Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. J. ir G. J. gynėjo advokato Mariaus Navicko apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo 2 metams 6 mėnesiams bausme. Laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

Nurodyta kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus, pakeisti į suėmimą ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo suėmimo dienos.

G. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį 140 MGL (7000 Eur) dydžio bauda.

Nustatyta, kad paskirta bauda turi būti sumokėta per 24 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų.

Nurodyta kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas ir V. R., tačiau dėl jo apeliacinio skundo negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. J., G. J. ir V. R. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami nustatytą tvarką, tai yra 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ (įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2013-09-10) 2 punkto 2.1. ir 2.1.1. papunkčių reikalavimus, kurie numato, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius <...>, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais –banderolėmis (išskyrus šių Taisyklių 3 punkte nurodytus atvejus)“, 3 punkto 3.1. ir 3.1.2. papunkčių reikalavimus, kurie numato, kad „Fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius <...>, jeigu jie laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką <...> tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija <...> 10 pakelių cigarečių <...> kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares“ reikalavimus, įgijo, gabeno ir laikė akcizais apmokestinamas prekes, o būtent:

G. J., veikdamas bendrininkų grupe su D. J., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens įgijo ne mažiau kaip 2500 pakelių cigarečių „Fest“, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų „Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių“ (2019-05-22 nutarimo Nr. 510 redakcija) 5 punkto nustatyta tvarka, kuriame nurodyta, kad „Ant skirtų realizuoti Lietuvos Respublikoje apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų pakelio, maišelio, butelio, kitos talpyklos ar pakuotės turi būti užklijuoti finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialūs ženklai – banderolės“, po to G. J. susitarė su V. R., kad šis leis akcizais apmokestinamas prekes jam ir jo sūnui D. J. laikyti savo gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), Pagėgių sav. Po to, G. J. ir D. J. 2020 m. kovo 5-6 d., tikslus laikas ir data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, iš nenustatytos tyrimo vietos gabeno akcizais apmokestinamas prekes, t. y. ne mažiau 2500 pakelių cigarečių „Fest“, kurios paženklintos baltarusiško pavyzdžio banderolėmis, kurių vertė įskaitant privalomus sumokėti importo mokesčius 9105 eurų, į V. R. gyv. vietą (duomenys neskelbtini), Pagėgių sav. ir šias cigaretes pagal susitarimą V. R. laikė iki 2020-03-09 09.40 val., kol adresu (duomenys neskelbtini), Pagėgių sav., sulaikė ir cigaretes paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Nuteistojo D. J. gynėjas advokatas M. Navickas apeliaciniu skundu prašo: 1) atnaujinti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, apklausiant nuteistuosius bei perklausant byloje užfiksuotus telefoninių pokalbių garso įrašus; 2) apklausus D. J., spręsti klausimą dėl jo parodymų prisidėjimo prie objektyvaus tiesos nustatymo šioje byloje; 3) pašalinti iš kaltinimo D. J. nustatytas bei inkriminuotas abi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kaip neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ir prieštaraujančias įstatymui bei teismų praktikai (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas); 4) Tauragės apylinkės teismo 2020-10-19 nuosprendžio dalį dėl bausmės paskyrimo pakeisti – už nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, paskirti nuteistajam kitą įstatyme nurodytą bausmės rūšį – baudą arba pritaikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą, skiriant įstatyme numatytus įpareigojimus.

2.1. Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl paskirtos bausmės (faktinių aplinkybių neginčija). Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl paskirtos bausmės yra neteisėta ir nepagrįsta dėl toliau nurodomų motyvų.

Dėl įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme

2.2. Skunde nurodoma, jog D. J. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su G. J., tyrimo metu nenustatytu laiku ir iš nenustatyto asmens įgijo ne mažiau kaip 2500 pakelių cigarečių „Fest“. Po to G. J. susitarė su V. R., kad šis leis akcizais apmokestinamas prekes jam ir jo sūnui D. J. laikyti savo gyvenamojoje vietoje. Po to D. J. ir G. J. 2020 m. kovo 5-6 d., tikslus laikas ir data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, iš nenustatytos vietos gabeno akcizais apmokestinamas prekes, t. y. ne mažiau 2500 pakelių cigarečių „Fest“ į V. R. gyvenamąją vietą , kur V. R. pagal susitarimą laikė iki 2020-03-09 09.40 val., kol jas sulaikė ir cigaretes paėmė policijos pareigūnai. Apelianto vertinimu iš taip suformuluoto nuosprendžio nustatomosios dalies turinio matyti, kad tiek cigarečių įsigijimo data, tiek ir, šiuo atveju, susitarimo su V. R. data ar laikas (kiek tai nustatyta bylos nagrinėjimo metu) nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje apskritai nenurodyti. Tačiau iš tokiu būdu suformuluoto kaltinimo akivaizdu, kad susitarimas buvo iki 2020 m. kovo mėn. 5–6 dienomis vykusio cigarečių gabenimo, įvyko prieš tai vykusio susitikimo metu. Kad kaltinimas tokiu būdu buvo suformuluotas neatsitiktinai patvirtino ir pati prokurorė baigiamųjų kalbų metu pripažinusi, kad pirma buvo atvažiavę abu nuteistieji, kurie ir tarėsi su V. R. dėl cigarečių pas jį laikymo ir sekančią dieną cigaretes atvežęs vienas iš nuteistųjų D. J.. Šias aplinkybes patvirtino ir V. R. bylos nagrinėjimo teisme metu. Taigi ši tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta aplinkybė nekelia abejonių, t. y. kad G. J. prieš D. J. 2020 m. kovo mėn. 5-6 atvežant pas V. R. cigaretes, prieš tai su V. R. buvo susitaręs dėl jų laikymo. Tai, kad cigaretės pas V. R. buvo vežamos per du kartus, t. y. kovo mėn. 5 bei 6 dienomis ir tai, kad atvežant šias cigaretes G. J. nedalyvavo, V. R. buvo patvirtinęs ir pokalbių su J. K. metu. Kaip matyti iš 2020-03-06 užfiksuoto V. R. pokalbio su J. K. turinio, jame V. R. pripažįsta, kad cigaretes pas jį buvo atvežę ir vakar (t. y. kovo mėn. 5 d.) ir šiandien (t. y. pokalbio dieną – kovo mėn. 6 d.). Antrojo pokalbio metu į J. K. klausimą ar „R.“ buvo kartu su savo vaiku, šis atsakė, kad („R.“) tai pirmą dieną (kovo mėn. 4 d.) buvo, o antrą dieną buvo jau tas vienas jo vaikas (kovo mėn. 5–6 dienomis).

2.3. Apelianto vertinimu, tiek iš telefoninių pokalbių, tiek ir V. R. bylos nagrinėjimo teisme metu duotų parodymų matyti, kad sekančiomis dienomis (kaltinime nurodytomis kovo mėnesio 5–6 dienomis) D. J. cigaretes į nuteistojo V. R. namus atvežė vienas pats. Kitoks įvykių scenarijus, t. y. kad šias cigaretes būtų atvežę kartu su tėvu G. J. (jeigu pastarasis ir būtų atvažiavęs, tačiau likęs automobilyje, tai taip pat nepatvirtintų, kad jis kokiu nors būdu prisidėjo prie objektyviosios pusės realizavimo) arba, kad juo labiau jas D. J. kartu su tėvu nešiotų (įvertinus G. J. fizinę būklę, turimą neįgalumą ir galimybes nešti sunkius ar didelės apimties krovinius – cigarečių dėžes), yra paprasčiausiai neįmanomas. To nenustačius, t. y. kad apeliantas kartu šias cigaretes būtų atgabenęs, nebelieka ir jokio pagrindo traktuoti, kad jas būtų ir kartu įgijęs. Ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo konstatuota kaip išvestinė, t. y. D. J. cigarečių bendrininkų grupėje įsigijimas kartu su G. J. buvo siejamas išimtinai su galimu bendru cigarečių pas V. R. atgabenimu.

Šiuo atveju nenustačius, kad G. J. būtų kartu atgabenęs cigarečių, ar juo labiau jas nešiojęs, tampa akivaizdu, kad jis neprisidėjo prie D. J. atliekamų veiksmų, už kuriuos pastarasis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, t. y. jo vykdomos BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytos veikos objektyviosios pusės realizavimo.

2.4. Apelianto manymu anksčiau aptarti argumentai nėra tiesiogiai susiję su D. J. ar jo atliktų veiksmų vertinimu, tačiau yra reikšmingi vertinant bendrininkų grupės (kartu su tėvu G. J.) požymio D. J. veiksmuose buvimą, taip pat ir BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo pagrįstumą.

2.5. Skunde pažymima, jog D. J. iš esmės pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus (pasirinkdamas visišką neigimo versiją) suklaidintas jo interesus atstovavusios gynėjos. Kaip patvirtina byloje esantys duomenys, D. J. anksčiau visada prisipažindavo, nuoširdžiai gailėdavosi ir neneigdavo savo atsakomybės, priešingai – ją visada prisiimdavo. Šiuo atveju jis buvo suklaidintas savo gynėjos dėl pasirinktos gynybos taktikos, nes ji jam nurodė, jog pas D. J. neradus cigarečių, jis neva negali būti už jas atsakingas. Pasitikėdamas savo gynėja D. J. nusprendė vadovautis advokatės suteiktais patarimais. Susiklosčius tokiai situacijai, D. J. prašo atlikti įrodymų tyrimą ir jį papildomai bei kitus nuteistuosius apklausti, kad jis galėtų nurodyti tikrąsias faktines aplinkybes (konstatuotos teismo nuosprendyje ir motyvuojamoje dalyje faktiškai skiriasi) bei padėti pašalinti byloje kilusius prieštaravimus.

Dėl (galimų) atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo

2.6. Apeliantas nurodo, jog atnaujinus įrodymų tyrimą ir remiantis D. J. parodymais (tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, jog tokiais savo parodymais prisidėjo prie tiesos šioje byloje nustatymo) nustačius tikrąsias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tai sudarytų pagrindą skiriant D. J. bausmę, konstatuoti ir atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Konstatavus lengvinančią aplinkybę, tai būtų pagrindas ir švelnesnės bausmės ar bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, skyrimui. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Vadinasi, pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių – kaltininko nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kiekvienu konkrečiu atveju asmens prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, vertinant jį tik savanoriškumo (asmens laisvos valios) prasme, neturėtų užkirsti asmeniui kelio prisipažinti ir gailėtis ir vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose, įvertinant ir tokio prisipažinimo ir gailėjimosi racionalumo motyvus. Be to, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog turi būti įvertinta ir tai, ar toks asmuo padėjo išaiškinti padarytas nusikalstamas veikas ar joje dalyvavusius asmenis. Tokios išvados neprieštarauja ir formuojamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-534/2013).

2.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nors teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad prisipažinimas turi būti savanoriškas, o asmuo negali prisipažinti prispaustas įrodymų, tačiau šiuo atveju yra susiklosčiusi „kardinaliai skirtinga ir netipinė situacija“, t. y. D. J. nori prisipažinti ne dėl to, kad yra „prispaustas“ įrodymų, o dėl to, kad buvo suklaidintas savo gynėjos, todėl bylą išnagrinėjus pirmos instancijos teisme buvo neteisingai (netinkamai nustatytos) kai kurios turinčios esminės reikšmės tinkamam juridiniam apelianto veiksmų vertinimui faktinės aplinkybės. Tik ištaisius šiuos trūkumus, būtų pagrindas priimti teisėtą nuosprendį D. J.. Teismų praktikoje, prisipažinimas siejamas ne su tikslia veikos kvalifikacija, o su vidinio asmens apsisprendimo priežastimi. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jie prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-479/2014, 2K-88-942/2015, 2K-264/2005). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 78-648/2020 teismas lengvinančią aplinkybę pripažino net tada, kai nuteistasis pripažino savo kaltę tik kasacinės instancijos teisme, t. y. minėtoje nutartyje teismas nurodė, jog „Nuteistasis, nors ir pavėluotai (tik kasaciniame skunde), bet pripažino savo kaltę ir pareiškė, kad nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos šios aplinkybės patvirtina, kad šioje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti ?. V. už padarytas nusikalstamas veikas paskyrus laisvės apribojimo bausmes“. Taigi, nors D. J. prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką tik šiame apeliaciniame skunde ir prašo būti išklausytas apeliacinės instancijos teisme, tačiau tai negali būti pagrindu nepripažinti lengvinančios aplinkybės. Priešingai – D. J. buvus suklaidintam, tačiau nuoširdžiai gailintis dėl savo padarytos nusikalstamos veikos, teismas turėtų nustatyti lengvinančią aplinkybę bei į ją atžvelgti skiriant bausmę. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas tinkamai neįvertinus tyrimui reikšmingų aplinkybių – kiekvieno iš bendrininkų vaidmens, susitarimo, cigarečių atgabenimo laiko, nepašalinus nustatomoje bei motyvuojamoje dalyje esančių prieštaravimų, netinkamo (neteisingo) BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo, todėl šie prieštaravimai (neatitikimai) apeliacinės instancijos teisme gali būti pašalinti tik atlikus prašomą įrodymų tyrimą.

Dėl netinkamai paskirtos bausmės

2.8. Skunde nurodoma, jog BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016, 2K-253-699/2018). Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68- 942/2016, 2K-265-1073/2018, 2K-98-1073/2019, 2K-49-976/2020).

2.9. Apeliantas teigia, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog „D. J. anksčiau teismo teistas, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, baustas administracine tvarka 17 kartų, tame tarpe 2017-03-09 baustas pagal ANK 209 straipsnio 7 dalį (akcizais apmokestinamų prekių įsigijimo, laikymo, gabenimo, naudojimo ar realizavimo pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką), paskirtos 5000 Eur baudos nesumokėjęs. Be to, baustas pagal ANK 163 (2) straipsnio 1 dalį (dėl akcizais apmokestinamų prekių įsigijimo, laikymo, gabenimo, naudojimo ar realizavimo pažeidžiant nustatytą tvarką) bauda, kuri taip pat nesumokėta <...> lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), bei tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), kadangi naują tyčinį apysunkį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui už tyčinį nusikaltimą. <...> Nors kaltinamasis už paskutinę nusikalstamą veiką teismo paskirtą baudą sumokėjo, tačiau jis nesumokėjo baudų, paskirtų administracine tvarka už analogiškas veikas. Kaltinamasis yra darbingo amžiaus asmuo, tačiau nedirba, paskirta bauda už analogišką veiką, už kurią yra teisiamas, nesulaikė nuo naujos analogiško sveikos padarymo, už kurią nustatyta baudžiamoji atsakomybė“. Taip pat teismas nurodė, kad baudos paskyrimas D. J. nepasieks bausmės paskirties tikslų, nustatytų BK 41 straipsnyje. Bausmės terminas nustatytinas didesnis nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Bausmės vykdymas negali būti atidėtas, kadangi nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Dėl atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimo (nebuvimo)

2.10. Skunde nurodoma, jog teismas skirdamas nuteistajam 2 metų 6 mėnesių realią laisvės atėmimo bausmę už apysunkio nusikaltimo padarymą šį savo sprendimą iš esmės argumentavo nustatydamas D. J. dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat argumentuojant neišnykusiu teistumu bei nemaža dalimi paskirtų (taip pat ir nesumokėtų) administracinių nuobaudų. Apelianto vertinimu byloje reikšmingų aplinkybių vertinimas prieštarauja tiek imperatyviems įstatymo reikalavimams, tiek ir faktinei situacijai. Apelianto vertinimu teismas nepagrįstai nustatė sunkinančią aplinkybę, jog veika padaryta bendrininkų grupe. Pripažinus, kad G. J. atliko padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis) vaidmenį, ? V. R. D. J. prašymu – saugotojo, nebelieka ir įstatyminio pagrindo nuteistųjų veiksmus vertinti kaip atliktus bendrininkų grupe, ar, juo labiau, traktuoti, kad tokie veiksmai yra pavojingesni. Teismai paprastai pripažįsta, jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė ir atsižvelgia į šią aplinkybę kaip į atsakomybę sunkinančią, kai darant nusikalstamą veiką dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra nusikalstamos veikos vykdytojai. Apelianto nuomone tas pats pasakytina ir dėl kitos D. J. pripažintos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Vertinant šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės pagrįstumą būtina atsižvelgti į tai, kad ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė kaltinamajame akte apskritai nebuvo nurodyta. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui nėra suformuluotas kaltinimas, jog jis inkriminuotas veikas padarė būdamas recidyvistas, o bylą nagrinėjant teisme prokuroras neprašė sunkinančia aplinkybe pripažinti to, jog jam inkriminuotas veikas padarė recidyvistas, pateikdamas teismui prašymą pakeisti kaltinimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) 256 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas, pripažindamas tai atsakomybę sunkinančia aplinkybe, pažeidžia BPK 255 straipsnio 1 dalį. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, kaltinamas asmuo turi teisę tiksliai žinoti, kuo jis yra kaltinamas (konkrečiai nurodant atsakomybės priemonių griežtumą lemiančias aplinkybes kaltinamajame akte ar bent bylą nagrinėjant teismo posėdyje suformuluotame BPK 256 straipsnio reikalavimus atitinkančiame kaltinime). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. spalio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-495/2019).

2.11. Apeliantui akivaizdu, kad šiuo atveju ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo nurodyta nei kaltinamajame akte, nei kaltinime, nei skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Tai, kad prokuroras baigiamųjų kalbų metu nusprendė pasunkinti nuteistojo D. J. teisinę padėtį prašydamas teismo pripažinti naują atsakomybę sunkinančią aplinkybę, o teismas tokį prašymą tenkino ir ją pripažino, apeliantui tapo „siurprizine situacija“ ir pažeidė tiek rungtyniškumo principą, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme ribas. Teismai skirdami bausmes paprastai atsižvelgia į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kai šios aplinkybės nustatytos ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu, tuo tarpu atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kai jos nenurodytos pareikštuose įtarimuose ar kaltinamajame akte, teismų yra nustatomos tik tada, kai jas sudarantys faktai yra nurodyti kaltinamajame akte, tačiau nekvalifikuoti kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Jei atsakomybę sunkinanti aplinkybė išaiškėja tik teisme ir nėra prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymo pakeisti kaltinimą, teismai jos atsakomybę sunkinančia paprastai nepripažįsta.

2.12. Skunde nurodoma, jog teismas, skirdamas D. J. bausmę, tiek jo asmenybę, tiek kitas reikšmingas faktines aplinkybes vertino itin formaliai (nevertino visumos), todėl nepagrįstai skyrė realią laisvės atėmimo bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principo įgyvendinimui. Nuteistojo gynėjas pažymi, jog apeliaciniame skunde nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės (kiek tai susiję su D. J. inkriminuotais ar pastarojo atliktais veiksmais), priešingai – jos pripažįstamos, tačiau D. J. asmenybė, skiriant jam bausmę, buvo įvertinta netinkamai. Teismas nepagrįstai konstatavo ir tai, jog D. J. negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas.

2.13. Apeliantas nesutinka su teismo vertinimu, jog laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas. Nurodo, jog iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad bausmės vykdymo atidėjimas, pasak teismo, negali būti taikomas, nes D. J. nusikalto pakartotinai, neišnykus teistumui, nėra sumokėjęs administracinių baudų. Apelianto nuomone vien tai, kad D. J. nusikalto pakartotinai, niekaip neįrodo ir nepatvirtina, jog jam skyrus bausmės vykdymo atidėjimą, nebus pasiekti bausmės tikslai. Pažymima, jog D. J., nors ir nėra sumokėjęs administracinių baudų, tačiau už paskutinę padarytą nusikalstamą veiką paskirtą baudą sumokėjo. Šios aplinkybės patvirtina, jog D. J. baudžiamojoje byloje paskyrus baudą, jis padarė išvadas, stengiasi keisti savo gyvenimo būdą teigiama linkme, bando visomis išgalėmis sumokėti likusias baudas. Aplinkybė, kad D. J., būdamas darbingo amžiaus, nedirba, šiuo atveju nėra esminė. Priešingai – D. J. ieškosi darbo, tačiau Pagėgiuose kol kas laisvų darbo vietų nėra. Nepaisant to, dar 2020-01-17 D. J. su (duomenys neskelbtini) sudarė savanoriškų darbų atlikimo sutartį, pagal kurią (nerasdamas darbo) pradėjo savanoriauti minėtoje draugijoje, bendrauja su neįgaliaisiais, juos transportuoja, išvežioja labdarą. Ši įstaiga itin teigiamai atsiliepia apie D. J., charakterizuoja jį kaip itin atsakingą, drausmingą ir sąžiningą, visada besilaikantį žodžio ir prisiimtų įsipareigojimų, laiku ir tinkamai atliekantį jam pavestas pareigas. Taip pat D. J. yra itin empatiškas tiek ligoniams, tiek darbuotojams, palaiko ligonius, juos pralinksmina. Be to, ši įstaiga, sužinojusi apie D. J. gresiančią laisvės atėmimo bausmę, sutinka tarpininkauti ir prašo teismo apsvarstyti klausimą dėl kitos bausmės paskyrimo, nes D. J., šiuo ypač sunkiu karantino laikotarpiu yra itin reikalingas draugijai. Šių aplinkybių teismas, skirdamas D. J. bausmę, nevertino, todėl netinkamai individualizavo bausmę bei nepagrįstai konstatavo, jog D. J. negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas.

2.14. Skunde nurodoma, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017, 5 punktas). Taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirmą – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antrą – nustatęs BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir ar ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

2.15. Apeliantas pažymi, jog teismas, konstatuodamas, kad bausmės vykdymo atidėjimas negalimas, visiškai nevertino D. J. šeimyninės padėties, t. y. kad D. J. turi šeimą, du nepilnamečius vaikus, kuriuos reikia išlaikyti, yra itin tampriais ryšiais susijęs su visuomene (tiek labdaringa veikla, tiek ir šeimyniniais santykiais). Akivaizdu, jog D. J. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, iš esmės nukentės šeima bei vaikai, D. J. nebegalės susirasti darbo, o tai besitaisantį asmenį visiškai sužlugdys, todėl akivaizdu, kad reali laisvės atėmimo bausmė nagrinėjamu atveju nėra ne tik teisinga, bet iš esmės nepasiekia ir savo tikslų. Be to, vien tai, kad pasak teismo, anksčiau paskirta bauda neatgrasė D. J. nuo nusikalstamų veikų darymo, niekaip nepatvirtina ir neįrodo, jog paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant su teismo paskirtais įpareigojimais, nebus pasiekti bausmės tikslai. Priešingai – atidėjus bausmės vykdymą, skyrus įstatyme numatytus įpareigojimus ir D. J. suvokiant, kad bent kartą prasižengus jis vis tiek privalės atlikti laisvės atėmimo bausmę, tai neginčijamai ne tik užkirstų kelią tolimesnių nusikalstamu veikų darymui, tačiau ir D. J. nubaustų bei paveiktų. Šios aplinkybės patvirtina, jog D. J. turėtų būti paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu.

2.16. Skunde nurodoma, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, nurodė, kad BK 61 straipsnio 2 dalyje neribojama teismo teisė pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalaujama motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodoma, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicijos, kaip reikalaujančios skirti bausmę, didesnę negu taikomo BK straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkis, aiškinimas nėra tikslus, nes perkelia akcentą nuo bausmės dydžio apskaičiavimo metodo į bausmės dydį. Įstatymo tekste įsakmiai nereikalaujama skirti tik tokią bausmę, kuri yra didesnė už sankcijoje numatytą jos vidurkį (baudžiamoji byla Nr. 2K-209/2006). Teismas D. J. bausmės terminą skyrė didesnį, nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis, tačiau tokio savo sprendimo iš esmės nemotyvavo ir nukrypo nuo tokio pobūdžio bylose formuojamos teismų praktikos, o tai patvirtina ne tik tai, kad paskirta bausmė yra per griežta, neatitinkanti teisingos bausmės sąvokos, bet ir tai, kad tokio turinio nuosprendis yra neteisėtas. Nors D. J. paskirta griežta bausmė formaliai atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, tačiau faktiškai yra visiškai betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas, t. y. neteisingas. Vertinant visas D. J. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, matyti, kad tai nėra tipinė nusikalstama situacija (D. J. padarė nusikalstamą veiką tik dėl to, kad galėtų gauti pajamų šeimos išlaikymui, nes susirasti darbo Pagėgiuose nepavyksta), kurios vertinimas ir teismo sprendimas turi būti išimtinis. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju, bausmės tikslai būtų pasiekti skyrus švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu ir (ar) skiriant baudą.

2.17. Skunde nurodoma, kad teismų praktikoje (pvz.: kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-942/2015) laikomasi pozicijos, jog baudžiamojoje byloje į bausmę reikia pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreiptinas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Apeliantas prašo atsižvelgti į šias kasacinio teismo suformuotas nuostatas, sprendžiant klausimą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę išdėstė itin formalius argumentus, kurie nėra pakankami konstatuoti bausmės teisingumą ir adekvatumą veikos pavojingumui, D. J. asmenybei, bausmės tikslams, todėl ši nuosprendžio dalis turėtų būti pakeista – D. J. skiriant kitą įstatyme numatytą bausmės rūšį, kuri nėra susijusi su laisvės atėmimu.

2.18. Skunde nurodoma, jog nors D. J. yra baustas administracine tvarka ir teistas, tačiau teismas visiškai nevertino to, jog nuo paskutinės nusikalstamos veikos padarymo jis yra ne tik sumokėjęs jam paskirtą didelę baudą, bet ir savanoriauja neįgaliųjų draugijoje, charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą, išlaikytinių. Neįvertinus šių aplinkybių, bausmė individualizuota netinkamai ir nevisapusiškai. Administracinių baudų D. J. nėra sumokėjęs dėl finansinės padėties, tačiau jų neneigia ir ketina sumokėti. Tai patvirtina, jog jis nevengia atsakomybės, vertina savo elgesį kritiškai, siekia savo gyvenimą pakreipti teigiama linkme, savanoriauja, ieškosi darbo, rūpinasi šeima, dviem nepilnamečiais vaikais.

3. Nuteistojo G. J. gynėjas advokatas M. Navickas apeliaciniu skundu prašo: 1) Tauragės apylinkės teismo 2020-10-19 nuosprendžio dalį dėl G. J. nuteisimo pakeisti – perkvalifikuoti jo veiksmus į padėjėjo, sudariusio sąlygas D. J. realizuoti BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį; 2) pašalinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad ši nusikalstama veika buvo padaryta bendrininkų grupe; 3) įvertinus G. J. antraeilį vaidmenį, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį G. J. skirti žymiai mažesnę baudą; 4) apeliaciniame skunde keliamų klausimų nustatymui atlikti šioje byloje įrodymų tyrimą apklausiant visus nuteistuosius – G. J., D. J., V. R. bei perklausant užfiksuotus V. R. ir J. K. telefoninių pokalbių garso įrašus.

3.1. Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl paskirtos bausmės. Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl paskirtos bausmės yra neteisėta ir nepagrįsta dėl toliau nurodomų motyvų.

Dėl skundžiamame nuosprendyje konstatuotų aplinkybių prieštaravimo objektyvioms bylos aplinkybėms

3.2. Skunde nurodoma, jog G. J. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su D. J., tyrimo metu nenustatytu laiku ir iš nenustatyto asmens įgijo ne mažiau kaip 2500 pakelių cigarečių „Fest“. Po to, G. J. susitarė su V. R., kad šis leis akcizais apmokestinamas prekes jam ir jo sūnui D. J. laikyti savo gyvenamojoje vietoje. Po to, G. J. ir D. J. 2020 m. kovo 5-6 d., tikslus laikas ir data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, iš nenustatytos vietos gabeno akcizais apmokestinamas prekes, t. y. ne mažiau 2500 pakelių cigarečių „Fest“ į V. R. gyvenamąją vietą, kur V. R. pagal susitarimą laikė iki 2020 m. kovo 9 d. 09.40 val., kol jas sulaikė ir cigaretes paėmė policijos pareigūnai. Teismas skundžiamame nuosprendyje nusprendė, jog G. J. ir D. J. akcizais apmokestinamas prekes įgijo veikdami bendrai. Pasak teismo, tai patvirtina aplinkybė, kad tartis su V. R. dėl cigarečių laikymo jie atvyko abu.?

3.3. Skunde teigiama, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna įstatymo uždraustų prekių. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Aplinkybė, jog skundžiamu nuosprendžiu nėra nustatytas šių cigarečių įsigijimo laikas, asmenys, vieta ar kaina, sudaro pagrindą tvirtinti, kad šis alternatyvus nusikalstamos veikos požymis buvo grindžiamas išimtinai spėjimu.

3.4. Apelianto vertinimu „tai seka ir iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio pateiktos šio alternatyvaus požymio G. J. veiksmuose buvimo argumentacijos“, t. y. šių cigarečių įsigijimas kartu grindžiamas išimtinai tuo, kad dėl cigarečių laikymo pas V. R. jie atvyko taip pat kartu. Tačiau pagal BPK apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šios nuostatos turi būti laikomasi ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje (šiuo atveju BK 199² straipsnio 1 dalyje) nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankiškas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas. (Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 20 d. nutartis Nr. 2K-P- 218/2009). Nenustačius šio alternatyvaus nusikaltimą apibūdinančio požymio (cigarečių įsigijimo fakto) nebuvo (ir nėra) jokio įstatyminio pagrindo G. J. pripažinti kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis alternatyvus nusikalstamos veikos požymis iš kaltinimo G. J. turėtų būti pašalintas.

3.5. Dėl susitarimo dėl cigarečių laikymo laiko bei aplinkybių skunde nurodoma, jog G. J. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad po cigarečių įsigijimo nenustatytu laiku, jis susitarė su V. R., kad šis leis akcizais apmokestinamas prekes G. J. ir jo sūnui D. J. laikyti savo gyvenamojoje vietoje. Tiek cigarečių įsigijimo data, tiek ir, šiuo atveju, susitarimo su V. R. data ar laikas (kiek tai nustatyta bylos nagrinėjimo metu) nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje apskritai nenurodyti. Apelianto vertinimu tokia susiklosčiusi situacija traktuotina kaip grubus imperatyvių BPK normų pažeidimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą yra imperatyviai nurodyta, jog nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Veikos padarymo vieta, laikas, būdas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomi visada (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Kai neįmanoma nustatyti tikslios vietos ar laiko, šios aplinkybės nurodomos kiek įmanoma tiksliau. Apeliantui akivaizdu, kad tiek susitarimo laiką, tiek vietą, tiek kitas aplinkybes nustatyti ir nurodyti tiek kaltinamajame akte, tiek ir nuosprendyje, buvo būtina. Tokių aplinkybių nenurodžius, tai laikytina esminiu BPK pažeidimu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos, t. y. nuteistojo V. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duotų parodymų (kuriais teismas didžiąja dalimi grindė apkaltinamąjį nuosprendį G. J. bei D. J.) matyti, kad toks susitarimas įvyko 2020-03-04. Po šio susitarimo, sekančiomis dienomis jo gyvenamojo namo adresu ir buvo atvežtos cigaretės. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad būtent tokiu būdu buvo formuluojamas kaltinimas G. J. ir konstatuota nustatomojoje skundžiamojo nuosprendžio dalyje, kad įvykus susitarimui su V. R. dėl cigarečių jo namuose laikymo, po to sekė 2020 m. kovo mėn. 5–6 d. cigarečių atvežimas V. R. gyvenamojo namo adresu.

3.6. Apeliantui akivaizdu, kad susitarimas įvyko iki 2020 m. kovo mėn. 5–6 dienomis vykusio cigarečių gabenimo. Aplinkę, kad kaltinimas tokiu būdu buvo suformuluotas neatsitiktinai, patvirtino ir prokurorė baigiamųjų kalbų metu pripažinusi, kad pirma buvo atvažiavę abu nuteistieji, kurie ir tarėsi su V. R. dėl cigarečių pas jį laikymo ir sekančią dieną cigaretes atvežęs D. J.. Apelianto vertinimu pripažinus šią aplinkybę traktuoti G. J. veiksmus kaip bendravykdytojo ar kaip kokiu nors būdu prisidėjus prie inkriminuotos BK BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos realizavimo, šiuo atveju, nėra jokio įstatyminio pagrindo. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjimas yra aktyvūs veiksmai, kuriais padėjėjas sudaro sąlygas padaryti nusikalstamą veiką ar kitaip palengvina vykdytojui padaryti nusikaltimą. G. J., atvykęs pas V. R. į namus ir susitaręs dėl cigarečių saugojimo jo namuose, šios nusikalstamos veikos padaryme atliko BK 24 straipsnio 6 dalyje numatytą padėjėjo funkciją ir niekaip tiesiogiai neprisidėjo prie objektyviosios pusės realizavimo. Todėl G. J. veiksmai šiuo atveju turėtų būti perkvalifikuoti į padėjėjo, sudarančio sąlygas ir šalinančio kliūtis kitiems asmenims realizuoti šio nusikaltimo objektyviąją pusę.

3.7. Dėl kaltinime nurodyto cigarečių į V. R. namus atgabenimo laiko apeliantas nurodo, jog G. J. buvo nuteistas už tai, kad po susitarimo su V. R., 2020 m. kovo mėn. 5–6 d. iš tyrimo metu nenustatytos vietos, pas V. R. į jo gyvenamąją vietą gabeno akcizais apmokestinamas prekes, t. y. 2500 pakelių cigarečių „Fest“. Iš tokiu būdu suformuoto kaltinimo bei analogiško jam nuosprendžio, akivaizdu, kad cigarečių gabenimas V. R. gyvenamuoju adresu vyko tik 2020 m. kovo mėn. 5–6 d. Būtent dėl šitomis dienomis vykdytos nusikalstamos veikos, t. y. kovo mėn. 5–6 dienomis vykusio cigarečių gabenimo V. R. gyvenamosios vietos adresu G. J. ir buvo pripažintas kaltu bei nuteistas. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas, priimdamas nuosprendį, savo iniciatyva gali tik patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Taigi, šiuo atveju bylos nagrinėjimo teisme ribas apsprendė tiek kaltinamajame akte suformuluotos reikšmingos bylai aplinkybės, tiek ir jas pripažinus pirmos instancijos teismui pagrįstomis – ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatuotos aplinkybės.

3.8. Apeliantas nurodo, kad apklaustas teisiamojo posėdžio metu V. R. parodė, kad abu nuteistieji buvo atvažiavę pas jį į namus, atėjo į kiemą. Su juo kalbėjosi G. J.. Kai vyko susitarimas, cigarečių jam neatvežė. Dėžes su cigaretėmis atvažiavo pasidėti po poros dienų. Dėžes su cigaretėmis atvežė du kartus. Abu kartus dėžes su cigaretėmis atvežė D. J.. Teismas pripažindamas G. J. kaltu dėl šio alternatyviojo nusikalstamos veikos požymio padarymo nurodė, kad nors V. R. teisme teigė, kad cigaretes abu kartus jam atvežė D. J., tačiau tokį jo paaiškinimą paneigia jo telefoniniai pokalbiai su liudytoju J. K.. Teismas nuosprendyje nurodė, kad tikėtina, jog parodymus apie tai, kad tiek pirmą kartą, tiek ir antrą kartą jam cigaretes atvežė tik D. J., V. R. davė psichologiškai paveiktas. Tokiems teismo argumentams nėra nei jokio įstatyminio, nei faktinio pagrindo. Iš kaltinimo turinio išeina, kad susitarimas dėl cigarečių atgabenimo ir laikymo vyko iki kovo mėn. 5–6 dienomis įvykusio realaus jų atgabenimo į V. R. namus. Be to, kovo mėn. 4 d., t. y. tą pačią dieną, kai ir vyko susitikimas bei susitarimas su V. R. dėl cigarečių pas jį laikymo, jokios cigaretės nebuvo atgabentos. Dėl tokių veiksmų, t. y. dėl cigarečių atgabenimo pas V. R. dar ir kovo mėn. 4 d. nuteistieji niekada nebuvo nei kaltinami, nei nuteisti. Apelianto vertinimu atveju teismo akcentavimas ir citavimas V. R. parodymų apie tai, kad jam G. J. į jo namus atvežęs cigaretes dar ir 2020 m. kovo 4 d., laikytinas bylos nagrinėjimo teisme ribų peržengimu.

3.9. Skunde nurodoma, jog tai, kad cigaretės pas V. R. buvo vežamos per du kartus, t. y. kovo mėn. 5 bei 6 dienomis ir tai, kad atvežant šias cigaretes G. J. nedalyvavo, V. R. buvo patvirtinęs ir pokalbių su J. K. metu. Kaip matyti iš 2020-03-06 užfiksuoto V. R. pokalbio su J. K. turinio, jame V. R. pripažįsta, kad cigaretes pas jį buvo atvežę ir vakar (t. y. kovo mėn. 5 d.) ir šiandien (t. y. kovo mėn. 6 d.). Antrojo pokalbio metu į J. K. klausimą ar „R,“ buvo kartu su savo vaiku, šis atsakė, kad („R.“) tai pirmą dieną (kovo mėn. 4 d.) buvo, o antrą dieną buvo jau tas vienas jo vaikas (kovo mėn. 5–6 dienomis). Apelianto nuomone stokoja logikos teismo teiginys, jog tikėtina, kad V. R. prieš duodamas parodymus buvo psichologiškai paveiktas. Ši tyrimui bei bylos nagrinėjimui teisme aktuali aplinkybė (juo labiau, turinti savarankiškų nusikalstamos veikos požymių) nagrinėjamu atveju yra itin reikšminga. Vien teismo manymas, kad galėjo būti kitaip, ar juo labiau, kad nuteistasis duoda tikslesnius parodymus dėl poveikio, turėjo būti grindžiamas bylos nagrinėjimo metu ištirtais bei nustatytais įrodymais. Nenustačius tokių aplinkybių, tokiomis prielaidomis teismo nuosprendis negalėtų būti grindžiamas.

3.10. Apelianto manymu tokie teismo teiginiai neatitinka ir faktinių bylos aplinkybių, t. y. pirmiausia pats V. R. paneigė teismo prielaidas apie neteisėto poveikio jam darymą. Antra, jeigu nuteistasis tokius parodymus davė neva psichologinio poveikio, tai šiuo atveju lieka neaišku, ką jie keičia dėl nuteistųjų G. J. ir D. J. atsakomybės laipsnio bei pobūdžio. Net ir duodamas patikslinančius parodymus, jis „nesiekė ir neeliminavo nei vieno iš nuteistųjų vaidmens“, o nieko neslėpdamas aprašė kiekvieno jų indėlį prisidėjus prie nusikalstamos veikos padarymo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad V. R. ir ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad šitų datų jis tiksliai neprisimenantis, o prisimenamas įvykio aplinkybes grindžia pokalbio metu išgirstomis detalėmis. Be to, sunkiai suvokiama, kaip G. J., pats sunkiai vaikščiodamas (turėdamas neįgalumą), dar galėtų panešti ir cigarečių prikrautą dėžę. Teismas nuosprendyje konstatavo, jog V. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pripažino visiškai bei detaliai paaiškino jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybes. Taip pat teismas remdamasis šiais jo parodymais, pripažino juos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taigi, šiuo atveju netikėti V. R. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais nėra jokio įstatyminio pagrindo. Jeigu teismo manymu, buvo iškilę prieštaravimų tarp V. R. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotų parodymų bei užfiksuotų telefoninių pokalbių garso įrašų, jie turėjo būti pašalinti bylos nagrinėjimo teisme metu, o ne suteikiant vieniems duomenims prieš kitus prioritetą ir remiantis išimtinai teismo „manymu“. Tokiu būdu formuluojant teismo nuosprendį buvo pažeisti imperatyvūs BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Šiuo atveju, objektyviai nustačius, jog G. J. pats cigarečių negabeno ir nenešiojo, tampa akivaizdu, kad jis negali būti traktuojamas kaip jam inkriminuotos nusikalstamos veikos bendravykdytojas, o turėtų būti vertinamas kaip atlikęs padėjėjo vaidmenį. Eliminavus iš kaltinimo aplinkybę, jog D. J. kovo mėn. 5–6 d. atgabeno cigaretes pas V. R., nebelieka ir pagrindo traktuoti, jog G. J. šią nusikalstamą veiką įvykdė bendrininkų grupėje, ar juo labiau pripažinti tai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

3.11. Skunde teigiama, jog pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Kitaip tariant, bendrininkavimas iš esmės yra padaromas bendromis dviejų ar daugiau asmenų pastangomis. Tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas.

3.12. Apeliantas teigia, jog kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Be kita ko atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį bei laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės sunkinančia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje išaiškinta, kad teismai paprastai pripažįsta, jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė, ir atsižvelgia į šią aplinkybę kaip į atsakomybę sunkinančią, kai darant nusikalstamą veiką dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra nusikalstamos veikos vykdytojai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Šiuo atveju, tam, kad būtų galima pripažinti, jog G. J. kartu su D. J. veikė bendrininkų grupėje ar, juo labiau, tai konstatuoti kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę, turėtų būti nustatytas tiesioginis apelianto G. J., kaip jam inkriminuotos nusikalstamos veikos vykdytojo, vaidmuo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, jog teismas turi atsargiau vertinti asmens parodymus apie savo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikalstamas veikas, skirti didesnį dėmesį jų objektyvumui ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2008, 2K-153-693/2017, 2K-31-511/2018, 2K-32-699/2018, 2K-281-942/2018).

Dėl netinkamai paskirtos bausmės

3.13. Apelianto vertinimu remiantis objektyviai byloje nustatytomis aplinkybėmis ir pripažinus, kad G. J. veiksmai vertintini kaip padėjėjo, sudariusio sąlygas kitam nuteistajam realizuoti inkriminuojamo nusikaltimo objektyviąją sudėtį, jo veiksmai turėtų būti perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį. Po to turėtų būti visiškai kitaip įvertintas ir jo, kaip antraeilio šio nusikaltimo subjekto, veiksmų pavojingumas, taip pat ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės (bendrininkų grupės) nebuvimas. Šios aplinkybės turėtų būti vertinamos kaip esminės, nulemiančios G. J. skirtinos baudos dydį. Skundžiamame nuosprendyje skirdamas bausmę G. J. teismas nurodė, jog „G. J. anksčiau teismo teistas, teistumas išnykęs, administracine tvarka baustas du kartus už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtos baudos sumokėtos <...> lengvinančių aplinkybių nenustatyta <...> sunkinanti aplinkybė yra tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje“. Be to, teismas nurodė, jog padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas. Įvertinus aplinkybes, kad nuteistasis anksčiau teismo teistas, teistumas išnykęs, administracine tvarka baustas du kartus už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtos baudos sumokėtos, lengvinančių aplinkybių nenustatyta, sunkinanti aplinkybė yra tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, yra neįgalus, jo, kaip bendrininko, vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo svarbus, teismas padarė išvadą, jog kaltinamajam paskirta bauda negali būti mažesnė nei atitinkama sankcija administracinėse bylose. Taip pat teismas nurodė, kad vertintina ir aplinkybė, jog nuteistasis baustas administracine tvarka už analogiškas nusikalstamas veikas. Taigi, įvertinus būtinumą pragyventi ir užtikrinti realią nuteistojo galimybę sumokėti paskirtą baudą, nuteistajam paskirtos baudos sumokėjimo terminas nustatytas ilgesniam laikotarpiui, t. y. 24 mėnesiams.

3.14. Nors teismas nurodė, kad skiriama bauda, įvertinus G. J. galimybę ją sumokėti, išdėstoma 24 mėnesiams, tačiau G. J. finansinė padėtis iš esmės taip ir liko neįvertinta. G. J. vienintelės pajamos yra invalidumas, t. y. 479,72 Eur. Tai reiškia, jog G. J. mokant tokio dydžio baudą per teismo nustatytą terminą, jam pragyvenimui liktų viso labo apie 100 Eur per mėnesį, o tai nėra pakankama net ir elementarių būtiniausių poreikių patenkinimui. Tokiu būdu G. J. būtų priverstas gyventi žemiau absoliutaus skurdo ribos. Be to, G. J. turi tik 40 proc. darbingumą, todėl įsidarbinti ir gauti didesnes pajamas baudos sumokėjimui (juo labiau kaimo vietovėje pandemijos ir bedarbystės laikotarpiu), G. J. neturi jokios realios galimybės. Neįvertinus G. J. finansinės padėties, sveikatos būklės bei galimybės įsidarbinti, iš esmės netinkamai buvo individualizuota bausmė. Šios aplinkybės patvirtina, jog skiriant G. J. bausmę, buvo netinkamai įvertintos reikšmingos aplinkybės, nevertinta visuma, todėl nepagrįstai paskirta tokia didelė bauda. Teismas prieštaringai nurodo, jog G. J. yra baustas administracine tvarka už analogiškas nusikalstamas veikas (už akcizais apmokestinamų prekių įgijimą, laikymą ir pan.), nors tuo pačiu nurodo, kad jis baustas administracine tvarka du kartus tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

3.15. Apeliantas pažymi, jog už tą pačią nusikalstamą veiką V. R. nuteistas daug mažesne bausme nei G. J., nors, kaip pripažino pats teismas, jie šią nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. Pasak teismo, griežtesnės bausmės G. J. paskyrimą sąlygojo šių asmenų vaidmenų pasiskirstymas, t. y. V. R. vaidmuo buvo antraeilis, o G. J. ne. Kaip patvirtina aukščiau išdėstyti argumentai, toks vaidmenų pasiskirstymas nustatytas nesant tam nei faktinio, nei juridinio pagrindo (G. J. tik sėdėjo tame pačiame automobilyje, kuriuo važiavo sūnus). Pripažinus G. J. vaidmenį antraeiliu (kaip ir buvo objektyviai nustatyta bylos nagrinėjimo teisme metu), atitinkamai nebūtų pagrindo pripažinti jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir jam, kaip padėjėjui, turėtų būti švelninamas skirtinos baudos dydis. Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. J. bausmę, itin formaliai įvertino ir BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytos veikos pavojingumą, t. y. tokią griežtą bausmę paskyrė tik pagal šios veikos priskyrimą apysunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau visiškai neatsižvelgė į padarytos veikos pavojingumą laiko, vietos, būdo, motyvų ir tikslų aspektu. Skiriant G. J. bausmę turėjo būti atsižvelgta į jau nurodytas faktines aplinkybes, t. y. priežastį jis ikiteisminio tyrimo metu nedavė parodymų ir neprisidėjo prie objektyvaus bylos aplinkybių nustatymo, (nuo pat pirmos apklausos buvo apgautas policijos pareigūnų (neva dėl bylos nutraukimo ir reikalingumo užrašyti bent kažkokius parodymus) ir t. t. Šios aplinkybės, kurios, beje, nebuvo paneigtos bylos nagrinėjimo teisme metu, patvirtina, jog G. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas yra ženkliai mažesnis, todėl atitinkamai turėjo būti skirta ir švelnesnė bausmė, t. y. mažesnė bauda.

3.16. Skunde nurodoma, jog pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos paprastai taikomos, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Tačiau teismų sprendimuose pažymima, kad nereikia šio reikalavimo suprasti taip, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-3 82/2012). Nors G. J. paskirta griežta bausmė formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, tačiau faktiškai yra visiškai betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas, t. y. neteisingas. Vertinant visas G. J. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, matyti, kad tai nėra tipinė nusikalstama situacija (G. J. padarė nusikalstamą veiką tik tuo, kad būdamas neįgalus asmuo vieną kartą kartu važiavo su sūnumi pas V. R. ir susitarė dėl galimybės sūnui įvykdyti šitą nusikaltimą, t. y. laikyti cigaretes pas V. R.). Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju, bausmės tikslai būtų pasiekti skyrus švelnesnę bausmę žymiai mažesnę baudą.

3.17. Apeliantas prašo G. J. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymi, jog teismas, skirdamas bausmę išdėstė itin formalius argumentus, kurie nėra pakankami konstatuoti bausmės teisingumą ir adekvatumą veikos pavojingumui, G. J. asmenybei, bausmės tikslams, todėl ši nuosprendžio dalis turėtų būti pakeista pripažįstant G. J. antraeilį padėjėjo vaidmenį, eliminuojant atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir įvertinus jam nustatytą itin didelį neįgalumą ir iš jo gaunamas vieninteles pajamas, skirti žymiai mažesnę baudą, nei numatyta sankcijoje. G. J., nors ir baustas administracine tvarka (du kartus už Kelių eismo taisyklių pažeidimus) bei teistas, tačiau teistumai jau seniai išnykę, veikos nebuvo susijusios su kontrabandinių cigarečių laikymu ir pan., ankstesniais nuosprendžiais paskirtas baudas yra sumokėjęs. Be to, G. J. charakterizuojamas teigiamai, yra darbingas tik 40 proc., turi neįgalumą, vietoje vienos kojos turi protezą, jo pajamos per mėnesį yra tik 479,72 Eur (iš kurių turi išlaikyti gyvenamąją vietą, pirkti vaistus, tenkinti būtinus poreikius ir pan.). Aplinkybė dėl G. J. finansinės padėties, t. y. galimybės išmokėti baudą, nors ir buvo teismo paminėta, tačiau įvertinta netinkamai – nevertintos gaunamos pajamos, galimybė įsidarbinti ir pan. Be to, aplinkybė, kad G. J. yra sumokėjęs visas jam paskirtas baudas ir jau ilgą laiką nebuvo nusikaltęs ir (ar) prasižengęs patvirtina, jog jis nevengia atsakomybės, vertina savo elgesį kritiškai, gyvena nenusižengdamas įstatymams ir pan. Šią nusikalstamą veiką padarė išimtinai per neapdairumą, t. y. tiesiog važiavo su sūnumi vienu automobiliu.

4. Teismo posėdyje nuteistieji D. J., G. J. ir jų gynėjas advokatas prašė tenkinti apeliacinius skundus. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo D. J. gynėjo advokato M. Navicko apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Nuteistojo G. J. gynėjo advokato M. Navicko apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo argumentą. Nagrinėjamu atveju nuteistojo D. J. gynėjo apeliaciniame skunde prašoma pašalinti abi pirmosios instancijos teismo nustatytas BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 13 punkte numatytas jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką). Pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas už jam inkriminuotą nusikaltimą paskirti D. J. su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį arba pritaikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Iš nuteistojo G. J. gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, jog jame prašoma pašalinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jam inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta bendrininkų grupe ir įvertinus jo antraeilį vaidmenį darant nusikalstamą veiką, perkvalifikuoti jo nusikalstamus veiksmus pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį (pripažinti jį padėjėju). Taip pat prašoma pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį G. J. skirti žymiai mažesnę baudą. Būtent šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

7. Teisėjų kolegija, ištyrusi skundžiamą nuosprendį, apeliacinių skundų argumentus ir byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai iš nešališkai ištyrė nuteistiesiems D. J. ir G. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai D. J. ir G. J. pripažino kaltais bendrininkų grupe padarius BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuteistųjų kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bei įvertintais įrodymais, kurie yra gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, o tai suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog priešingai nei nurodyta nuteistųjų gynėjo apeliaciniuose skunduose, sprendžiant D. J. ir G. J. kaltės klausimą ir kvalifikuojant jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant bei vertinant įrodymus, padaryta nebuvo. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nepritaikęs D. J. BK 75 straipsnio normų, pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą taikė netinkamai, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta.

8. Nors apeliaciniuose skunduose akcentuojamas prašymas atnaujinti įrodymų tyrimą, tačiau sprendimą dėl įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teismas priima įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas tinkamai ir nepažeisdamas BPK normų ištyrė įrodymus, teisiamajame posėdyje nuteistiesiems buvo suteikta galimybė pasisakyti dėl bylos aplinkybių, todėl nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo manyti, kad, patenkinus nurodomus prašymus dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo, apeliacinio proceso metu pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl reikšmingų bylos išsprendimui aplinkybių.

Dėl G. J. ir D. J. bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, palyginusi jas su BK įtvirtintais sudėties bei bendrininkavimo požymiais, šiuo klausimu formuojama kasacine praktika, konstatuoja, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bendrininkavimo institutą bei neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis sudėties požymius, todėl pripažindamas D. J. bei G. J. nusikalstamos veikos bendravykdytojais baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nagrinėjamoje byloje nepadarė. Priešingai nei itin plačiai dėstoma nuteistojo G. J. gynėjo apeliaciniame skunde, nėra jokio teisinio pagrindo G. J. nusikalstamus veiksmus vertinti ne kaip bendravykdytojo, o kaip padėjėjo ir perkvalifikuoti juos pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį.

10. BK 199² straipsnyje numatytas nusikaltimas – neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis (kurių vertė viršija 250 MGL) – gali būti padaromas alternatyviais veiksmais – tokių prekių įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu. Baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų atliktas bent vienas iš BK 199² straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų veiksmų. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, veika laikoma baigta nuo nurodytų veiksmų ar vieno iš jų padarymo. Pasekmės, kaltininko tikslai ir motyvai nėra būtinieji įstatymo numatyti šios nusikaltimo sudėties požymiai, todėl jų nustatinėjimas nėra privalomas. Baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai šios teisės normos dispozicijoje numatytais veiksmais ar bent vienu iš jų tyčia pažeidžiama disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis tvarka, nustatyta atitinkamuose teisės aktuose.

11. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Nusikalstamos veikos vykdytojai, sujungę savo pastangas, įgyvendina objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, t. y. bendrais veiksmais pasiekia bendrą nusikalstamą rezultatą, ir atsako už tas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 24 straipsnio 3 dalis, 25 straipsnio 2 dalis, 26 straipsnio 1 dalis). Asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti keliomis formomis: a) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys visiškai realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (paprasta bendrininkavimo forma); b) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys iš dalies realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius arba kai kurie visiškai, o kiti tik iš dalies (paprasta bendrininkavimo forma) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-577/2011). <...> nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, konstatuojama, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-37-942/2015, 2K-297-222/2016, 2K-269-648/2017, 2K-6-1073/2020).

12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. J., veikdamas bendrai su D. J., nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens įgijo ne mažiau kaip 2500 pakelių cigarečių „Fest“, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-09 nutarimu Nr. 408 patvirtintų taisyklių nustatyta tvarka, po to nuteistasis G. J. susitarė su nuteistuoju V. R., kad šis leis laikyti jam ir jo sūnui D. J. savo gyvenamojoje vietoje jų įgytas akcizais apmokestinamas prekes (dėžes su cigaretėmis). Po to, nuteistieji G. J. ir D. J. 2020-03 5-6 d., tikslus laikas nenustatytas, iš nenustatytos vietos gabeno akcizais apmokestinamas prekes, t. y. ne mažiau 2500 pakelių cigarečių „Fest“, kurios paženklintos baltarusiško pavyzdžio banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti importo mokesčius, yra 9105 eurų, į nuteistojo V. R. gyvenamąją vietą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Pagėgių sav., kuris pagal susitarimą laikė akcizais apmokestinamas prekes (dėžes su cigaretėmis) iki 2020-03-09, 9 val. 40 min., kol jas sulaikė ir paėmė policijos pareigūnai. Taigi byloje nustatyta, kad visi trys nuteistieji, tarp jų D. J. ir G. J., atlikdami vykdytojų vaidmenį, bendrais veiksmais realizavo BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius: D. J. ir G. J. neteisėtai įgijo ir gabeno, o V. R. gyvenamojoje vietoje laikė akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą. Vadovaudamasis bylos duomenų visuma apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad šie nuteistieji suvokė, jog neteisėtai disponuoja akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, suprato šios veikos pavojingumą ir norėjo taip veikti, todėl šį nusikaltimą padarė tyčia. Esant tokioms teismo nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 199² straipsnio 1 dalis D. J. ir G. J. pritaikyta tinkamai.

13. Iš ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo V. R. parodymų ir byloje esančių telefoninių pokalbių suvestinių matyti, jog G. J. ir D. J. pas V. R. atvykę iš karto atvežė cigarečių, todėl ar cigaretes vežė abu ir antrą kartą, veikos kvalifikavimui reikšmės netusi, todėl su šiomis aplinkybėmis susiję apeliacinių skundų argumentai atmetami. Pažymėtina ir tai, kad nuteistųjų gynėjo itin akcentuojamos aplinkybės, jog G. J. pats dėžių su cigaretėmis nenešė ir dalyvavo ne visuose susitikimuose su V. R., atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir aptartą Aukščiausiojo Teismo praktiką, taip pat savaime nereiškia, kad darant nusikalstamą veiką G. J. atliko tik padėjėjo vaidmenį ir jo veiksmai turėtų būti perkvalifikuoti. Dėl šios priežasties nėra ir jokio pagrindo teigti, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nepagrįstai nustatė BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą D. J. ir G. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, todėl, priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, pagrindo šalinti šias atsakomybę sunkinančias aplinkybes nėra.

Dėl nuteistajam D. J. paskirtos bausmės

14. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, jog D. J. paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu teiginiu negali sutikti.

15. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-179-693/2019).??? Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

16. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą. Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

17. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliaciniu skundu, bylos medžiaga ir skundžiamo nuosprendžio motyvais, konstatuoja, kad apylinkės teismas laikėsi visų bausmės rūšies parinkimo taisyklių. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. Apylinkės teismas D. J. už šį nusikaltimą paskyrė 2 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas D. J. už nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarytas vienas tyčinis apysunkis nusikaltimas ekonomikai ir verslo tvarkai) (BK 11 straipsnio 4 dalis), į tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau yra nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir tai, kad veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nes naują tyčinį apysunkį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui už tyčinį nusikaltimą (BK 27 straipsnio 1 dalis). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. tai, kad jis yra teistas (t. 2, b. l. 167– 173), daug kartų baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 170–177). Teismas nurodė, jog nors nuteistasis už paskutinę nusikalstamą veiką teismo paskirtą baudą sumokėjo, tačiau nesumokėjo baudų, paskirtų administracine tvarka už analogiškas veikas (už akcizais apmokestinamų prekių įsigijimo, laikymo, gabenimo, naudojimo ar realizavimo nustatytos tvarkos pažeidimus). Nuteistasis yra darbingo amžiaus asmuo, tačiau nedirba, paskirta bauda už analogišką veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nesulaikė jo nuo naujos analogiškos veikos padarymo. Teismas sprendė, jog nagrinėjamoje byloje baudos bausmės paskyrimas D. J. nepasieks bausmės paskirties tikslų, nustatytų BK 41 straipsnyje, todėl jam skyrė laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatė didesnį nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis.

18. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas atsižvelgė į iš esmės visas nuteistajam D. J. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingus duomenis ir aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. J. paskirta šiek tiek didesnė nei šios rūšies bausmės dydžio vidurkis BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta.

19. Teisėjų kolegija pažymi, jog BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. BK 75 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas D. J. tinkamai nustatė bausmės rūšį ir jos dydį, tačiau nepagrįstai netaikė jam BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo. BK 75 straipsnio 8 dalis įpareigoja teismą, paskyrus laisvės atėmimo bausmę ir neatidėjus jos vykdymo, motyvuoti savo sprendimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokį savo sprendimą motyvavo labai lakoniškai nurodydamas, jog teismo vertinimu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas nuteistajam negali būti atidėtas, kadangi nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Be to, teismas nepakankamai išsamiai įvertino nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes.

21. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, jog bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas nuteistajam D. J. maksimaliam trejų metų laikotarpiui atidedant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir skiriant atitinkamus įpareigojimus, kurie padės daryti teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui. Kaip jau minėta, nuteistasis pripažintas kaltu dėl vieno apysunkio nusikaltimo ekonomikai ir verslo tvarkai padarymo. Byloje nustatyta, kad nors D. J. nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo metu buvo baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 170–177) ir teistas, tačiau baudą už nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas ankstesniu teismo nuosprendžiu, yra sumokėjęs (t. 2, b. l. 167–173). Naujų teisės pažeidimų po nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nėra padaręs. D. J. turi gyvenamąją vietą (t. 3, b. l. 142), šeimą, augina du mažamečius vaikus, kuriuos reikia išlaikyti (t. 3, b. l. 143), visuomenėje yra charakterizuojamas teigiamai. Nors nedirba, tačiau nuo 2020-01-27 iki šiol pagal savanoriškų darbų atlikimo sutartį savanoriauja (duomenys neskelbtini) (padeda transportuoti ligonius, išvežioja labdarą) (t. 3, b. l. 144–146). Aptarta duomenų visuma patvirtina, jog realus laisvės atėmimas analizuojamu atveju nėra būtinas resocializacijai vykdyti. D. J. vertybinė skalė nėra tiek atitolusi nuo įstatymų imperatyvų, kad jam būtų reikalinga taikyti realią laisvės atėmimo bausmės atlikimo formą, nes tai apsunkintų nuteistojo padėtį labiau nei tai šiuo atveju yra būtina. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ši Tauragės apylinkės teismo 2020-10-19 nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Panaikintina skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria nurodyta nuosprendžiui įsiteisėjus pakeisti D. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti į kardomąją priemonę – suėmimą ir kardomoji priemonė panaikintina.

22. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad D. J. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, tačiau teisėjų kolegija su tokiu argumentu negali sutikti.

23. Nusikaltimų recidyvo, taip pat recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554). Joje nurodoma, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant šias nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2012). Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuojant bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017). ???

24. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog <...> kaltinamąjį aktą surašantis prokuroras neturi apsiriboti formaliu ankstesnių kaltinamojo teistumų nurodymu ir turi aprašyti visas kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę sunkinančias (taip pat ir lengvinančias) aplinkybes, kaip to reikalauja BPK, tačiau prokuroro klaida kaltinamajame akte nenurodant BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytos baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės negali užkirsti kelio šią aplinkybę konstatuoti, jeigu iš kaltinamajame akte nurodytų duomenų galima daryti išvadą, jog ši aplinkybė egzistuoja. Minėta, kad galutinį sprendimą dėl baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių buvimo byloje priima bylą nagrinėjantis teismas, priimdamas nuosprendį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-648/2019).???

25. Aptarta kasacinės instancijos teismo praktika patvirtina, jog priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nors ši BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte D. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nebuvo paminėta kaltinamajame akte, tačiau apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę konstatavo visiškai pagrįstai, todėl jos šalinti nėra jokio pagrindo.

26. Atmestinas nuteistojo gynėjo argumentas, jog tai, kad D. J. apeliaciniame skunde prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, turėtų būti pripažinta jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe.

27. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato dvi aplinkybes: kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme, bet teismas turi įvertinti ir tai, kiek kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą padėjo priimti byloje teisingą sprendimą.

28. Pažymėtina, kad pripažįstant nuteistajam atsakomybę švelninančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nepakanka nustatyti nuteistojo prisipažinimo fakto, būtina konstatuoti ir nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nustatyta, kad D. J. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme savo kaltės visiškai nepripažino, kaltę pripažino tik apeliaciniame skunde, tačiau net ir šiuo atveju nenurodo visiškai jokių aplinkybių, kurios galėtų kaip nors padėti išaiškinti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apylinkės teisme nedavė parodymų, savo kaltę neigė ir taip apsunkino galimybę atskleisti tiesą.

29. Nors nuteistojo gynėjas tvirtina, kad nuteistasis duoti parodymus ir pripažinti savo kaltę atsisakė, nes pirmosios instancijos teisme buvo suklaidintas savo gynėjos, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu D. J. atsisakė duoti parodymus ir gynėjo nepageidavo (t. 3, b. l. 35–36). Manytina, kad jeigu D. J. būtų iš tiesų norėjęs savanoriškai prisipažinti ir padėti išaiškinti jam inkriminuojamą veiką arba gailėjęsis dėl jos padarymo, jo gynėja nebūtų galėjusi padaryti tam įtakos net ir pasiūlydama tokią kaltės neigimo gynybinę taktiką. Tai, kad nuteistasis tik dėl surinktų įrodymų, patvirtinančių jį padarius nusikalstamą veiką ir po jam nepalankaus teismo nuosprendžio priėmimo apeliaciniame skunde nutarė pripažinti savo kaltę, laikytina sąlyginiu prisipažinimu siekiant išvengti realios laisvės atėmimo bausmės, todėl niekaip negali būti vertinama kaip jo atsakomybę švelninanti aplinkybė.

30. Apeliantas teigia, kad yra sąlygos taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir vietoj teisingumo principui prieštaraujančios laisvės atėmimo bausmės paskirti D. J. baudą ar kitą su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Teisėjų kolegija su tokiais teiginiais negali sutikti. BK 54 straipsnio 3 dalyje išdėstyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, jog BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015, 2K-126-693/2018, 2K-179-693/2019).

31. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių vertinimas šiuo atveju nėra pakankamas bausmei tinkamai individualizuoti ir BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams pasiekti. Nuteistojo gynėjo skunde akcentuojamos aplinkybės, kad D. J. padarė nusikalstamą veiką tik dėl to, kad galėtų gauti pajamų šeimos išlaikymui, nes susirasti darbo Pagėgiuose nepavyksta, turi šeimą, išlaikytinių, yra gyvenimiškai įprastos ir nelaikytinos išimtinėmis, pakankamomis BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui pagrįsti. Vertinant šias aplinkybes bausmės individualizavimo kontekste pažymėtina, jog paminėtos aplinkybės egzistavo iki nusikaltimo padarymo ir D. J. buvo žinomos, tačiau nuo neteisėto elgesio jo nesulaikė. Kitos aplinkybės, mažinančios aptariamos veikos pavojingumą, nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos.

Dėl nuteistajam G. J. paskirtos bausmės

32. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliaciniu skundu, bylos medžiaga ir skundžiamo nuosprendžio motyvais, konstatuoja, kad apylinkės teismas laikėsi visų bausmės parinkimo taisyklių. Kaip jau minėta, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. Apylinkės teismas G. J. už šį nusikaltimą parinko švelniausią bausmės rūšį – baudą. Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal BK 47 straipsnio 3 dalį, priklausomai nuo padarytos nusikalstamos veikos rūšies ir kategorijos. Nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą, už apysunkį nusikaltimą skiriama nuo 100 iki 4 000 MGL dydžio bauda. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę G. J., atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarytas vienas tyčinis apysunkis nusikaltimas ekonomikai ir verslo tvarkai) (BK 11 straipsnio 4 dalis), į tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę – neteistas (t. 2, b. l. 120), baustas administracine tvarka, paskirtas baudas sumokėjęs (t. 2, b. l. 117–118).

33. Teismas taip pat įvertino tai, kad G. J. yra neįgalus, todėl padarė išvadą, jog jam paskirta baudos bausmė pasieks savo tikslus, atgrasys nuteistąjį nuo tapačių ar kito pobūdžio veikų darymo. Pažymėjo, jog G. J. kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo svarbus. Nurodė, kad nuteistajam paskirta bauda negali būti mažesnė nei atitinkama sankcija administracinėse bylose, nes priešingu atveju būtų paneigiama baudžiamosios atsakomybės taikymo už konkrečius neteisėtus veiksmus prasmė, nes pagal šiuo metu galiojančią ANK 209 straipsnio 7 dalies redakciją, jei neteisėtai įsigytų, laikomų, gabenamų, naudotų ar realizuotų akcizinių prekių vertė viršija 50 MGL, bet neviršija 150 MGL dydžio, tai užtraukia baudą nuo 5 200 Eur iki 6 000 Eur. Be to, atsižvelgdamas į paskirtos baudos dydį ir į tai, kad G. J. yra neįgalus asmuo, įvertinęs būtinumą pragyventi, siekiant užtikrinti realią jo galimybę sumokėti paskirtą baudą, teismas nuteistajam nustatė net 24 mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo terminą (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jog nuteistojo gynėjas klaidingai teigia, kad teismas nurodė, jog G. J. yra baustas administracine tvarka už akcizais apmokestinamų prekių įgijimą, laikymą ir pan., nes iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas ANK 209 straipsnio 7 dalies sankciją minėjo vertindamas nuteistajam skirtinos baudos dydžio pagrįstumą, o ne G. J. asmenybę.

34. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas atsižvelgė į visas G. J. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu G. J. paskirtos bausmės pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta (neproporcinga) bausmė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingus duomenis ir aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo nuteistajam G. J. paskirta 140 MGL (7000 Eur) dydžio bauda, kuri yra artima minimaliam BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytam baudos bausmės dydžiui ir kurios savanoriško sumokėjimo terminas nustatytas net 24 mėnesiams, yra aiškiai per griežta.

35. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į G. J. asmenybę, sveikatos būklę ir turtinę padėtį. Šios aplinkybės, kaip jau minėta, lėmė tai, kad nuteistajam buvo skirta pakankamai švelni bausmė – artima minimaliam šios bausmės rūšies dydžiui bauda, kurios savanoriško sumokėjimo terminas nustatytas net 24 mėnesiams. Dar kartą vertinti tų pačių aplinkybių ir jomis remiantis dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo.

36. Prašydamas sumažinti baudą nuteistojo gynėjas skiria daug dėmesio G. J. prastai finansinei būklei ir nurodo, jog sumokėti baudos per 24 mėnesius jis nepajėgs. Vertindama šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog skirtingiems asmenims skiriamos bausmės – baudos efektyvumas neabejotinai gali skirtis dėl skirtingos jų turtinės padėties. Natūralu, jog asmenys gaunantys mažas pajamas, net ir sumokėję santykinai nedidelę baudą, patirs didesnį nubaudimo poveikį, nei tie, kurių pajamos yra didelės. Todėl nustatant kaltininkui skirtinos baudos dydį, turi būti atsižvelgiama ir į jo turtinę padėtį. Priešingai nei nurodo apeliantas, nagrinėjamu atveju taip ir buvo padaryta. Vien tai, kad G. J. gauna nedideles pajamas ir yra neįgalus, savaime nereiškia, jog jo finansinė padėtis yra tokia bloga, kad pirmosios instancijos teismo jam skirta artima minimaliai 140 MGL dydžio bauda, kurios sumokėjimo terminas nustatytas net 24 mėnesiams, yra neadekvati, neatitinkanti teisingumo, proporcingumo principų, todėl turėtų būti mažinama. Kita vertus, apeliantas prieš darydamas nusikalstamą veiką, žinojo apie savo prastą finansinę padėtį ir sveikatos būklę, todėl turėjo realią galimybę, siekdamas išvengti galimų didelių nuostolių, nedaryti jam inkriminuoto nusikaltimo. To nepadaręs ir pasirinkęs neteisėtai veikti, nuteistasis privalo prisiimti neigiamus tokio veikimo padarinius, taigi ir jo turtinės padėties pablogėjimą.

37. Apeliaciniame skunde nepagrįstai prašoma pritaikyti G. J. BK 54 straipsnio 3 nuostatas ir įvertinus jo antraeilį vaidmenį nusikalstamos veikos daryme bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, skirti jam žymiai mažesnę baudą. Šiame procesiniame sprendime jau ne kartą minėta, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo G. J. veiksmų vertinti kaip „antraeilių“. Priešingai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog G. J., kaip bendrininko, vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo svarbus. Todėl, kaip jau minėta anksčiau, nėra ir pagrindo šalinti BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos G. J. atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Kasacinio teismo praktika, susijusi su BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymu buvo aptarta šio procesinio sprendimo 30 punkte, todėl papildomai nekartojama. Teisėjų kolegijos nuomone nėra jokio pagrindo pripažinti, kad BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių vertinimas šiuo atveju nėra pakankamas G. J. bausmei tinkamai individualizuoti ir BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams pasiekti.

38. Nuteistojo gynėjo skunde akcentuojamos aplinkybės, kad G. J. yra charakterizuojamas teigiamai, jam nustatytas tik 40 proc. darbingumo lygis, todėl jam yra sunku įsidarbinti, vietoje kojos nešioja protezą, o jo pajamos per mėnesį siekia tik 479,72 Eur, yra ganėtinai gyvenimiškai įprastos ir nelaikytinos išimtinėmis, pakankamomis BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui pagrįsti. Kaip minėta, visos šios aplinkybės jau buvo pirmosios instancijos teismo įvertintos ir lėmė artimos minimaliai baudos, kurios sumokėjimo terminas nustatytas net 24 mėnesiams, skyrimą. Be to, vertinant šias aplinkybes bausmės individualizavimo kontekste pažymėtina, kad paminėtos aplinkybės egzistavo iki nusikaltimo padarymo ir G. J. buvo žinomos, tačiau nuo neteisėto elgesio jo nesulaikė.

39. Nors apeliantas nurodo, jog skiriant G. J. bausmę turėjo būti atsižvelgta į tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nedavė parodymų ir neprisidėjo prie objektyvaus bylos aplinkybių nustatymo tik todėl, kad nuo pat pirmos apklausos buvo „apgautas“ policijos pareigūnų, o šios aplinkybės, apelianto manymu, rodo, kad G. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas yra žymiai mažesnis, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu G. J. gynėjo nepageidavo ir nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų buvę padaryta kokių nors BPK pažeidimų, todėl šis apelianto argumentas laikytinas deklaratyviu. Kitos aplinkybės, mažinančios aptariamos veikos pavojingumą, nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos.

40. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas dėl bausmės švelninimo negali būti tenkinamas, todėl G. J. gynėjo advokato M. Navicko apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo G. J. gynėjo advokato Mariaus Navicko apeliacinį skundą atmesti.

Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. spalio 19 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 8 punktais, D. J. paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant D. J. per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pradėti dirbti ir tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Panaikinti D. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.