Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovui advokatui A. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokatas A. J. papildomai paaiškino, kad atsakovė, būdama namo administratore, tinkamai vykdė jai tenkančias pareigas, įvykdė visus įstatymuose namo bendro naudojimo inžinerinėms sistemoms keliamus reikalavimus. Namo priežiūrą atsakovė atlieka nuolatos. Iš pateiktų dokumentų nėra aišku, kokie atsakovės veiksmai ar neveikimas galėjo sąlygoti žalos atsiradimą ieškovės draudėjo bute, kadangi visiškai neįrodomos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Taip pat ieškovės reikalaujama suma nėra aiškiai detalizuota, neatsižvelgta į buto būklę, nusidėvėjimą.

Ieškovės AB (duomenys neskelbtini) atstovas į paskirtą teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas bylą nagrinėti ieškovės atstovui nedalyvaujant, todėl byla nagrinėtina nedalyvaujant ieškovės atstovui (CPK 246 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. spalio 4 d. įvykio metu užlietas ieškovės apdraustas butas (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju. Ieškovės apdraustas turtas buvo užlietas vandeniu dėl nesandaraus gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), stogo. Pastato (duomenys neskelbtini), administratoriumi įvykio metu buvo paskirta atsakovė – UAB (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2019 m. spalio 4 d. apdraustame bute atliko apgadinto turto apžiūrą ir surašė turto sunaikinimo, sugadinimo aktą, kuriame užfiksavo užlietų vaiko kambario ir miegamojo sienų bei lubų apgadinimus. Draudimo sutarties pagrindu ieškovė apskaičiavo, kad jos apdrausto turto remonto kaina sudaro 847 Eur ir 2019 m. spalio 10 d. išmokėjo draudėjui 807 Eur draudimo išmoką (847 Eur nuostolio suma – 40 Eur besąlyginė išskaita). Ieškovė siuntė pretenziją atsakovei, ragindama atlyginti žalą, tačiau turtinė žala nebuvo atlyginta, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl turtinės žalos priteisimo.

Ieškovė reikalavimus atsakovei grindžia aplinkybėmis, jog atsakovė kaip namo administratorė, privalėjo prižiūrėti jos administruojamo pastato bendrąją inžinerinę įrangą, organizuoti jos remontą, ji yra atsakingas už viso pastato priežiūrą (eksploatavimą) ir turi pareigą atlikti daugiabučio namo techninės priežiūros pagrindinius darbus.

Byloje nėra ginčo, jog atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) yra gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės (bendrojo naudojimo objekto) administratorė, kuri atsakinga už daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrą. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės, kaip daugiabučio gyvenamojo namo administratorės, civilinės atsakomybės įvykus avarijai.

Gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektai priklauso šio namo butų savininkams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis), kurie proporcingai savo namo daliai privalo apmokėti išlaidas namui išsaugoti ir išlaikyti, nustatyta tvarka mokėti mokesčius, kitas įmokas ir rinkliavas (CK 4.82 straipsnio 3 dalis), reguliariai kaupti lėšas, skirtas namui atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus (CK 4.82 straipsnio 4 dalis). Namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas (butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotas asmuo arba bendrojo naudojimo objektų administratorius) įgyvendina su bendrąja nuosavybe susijusius butų ir kitų patalpų savininkų sprendimus ir pavedimus, priimtus šiame straipsnyje nustatyta tvarka, atstovaudamas butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.85 straipsnio 8 dalis).

CK 4.82 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė - techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas, kurio 2 straipsnio 15 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad pastato bendrojo naudojimo objektais, be kita ko, yra bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos); bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus). Taigi šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams.

Bendrojo naudojimo objektų administratorius šiuos objektus administruoja pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimo Nr. 831 redakcija) patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus (toliau – Nuostatai), pagal kuriuos pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant (Nuostatų 3 punktas). Vykdydamas pagrindinį uždavinį, administratorius organizuoja namo techninę priežiūrą (4.3 punktas); rengia ilgalaikį (2 ir daugiau metų) namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo planą (toliau – ilgalaikis planas)(Nuostatų 4.4 punktas), rengia namo priežiūros ūkinį ir finansinį planą, kuriame nurodo planuojamas einamųjų metų namo bendrojo naudojimo objektų administravimo, namo techninės priežiūros, šildymo ir karšto vandens sistemų, lifto, bendrojo naudojimo patalpų ir žemės sklypo priežiūros, kitas su administruojamu namu susijusias paslaugas, jų tarifus ir išlaidas. Nuostatų 14.4 papunktyje nurodytu būdu jį teikia derinti patalpų savininkams, nustatydamas ne trumpesnį kaip 10 darbo dienų pastabų ir pasiūlymų teikimo terminą. Ūkinį planą tikslina pagal patalpų savininkų motyvuotas pastabas ir pasiūlymus, tvirtina, per 5 darbo dienas po patvirtinimo skelbia ir kopijas teikia patalpų savininkams Nuostatų 14.1, 14.4 ar 14.5 papunkčiuose nurodytais būdais (4.5 punktas); organizuoja ir vykdo namo techninės priežiūros, kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų ir namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų pirkimus (4.6 punktas). Administratorius privalo Nuostatuose nurodytas funkcijas ir pareigas atlikti apdairiai, sąžiningai ir tik naudos gavėjų interesais (7.1 punktas); jeigu bendrojo naudojimo objektų būklė kelia grėsmę jų išlikimui, žmonėms ar aplinkai, pagal teisės aktų reikalavimus imtis būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos ir pašalinta grėsmė (7.7 punktas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini), buvo užpiltas dėl bendrojo naudojimo objekto - techninio pobūdžio patalpose (namo palėpėje) trūkusio vandens vamzdžio, o šios patalpos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams ir už šių patalpų priežiūrą yra atsakinga atsakovė - UAB (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju atsakovė neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad įvykio, kuris buvo pripažintas draudžiamuoju, metu buvo apgadintos draudėjai priklausančios patalpos. Ieškovė draudėjai išmokėjo draudimo išmoką ir kreipėsi į teismą dėl išmokėtos sumos priteisimo iš atsakingo už padarytą žalą asmens, nagrinėjamu atveju iš atsakovės kaip bendrojo naudojimo patalpų ir objektų administratorės, netinkamai vykdžiusios administratoriaus pareigas. Todėl šiuo atveju tarp šalių kilęs ginčas nagrinėjamas vadovaujantis CK 4.83 - 4.84, 4.236 - 4.252, 6.245 -6.249, 6.263, 6.1015 straipsnių, reglamentuojančių bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, priežiūrą, žalos atlyginimą, draudiko teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), nuostatas.

Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis (CK 6.987 straipsnis). Bylos duomenimis nustatyta, jog tarp ieškovės ir draudėjų buvo sudarytos būsto draudimo sutartys, kurių pagrindu ieškovė išmokėjo būstą apsidraudusiems asmenims draudimo išmokas draudžiamaisiais pripažintų įvykių sukeltai žalai atlyginti. Ieškovė nurodo, jog žala kilo dėl atsakovės neteisėtų veiksmų.

CK 6.1015 straipsnyje reglamentuojama subrogacija kaip draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad draudikui, kuris išmoka draudimo išmoką draudėjui ar naudos gavėjui, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis. Įvykus draudžiamajam įvykiui, subrogacijos pagal CK 6.1015 straipsnį pagrindu vietoj draudėjo į tą patį, jau egzistuojantį ir nepasibaigusį prievolinį santykį įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį. Taigi žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas. Bylose dėl žalos atlyginimo ieškovas turi pateikti duomenis, patvirtinančius, kad asmuo, nurodytas kaip atsakovas yra kaltas dėl kilusios žalos, remiantis bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais (CK 6.263, 6.246 - 6.249 straipsniai)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017)

Nuostolių (žalos) atlyginimas reglamentuojamas CK XXII skyriuje (CK 6.245 - 6.255 straipsniai). Nuostoliai gali būti atlyginami tik esant atitinkamam civilinės atsakomybės pagrindui. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžiama kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Priklausomai nuo konkrečius asmenis siejusių teisinių ryšių, skiriama sutartinė ir deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste nustatyta, kad ginčo šalių sutartiniai teisiniai santykiai nesiejo, todėl bylai aktualus deliktinę civilinę atsakomybę nustatantis teisinis reguliavimas (CK 6.263 - 6.291 straipsniai).

CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Deliktinės prievolės atveju už padarytą žalą atsakingu asmeniu laikomas: 1) asmuo, kuris žalą padarė pats (tiesiogiai) savo veiksmais (ar neveikimu), t.y. atsakingas asmuo ir yra žalą padaręs asmuo (tiesioginė deliktinė atsakomybė) (CK 6.263 straipsnio 1 dalis) arba; 2) asmuo, kuris nors pats (tiesiogiai) savo veiksmais (ar neveikimu) žalos ir nepadarė, tačiau kuriam įstatymas numato atsakyti už kito asmens veiksmus arba už savo valdomų daiktų padarytą žalą (CK 6.263 straipsnio 3 dalis)(netiesioginė civilinė atsakomybė). Tiek tiesioginė, tiek netiesioginė deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019).

Neteisėti veiksmai yra objektyvioji teisinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas.

Žala (nuostoliai) asocijuojasi su pakenkimu tam tikram objektui, neigiamu poveikiu jam, kuris pasireiškė to objekto ekonominės vertės sumažėjimu, jo kokybinių savybių praradimu. CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Įstatymas pareigą įrodyti žalos padarymo faktą bei tokios žalos (turėtų nuostolių) dydį nustato ieškovui (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Žala (nuostoliais) gali būti pripažįstamos turtui pataisyti reikalingos lėšos, kurios yra patirtos, jei remontas atliktas, taip pat būsimo remonto kaštai (sąnaudos), jei remontas nėra atliktas. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis).

Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t.y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017).

Priežastinis ryšys suprantamas kaip sąsaja tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių, jog neigiamos pasekmės yra skolininko veiksmų rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1597/2002). Vertinamos visos aplinkybės ir žalos atsiradimo priežastys, kad nustatyti pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių ryšį. Priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos nustatymas kartu reiškia teismo diskreciją svarstyti apie civilinės atsakomybės ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010). Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl administratoriaus atsakomybės, svarbu įvertinti, kaip jis atliko jam teisės aktais pavestas funkcijas, taip pat, nustačius tam tikrus namo konstrukcijų ar jų dalių trūkumus, STR 1.12.05:2010 nuostatų kontekste turi būti vertinamas jų mastas ir reikšmė, ar darbai priskirtini privalomiesiems reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2013, 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-409-684/2017).

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad butas buvo užlietas dėl bendrojo naudojimo objekto (techninio pobūdžio patalpose trūkusio vandens vamzdžio), būtent atsakovei atsiranda pareiga įrodyti, jog ji ėmėsi visų nuo jos priklausančių būtinų (galimų) priemonių tokios žalos išvengti, t.y. ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius atliko bendrojo naudojimo objektų nuolatinius stebėjimus, kasmetines ir sezonines apžiūras, užtikrino bendrojo naudojimo objektų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, organizavo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų poreikio pagrindimą, parengė atnaujinimo planus ir juos pateikė namo savininkams, rengė susirinkimus ir siūlė remontuoti vamzdynus ir pan.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).

Atsakovė byloje pateikė duomenis bei įrodymus, kad 2019 m. liepos 19 d. buvo atlikta patalpų (duomenys neskelbtini), periodinė statinio, pastato bendro naudojimo konstrukcijų ir inžinierinių sistemų apžiūra ir surašytas statinio kasmetinės apžiūros aktas Nr. MBB-D-6, kuriame nurodyta, jog namo stogo danga yra geros būklės. Tačiau pateiktame statinio apžiūros akte nėra duomenų apie techninės patalpos (palėpės) ir joje esančių vandens vamzdžių būklę. Taigi, nesant duomenų apie techninės patalpos (palėpės) būklę, negalima teigti, jog atsakovė tinkamai vykdė savo pareigas ir tinkamai prižiūrėjo pastatų bendrojo naudojimo objektus.

Atsakovė atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad kartu su ieškiniu nepateikti duomenys ir įrodymai apie tai kurioje konkrečioje vietoje yra apipylimą nulėmusi stogo dalis ar ji buvo nepasiekiamoje, sunkiai prieinamoje, nematomoje vietoje, ar akivaizdžiai galėjo būti pastebėta, ar atsakovė turėjo galimybę realiai ją patikrinti atliekamos techninės priežiūros metu. Teismas sutinka atsakovės argumentu, kad vertinant, ar atsakovė tinkamai atliko savo pareigas, šiuo atveju taip pat svarbu įvertinti, ar atsakovė turėjo realias galimybes fiziškai apžiūrėti trūkusį vandens vamzdį. Tačiau iš byloje pateiktų įrodymų (nuotraukų) matyti, kad trūkęs bendrojo naudojimo vamzdis yra matomoje vietoje, todėl jį buvo galima vizualiai apžiūrėti ir patikrinti atliekamos techninės priežiūros metu.

Taip pat atsakovė nesutinka su žalos dydžiu ir mano, kad ieškovės reikalaujama suma nėra aiškiai detalizuota, apskaičiuojant žalos dydį neatsižvelgta į buto būklę, nusidėvėjimą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, jog atlygintinos žalos dydis viršija nuostolių dydį, neįrodė pagrindų neatlyginti žalos arba ją sumažinti, todėl teismas neturi pagrindo abejoti byloje pateikta 2019 m. spalio 8 d. turto remonto sąmata ir ieškovės apskaičiuotu žalos dydžiu.

Ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus konstatuotina, jog atsakovė nepateikė įrodymų, leidžiančių pagrįstai teigti, jog atsakovė savo kaip administratorės pareigas vykdė tinkamai ir laiku. Todėl teismas konstatuoja, jog atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad pastaroji neįgyvendino jai teisės aktų nustatytų pareigų - tinkamai neprižiūrėjo daugiabučio Namo bendrosios inžinerinės įrangos, neorganizavo jos remonto, ir dėl šių atsakovės pareigų nevykdymo, ieškovei kilo 807 Eur žala. Tarp atsakovės neteisėtų veiksmų – neveikimo ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes, būtent, dėl atsakovės neveikimo, susidarė sąlygos draudiminiam įvykiui kilti ir žalai atsirasti.

Esant nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė būtinas civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus atsakovės veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, atsakovė laikoma atsakinga dėl 2019 m. spalio 4 d. butui, adresu (duomenys neskelbtini), padarytos žalos ir turi pareigą sumokėti ieškovei šiai žalai atlyginti išmokėtą draudimo išmoką.

Dėl kompensuojamųjų palūkanų

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 24,01 Eur kompensacinių palūkanų. Įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje, įstatymų leidėjas preziumuoja, kad nuostolių atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Tokias įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003; 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005). Kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei. Jeigu dėl delikto atsiradusi žala atlyginama pinigais, o ne natūra, tai atsiradusi prievolė yra piniginė. Tai reiškia, kad jai būdingi visi piniginių prievolių požymiai, taigi, ir palūkanos (CK 6.37 straipsnis), todėl delikto atveju mokamos kompensuojamosios palūkanos, atlyginančios nukentėjusiojo turtinius praradimus dėl laiku negaunamo žalos atlyginimo. Skolininko prievolė mokėti kreditoriui kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas tampa vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4d. priimtą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovė 2020 m. balandžio 6 d. siuntė pretenziją atsakovei ragindama per 15 dienų atlyginti žalą, tačiau atsakovė žalos neatlygino, todėl, šis ieškovės reikalavimas pagrįstas ir tenkintinas, atsakovė privalo atlyginti ieškovei 24,01 Eur kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2020 m. balandžio 25 d.) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas reikalavimas jas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007).

CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, tenkinus ieškovės ieškinį, ieškovei iš atsakovės priteistinos įstatyme numatytos 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos 831,01 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. sausio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė rašytinius įrodymus, kad šioje byloje patyrė 89,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 19 Eur žyminis mokestis ir 70,08 Eur išlaidos advokato padėjėjos teisinei pagalbai apmokėti už ieškinio parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad, ieškovės ieškiniu pareikšti reikalavimai teismo sprendimu patenkinti visiškai, bylinėjimosi išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais, ieškovės reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas, ieškovei iš atsakovės priteistina 89,08 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 straipsnis). Kadangi ieškovės ieškinys tenkintinas, atsakovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei AB (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) 807 Eur (aštuonis šimtus septynis eurus) žalos atlyginimo, 24,01 Eur (dvidešimt keturis eurus 1 centą) kompensacinių palūkanų, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 831,01 Eur (aštuonių šimtų trisdešimt vieno euro 1 cento) sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2021 m. sausio 13 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 89,08 Eur (aštuoniasdešimt devynių eurų 8 centų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.