartį, kuria ieškovui buvo perleista dalis turto (duomenys neskelbtini). Nors ieškovas R. J. teigia, jog Č.K. L. jis yra padėjęs, todėl turtas jam buvo padovanotas, tačiau neatmestina, jog norėdamas įsigyti nekilnojamąjį turtą bei siekiant išvengti ginčų dėl bendraturčių V. S. ir R. J. pirmenybės įsigyjant nekilnojamąjį turtą, Č. K. L. priklausančio nekilnojamojo turto dalis buvo įsigytą sudarant apsimestinį sandorį (CK 4.79 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad pranešus apie bylos nagrinėjimą, į posėdį Č. K. L. neatvyko, jo paaiškinimai teismui nepateikti, tačiau kaip minėta aukščiau, ir pats ieškovas pripažįsta, kad su šiuo asmeniu jis yra bendravęs tik keletą kartų, pažintis buvusi atsitiktinė, o turimą turtą dėl blogėjančios sveikatos būklės, norėjo perleisti kitiems asmenims (2 t., b. l. 96-125, 4 t., b. l. 52). Ginčydama dovanojimo sutartį, I. J. į bylą atsakovu Č. K. L. neįtraukė. Šis procesinis teisės normų pažeidimas iš esmės Č. K. L. teisių nepažeidžia ir nesudaro pagrindo dėl to naikinti sprendimą, nes klausimas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu yra išspręstas teisingai, sandorį prašoma ne naikinti, bet pripažinti pirkimo-pardavimo sutartimi ir ieškovas nepaneigė, kad už įsigytą turtą Č. K. L. yra sumokėta (CPK 329 str.). Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino R. J. vardu įsigytą nekilnojamąjį turtą vadovaujantis VĮ Registrų centras duomenimis ir pagrįstai šį nekilnojamąjį turtą pripažinus daline šalių nuosavybe, atsakovei I. J. priteista piniginė kompensacija, atitinkanti įsigytą turtą.

Kadangi šalys bendrai nuo 1995 m. kūrė verslą, nepaneigti I. J. teiginiai, kad už bendras lėšas šalys įsigijo ir visas 276 vnt., o ne 92 vnt. UAB „Ratkaita“ akcijas. Atsakovė prašė priteisti jai kompensaciją už akcijas, kiekvieną jų įvertindama po 200 Lt. Apeliantas R. J. nurodo, kad teismas be pagrindo visas akcijas priteisė jo nuosavybėn, o iš jo priteisė 27 600 Lt kompensaciją I. J.. Byloje nustatyta, jog įmonė veiklą vykdė ir vysto sėkmingai, nes Panevėžio m. įkurta įmonė įsisteigė ir sėkmingai veikiantį filialą Vilniaus m., todėl neabejotina, kad įmonės akcijų vertė padidėjo. Ieškovas R. J. nepaneigė, jog vienos akcijos nominali vertė, atsakovės teigimu yra 200 Lt, todėl konstatuotina, jog bendra jų vertė 55 200 Lt (CPK 178 str.; 276 x 200 = 55 200 Lt). Nors esant galimybei turtas dalijamas natūra, tačiau įvertinus, jog bendrovės veikla yra susijusi su transporto priemonių aptarnavimu ir verslu iš esmės rūpinosi ir jį vystė bei vysto ieškovas, o atsakovė šia veikla nesidomi ir neketina jos tęsti, todėl pripažinus, kad 184 vnt. akcijos yra dalinė, o 92 vnt. - jungtinė sutuoktinė nuosavybė, teismas pagrįstai akcijas priteisė ieškovui, o atsakovei piniginę kompensaciją (CK 3.127 str. 3 d.; 276 x 200 : 2 = 27 600 Lt). Tokia išvada yra pagrįsta, nes šalims nesutariant, tarp akcininkų galimi konfliktai, dėl ko nukentėtų tiek verslas, tiek ir įmonės dirbantieji.

Byloje nustatyta, kad 1998-10-12 šalys pirkimo pardavimo sutartimi iš V. V. už 88 000 Lt lygiomis dalimis įsigijo gyvenamąjį namą su priklausiniais, (duomenys neskelbtini). Tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais R. J. nurodo, jog minėtas turtas bei 1999-03-16 žemės sklypas buvo įsigytas šalių bei jos ir vyro G. J. bendromis lėšomis ir darbu, todėl sudaryti sandoriai pripažintini apsimestiniai.

Kadangi nuosavybės teisių objektai, dėl kurių teisinio statuso ir priklausomybės nuosavybės teisėmis yra kilęs ginčas, buvo įgyti iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl sprendžiant trečiojo asmens pareikštus reikalavimus vadovaujamasi 1964 m. CK nuostatomis. 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 str. 1, 2 d.). Minėtos nuostatos leidžia konstatuoti, jog bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 121 str., 474 str. l d.). CK 43 straipsnio nuostatos numatė, kad fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, išskyrus įvykdomus jų sudarymo metu, turėjo būti sudaromi rašytine forma, todėl jei jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršijo 500 Lt sumą, tokioms sutartims taikytinas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 str. 2 d.). Toks įrodymų leistinumo apribojimas, vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, kuri taikytina nagrinėjamo ginčo atveju (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas gali netaikyti draudimo vadovautis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Minėtais atvejais gali būti taikoma įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtis.

Tretysis amuo R. J. bendro ūkio tvarkymo ir prisidėjimo darbu, siekiant jungtinės veiklos rezultato, faktus, kaip jungtinės veiklos sandorio sudarymo patvirtinimą, įrodinėjo liudytojų parodymais, pirkimo-pardavimo sutartimi, todėl šioje bylos būtina įvertinti ar yra teisiniai pagrindai taikyti įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtį, kai nesilaikyta sandorio paprastos rašytinės formos reikalavimo, nustatyto CK 1.93 straipsnio 6 dalyje. Iš bylos duomenų, šalių bei liudytojų paaiškinimų nustatyta, kad nuo 1995 m. iki santuokos sudarymo 2007-08-10 ieškovas R. J. ir atsakovė I. J. (J.) gyveno kartu su atsakovės tėvais R. ir G. J. (2 t., b. l. 96-125). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas nurodė, kad gyvenant su atsakovės tėvais bute, (duomenys neskelbtini), buvo priimtas sprendimas bendra jungtine nuosavybe įsigyti gyvenamąjį namą (2 t., b. l. 100). Bylos duomenimis šalys ir atsakovės tėvai ketino įsigyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), jame kurį laiką gyveno, tačiau nepavykus susitarti dėl kainos, buvo ieškomas dviems šeimoms tinkamas gyventi namas (2 t., b. l. 96-125). Nustatyta, kad gyvenant (duomenys neskelbtini), R. J. ir jos sutuoktinis augino paukščius, galvijus, o šalims lygiomis dalimis 1998-10-12 įsigijus gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini), atsakovės tėvai persikėlė gyventi kartu su R. J. ir I. J. (J.). Byloje nenuginčyta, kad iš atsakovės tėvų vykdytos veiklos (gyvulių auginimo) maitinosi abi šeimos. Ieškovas patvirtino, jog žemės sklype, (duomenys neskelbtini), esantį sodą prižiūrėjo tretysis asmuo R. J.. Neigdamas trečiojo asmens prisidėjimą prie namo bei žemės sklypo įsigijimo, ieškovas teigia, kad jis už namą ir priklausinius sumokėjo 44 000 Lt, o R. J., galimai savo lėšomis padėjo įsigyti turtą atsakovei (2 t., b. l. 96-125). Tačiau šiems teiginiams pagrįsti, įrodymų ieškovas nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 str.). Tretysis asmuo R. J., įrodinėdama prisidėjimą prie gyvenamojo namo įsigijimo (duomenys neskelbtini), teigia, kad namui įsigyti buvo panaudoti pinigai pardavus butą (duomenys neskelbtini). Byloje esanti 1998-08-07 sutartis patvirtina, kad R. J., už 58 000 Lt pardavė butą, (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 50). Aplinkybę, jog šios lėšos buvo panaudotos minėto turto įsigijimui patvirtina ir liudytojų A. J., D. J., A. R., R. I. M. pirmosios instancijos teismui teikti paaiškinimai, kurių ieškovas nepaneigė (2 t., b. l. 96-125). Be to, šią išvadą leidžia daryti ir ta aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismui R. J. nurodė, kad 2006-08-25 pardavusi žemės sklypą už 100 000 Lt, dalį lėšų skyrė antrai dukrai, kas dalinai patvirtina trečiojo asmens teiginius, jog tuo siekta nenuskriausti antrosios dukters (2 t., b. l. 36-38). Byloje pateiktais 2006-2008 m. išlaidų sąrašais R. J. grindžia savo teiginį, kad prisidėjo prie gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), įrengimo (2 t., b. l. 40-41). Ieškovas pripažįsta, jog įsigytą namą šalys turėjo įsirengti (2 t., b. l. 96-125). Pateiktuose sąrašuose nurodytos statybinės medžiagos, darbai, šildymo sistemos įranga, santechnika, kietas kuras ir kita technika neabejotinai skirta gyvenamajam namui. Tai, kad tretysis asmuo minėtu laikotarpiu turėjo ir galėjo skirti lėšų gyvenamojo namo įrengimui, nepaneigta. Visuma aukščiau nurodytų aplinkybių leidžia daryti išvadą, jog tretysis asmuo R. J. elgėsi kaip tikrasis turto bendrasavininkas, savo darbu ir lėšomis prisidėdama prie gyvenamojo namo įsigijimo, įrengimo bei išlaikymo. Kartu gyvenusių asmenų tarpusavio santykiai, jų ketinimai, elgesys siekiant tikslo ir kiti veiksmai leidžia teisinius santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą, skirtą sukurti/įsigyti nekilnojamąjį turtą (2000 m. CK 6.969 str. 1 d., 1964 m. CK 472 str.). Šiuo atveju draudimas remtis liudytojų parodymais prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, nes kartu tvarkiusių bendrą ūkį asmenų turtinės teisės būtų neapgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą patvirtinančio rašytinio susitarimo. Byloje įrodyta, kad kartu gyvenę ir tvarkę bendrą ūkį asmenys bendrai veikė siekdami vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namų valdą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Tačiau byloje nepateikta neginčijamų įrodymų, kad trečiojo asmens R. J. parduotas butas, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė ir jos sutuoktiniui G. J.. Kokia darbo ir turto dalimis G. J. yra ir jeigu taip kokia dalimi prisidėjęs atsakovei ir ieškovui įsigyjant gyvenamąjį namą ir jo priklausinius, teismui taip pat nepateikta, todėl pripažinus R. J. bei I. J. (J.) 1998-10-12 sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį apsimestiniu, pripažinti jog trečiojo asmens turto dalis yra 1/2d., nėra pagrindo. Kadangi pagal įstatymą preziumuojama, jog bendros jungtinės veiklos dalyvių dalys yra lygios, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sandorį pripažinus apsimestiniu nustatytina jog R. J. yra įgijusi 1/3 d. į šalių įgytą nekilnojamąjį turtą, kurio bendra vertė 88 000 Lt (CPK 179 str. 3 d., 1964 m. CK 474 str.).

Pripažinus, kad kartu gyvenę ir tvarkę bendrą ūkį, ieškovas, atsakovė ir tretysis asmuo bendrai veikė siekdami vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namą bei ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), tais pačiais motyvais negalima pripažinti, kad tokiu būdu jie bendrai veikė siekdami įsigyti bendrosios nuosavybės teisėmis ir žemės sklypą. Iš bylos duomenų matyti, kad šalims 1999-03-16 sudarant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, atsiskaitymai buvo vykdomi už sklypą sumokant kainą ir investiciniais čekiais, kurie buvo sumokėti ieškovo R. J. ir atsakovės I. J. (J.; 1 t., b. l. 104-105). Kadangi investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu, todėl 1999-03-16 pirkimo-pardavimo sutartimis įgyto objekto specifiškumas lemia, kad sukuriant (įsigyjant) šį objektą nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes nuosavybės teisių objektas – žemės sklypas įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą. Nesant duomenų, kad už žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) sumokėtų investicinių čekių dalis R. J. ir I. J. (J.) buvo pervesta iš trečiojo asmens R. J. sąskaitos, konstatuoti, jog žemės sklypas buvo įgytas iš bendrų lėšų, kolegija neturi pagrindo, todėl žemės sklypas negali būti pripažįstamas bendru R. J., I. J. (J.) ir R. J. turtu, nes jis buvo įgytas kaip asmeninė R. J. ir I. J. (J.) nuosavybė. Įvertinus minėtą, pripažinti 1999-03-16 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis apsimestiniais sandoriais nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas trečiojo asmens reikalavimus, konstatavo, jog R. J. yra praleidusi ieškinio senatį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apeliantė R. J., prašydama pripažinti 1998-10-12 bei 1999-03-16 R. J. ir I. J. (J.) sudarytus sandorius apsimestiniais ir taikyti tikrojo sandorio taisykles, nustatant nekilnojamąjį turtą įsigijus bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojusi ieškovui pareiškus I. J. ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo bei pradėjus reikalauti, kad ji išsikeltų iš gyvenamojo namo (1 t., b. l. 104-105; 2 t., b. l. 33). Ieškovas, prašydamas taikyti ieškinio senatį, teigia, jog tretysis asmuo R. J. apie tai, kad ji nėra nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkė, sužinojo po metų nuo gyvenamojo namo ir jo priklausinių įsigijimo, t. y., 1999 metų pabaigoje, todėl nuo šio momento turi būti pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties terminas. Tretysis asmuo R. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad apie įsigyto turto registraciją ieškovo ir atsakovės vardu sužinojo po metų, tačiau šios aplinkybės nėra pagrindo vertinti kaip trečiojo asmens sužinojimą apie jos teisių ir interesų pažeidimą (2 t., b. l. 96-125). Iš šalių teiktų paaiškinimų 2013-05-14 teismo posėdžio metu, matyti, kad minėtu laikotarpiu ginčo dalyviai gerai sugyveno ir tikėtina, jog R. J. nekilo abejonių, jog ateityje ji gali netekti gyvenamojo būsto. Kad tarp šalių nesutarimai kilo tik apie 2010 m. teismui ieškinyje, teisme gautame 2012-07-13, nurodė ir pats ieškovas (1 t., b. l. 2-6). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog įvertinus, kad atsakovė ir tretysis asmuo gyvena kartu, reikalavimo pripažinti sandorius apsimestiniais ir taikyti tikrojo sandorio taisykles ieškinio senaties terminas trečiajam asmeniui prasidėjo 2012-07-20, R. J. dukrai I. J. gavus teismo pranešimą pateikti atsiliepimą į R. J. ieškinį, todėl nustatytas 10 metų terminas iki ieškinio pareiškimo gavimo dienos nebuvo prasidėjęs.

Dėl paminėtų motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepilnai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl yra pagrindas pakeisti skundžiamą sprendimą dalyje dėl išlaikymo dydžio priteisimo iš atsakovės I. J. bei trečiojo asmens R. J. reikalavimo.

Tenkindamas AB „Lesto“ reikalavimą, rezoliucinėje sprendimo dalyje teismas padarė rašymo apsirikimo klaidą nurodydamas, kad trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais 1 870,91 Lt įsiskolinimas iš šalių priteistinas už suvartotą šilumos energiją. Kadangi minėtas įsiskolinimas yra susidaręs už elektros energiją, todėl rašymo apsirikimas ištaisytinas (CPK 276 str.).

Kadangi trečiojo asmens R. J. reikalavimas iš dalies yra tenkinamas, iš R. J. ir I. J. priteistina po 440 Lt žyminio mokesčio, po 210 Lt atstovavimo išlaidų, viso iš kiekvieno po 650 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei bei po 50 Lt bylinėjimosi išlaidų R. J. naudai (2 t., b. l. 15, 31, 32, 4 t., b. l. 106, 195-196, CPK 88 str. 1d. 6 p., 93, 96, 98-99 str.). Iš dalies patenkinus ieškovo apeliacinį skundą dalyje dėl išlaikymo nepilnamečiam sūnui M., iš atsakovės I. J. valstybės naudai priteistina 45 Lt žyminio mokesčio (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 83 str. 1 d. 1 p., 83 str. 2 d., 96 str. 1 d., (425-300 = 125) x12 x 3 % = 45 Lt). Dėl paminėto, viso iš atsakovės I. J. priteistina 485 Lt žyminio mokesčio valstybei (440 + 45 = 485 Lt).

Ieškovo R. J. apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, iš jo I. J. naudai priteistina 300 Lt atstovavimo išlaidų (CPK 93 str., 4 t., b. l. 191-192).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija

nutar i a:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti sekančiai:

ieškinį ir priešieškinį bei trečiojo asmens R. J. ieškinį patenkinti iš dalies, o trečiojo asmens AB „Lesto“ reikalavimą tenkinti pilnai.

Santuoką, sudarytą 2007 m. rugpjūčio 10 d. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 118, tarp R. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir I. J. (J., a. k. (duomenys neskelbtini) nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnis).

Po santuokos nutraukimo I. J. palikti santuokinę pavardę – „J.“.

Nustatyti nepilnamečio sūnaus M. J., gimusio (duomenys neskelbtini) (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą kartu su ieškovu R. J..

Priteisti iš I. J. nepilnamečio sūnaus M. J., gimusio (duomenys neskelbtini) išlaikymui po 425 Lt (keturis šimtus dvidešimt penkis Lt) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2014 m. gegužė 26 dienos iki sūnaus pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teise skirti R. J..

Pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi taikytas laikinąsias priemones ir priteisti iš atsakovės I. J. laikiną išlaikymą nepilnamečiui sūnui M. J. mokamą periodinėmis išmokomis po 300 Lt (tris šimtus Lt) nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. gegužės 26 d..

Pripažinti 2005 m. liepos 8 d. pirkimo pardavimo sutartimi įsigytą ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ½ dalis kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), bendrąją daline I. J. ir R. J. nuosavybe, nustatant, jog R. J. ir I. J. dalys yra lygios.

Pripažinti 2005 m. gegužės 26 d. sudarytą dovanojimo sutartį Nr. 3108 dėl gyvenamojo namo, priklausinių, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) perleidimą apsimestiniu sandoriu (CK 1.87 str. pagrindu) ir šį sandorį pripažinti pirkimo–pardavimo sutartimi. Šia sutartimi įsigytą turtą pripažinti I. J. ir R. J. bendrąja daline nuosavybe, kurioje jų abiejų dalys yra lygios.

Priteisti R. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kitus statinius ( inžinieriniai) – kiemo statinius, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Priteisti I. J. iš R. J. 4 307 Lt (keturis tūkstančius tris šimtus septynis Lt) kompensaciją už R. J. tenkantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

Padalinti santuokos metu įgytas transporto priemones ir nuosavybės teise I. J. priteisti automobilius KIA CARENS, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), 10 000 Lt vertės ir MERCEDES BENZ, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), 3 000 Lt vertės, o R. J. - VW TRANSPORTER, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), 10 000 lt vertės.

Pripažinti 184 vnt. UAB „Ratkaita“ akcijas R. J. ir I. J. daline nuosavybe, kurioje jų abiejų dalys yra lygios, o 92 vnt. - jungtine nuosavybe, šias akcijas padalinti ir R. J. priteisti 276 vardines paprastąsias uždarosios akcinės bendrovės „Ratkaita“ akcijas, kurių vienos akcijos nominali vertė 200 Lt, o I. J. iš ieškovo R. J. priteisti 27 600 Lt (dvidešimt septynis tūkstančius šešis šimtų Lt) kompensaciją.

Priteisti I. J. iš R. J. 17 000 Lt (septyniolika tūkstančių Lt) už santuokos metu parduotą automobilį FIAT DUCATO.

Priteisti solidariai iš R. J. ir I. J. AB „Lesto“ (į. k. 302577612) naudai 1 870,91 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus septyniasdešimt litų 91 ct) įsiskolinimą už suvartotą elektros energiją, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-03-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš R. J. ir I. J. AB „Lesto“ naudai po 59 Lt (penkiasdešimt devynis Lt) žyminio mokesčio.

Kitoje dalyje ieškinį, priešieškinį atmesti.

1998 m. spalio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria V. V. pardavė, o ieškovas R. J. ir atsakovė I. J. lygiomis dalimis nupirko gyvenamąjį namą su pusrūsiu 1A2p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dabartinis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažą su rūsiu 6G1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ūkinį pastatą su rūsiu 3J1p (uniklaus Nr (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), pripažinti apsimestiniu sandoriu, taikyti tikrojo sandorio taisykles, nustatant, kad minėtą nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, lygiomis dalimis, po 1/3 d. įsigijo R. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) I. J. (J., a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. J. (a.k. (duomenys neskelbtini)

Trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. J. ieškinio dalį dėl 1999 m. kovo 16 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sandorių pripažinimo apsimestiniais, atmesti.

Priteisti iš R. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir I. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 106 (šimtą šešis Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (įmokos kodas 5660).

Priteisti iš I. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) 485 Lt žyminio mokesčio (įmokos kodas 5660) ir 210 Lt atstovavimo išlaidų valstybei (įmokos kodas 5630) ir iš R. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) 440 Lt žyminio mokesčio (įmokos kodas 5660) bei 210 Lt atstovavimo išlaidų (įmokos kodas 5630) valstybei naudai bei iš kiekvieno po 50 Lt (penkiasdešimt Lt) bylinėjimosi išlaidų R. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš ieškovo R. J. 300 Lt (tris šimtus Lt) atstovavimo išlaidų atsakovės I. J. naudai.

Teisėjų kolegija Eigirdas ČinkaNijolė Danguolė SmetonienėBirutė Valiulienė