Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MAX&Partners“ apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-715-359/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MAX&Partners“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kaišiadorių paukštyno mažmena“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.499 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose, kadangi remdamasis tuo, jog atsakovė per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 17 d. realiai patalpomis nesinaudojo, o tik šalino nustatytus trūkumus, nepagrįstai sumažino ieškovei iš atsakovės priteisto nuomos mokesčio dydį. Nuomininko pareiga mokėti nuomos mokestį vėluojant grąžinti išsinuomotą daiktą nėra ir negali būti siejama su realiu naudojimusi išsinuomotu daiktu, kadangi remiantis CK 6.499 straipsnio 2 dalimi ši pareiga siejama išimtinai su pavėlavimu grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokia buvo aptarta sutartyje.Teismo išvada, kad abi šalys elgėsi formaliai, nesivadovavo šalių bendradarbiavimo ir kooperacijos principais, yra nepagrįsta, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir esantiems įrodymams. Atsakovė 2013 m. rugsėjo 27 d. pranešime pati nustatė patalpų grąžinimo ieškovei datą, todėl atsakovė daugiau nei tris mėnesius turėjo galimybę sutvarkyti nuomojamas patalpas taip, kad jos atitiktų sutarties reikalavimus. Patalpų grąžinimo metu buvo nustatyti trūkumai, kuriuos atsakovė įsipareigojo ištaisyti iki 2014 m. sausio 17 d. Nors atsakovė nurodė trūkumų ištaisymo datą, tačiau ieškovė 2014 m. sausio 2 d. išsiuntė atsakovei pranešimą, kuriame nurodė, kad po trūkumų šalinimo patalpų perdavimo datą ir laiką ieškovė suderintų telefonu. Taigi atsakovė jau 2014 m. sausio 3 d. galėjo grąžinti patalpas ieškovei, tačiau to nepadarė ir patalpas ieškovei grąžino tik 2014 m. sausio 17 d. Ieškovė negali būti laikoma pažeidusia bendradarbiavimo ir kooperacijos principus, todėl teismas negalėjo taikyti sankcijos sumažindamas priteistiną nuomos mokestį.Teismas ieškovei iš atsakovės priteistas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir žyminį mokestį sumažino proporcingai patenkintų reikalavimų daliai pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatytą taisyklę, tačiau neatsižvelgė į tai, kad šalių buveinės yra skirtinguose miestuose, teismo vieta buvo kita nei ieškovės buveinės ar nuomojamų patalpų vieta, ieškovės atstovams į teismą teko vykti iš Vilniaus į Kaišiadoris ir atgal. Ieškovė kelionės išlaidas prisiėmė sau ir nereikalavo iš atsakovės jų atlyginti. Be to, ieškovės atsiliepimas į atsakovės prieštaravimus nėra vien formalus, jame išdėstyti teisiniai argumentai bei paaiškintos bylos nagrinėjimui esminę reikšmę turinčios aplinkybės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. galutinio sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas, kuriuo pakeitus Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas visiškai, ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai taikant materialinės teisės normas, todėl yra pagrindas jį pakeisti.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2002 m. gruodžio 1 d. V.K. ir atsakovė sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (b.l. 7–9), pagal kurią atsakovei (nuomininkei) buvo išnuomotos negyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), kartu su įranga ir įrenginiais naudotinos maisto prekių mažmeninei prekybai. Už nuomojamų patalpų nuomą nuomininkė įsipareigojo mokėti kas mėnesį 2 500 Lt nuomos mokestį sutartyje nustatyta tvarka (sutarties 4.1 punktas). 2002 m. gruodžio 1 d. perdavimo–priėmimo aktu (b.l. 10) nuomininkei buvo perduotos naujai išdažytos negyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), inventorizacijos bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtos Nr. „I-1“ ir I-2“ kartu su įvairiais įrenginiais ir įranga (iš viso sąraše 20 pozicijų). Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2002 m. gruodžio 1 d. iki 2004 m. kovo 31 d., tačiau pasibaigus sutarties terminui ir nei vienai iš šalių jos nenutraukus, laikytina, kad sutartis tapo neterminuota (CK 6.481 str.).2008 m. gruodžio 30 d. susitarimu, sudarytu V.K., UAB „MAX&Partners“ bei UAB „Kaišiadorių paukštyno mažmena“, dėl teisių ir pareigų perkėlimo (b.l. 11), nuomotojo V.K. visos teisės ir pareigos pagal 2002 m. gruodžio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį buvo perkeltos naujajai nuomotojai UAB „MAX&Partners“. 2013 m. rugsėjo 27 d. pranešimu (b.l. 36) atsakovė pranešė nuomotojai, jog šalių sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį vienašališkai nutraukia nuo 2013 m. gruodžio 31 d., nurodė, kad remdamasi sutarties nuostatomis įsipareigoja paskutinę patalpų nuomos dieną grąžinti patalpas nuomotojai pasirašant patalpų perdavimo–priėmimo aktą ir patvirtino, kad sutarties nutraukimo dieną ji atvyks pasirašyti patalpų perdavimo–priėmimo akto. Sutarties nutraukimo dieną, t. y. 2013 m. gruodžio 31 d. nuomotoja grąžinamų patalpų nepriėmė nustačiusi, kad patalpos grąžinamos su trūkumais. Patalpos buvo su trūkumais, netvarkingos, iš viso nuomotoja nurodė 10 patalpų trūkumų, kuriuos nuomininkė įsipareigojo pašalinti iki 2014 m. sausio 17 d. (b.l. 10 antroji pusė), t. y. buvo nustatyta, kad neveikia patalpų signalizacija, nėra 2 vnt. signalizacijos pultelio, kliba lauko durų pritraukėjas ir rankena, neveikia vidinių durų spyna, nėra 2 vnt. pakabinamų spynų, prekybos salėje grindyse yra skylės, nedega rampos lemputė, neveikia langų apšvietimas pagrindinėje salėje, prekybos salėje ant sienų iškilusios pūslės, pagalbinėse patalpose netvarkingos lubos. 2014 m. sausio 2 d. pranešimu (b.l. 39) nuomotoja pateikė atsakovei patalpų apžiūros metu nustatytus ir surašytus trūkumus bei nurodė, kad po trūkumų šalinimo patalpų perdavimo datą ir laiką prašo suderinti telefonu. 2014 m. sausio 14 d. pranešimu (b.l. 41) nuomininkė informavo nuomotoją, kad visi trūkumai yra pašalinti ir kad 2014 m. sausio 17 d. bus organizuojamas patalpų perdavimas. 2014 m. sausio 17 d. nuomotos negyvenamosios patalpos perduotos nuomotojai, kuri pateikė atsakovei (nuomininkei) apmokėjimui PVM sąskaitą faktūrą už patalpų nuomą 2014 m. sausio 1 – 17 dienomis 1 658,97 Lt sumai (b.l. 12). Atsakovė pateiktos sąskaitos neapmokėjo, todėl apeliantė(nuomotoja) kreipėsi dėl skolos priteisimo į teismą. Atsakovė ginčijo savo pareigą apmokėti nuomos mokestį už 2014 m. sausio 1 -17 dienas teigdama, jog ji tuo metu patalpomis nesinaudojo, o 2013 m. gruodžio 31 d. patalpos nuomotojai nebuvo grąžintos tik dėl jos atsisakymo patalpas priimti nurodžius neesminius patalpų trūkumus, kurie atsirado dėl patalpų natūralaus nusidėvėjimo.

Nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokiosgavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės (CK 6.499 str. 1 d.). Remiantis CK 6.499 straipsnio 2 dalimi, jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą bei atlyginti nuostolius.Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį priteisiama ne nuomos mokesčio skola, bet šioje normoje nustatytas nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas, kuriuo įtvirtinta nuomininko pareiga kompensuoti dėl be teisėto pagrindo naudojamo daikto savininko ir (ar) nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokant pastarojo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, bei atlyginant kitus, nuomotojo įrodytus nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2008; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2011). Nurodytas išaiškinimas svarbus keletu aspektų, kadangi, pirma, sprendžiant dėl nuomotojo reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius, nuomininkui pavėlavus grąžinti daiktą, pagrįstumo, būtina nustatyti daikto grąžinimo nuomotojui momentą, o antra, remiantis nurodytu išaiškinimu, darytina išvada, kad nuomos sutarties nutraukimo faktas savaime nelemia nuomos šalių teisių ir pareigų pagal nuomos sutartį pasibaigimo. Tik tada, kai nuomininkas tinkamai įvykdo pareigą grąžinti nuomotojui daiktą, laikoma, kad nuomos sutarties šalių prievolės pagal sutartį pasibaigė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2011).

Bylos duomenys patvirtina, kad nors šalių sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis vienašališkai atsakovės iniciatyva buvo nutraukta nuo 2013 m. gruodžio 31 d., tačiau nuomotos negyvenamosios patalpos nuomotojai buvo grąžintos tik 2014 m. sausio 17 d. ištaisius 2013 m. gruodžio 31 d. patalpų grąžinimo metu nustatytus patalpų trūkumus. Taigi byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovė nuomotas patalpas nuomotojai grąžino pavėlavus. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad patalpos apeliantei buvo grąžintos tik 2014 m. sausio 17 d., sprendė, kad atsakovė, nesumokėdama nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 17 d., pažeidė sutartimi prisiimtą prievolę tinkamai ir sutartyje nustatyta tvarka bei terminais atsiskaityti su ieškove, todėl pagrįstu laikė ieškovės reikalavimą priteisti skolą už patalpų nuomą.Tačiau teismas, remdamasis tuo, kad abi šalys elgėsi formaliai, nesivadovavo šalių bendradarbiavimo ir kooperacijos principais, kad atsakovė 2014 m. sausio mėnesį patalpomis realiai nesinaudojo, o tik šalino apeliantės nustatytustrūkumus, sprendė, jog yra pagrindas sumažinti apeliantės prašomą priteisti iš atsakovės nuomos mokestį. Apeliaciniame skunde ginčijamas toks pirmosios instancijos teismo sprendimas teigiant, jog nepriklausomai nuo to, atsakovė naudojosi nurodytu laikotarpiu nuomojamomis patalpomis ar ne, ji privalo sumokėti apeliantei nuomos mokestį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog CK 6.499 straipsnio 2 dalyje numatyta nuomininko pareiga mokėti nuomos mokestį vėluojant grąžinti išsinuomotą daiktą nėra siejama su realiu naudojimusi išsinuomotu daiktu. Ši pareiga siejama išimtinai su pavėlavimu grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba kokia buvo aptarta sutartyje, todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, nuomos mokestį sumažinęs dėl to, kad patalpų trūkumų šalinimo laikotarpiu nuomininkė realiai patalpomis nesinaudojo, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.499 straipsnio nuostatas.

Nagrinėjamoje byloje atsakovė patalpas nuomotojai grąžino vėliau nei kad buvo nutraukta šalių sudaryta nuomos sutartis dėl to, kad nuomininkė turėjo pašalinti patalpų grąžinimo metu nustatytus patalpų trūkumus. Atsakovės teigimu, aplinkybė, jog ji turėjo pašalinti neesminius patalpų trūkumus, atsiradusius dėl normalaus patalpų nusidėvėjimo, negali būti laikoma vėlavimu perduoti patalpas, kadangi patalpos grąžinimui buvo parengtos jau sutarties nutraukimo dieną, t. y. 2013 m. gruodžio 31 d. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo atsakovės argumentu nesutinka. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuomininko pareiga pasibaigus nuomos sutarčiai daiktą nuomotojui grąžinti tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. Nors atsakovė teigia, kad apeliantės patalpų grąžinimo metu nustatyti trūkumai yra atsiradę dėl normalaus patalpų nusidėvėjimo, tačiau pažymėtina, kad šalių sudarytoje sutartyje buvo aptarta patalpų būklė jų grąžinimo metu, dėl ko atsakovė patalpas nuomotojai turėjo grąžinti sutartyje numatytos būklės, o ne tokias, kokias gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą. Pagal šalių sudarytą sutartį, pasibaigus nuomos sutarties terminui arba sutartį nutraukus prieš terminą, nuomininkas įsipareigojo perduoti patalpas nuomotojui tvarkingas, pagal priėmimo–perdavimo aktą (sutarties 3.2.9 punktas). Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė 2013 m. gruodžio 31 d. sutartinės pareigos perduoti nuomotojai patalpas tvarkingas, pagal priėmimo–perdavimo aktą neįvykdė, todėl apeliantė turėjo teisę atsisakyti priimti grąžinamas patalpas nurodydama nustatytus trūkumus. Tuo pačiu negalima sutikti su atsakovės atsiliepime nurodytu argumentu, kad ji jau 2013 m. gruodžio 31 d. buvo parengusi patalpas grąžinimui, dėl ko negali būti laikoma pavėlavusi grąžinti nuomotas patalpas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė apeliantės nurodytų patalpų trūkumų neginčijo, sutiko su jais ir įsipareigojo juos ištaisyti iki nustatyto termino, kas pagrįstai leidžia manyti atsakovę pripažinus netinkamą savo sutartinių įsipareigojimų perduoti patalpas tinkamos būklės įvykdymą.

Taigi nagrinėjamoje byloje nustačius, kad nuomininkė, pasibaigus nuomos sutarčiai, tinkamai neįvykdė pareigos grąžinti nuomotą daiktą ir nuomotas patalpas tinkamos būklės grąžino pavėlavusi, pripažintina, kad apeliantė įgijo teisę į nuomos mokesčio ir kitų nuostolių už uždelstą laiką grąžinti daiktą atlyginimą nepriklausomai nuo to, nuomininkė patalpų grąžinti vėlavimo metu tomis patalpomis realiai naudojosi ar ne.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad šalių sudarytoje sutartyje buvo numatyta, kad tuo atveju, jei nuomininkas perduoda nuomotas patalpas su įrenginiais ne pagal priėmimo–perdavimo aktą, pasirašytą 2002 m. gruodžio 1 d., tai jis privalo sumokėti nuomotojui kompensaciją, nurodytą tame akte (iš viso 16 278 Lt), taip pat nuomininkas privalo sumokėti nuomotojui nuompinigius už laikotarpį, per kurį nuomotojas pats atstatys patalpą ir joje esančius įrenginius, kad jie atitiktų stovį, nurodytą priėmimo–perdavimo akte (sutarties 6.5 punktas). Nors šiuo atveju nustatytus patalpų trūkumus šalino ne nuomotoja, o nuomininkė, tačiau nereikalaujant iš jos sutartyje numatytoskompensacijos, nuomotojos reikalavimas priteisti iš nuomininkės nuomos mokestį per laikotarpį, kada ji šalino nustatytus patalpų trūkumus, kad jos atitiktų stovį, nurodytą priėmimo–perdavimo akte, laikytinas pagrįstu.

Pirmosios instancijos teismas apeliantei iš atsakovės priteistiną nuomos mokestį sumažino remdamasis ir tuo, kad abi sutarties šalys elgėsi formaliai, nesivadovavo bendradarbiavimo ir kooperacijos principais. Apeliacinės instancijos teismo manymu, bylos duomenys nepatvirtina šių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo. CK 6.259 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią, jei prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo manymu, šioje byloje nėra pagrindo sumažinti nuomininkės atsakomybės už netinkamą įsipareigojimų vykdymą. Bylos aplinkybių visuma leidžia spręsti, jog šalių tarpusavio santykiai nutraukiant sutartį buvo konfliktiški, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo taikyti sankcijas vienai iš sutarties šalių. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažinoapeliantės teisę reikalauti iš atsakovės nuomos mokesčio, tačiau konstatavęs, kad abi sutarties šalys elgėsi formaliai, nesivadovavo šalių bendradarbiavimo ir kooperacijos principais, sankciją iš esmės pritaikė tik vienai iš jų, tokiu būdu suteikdamas nepagrįstą prioritetą atsakovei, t. y. sumažindamas iš jos priteistiną nuostolių sumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje jokių neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų apeliantės nebendradarbiavimą su atsakove ar kooperavimosi pareigos netinkamą vykdymą, nėra. Byloje nėra ir jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantė nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. vis atsisakydavo apžiūrėti ir priimti grąžinamas patalpas, dėl ko patalpų trūkumai negalėjo būti pašalinti iki nuomos sutarties pabaigos. Atsakovės darbuotojo parodymai, atsižvelgiant į tai, kad jis yra suinteresuotas atsakovei palankia bylos baigtimi asmuo, vertintini kritiškai, o be to, pripažintina, kad pati atsakovė, būdama juridiniu asmeniu, kuriam keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo ir sąžiningumo kriterijai, negalėjo nepastebėti tokių grąžinamų patalpų trūkumų kaip neveikianti signalizacija, trūkstamos spynos, skylės grindyse ar klibanti rankena. Tokie trūkumai nėra paslėpti trūkumai, jie yra matomi akivaizdžiai, todėl atsakovė, siekdama tinkamai įvykdyti sutartyje prisiimtą pareigą grąžinti tvarkingas patalpas pagal perdavimo–priėmimo aktą, šiuos trūkumus ir be apeliantės nurodymo turėjo pareigą pašalinti. Be to, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jogpati atsakovė, pranešdama apie nuomos sutarties nutraukimą, informavo apeliantę apie tai, kad patalpos bus grąžintos pagal sutarties nuostatas paskutinę nuomos sutarties dieną, t. y. 2013 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, negalimapripažinti, kad apeliantė nuo 2013 m. gruodžio 9 d. būtų vengusi priimti atsakovės jai perduodamaspatalpas. Tuo tarpu apeliantėsreikalavimas grąžinti nuomotas patalpas tokios būklės, dėl kokios šalys susitarė sutartyje, t. y. savo teisių įgyvendinimas, negali būti laikomas apeliantėsbendradarbiavimo ir kooperacijos principo pažeidimu. Priešingai, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, apeliantė dar 2014 m. sausio 2 d. pranešimu nurodė atsakovei, kad ištaisius trūkumus dėl patalpų grąžinimo susitartų telefonu, t. y. nors buvo numatytas konkretus patalpų trūkumų ištaisymo terminas, atsakovei buvo suteikta galimybė šias patalpas grąžinti ir anksčiau pašalinus trūkumus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, net ir esant konfliktiškiems šalių tarpusavio santykiams, negalima pripažinti, kad apeliantė pažeidė savo pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis su kita sandorio šalimi.

Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pagrindai, remdamasis kuriais pirmosios instancijos teismas sumažino iš atsakovės apeliantei priteistą nuomos mokestį, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra pakankami apriboti apeliantės teisę į jospatirtų nuostolių atlyginimą, yra pagrindas skundžiamą galutinį pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, padidinant iš atsakovės apeliantei priteistiną nuomos mokesčio kaip jos patirtų nuostolių sumą iki 1 658,97 Lt.

Apeliaciniame skunde ginčijama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teigiant, kad teismas bylinėjimosi išlaidas priteisė remdamasis CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatyta taisykle neatsižvelgęs į tai, kad šalių buveinės yra skirtinguose miestuose, teismo vieta buvo kita neiapeliantės buveinės ar nuomojamų patalpų vieta, apeliantės atstovams į teismą teko vykti iš Vilniaus į Kaišiadoris ir atgal, kad apeliantėkelionės išlaidas prisiėmė sau ir nereikalavo iš atsakovės jų atlyginti.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas reglamentuotas 93 straipsnyje, kurio antrojoje dalyje įtvirtinta taisyklė, kaip paskirstomos bylinėjimosi išlaidos tuo atveju, kai ieškinys patenkintas iš dalies. Kadangi pirmosios instancijos teismas galutiniu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, jis pagrįstai paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas vadovavosi nurodyta CPK norma. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teismo teisė nukrypti nuo minėtame CPK straipsnyje tvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, tačiau, apeliacinės instancijos teismo manymu, nei apeliantės nurodyti argumentai, nei bylos aplinkybės nesudaro pagrindo šioje byloje nukrypti nuo numatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir yra pagrindas iš naujo paskirstyti šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas byloje, išsamiai dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nepasisakytina.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė prašė priteisti jai iš atsakovės už ieškinį sumokėtą 36 Lt žyminį mokestį ir 1 347 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Byloje esantys įrodymai patvirtina šias apeliantės turėtas išlaidas (b.l.17–19, 91–92). Atsakovė apeliantės turėtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo ar dydžio neginčijo, pirmosios instancijos teismas jas laikė atitinkančiomis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, todėl pakeitus pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą ir padidinus apeliantei iš atsakovės priteistą nuomos mokesčio dydį iki 1 658,97 Lt sumos, dėl ko laikytina, kad apeliantės ieškinys yra patenkintas visiškai, priteistina iš atsakovės ieškovei ir visos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 36 Lt žyminis mokestis bei 1 347 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso 1 383 Lt (CPK 93 str. 1 d.).

Taip pat keistina galutinio sprendimo dalis, kuria valstybei priteista iš atsakovės 10,44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nustatyta, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, byloje iš viso yra 20,08 Lt, todėl jos priteistinos valstybei iš atsakovės (CPK 96 str. 1 d.).

Apeliaciniame skunde apeliantė prašė priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, turėtas bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė už pateiktą apeliacinį skundą sumokėjo 72 Lt žyminį mokestį (b.l. 117), t. y. 36 Lt daugiau, nei kad priklauso (CPK 80 str. 1 d. 7 p., 4 d.), dėl ko yra pagrindas permokėtą žyminio mokesčio dalį grąžinti apeliantei (CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Apeliantės teismui pateikti įrodymai (b.l. 114–116) patvirtina ir jos turėtas 400 Lt išlaidas advokato teisinei pagalbai apeliaciniam skundui parengti. Kadangi apeliacinis skundas tenkinamas, už jį mokėtino žyminio mokesčio suma – 36 Lt ir 400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso 436 Lt priteistina apeliantei iš atsakovės (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

PakeistiKaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. galutinio sprendimo dalis dėl skolos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip:

Padidinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. galutiniu sprendimu ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „MAX&Partners“, juridinio asmens kodas 301964606, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kaišiadorių paukštyno mažmena“, juridinio asmens kodas 158986919, priteistą 850 Lt nuomos mokesčio sumą iki 1 658,97 Lt (vieno tūkstančio šešių šimtų penkiasdešimt aštuonių litų devyniasdešimt septynių centų), priteistą 18,72 Lt žyminio mokesčio sumą iki 36 Lt (trisdešimt šešių litų) ir priteistą 700,44 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti sumą iki 1 347 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų keturiasdešimt septynių litų) sumos.

Padidinti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kaišiadorių paukštyno mažmena“, juridinio asmens kodas 158986919, priteistą 10,44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumą iki 20,08 Lt (dvidešimt litų aštuonių centų) sumos.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „MAX&Partners“, juridinio asmens kodas 301964606, iš uždarosios akcinės bendrovės „Kaišiadorių paukštyno mažmena“, juridinio asmens kodas 158986919, 436 Lt (keturis šimtus trisdešimt šešis litus) (126,27 Eur) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „MAX&Partners“, juridinio asmens kodas 301964606, 36 Lt (trisdešimt šešis litus) žyminio mokesčio, sumokėto 2014 m. liepos 9 d. mokėjimo pavedimu Nr. 346.

Nutarties dalį dėl žyminio mokesčio grąžinimo pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.