Vilniaus apygardos teismo sprendimas, 2A-658-258/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-05-09
Bylos Nr.: 2A-658-258/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-08901-2017-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rita Kisielienė, Tomas Venckus, Liuda Uckienė
Suinteresuotas asmuo: Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Naujamiesčio būstas“, VĮ Turto bankas bei
Pareiškėjas: S. J., A. J.

Kategorijos

3.3.1.18.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą
12.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-658-258/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08901-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.2; 12.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Uckienės, Tomo Venckaus apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. J. ir A. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje UAB „Naujamiesčio būstas“, Vilniaus miesto savivaldybė, VĮ Turto bankas bei VĮ Registrų centras.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai S. J. ir A. J. nuosavybės teise valdo patalpas 27-12 ir 27-13 kaip nekilnojamųjų daiktų butų/patalpų – kambarių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausinius nuo nekilnojamųjų daiktų įsigijimo momento.

2. Pareiškėjai nurodė, kad kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto apylinkės teismą ir vienu iš reikalavimų prašė papildyti pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 8-5373 įrašais apie jų nuosavybėn šia sutartimi perleistas ginčijamas patalpas (sandėliukus), pažymėtus plane 27-12 ir 27-13. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-31 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4215-391/14 ir Vilniaus apygardos teismas 2015-12-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1791-653/2015 tokio reikalavimo netenkino padarydami išvadą, kad patalpos 27-12 ir 27-13 yra visų penkių gyvenamosios paskirties daiktų su bendrojo naudojimo patalpomis, registruotų adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausiniai, o ne tik nekilnojamųjų daiktų butų III-IV ir butų V-VI priklausiniai, su kuriais buvo susijęs pareiškėjų reikalavimas. Pažymėjo, kad pareiškėjai negali įregistruoti Nekilnojamojo turto registre savo nuosavybės teisės į patalpas 27-12 ir 27-13, kaip nekilnojamųjų daiktų, butų II-VIII, priklausinių, nes neturi tai patvirtinančių dokumentų ir negali pasinaudoti administracine ar kitokia ne teismo tvarka gauti atitinkamus dokumentus. Ginčo dėl patalpų 27-12 ir 27-13 nėra. Todėl pareiškėjai yra priversti ypatingosios teisenos tvarka kreiptis į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjai nuosavybės teise valdo patalpas 27-12 ir 27-13 kaip nekilnojamųjų daiktų, butų II-VIII, priklausinius nuo pagrindinių daiktų įsigijimo momento.

Atsiliepimas

3. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė teismo priimti sprendimą byloje atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Nurodė, jog, pareiškėjai nebuvo įgiję nuosavybės teisių į patalpas „sandėliukus“, esančius (duomenys neskelbtini) (plane žymimas Nr. 12 ir Nr. 13). Šią aplinkybę patvirtina pareiškime nurodytos aplinkybės, kad butų/patalpų – kambarių (duomenys neskelbtini) (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijimo dokumentuose nėra nurodyta, kad savo nuosavybėn pareiškėjai įsigyja minėtas patalpas, taip pat kartu su pareiškimu nėra pateikta daugiau jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad pareiškėjai būtų įgiję nuosavybės teisę į ginčo patalpas įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais. Pareiškėjai neįrodė būtinų sąlygų tenkinti jų pareiškimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. jog jie įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini) (plane žymimas Nr. 12 ir Nr. 13) įstatymu nustatyta tvarka ir pagrindu, kad nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu yra dingę, kad nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka.

4. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra VĮ Turto banko atstovui nedalyvaujant. Nurodo, kad VĮ Turto bankas neturi jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti patalpų 27-12 ir 27-13 (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdymo nuosavybės teise faktą. Tuo atveju, jei byloje ištyrus įrodymus, pasitvirtins pareiškėjų teiginiai dėl nekilnojamojo turto – patalpų 27-12 ir 27-13 (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdymo nuosavybės teise kaip nekilnojamojo turto priklausinių, VĮ Turto bankas neprieštarautų pareiškėjų pareiškimo patenkinimui.

5. Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog pareiškėjai sutinka su ta faktine aplinkybe, kad pareiškime nurodytų jiems priklausančių butų (patalpų-kambarių), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigijimo dokumentuose jokių įrašų apie patalpų 27-12 ir 27-13 įsigijimą nėra. Pareiškime nurodomų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimų (Vilniaus filialo 2016-02-26 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2016-03-30 sprendimas Nr. csprl-72) atsisakyti pakeisti duomenis Nekilnojamojo turto registre pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka administraciniam teismui neskundė, todėl laikytina, kad su jais sutiko. Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė išvadą, kad patalpos, plane pažymėtos 27-12 ir 27-13, turėtų būti ieškovams (šioje byloje – pareiškėjams) perleistos. Šiuo atveju pareiškėjų prašomas nustatyti juridinis faktas negali būti nustatytas, nes įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-31 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4215-391/14 yra išaiškinta daiktinių teisių į patalpas, plane pažymėtas 27-12 ir 27-13, įgijimo tvarka, kuria pareiškėjai nepasinaudojo.

Šalies argumentai

6. Suinteresuotas asmuo UAB „Naujamiesčio būstas“ pateikė prašymą, kuriuo prašo bylą nagrinėti UAB „Naujamiesčio būstas“ atstovui nedalyvaujant.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė juridinį faktą, kad pareiškėjai S. J. ir A. J. nuosavybės teise valdo patalpas, pažymėtas 2014 m. gruodžio 4 d. kadastrinių matavimų bylose numeriais 27-12 ir 27-13 kaip nekilnojamųjų daiktų Butų/Patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausinius nuo tų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo momento.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjai pirkimo pardavimo sutartimis įsigijo penkias gyvenamosios paskirties patalpas/butus-kambarius, esančius (duomenys neskelbtini). Patalpos, pažymėtos numeriais 27-12 ir 27-13 („sandėliukai“) teismų sprendimais (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis) pripažintos pareiškėjų turimų penkių gyvenamosios paskirties daiktų su bendro naudojimo patalpomis, esančių (duomenys neskelbtini), priklausiniais. Taip pat konstatuota, kad pareiškėjai nuosavybės teise valdo visas buto (duomenys neskelbtini) esančias patalpas (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo 5-6 lapai).

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjai į bylą pateikė įrodymą (perdavimo aktas, pateiktas 2018-05-22 posėdyje), kad valstybė savivaldybei perdavė objektus (duomenys neskelbtini) su priklausiniais, todėl preziumuotina, kad tolimesniais sandoriais priklausiniai buvo perleidžiami kartu su pagrindiniu daiktu. Taigi pareiškėjai įsigydami nuosavybėn daiktus, kurių priklausiniai yra „sandėliukai“, kartu įsigijo nuosavybėn ir „sandėliukus“, t. y. nuosavybės teisė į „sandėliukus“ įgijo sandorio pagrindu (Civilinio kodekso 4.47 straipsnis). Kitų savininkų ar asmenų pretenduojančių tapti savininkais nėra. VĮ Turto bankas, kuriam pavesta įgyvendinti centralizuotą valstybės nekilnojamojo turto valdymą (Lietuvos Respublikos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymas), nereiškė prieštaravimo dėl pareiškimo. Teismas pažymėjo, jog suinteresuotu asmeniu įtraukta Vilniaus miesto savivaldybė nors su pareiškimu nesutinka, bet į „sandėliukų“ nuosavybės teisę nepretenduoja, nenurodo, kas kitas galėtų būti laikomas Patalpų savininku. Nėra duomenų, kad kas nors kitas faktiškai galėtų naudotis ar pretenduotų naudotis „sandėliukais“, todėl teismas sprendė, kad sąlyga dėl „sandėliukų“ perleidimo (esanti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendime) yra įvykdyta, ir laikytina, kad pareiškėjai turi nuosavybės teisę į „sandėliukus“.

10. Teismas sprendė, kad pareiškėjams fakto, kad „sandėliukai“ priklauso jiems nuosavybės teise konstatavimas teisiškai reikšmingas, nes jie negali pasinaudoti administracine ar kitokia tvarka gauti reikiamus dokumentus, kurių pagrindu jie galėtų registruoti nuosavybės teisę į „sandėliukus“.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11. Apeliaciniu skundu Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų S. J. ir A. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

11.1. Asmenys, besikreipiantys į teismą CPK 444 str. 2 d. 5 p. pagrindu, turi būti įgiję atitinkamą subjektinę (nuosavybės) teisę į nekilnojamąjį daiktą, tačiau tai negali būti savarankiškas pagrindas atsirasti pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą, jeigu tokios teisės pareiškėjas nebuvo įgijęs, t. y. pareiškėjas šiuo pagrindu negali siekti įgyti nuosavybės teisės.

11.2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendime (c. b. Nr. 2-4215-391/2014) nurodė, kad „patalpos, pažymėtos 2014-04-28 sudarytame plane simboliais 27-12 ir 27-13, kaip priklausiniai, nustatyta tvarka turėtų būti perleistos ieškovams, kaip visų penkių nekilnojamųjų daiktų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkams (CK 4.14 str.), kas atitiktų abiejų šalių teisėtus interesus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str.)“, bei konstatuojama, jog aplinkybė, kad patalpos, pažymėtos plane 27-12 ir 27-13, yra nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausiniai, nesudaro pagrindo tenkinti ieškovų (t. y. pareiškėjų) reikalavimą dėl Sutarties papildymo įrašais apie pagalbinių patalpų pardavimą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad civilinę bylą Nr. 2-4215-391/14, nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas, kurio sprendimu šioje civilinėje byloje remiamasi, konstatavo, kad patalpos, plane pažymėtos 27-12 ir 27-13, turėtų būti perleistos S. J. ir A. J.. Tai reiškia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. spalio 31 d. sprendimą, išaiškino daiktinių teisų į patalpas, plane žymimas 27-12 ir 27-13, įgijimo tvarką, t. y. nurodė, kad šios patalpos nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjų įsigytos ir atitinkamai šios patalpos nebuvo jiems perleistos.

11.3. Nors pirmos instancijos teismas vadovavosi CK 4.14 str. įtvirtinta bendrąja taisykle, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 str. 1 d.), tačiau šios civilinės bylos kontekste minėta norma buvo taikyta neteisingai, t. y. neatsižvelgiant į jau aptarto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo turinį. Vilniaus miesto apylinkės teismas, kaip nurodyta ne kartą šiame atsiliepime, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-4215-391/14, konstatavo, kad pareiškėjai nuosavybės teise neįsigijo pagalbinių patalpų, plane žymimų 27-12 ir 27-13. Tokia teismo logiška išvada turėtų būti vertinama, atsižvelgiant, kad klausimas dėl patalpų, plane žymimų 27-12 ir 27-13, identifikavimo ir nustatymo priklausiniais apskritai iškeltas tik po pirkimo – pardavimo sutarčių, kuriomis buvo perleistos nuosavybės teisės į butus/patalpas – kambarius (duomenys neskelbtini) sudarymo). Kadastriniai matavimai dėl šių patalpų identifikavimo atlikti tik nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-4215-391/2014, kai butus/patalpas – kambarius pardavę asmenys nežinojo ir negalėjo žinoti apie parduodamų nekilnojamųjų daiktų priklausinius.

11.4. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad preziumuotina, jog tolimesniais sandoriais priklausiniai buvo perleidžiami kartu su pagrindiniu daiktu. Vilniaus miesto apylinkės teismas tik formaliai vadovavosi minėtu perdavimo – priėmimo aktu, nevertino aplinkybės, kad šiuo aktu Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduota eilė nekilnojamojo turto objektų, o formuluotė „su jiems priskirtais priklausiniais“ įrašyta formaliai, nevertino, ar pagal perduodamo turto bylos inventorinius (šiuo metu kadastrinius) duomenis patalpoms (duomenys neskelbtini) buvo priskirtos kokios nors pagalbinės patalpos – priklausiniai ir pan. Be to, nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 str.) negali būti teismo prezumpcija (prielaida), nepagrįsta konkrečiomis teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis.

11.5. Vilniaus miesto apylinkės teismas nevertino aplinkybės, kad pagal į bylą pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pastate – gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane Nr. 1A4p, kuriame yra pareiškėjams nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos ir patalpos, plane žymimos 27-12 ir 27-13, iš viso yra 29 gyvenamosios patalpos ir 1 negyvenamosios paskirties patalpa. Teismas, nagrinėdamas šią civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, formaliai konstatavo, kad į civilinę bylą įtraukti suinteresuoti asmenys nenurodė jokių kitų galimų savininkų, tačiau neveikė aktyviai kaip įpareigoja civilinio proceso įstatymas, nesiaiškino, ar kiti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) patalpų savininkai turi/ gali turėti suinteresuotumą šios civilinės bylos baigtimi.

Atsiliepimas

12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra, remiantis šiame atsiliepime išdėstytomis aplinkybėmis. Nurodo, kad bylose dėl valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo pareiškimas gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu yra visos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010 įtvirtintos sąlygos. Šiuo atveju viena iš sąlygų, kurią pareiškėjai privalėjo įrodyti, jog ji turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę.

13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjai prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

13.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad patalpos, pažymėtos numeriais 27-12 ir 27-13 teismų sprendimais (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-31 sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2015-12-09 nutartis) pripažintos pareiškėjų turimų penkių gyvenamosios paskirties daiktų su bendro naudojimo patalpomis, esančių (duomenys neskelbtini), priklausiniais.

Šalies argumentai

13.2. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, nurodo, jog pareiškėjai turėjo ginčyti Centrinio registratoriaus 2016 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. Csprl-72, kuriuo buvo atsisakyti registruoti nuosavybės teises į minėtas patalpas pareiškėjų vardu, nesant atitinkamo dokumento, patvirtinančio patalpų įsigijimo nuosavybės faktą pareiškėjų vardu, kopijos. Pažymi, kad teritorinis registratorius atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2016-03-30 sprendimu netenkino pareiškėjų skundo ir paliko galioti teritorinio registratoriaus sprendimą nurodydama, kad teismų procesiniai sprendimai nėra pakankamas pagrindas nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų pakeitimui įrašant duomenis apie priklausinius (patalpas 27-12 ir 27-13), nes nėra pateiktas nuosavybės teisių į šias patalpas įgijimo dokumentas, patvirtinantis, kad patalpos yra perleistos pareiškėjams.

13.3. Pareiškėjai negalėjo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre savo nuosavybės teisės į patalpas 27-12 ir 27-13, kaip nekilnojamųjų daiktų Butų II-VIII priklausinius, nes neturi tai patvirtinančių dokumentų ir negali pasinaudoti administracine ar kitokia ne teismo tvarka gauti atitinkamus dokumentus. Ginčo dėl patalpų 27-12 ir 27-13 jokio nėra. Todėl pareiškėjai buvo priversti ypatingosios teisenos tvarka kreiptis į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog patalpos, kadastrinėje byloje pažymėtos Nr.27-12 ir Nr.27-13, įsigyjant gyvenamąsias patalpas – Butas/Patalpa-Kambariai 2011-10-17 Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 8-5373 pagrindu, buvo tų gyvenamųjų patalpų antraeiliai daiktai, ir jas ištiko pagrindinio daikto likimas – jos tapo pareiškėjų nuosavybe (CPK 444 str. 2 d. 9 p.).

13.4. Teismų nustatytas faktas, jog patalpos 27-12 ir 27-13 yra nekilnojamųjų daiktų Butų II-VIII priklausiniai, yra reikšmingas laiko atžvilgiu, t. y. patalpos 27-12 ir 27-13 laikytinos nekilnojamųjų daiktų Butų II-VIII, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausiniais nuo pat jų sukūrimo (pastatymo) 1967 m. pradžios. Pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybes, kad nuo pat pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, mansardinio aukšto pastatymo 1967 m. pradžios, patalpos 27-12 ir 27-13 (sandėliukai) buvo faktiškai priskirtos bei tarnavo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bute Nr. 27 esantiems nekilnojamiesiems daiktams Butams II-VIII - patalpos 27-12 ir 27-13 (sandėliukai), nuo pat jų sukūrimo momento yra nekilnojamųjų daiktų Butų II-VIII priklausiniai. Pagrindinio daikto priklausiniai yra laikytini antraeiliais daiktais (CK 4.13 str. 2 d.) ir antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 str. 1 d.).

13.5. Nors apeliantas vengia nurodyti ankstesnių teismų sprendimus, kas jam nenaudinga, tačiau civilinėje byloje Nr. 2-4215-391/14 ir civilinėje byloje Nr. 2A1791-653/2015 buvo išaiškintos esminės aplinkybės – nėra duomenų, kad patalpomis 27-12 ir 27-13 (sandėliukais) kada nors būtų naudojęsi kokie nors kiti asmenys, negyvenę bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, be to, šios patalpos nėra apskaitomos kaip namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrojo naudojimo objektas. Taigi nekilnojamųjų daiktų Butų II-VIII nuosavybės teisių perleidimo pareiškėjams momentu, patalpos 27-12 ir 27-13 nebuvo nei valstybės, nei savivaldybės, nei kitų trečiųjų asmenų nuosavybė, o buvo pagrindinių nekilnojamųjų daiktų Butų II-VIII priklausiniais. Pareiškėjai nurodė, kad teisiškai kvalifikuojant ankščiau nustatytas faktines aplinkybes (prejudicinius faktus) yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjų nekilnojamieji daiktai Butai II-VIII įsigyti buvo kartu su priklausiniais – patalpomis 27-12 ir 27-13 („sandėliukais“), ką tinkamai ir įvertino pirmosios instancijos teismas.

Motyvuojamoji dalis

VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

14. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.

15. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios.

16. Byloje nustatyta, penkios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausančios pareiškėjams, buvo įsigytos ne vienu metu ir skirtingais sandoriais: 2005-04-18 Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pagrindu įgytas butas/patalpa-kambarys, pažymėtas 27-7 su bendrojo naudojimo patalpomis; 2005-08-11 Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgytas butas/patalpa-kambarys, pažymėtas 27-2 su bendrojo naudojimo patalpomis; 2006-07-04 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pagrindu įgytas butas/patalpa-kambarys, pažymėtas 27-8 su bendrojo naudojimo patalpomis; 2011-10-17 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgyti butai/patalpos-kambariai, pažymėti 27-5, 27-6 su bendrojo naudojimo patalpomis; 2011-10-17 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgyti butai/patalpos – kambariai, pažymėti 27-3, 27-4 su bendrojo naudojimo patalpomis. Pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuosavybės teise valdo patalpas 27-12 ir 27-13 kaip visų jiems priklausančių nekilnojamųjų daiktų butų/patalpų – kambarių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausinius nuo nekilnojamųjų daiktų įsigijimo momento.

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo patalpos 27-12, 27-13, esančios daugiabučio namo pastogės patalpose yra kapitaline siena atskirtos patalpos, į kurias buvo galima patekti per koridorių, pažymėtą plane 27-1. Byloje nenustatyta, kad ginčo patalpos pastogėje kada nors buvo suteiktos naudotis pareiškėjams, t. y. nenustatytas naudojimosi ginčo pastoge, teisinis pagrindas, taip pat byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjai būtų nustatyta tvarka kreipęsi dėl šių patalpų įsigijimo. Tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2013 metais kreipėsi į teismą, kuriuo jie vienu iš ieškinio reikalavimų, prašė papildyti ir pakeisti 2011 m. spalio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties punktus papildant, kad pareiškėjai įgijo kambarius kartu su patalpomis 27-12 ir 27-13, kurias šioje byloje prašoma pripažinti pareiškėjų nuosavybe kaip priklausinius nuo kambarių įgijimo momento. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-4215-391/2014, nenustatė, kad pareiškėjai nuosavybės teise įgijo pagalbines patalpas, plane žymimas 27-12 ir 27-13 (šioje byloje ginčo patalpos). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-31 sprendime nurodė, kad patalpos, pažymėtos 2014-04-28 sudarytame plane simboliais 27-12 ir 27-13, kaip priklausiniai, nustatyta tvarka turėtų būti perleistos ieškovams, kaip visų penkių nekilnojamųjų daiktų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkams (CK 4.14 str.), kas atitiktų abiejų šalių teisėtus interesus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str.). Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 9 d., išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą.

18. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.

19. Pagal CK 4.14 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis pagrindinio daikto likimui, pvz., perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutartyje arba įstatyme nustatyta kitaip. Taigi sutartimi kito asmens nuosavybėn gali būti perleidžiamas tik pagrindinis daiktas, bet tam, kad antraeilis daiktas liktų pirminio savininko nuosavybė, tai turėtų būti konkrečiai aptarta šalių sudarytoje sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184-701/2016).

20. Nei vienoje iš pareiškėjų patalpų įgijo dokumentų nenurodyta, kad patalpos įgijamos su priklausiniais. Priešingai, kilus ginčui dėl ginčo patalpų priklausomumo pareiškėjams, ankstesnėje civilinėje byloje buvo konstatuota, kad nepagrįstas pareiškėjų reikalavimas šias ginčo patalpas laikyti pareiškėjų tik dviejų butų priklausiniais. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-31 sprendime nurodyta, kad ginčo patalpos pripažintinos visų penkių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausiniais. Tačiau tame pačiame sprendime nurodyta, kad ginčo patalpos kaip priklausiniai turi būti perleistos pareiškėjams. Esant tokioms teismo nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjai ginčo patalpas jau yra įsigiję ankstesniais sandoriais. Priešingai, 2014 metų teismo sprendime kalbama apie ateitį, kad ginčo patalpos turėtų būti perleistos, o ne jau yra perleistos.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad reikalavimas, pareikštas CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009; kt.).

22. Pagal nurodytą Kasacinio Teismo praktiką pareiškėjai, siekdami įrodyti pareikštą reikalavimą, privalėjo įrodyti ne tik faktą, kad jie įgijo nuosavybės teises į penkias patalpas, bet ir tai, kad ginčo patalpas kartu su priklausiniais kaip antraeiliais daiktais valdė ankstesni savininkai, nes naujasis savininkas negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo buvę turto savininkai (CK 4.48 straipsnis). To pareiškėjai neįrodė, o remdamiesi ankstesnės civilinės bylos sprendimu, kuriame nurodyta, kad ginčo patalpos kaip priklausiniai turi būti perleistos pareiškėjams, sprendė, jog tai yra pakankamas pagrindas pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ginčo patalpas jie įgijo nuo nekilnojamųjų daiktų įsigijimo momento. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad visos pareiškėjams nuosavybės teise priklausančios patalpos buvo įsigytos skirtingu metu (nuo 2005 m. iki 2011 m.) ir konkrečiai, kurio sandorio metu, t. y. su kuriomis konkrečiomis patalpomis (butu/patalpa-kambariu) iš pareiškėjų turimų penkių patalpų, dvi ginčo patalpos perėjo pareiškėjų nuosavybėn kaip įsigytos nuosavybės antraeiliai daiktai pareiškėjai nenurodė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo jokio pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, kad pareiškėjai ginčo patalpas valdo nuosavybės teise kaip priklausinius nuo visų patalpų įsigijimo momento.

Dėl procesinės bylos baigties

23. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą. Todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų S. J. ir A. J. pareiškimą atmesti.

Teisėjai Rita KisielienėLiuda UckienėTomas Venckus