Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nutarties, kuria tenkintas bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Inovestus“ prašymas dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo fizinių asmenų A. L. ir D. L. bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartimi iškėlė A. L. ir D. L. bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirta UAB ,,Inovestus“. 2016 m. rugpjūčio 8 d. teisme gautas bankrutuojančių fizinių asmenų bankroto administratoriaus UAB ,,Inovestus“ prašymas patvirtinti patikslintą A. L. ir D. L. mokumo atkūrimo planą. Prašyme nurodoma, kad patikslintas planas buvo pateiktas svarstyti 2016 m. liepos 28 d. vykusiame kreditorių susirinkime, kuriame nepritarta patikslintam A. L. ir D. L. mokumo atkūrimo planui. Patikslintą mokumo atkūrimo planą bankrutuojančio fizinio asmens bankroto administratorius teikia tvirtinti teismui, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 8 straipsnio 3 ir 4 dalimi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. spalio 25 d. nutartimi patvirtino pareiškėjų A. L. ir D. L. mokumo atkūrimo planą. Nutartyje teismas nurodė, kad neteisminė plano tikslinimo procedūra yra atlikta, plano nepatvirtinus kreditorių susirinkime plano tvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti tampa bylą nagrinėjančio teismo diskrecija.

Spręsdamas dėl kreditoriaus prieštaravimo teikiamo plano tvirtinimui tuo pagrindu, kad į pareiškėjų būtinųjų poreikių tenkinimo išlaidas yra įtraukta 128,20 Eur suma, kuri kiekvieną mėnesį yra mokama Jungtinės Karalystės mokesčių administravimo institucijai grąžinant vaikams skirtų išmokų permoką, teismas pažymėjo, kad minėtos 128,20 Eur sumos teisinį vertinimą yra pateikęs Šiaulių apygardos teismas 2015 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-452-569/2015, kurioje sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Jungtinės Karalystės finansinei institucijai grąžinama išmokų permoka, kuri mokama periodiškai po 128,20 Eur, nėra laikytina pradelstais įsipareigojimais. Pažymėjo, kad dėl minėtoje nutartyje pateikto aiškinimo privalomumo pareiškėjams yra nurodyta ir šioje byloje priimtoje Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartyje, todėl sprendė, kad pareiškėjų elgesys, kuriuo jie laikėsi pateikto teismo įmokų vertinimo, laikytinas sąžiningu, nes teismas nurodė, kad tokie mokėjimai nėra laikytini pradelstais, o Jungtinės Karalystės institucija nėra laikytina kreditoriumi šiame procese. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam mokumo atkūrimo plano patvirtinimo klausimą, nėra jokio pagrindo nesivadovauti ar nesilaikyti aukštesnių teismų nagrinėjamojoje byloje padarytais teisiniais vertinimais.

Teismas nustatė, kad, lyginant su ankstesniuoju patikslintu mokumo atkūrimo planu, pareiškėjai iki 4 procentų sumažino įkeisto turto bankroto administravimo išlaidas pardavus įkeistus nekilnojamuosius daiktus - žemės sklypą ir gyvenamąjį namą; padidino kreditoriui mokamų periodinių išmokų dydį nuo 20 Eur per mėnesį iki 60 Eur per mėnesį. Pareiškėjų pateiktas planas nurodo nemokumo atsiradimo priežastis, lėšas, kurias pareiškėjai numato gauti, parduodamas nekilnojamasis turtas, numatomos būtiniesiems poreikiams skirtos lėšos, bankroto administravimo išlaidos, kitos priemonės mokumui atkurti. Taip pat pateikti duomenys apie pareiškėjo nuolatinį kvalifikacijos kėlimą. Vertindamas nagrinėjamu atveju susidariusią situaciją, teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjai negali aiškiai nurodyti nuo kurio tikslaus laiko ir kaip pasikeis šeimos pajamos pareiškėjui 2017 metais įgijus siekiamą kvalifikaciją, tačiau pareiškėjai dirba ir pajamas gauna Jungtinėje Karalystėje, t.y. naudodamiesi Europos Sąjungos piliečiams garantuojama teise laisvai judėti ir dirbti visoje ES, o minėtai valstybei referendumu nusprendus nutraukti savo narystę ES, kelti reikalavimus pareiškėjams savo plane nurodyti konkrečius terminus ir sumas, susijusias su pajamų padidėjimu, būtų ir neproporcinga, ir neadekvatu, nes pareiškėjai gali netekti galimybės apskritai naudotis Europos Sąjungos piliečiams garantuojama teise laisvai judėti ir dirbti Jungtinėje Karalystėje.

Teismas, vertindamas pateikto mokumo atkūrimo plano sąlygas, atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus išvadą, sprendė, kad pateiktas planas atitinka FABĮ 7 straipsnio nuostatas ir gali būti patvirtintas. Pardavus turtą ir kreditoriui periodinėmis įmokomis sumokėjus 2160 Eur, kreditorius turėtų gauti apie 52000-55000 Eur sumą. Tai reiškia, kad kreditoriaus reikalavimai būtų patenkinti daugiau nei dviem trečdaliais. Teismo nuomone, toks santykis atitinka teisingą skolininkų ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą. Teismas taip pat nurodė, kad plane nurodomas 3 metų terminas atitinka iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusią įstatymo redakciją, kuri nustatė maksimalią plano įgyvendinimo trukmę iki 5 metų, ir toks terminas taip pat atitinka pareiškėjų ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį esmė

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo Swedbank, AB prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartį ir bankroto bylą nutraukti. Atskirajame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:

6.1. Pareiškėjų 2016-07-12 patikslintas mokumo atkūrimo plano projektas neatitinka Lietuvos Respublikos Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 7 straipsnio 1 dalies nuostatų, juo iškraipoma bankrutuojančių pareiškėjų ir jų kreditorių teisių ir interesų pusiausvyra, o taip pat teisingumo ir sąžiningumo principai, kas prieštarauja teismų praktikai, formuojamai fizinių asmenų bankroto bylose (pvz. civ. byla 3K-3-263-706/2015).

6.2. Bankas nepritarė plano 4 dalyje „Fiziniam asmeniui būtiniems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos“ siūlomai patvirtinti 128,20 Eur/mėn. sumai, skirtai permokų už pašalpas grąžinimų užtikrinimui, nes toks pareiškėjų siūlymas iškreipia bankrutuojančių pareiškėjų ir kreditoriaus teisių ir interesų pusiausvyrą, neproporcingai pažeidžia kreditoriaus teises. Banko nuomone, turimas įsipareigojimas turi būti traukiamas prie pareiškėjų kreditorinių reikalavimų (FABĮ 7 str. 1 d.), o ne prie būtinųjų išlaidų, ir visa nurodyta suma turi būti nukreipta pareiškėjų kreditorinių reikalavimų dengimui.

6.3 Pareiškėjai nevykdo FABĮ 6 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatų, o tai pažeidžia banko, kaip kreditoriaus, teises. Pareiškėjai nuo bankroto bylos jiems iškėlimo negali vykdyti finansinių prievolių neįvykdytų iki nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant ir prievoles užsienio valstybei, nes vienoje valstybėje narėje iškelta bankroto byla pripažįstama visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas iškelti bankroto bylą įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. C-444/07).

6.4. Paruoštame plane nėra numatytos konkrečios priemonės, kurių pareiškėjai ketina imtis (ir tikrai imsis), siekdami atkurti savo mokumą, pareiškėjų plane nustatytas iš esmės visiškas skolų panaikinimas, todėl tokio plano patvirtinimas iš esmės pažeidžia skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą.

6.5. Kreditorinių reikalavimų tenkinimui numatomo trejų metų plano įgyvendinimo laikotarpiu pareiškėjai gali skirti tik nedidelę dalį savo pajamų, todėl plano įgyvendinimui turėtų būti nustatytas penkerių metų terminas, kuris leistų uždirbti pareiškėjams daugiau pajamų ir imtis realių priemonių mokumui atkurti.

Atsiliepime į atskirąjį skundą bankroto administratorius UAB ,,Inovestus“ nurodo, kad atskirojo skundo tenkinimo klausimą palieka spręsti teismui savo nuožiūra.

Atsiliepimą į atskirąjį skundą pareiškėjų A. L. ir D. L. vardu pasirašė jų atstovė pagal įgaliojimą S. J.. CPK 111 str. 5 d. nustato, jog tuo atveju, kai procesinį dokumentą teismui pateikia atstovas, procesiniame dokumente nurodomi duomenys apie atstovą ir pridedamas dokumentas, įrodantis atstovo teises ir pareigas. Kas gali būti fizinio asmens atstovais teisme, nurodoma CPK 56 str. 1 d., t. y. atstovais gali būti advokatai, advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje, vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu, asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, jeigu jie atstovauja savo artimiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui), profesinės sąjungos, jeigu jie atstovauja profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose. Kiti asmenys gali būti atstovais pagal pavedimą kartu su advokatais ar advokatų padėjėjais (CPK 56 str. 2 d.). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjai A. L. ir D. L. išdavė įgaliojimą S. J., kuriuo įgaliojo S. J. sudaryti teisinės pagalbos sutartį su advokatais ir advokato padėjėjais ir atstovauti juos visose teismo įstaigose, pareiškėjų vardu pasirašyti ieškinius, apeliacinius skundus ir kt. Tačiau vien šio įgaliojimo pagrindu S. J. negali būti pareiškėjų atstove teisme su visomis iš atstovavimo santykių kylančiomis teisėmis ir pareigomis, iš jų ir pasirašyti atskirąjį skundą pareiškėjų vardu, nes teismui nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad S. J. priklauso CPK 56 str. 1 d. nurodytų asmenų grupei, t. y. kad S. J. yra atstovas, kuris atstovauja savo artimam giminaičiui ir turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Pareiškime buvo nurodyta, kad pareiškėjus atstovauja advokato padėjėja I. P., tačiau advokato padėjėja nepasirašė atsiliepimo į atskirąjį skundą. CPK 111 str. 6 d. nustato, kad už dalyvaujantį byloje asmenį, kuris negali pasirašyti, procesinį dokumentą pasirašo jo įgaliotas asmuo, nurodydamas priežastį, dėl kurios pats dalyvaujantis byloje asmuo negalėjo pasirašyti pateikiamo dokumento. Atsiliepime į atskirąjį skundą nebuvo nurodytos aplinkybės, dėl kurių ieškinio negalėjo pasirašyti patys pareiškėjai A. L. ir D. L.. Apeliacinio teismo vertinimu, atstovė S. J. viena, be advokato padėjėjos, neturėjo teisės pareiškėjų vardu pasirašyti atsiliepimo, todėl atsiliepime nurodyti argumentai nenagrinėjami.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

9. Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas fizinių asmenų mokumo atkūrimo planas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

10. 2015 m. rugsėjo 4 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi pareiškėjams D. L. ir A. L. iškelta bankroto byla. 2015 m. gruodžio 14 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi patvirtinti bankrutuojančių asmenų kreditoriniai reikalavimai 72 552,29 Eur sumai, kreditoriumi byloje, kuris tuo pačiu yra ir hipotekos kreditoriumi, yra AB „Swedbank“. Bankrutuojantys asmenys D. L. ir A. L. 2016 m. liepos 12 d. parengė patikslintą mokumo atkūrimo planą, kuris 2016 m. liepos 28 d. vykusiame kreditorių susirinkime nebuvo patvirtintas vieninteliam kreditoriui AB „Swedbank“ balsavus prieš. Plano nepatvirtinus kreditorių susirinkime, prašymą dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo bankroto administratorius pateikė teismui, kuris 2016 m. spalio 25 d. nutartimi planą patvirtino (FABĮ 8 straipsnio 8 dalis).

11. Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatos. Plano projektą rengia bankrutuojantis asmuo, išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių teikia bankroto administratorius, kuris šią išvadą, kartu su plano projektu, pateikia kreditoriams ir šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu kreditorių susirinkimas pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui nepritaria dėl to, kad planas neatitinka jam įstatymo keliamų reikalavimų, fizinis asmuo, atsižvelgęs į kreditorių pastabas, turi teisę plano projektą tikslinti ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui. Teismas, svarstydamas plano, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, patvirtinimo klausimą, turi teisę, atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus išvadą ir nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir interesus, tokį planą patvirtinti (FABĮ 8 straipsnio 8 dalis). Spręsdamas, ar patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritaria, teismas turi įvertinti kreditorių nurodomų nesutikimo su planu priežasčių atitiktį tikrovei, tokių priežasčių svarumą, taip pat užtikrinti bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).

12. Nagrinėjamu atveju 2016-07-28 kreditorių susirinkimas nepritarė patikslintam pareiškėjų mokumo atkūrimo plano projektui dėl to, kad pareiškėjai į būtinųjų poreikių tenkinimo išlaidas yra įtraukę 128,20 Eur sumą, kuri kiekvieną mėnesį yra mokama Jungtinės Karalystės mokesčių administravimo institucijai grąžinant vaikams skirtų išmokų permoką, taip pat dėl to, kad paruoštame plane nėra numatytos konkrečios priemonės, kurių pareiškėjai ketina imtis, siekdami atkurti mokumą, ir dėl to, kad plano įgyvendinimui nustatytas trejų metų terminas. Pirmosios instancijos teismas, žodinio proceso tvarka sprendęs klausimą dėl pakeisto plano, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, patvirtinimo, patvirtino planą, kuriam nebuvo pritarta 2016-07-28 įvykusiame kreditorių susirinkime.

13. Atskirajame skunde kreditorius AB „Swedbank“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria patvirtintas pareiškėjų mokumo atkūrimo planas, teigdamas, kad pareiškėjai nuo bankroto bylos jiems iškėlimo negali vykdyti finansinių prievolių neįvykdytų iki nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant ir prievoles užsienio valstybei, todėl pareiškėjų turimas įsipareigojimas Jungtinės Karalystės finansinei institucijai dėl permokų grąžinimo turi būti įtrauktas į pareiškėjų kreditorinius reikalavimus, o nepriskiriamas prie būtinųjų išlaidų.

14. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti fizinio asmens bankroto bylą draudžiama fiziniam asmeniui vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas šio fizinio asmens iki nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių mokėjimą, išieškoti skolas iš šio fizinio asmens teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas fizinio asmens prievoles, tarp jų už su darbo santykiais susijusių išmokų pavėluotą mokėjimą skaičiavimas (FABĮ 6 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau tekste – Reglamentas Nr. 1346/2000) 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip nustatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 17 straipsnio 1 dalį, jei šis reglamentas nenumato ko kita, 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas teismo sprendimas iškelti bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje šalyje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama šalutinė nemokumo byla.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai turi 13 555,54 Eur įsiskolinimą Jungtinei Karalystei dėl mokesčių kredito permokos ir yra sudaryti mokėjimų planai nurodytai sumai sumokėti iki 2023-05-15.

Kreditorių lygiateisiškumo užtikrinimo, nesvarbu, ar jų kilmės valstybė yra ta pati, kurioje iškelta bankroto byla, ar kita ES valstybė narė, principas įtvirtintas Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų preambulės 21 punkte, kuriame nustatyta, kad kreditorius, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra Bendrijoje, turėtų turėti teisę pateikti reikalavimus kiekvienoje Bendrijoje nagrinėjamoje bankroto byloje, susijusioje su skolininko turtu. Ši nuostata taip pat taikoma mokesčių ir socialinio draudimo institucijoms. Todėl, iškėlus fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjams D. L. ir A. L., vienintelis būdas kreditoriams, esantiems kitoje valstybėje narėje, patenkinti savo reikalavimą – dalyvauti nagrinėjant bylą lygiomis galimybėmis su kitais kreditoriais.

Reglamento Nr. 1346/2000 39 straipsnis nurodo, kad bet kuris kreditorius, įskaitant valstybių narių mokesčių ir socialinio draudimo institucijas, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne toje valstybėje narėje, kurioje iškelta byla, turi teisę raštu pateikti reikalavimus bankroto byloje. Tam, kad kreditorius galėtų įgyvendinti šią teisę, reikia jį informuoti. Užsienio kreditorių informavimo minimalios taisyklės išdėstytos Reglamento Nr. 1346/2000 40–42 straipsniuose. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnio 1 dalį iškėlus bankroto bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos šalies teismas arba jo paskirtas likvidatorius nedelsdamas informuoja žinomus kreditorius, kurių gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitose valstybėse narėse. Šios prievolės subjektai – teismas arba bankroto administratorius.

Byloje nustatyta, kad 2014-09-03 pareiškime dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo civilinėje byloje Nr. 2FB-1037-841/2015 pareiškėjai nurodė, jog viena iš pareiškėjų skolų susidarymo aplinkybių ir kreipimosi į teismą priežasčių yra vaikų mokesčio permoka, kurios grąžinimas yra išdėstytas dalimis. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2015 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-452-569/2015. Pats pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad minėtoje byloje buvo sprendžiama dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjams. Tai reiškia, kad minėtoje byloje teismas svarstė pareiškėjų nemokumo klausimą ir Jungtinės Karalystės finansinei institucijai grąžinamų išmokų kas mėnesį po 128,20 Eur nevertino kaip pradelstų įsipareigojimų, nes byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad 10 564,34 svarų mokesčių permokos grąžinimas, mokamas dalimis po 100 svarų į mėnesį, yra nevykdomas ir yra susidarę pradelstų įmokų. Be to, ir nagrinėjamoje byloje, 2015-08-04 pareiškime dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjai nurodė, kad turi papildomų kreditorinių įsipareigojimų ir kitam kreditoriui valstybei, tai yra Jungtinei Karalystei – pareiškėjams yra permokėtas vaikų mokestis ir abu sutuoktiniai privalo grąžinti valstybei permokėtą sumą - tai yra 13555,54 Eur. Kaip jau minėta nutarties 13 punkte, iškėlus bankroto bylą fiziniam asmeniui draudžiama vykdyti visas finansines prievoles ir asmenys, o kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos (FABĮ 23 str. 1 d.). Esant tokioms aplinkybėms, Jungtinės Karalystės mokesčių institucija HM Revenue & Customs laikytina žinomu kreditoriumi Reglamento prasme, tačiau byloje nėra duomenų, kad šis kreditorius buvo informuotas apie Lietuvos Respublikos teisme pareiškėjams iškeltą nemokumo bylą. Nesuteikus galimybės minėtam kreditoriui dalyvauti nagrinėjant bylą lygiomis galimybėmis su kitu kreditoriumi AB „Swedbank“, yra pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir remdamasi išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apie pareiškėjams D. L. ir A. L. iškeltą fizinio asmens bankroto bylą nei teismas, nei bankroto administratorius pareiškėjų kreditoriui Jungtinės Karalystės mokesčių institucijai HM Revenue & Customs nepranešė, be to, pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs pareiškėjų mokumo atkūrimo planą, neatsižvelgė į tai, kad į būtinąsias išlaidas yra įtrauktos išmokos, susijusios su mokesčių kredito permoka, kurių mokėjimas po bankroto bylos iškėlimo turėjo būti sustabdytas. Nustatęs šiuos pažeidimus, dėl kurių skundžiama nutartis negali būti palikta galioti, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų atskirojo skundo argumentų nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Teismas konstatuoja, kad fizinio asmens bankroto byloje, sprendžiant klausimą dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, kuomet kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, teismas privalo ne tik formaliai taikyti FABĮ, o visapusiškai ištirti ir įvertinti priežastis, dėl kurių kreditoriai nesutinka su pateiktu plano projektu, taip pat įvertinti šių priežasčių atitiktį FABĮ 7 straipsnyje nustatytiems plano reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstu laiko atskirojo skundo argumentą, kad apeliacine tvarka skundžiama nutartimi patvirtintas mokumo atkūrimo planas neužtikrina bankrutuojančių fizinių asmenų ir kreditoriaus interesų pusiausvyros, kad jis neatitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo siekiamų tikslų. Pripažintina, kad teismas netinkamai taikė fizinių asmenų bankroto institutą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį, todėl pirmosios instancijos nutartis naikintina ir planas grąžintinas pareiškėjams jį keisti, į bylos nagrinėjimą įtraukiant Jungtinės Karalystės mokesčių instituciją HM Revenue & Customs (CPK 337 str. 1 d. 3 p., 339 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartį panaikinti, pareiškėjų D. L. ir A. L. mokumo atkūrimo plano netvirtinti, perduoti pareiškėjams planą keisti, į bylos nagrinėjimą įtraukiant Jungtinės Karalystės mokesčių instituciją HM Revenue & Customs.