Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 284 straipsnio 1 dalyje (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), ir nuteistas 30 (trisdešimties) parų arešto bausme.

A. K. išteisintas dėl Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo 24 d., apie 00 val. 05 min., Šilutės r., (duomenys neskelbtini), netoli miestelio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios priežasties, elgdamasis įžūliai, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, pavijo su drauge D. M. ėjusį nepilnametį J. K., gimusį (duomenys neskelbtini), abiem rankom pargriovė jį ant žemės ir gulinčiam J. K. ne mažiau kaip 5 kartus spyrė į įvairias kūno vietas, sukeldamas fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais M. K. padarė Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

A. K. ir M. K. buvo kaltinami tuo, kad 2011 m. rugsėjo 24 d., apie 00 val. 05 val., Šilutės r., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties gyvenamuoju namu Nr. (duomenys neskelbtini) būdami apsvaigę nuo alkoholio, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, be jokios priežasties dėl chuliganiškų paskatų užpuolė nepilnametį J. K., gim. (duomenys neskelbtini), ėjusį su drauge, M. K. pasivijus J. K. ir už nugaros pastūmus abiem rankomis pastarąjį ir taip pargriovus ant žemės ir M. K. į įvairias kūno vietas spardant gulintį nukentėjusįjį, po keletą kartų spiriant į kojas, kairę ranką, galvą, kaklą, iš viso apie 10 kartų, žodžiais grasinant nukentėjusįjį užmušti, o nukentėjusiajam bandant stotis ir M. K. pastarąjį pastumiant rankomis ir taip pargriaunant ant žemės, po to A. K. ir M. K. paėmus nukentėjusįjį J. K. už rankų ir kojų, nunešė prie šulinio, esančio tarp (duomenys neskelbtini) g. gyvenamųjų namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Ten, atidarius dangtį, abiem vėl už rankų paėmus nukentėjusįjį J. K., pastarąjį įmetė į šulinio vidų, o nukentėjusiajam į šulinį neįkritus – spėjus už šulinio rentinio užsikabinti per kelius sulenktomis kojomis ir šonuose įsikabinti rankomis, ir taip kabant šulinio viduje, paviršiuje, A. K. ir M. K. toliau tęsdami savo nusikalstamą veiką bei bendrai siekdami, kad nukentėjusysis įkristų į 5 metrų gylio šulinį, kuriame vandens buvo daugiau kaip pusė gylio, M. K. iš viršaus 1 kartą spyrė nukentėjusiajam J. K. į pilvą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios – nukentėjusiajam pavyko ištrūkti iš šulinio ir nuo kaltinamųjų pabėgti bei pasislėpti (duomenys neskelbtini) gatvės gyvenamajame name Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiais bendrais A. K. ir M. K. veiksmais buvo pasikėsinta nužudyti kitą žmogų – nepilnametį J. K.. Tad buvo manyta, jog A. K. ir M. K. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Išteisintasis A. K., jo gynėja bei nuteistasis M. K. ir jo gynėjas prašė atmesti prokurorės apeliacinį skundą, o su pakeistu kaltinimu nesutinka.

Šio nuosprendžio dalis dėl M. K. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) keičiama: prokurorės prašymu, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1852 redakcija), pakeičiamas kaltinimas ir M. K. pripažįstamas kaltu dėl iš esmės skirtingų faktinių aplinkybių, t. y. pagal lengvesnį nusikaltimą, apimantį kitokius nusikalstamos veikos požymius visa apimtimi dėl visų jo padarytų nusikalstamų veiksmų pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

nustatė:

M. K. ir A. K. 2011 m. rugsėjo 24 d., apie 00.05 val., Šilutės r., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties gyvenamuoju namu Nr. (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, matydami vienas kito smurtinius veiksmus ir jiems pritardami, elgdamiesi įžūliai, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, be jokios priežasties užpuolė nepilnametį J. K., gim. (duomenys neskelbtini). M. K. iš už nugaros abiem rankomis pastūmė J. K. ir taip jį pargriovė ant žemės bei gulinčiam nukentėjusiajam apie 10 kartų spyrė į įvairias kūno vietas, sukeldamas fizinį skausmą – po keletą kartų į kojas, kairę ranką, galvą, kaklą, grasinant nukentėjusįjį užmušti, o nukentėjusiajam bandant stotis pastūmė rankomis, pastarąjį vėl pargriovė ant žemės, po ko M. K. su A. K. paėmę nukentėjusįjį J. K. už rankų ir kojų, nunešė prie šulinio, esančio tarp (duomenys neskelbtini) g. gyvenamųjų namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kur, atidarius dangtį, veikdami kartu, paėmę nukentėjusįjį už rankų ir kojų, metė jį į 5 metrų gylio šulinio, kuriame vandens buvo daugiau kaip pusė gylio, vidų, o nukentėjusiajam į šulinį neįkritus - spėjus už šulinio rentinio užsikabinti per kelius sulenktomis kojomis ir šonuose įsikibti rankomis, ir taip kabant šulinio viduje, paviršiuje, M. K. nukentėjusiajam J. K. iš viršaus spyrė vieną kartą į pilvo sritį, t. y. M. K. ir A. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1852 redakcija).

Pirmiausia kolegija pasisakys dėl prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo pripažinti nuteistąjį M. K. ir išteisintąjį A. K. kaltais dėl pasikėsinimo įvykdyti kvalifikuotą žmogaus nužudymą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. dėl chuliganiškų paskatų.

Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nepabaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Tokio pobūdžio bylose, aiškinantis kaltininko tyčią, būtina nustatyti jos turinį ir siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsirado dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, t. y. turi būti nustatyta, kokio konkrečiai rezultato siekė kaltininkas. BK 129 straipsnyje numatyta veika yra tyčinis nusikaltimas, kuris padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Pagal susiformavusią teismų praktiką kvalifikuojant veikas pagal BK 129 straipsnį tuo atveju, kai veika nutrūksta pasikėsinimo stadijoje, kai pasikėsinama nužudyti kitą žmogų, gali būti kvalifikuojami tik tokie veiksmai, kurie padaromi tiesiogine tyčia. Tokią praktiką suformavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 6 punkto 2 ir 3 pastraipos), tokios pozicijos laikosi ir visi teismai. Vadinasi, pasikėsinimas yra padaromas išimtinai tiesiogine tyčia, siekiant kito asmens nužudymo (kasacinės nutartys Nr. 2K-442/2006, 2K-385/2007, 2K-500/2007, 2K-443/2011, 2K-501/2011). Teismų praktikoje kaltininko nusikalstama veika, kuria siekiama konkretaus rezultato, pripažįstama padaryta esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai, o tuo atveju, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius.

Apie kaltininko tyčios turinį yra sprendžiama pagal veikos pavojingumo suvokimą, t. y. pagal suvokimą tų aplinkybių, kurios sudaro padaryto nusikaltimo objektyviuosius požymius: nusikaltimo padarymo būdą, panaudotus įrankius, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis bei kitas bylos aplinkybes, kurios turėjo įtakos kaltininko valiai veikti siekiant norimo tikslo.

Šiuo konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl nuteistojo M. K. ir išteisintojo A. K. elgesio priežasties, būtina pažymėti, kad 2011 m. rugsėjo 24 d. naktį Šilutės rajone, (duomenys neskelbtini), kuomet nepilnametis J. K. su drauge ėjo į namus pasibaigus šokiams, jį be jokios priežasties iš chuliganiškų paskatų užpuolė pusbroliai A. ir M. K. ir prieš jį panaudojo smurtą: iš pradžių M. K. pastūmė nukentėjusįjį ir, jį pargriovus ant žemės, spyrė jam apie 10 kartų į įvairias kūno vietas, o, nukentėjusiajam bandant stotis, M. K. antrą kartą pargriovė J. K. ant žemės. Po to M. ir A. K., paėmę nukentėjusįjį už rankų ir kojų, nunešė prie netoliese esančio šulinio, bandė jį įmesti į šulinį, tačiau nepavyko, nes J. K. per kelius sulenktomis kojomis ir šonuose rankomis užsikabino už šulinio rentinio. Tada M. K. nukentėjusiajam, kabančiam (gulinčiam) ant šulinio paviršiaus, iš viršaus vieną kartą spyrė į pilvą, tačiau šis į šulinį neįkrito, o tada, kai M. ir A. K. nusisuko, nukentėjusysis iš įvykio vietos pabėgo ir pasislėpė pas S. S.. M. K. ir A. K. nukentėjusiojo neieškojo ir pasišalino. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, kad M. K. ir A. K. būtų turėję sumanymą ar ketinimų nužudyti ar sužaloti nukentėjusįjį. Nukentėjusiojo J. K. parodymais nustatyta, kad nuteistasis ir išteisintasis išties atliko aukščiau aptartus veiksmus, buvo apsvaigę nuo alkoholio, M. K. grasino nukentėjusįjį užmušti ir abu bandė jį įmesti į šulinį. Nuteistojo ir išteisintojo atlikti objektyvieji veiksmai ir jų elgesys nėra pakankamas pagrindas padaryti išvadą, kad jie turėjo tikslą nužudyti J. K.. Priešingai, M. ir A. K., turėdami tokį tikslą, jį galėjo įvykdyti tuoj pat, kai J. K. buvo atneštas ir paguldytas ant šulinio.

Pirmosios instancijos teismas šias faktines aplinkybes įvertino M. ir A. K. naudai ir pripažinęs, kad neįrodyta, jog A. K. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, jį išteisino, o M. K. veiką perkvalifikavo iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 284 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas padarė tokią išvadą motyvuodamas tuo, jog nepatikėjo nukentėjusiojo J. K. parodymais, kurie ,,< ... > prieštarauja ne tik M. K., bet ir nukentėjusiojo draugės parodymams, o, tikint D. M. ir M. K., galima pagrįstai manyti, jog nunešti ar nuvilkti žmogų gan didelį atstumą nuo sumušimo vietos iki šulinio ir dar to fakto niekam nematant, vargu ar yra įmanoma“ (nuosprendžio 4 lapas arba t. 2, b. l. 65). Kolegija su tokiu įrodymų vertinimu nesutinka ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Aukščiau aptartos ir įvertintos faktinės bylos aplinkybės leidžia kolegijai spręsti, kad nuteistojo M. K. ir išteisintojo A. K. įvykdytų nusikalstamų veiksmų negalima kvalifikuoti kaip pasikėsinimą nužudyti J. K. iš chuliganiškų paskatų, nes byloje nėra surinkta įrodymų, kad M. ir A. K. veikė tiesiogine tyčia. Tokią savo poziciją teismo posėdyje išreiškė ir prokurorė, neprašydama išteisintojo ir nuteistojo veiką kvalifikuoti kaip pasikėsinimą nužudyti iš chuliganiškų paskatų, nes nepakanka įrodymų, jog jie veikė tiesiogine tyčia.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – į teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (kasacinės nutartys Nr. 2K-383/2004, 2K-7-13/2007, 2K-660/2007, 2K-7-198/2008, 2K-233/2008, 2K-331/2009).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą jurisprudenciją kaltinamojo teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį, teisę į gynybą ir teisingą teismą pažeidžiama ne tik tada, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, bet ir tada, kai inkriminuojama veika perkvalifikuojama pagal lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, tačiau pritaikant kitokį teisinį požymį (sudėties požymį, nurodytą BK specialiojoje dalyje), būtiną šią veiką pripažinti nusikalstama, bet neįspėjus kaltinamojo apie tokią galimybę ir nesudarius galimybių atitinkamai gintis (Sipavičius v. Lithuania, no. 4909399, judgement of 21 February 2002).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje konstatavo, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei kaltinamas yra keičiamas ne vien tik siaurinant kaltinimo apimtį, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ar nenustatymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-228/2008). Po šios nutarties priėmimo teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti užtikrinta galimybė gintis ir nuo inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2008).

Kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką pripažinti nusikalstama. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinė nutartis Nr. 2K-233/2008).

Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad tuo atveju, kai, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, BPK nustatyta tvarka yra pakeičiamos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės, nėra teisinio pagrindo teigti, kad nuteistasis praranda teisę kreiptis į teismą. Pagal BPK 369 straipsnį toks asmuo turi teisę kreiptis į kasacinės instancijos teismą dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad BPK 256 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje neribojamas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, 111 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas) (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-1/2014). Aukščiau aptartos aplinkybės rodo, kad, patenkinus prokurorės prašymą ir pakeitus teisme nuteistajam M. K. bei išteisintajam A. K. kaltinimą iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, nebuvo pažeistos nei BPK 255-256 straipsnių, nei BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatos, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte išdėstytos nuostatos. Pakeisto kaltinimo nuorašai buvo įteikti M. ir A. K. bei jų gynėjams, pranešta teisė jiems prašyti pertraukos pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo ir, tenkinus jų prašymą, paskelbta jų pageidaujamos trukmės pertrauka. Apeliaciniame procese nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pakeitus iš esmės skirtingomis, buvo vadovautasi teismų praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-216/2006). Prokurorei pateikus BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka prašymą, apeliacinės instancijos teismas šį prašymą priėmė, pakeisto kaltinimo nuorašus įteikė nuteistajam, išteisintajam bei jų gynėjams, užtikrino M. ir A. K. teises į gynybą ir skyrė pertrauką jai pasirengti, o po to suteikė galimybę pasisakyti dėl pakeisto kaltinimo. Vadinasi, teisėjų kolegija įvykdė BPK 255, 256 straipsnyje nurodytus reikalavimus ir juose nustatytas kaltinimo pakeitimo teisme procedūras.

Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymus, surinktus ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat apeliacine tvarka nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, kuomet buvo atliktas išsamus įrodymų tyrimas ir nauji procesiniai veiksmai pagal teisėjų kolegijos pavedimą, kurį atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas, konstatuoja, jog pakeistas kaltinimas pasitvirtino visoje apimtyje tiek dėl išteisintojo A. K., tiek ir dėl nuteistojo M. K..

Apklaustas M. K. dėl pakeisto kaltinimo kaltu prisipažino iš dalies ir davė parodymus apie tas pačias faktines bylos aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teisme, tačiau neigė tą faktą, jog su pusbroliu A. K. nešė nukentėjusįjį J. K. ir bandė įmesti į šulinį. M. K. parodė, jog jis kartu su A. K., būdami neblaivūs, pasibaigus šokiams mokykloje, ėjo į (duomenys neskelbtini) miestelio centrą. Kuomet išgirdo, jog kažkas šaukia, pasivijo nukentėjusįjį (jį iki to įvykio pažinojo tik iš matymo) ir pastūmė, o, kai šis nukrito, sudavė rankomis ir spyrė koja jam apie 10 kartų į įvairias kūno vietas. Kur pataikė, nematė, nes buvo tamsu. Kai M. K. naudojo smurtą prieš J. K., A. K. šalia nebuvo, jis buvo pasitraukęs 10-15 metrų atstumu nuo jų. A. K. prieš nukentėjusįjį nesmurtavo, susitarimo sumušti J. K. nebuvo. Kitų veiksmų neatliko: nei jis, nei A. K. nenešė nukentėjusiojo paėmę už rankų ir kojų prie šulinio, dangčio nenuėmė, nukentėjusiojo ant šulinio rentinio nepaguldė, negrasino jį nužudyti ir jis nesudavė smūgio koja iš viršaus nukentėjusiajam į pilvą. Dėl kokios priežasties J. K. jį apkalba, nežino.

Apklaustas teismo posėdyje išteisintasis A. K. parodė, jog įvykio vakarą po šokių ėjo kartu su M. K. į (duomenys neskelbtini) miestelio centrą. Pakeliui M. K. nuo jo pasitraukė, o jis ėjo toliau. Sugrįžęs prie M. K. pamatė, jog J. K. guli ant žemės, o kai jis paklausė, kas įvyko, M. K. atsakė sumušęs J. K., nes jį supainiojo su kitu asmeniu. A. K. nukentėjusiojo nemušė, kartu su pusbroliu paėmę jį už kojų ir rankų prie šulinio nenešė, dangčio nenuplėšė, jį nužudyti negrasino, ant šulinio neguldė ir neketino įmesti į jį. J. K. sako netiesą, jį apkalba, tačiau kodėl, nežino (t. 2, b. l. 133-134).

M. ir A. K. kaltė padarius viešosios tvarkos pažeidimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis.

Nukentėjusysis J. K., apklaustas šio teismo posėdyje, parodė, kad tuo metu, kai jis vaikščiojo su D. M., pasivijęs M. K. pastūmęs pargriovė ir pradėjo spardyti. A. K. atidarė netoliese esančio šulinio dangtį ir kartu su M. K., paėmę už rankų ir kojų, nunešė iki šulinio, bandė į jį įmesti, tačiau J. K. rankomis užsikabino už šulinio rentinio kraštų, taip pat laikėsi per kelius sulenktomis kojomis (buvo paguldytas ant nugaros). Po to M. K. jam vieną kartą spyrė koja iš viršaus į pilvą. Tuomet, kai M. ir A. K. nusisuko, jis pabėgo ir pasislėpė šalia gyvenančios S. S. name. Jai ir atėjusiems draugams pasakė, jog buvo bandyta jį įmesti į šulinį. J. K. savo mamai iškart pasakė, kad jį sumušė M. K., tačiau tai, kad jis su A. K. bandė įmesti į šulinį, nesakė. Jam galvoje buvo patinimas (guzas), o ant kaklo ir liemens - kraujosruvos. Apie sumušimo ir bandymo įmesti į šulinį aplinkybes jis papasakojo į mokyklą atvykusiai tyrėjai ir socialinei darbuotojai, kurios ir pranešė J. K. motinai apie visas įvykio aplinkybes. J. K. M. ir A. K. pažįsta tik iš matymo, nebendrauja. Nukentėjusysis patvirtino, jog M. ir A. K. didelės jėgos bandydami įmesti į šulinį nenaudojo, persigalvojo ir neketino tai daryti.

Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą – mama R. V. - parodė, kad įvykio naktį sumuštą sūnų į namus parvedė jo draugai N. P. ir T. P.. Sūnus papasakojo tik apie sumušimą, o apie tai, kad M. ir A. K. bandė įmesti į šulinį, nepasakė. Apie tai ji sužinojo vėliau iš liudytojos S. S. ir tyrėjos. Sūnų pas medikus nuvežė praėjus mėnesiui, nes įvykio naktį iškviestas policijos pareigūnas nepaaiškino, ką toliau daryti – iškart patarė nesikreipti, nes jos sūnus buvo vartojęs sidrą.

Pakeistame kaltinime nurodytas faktines bylos aplinkybes, o taip pat J. K. išdėstytą veiksmų eigą, patvirtino nukentėjusiojo motina R. V., liudytojai D. M., S. S., N. P., T. P., E. Ž.. Liudytoja D. M., apklausta ikiteisminiame tyrime (t. 1, b. l. 25) ir pagal apeliacinio teismo nutartį atlikus papildomus tyrimo veiksmus (t. 2, b. l. 124), patvirtino, jog įvykio naktį matė, kaip M. K. pargriovė ir sumušė J. K., su kuriuo ji ėjo kartu nuo (duomenys neskelbtini). Kadangi ji išsigando, tai nubėgo kviesti į pagalbą draugus. To momento, kai M. ir A. K. nešė J. K. ir kėsinosi įmesti į šulinį, ji nematė.

M. ir A. K. kaltė padarius viešosios tvarkos pažeidimą, pasireiškusį įžūliais veiksmais viešoje vietoje, kuomet buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, be aukščiau aptartų įrodymų, yra grindžiama liudytojos S. S., pas kurią atbėgo J. K. prašyti pagalbos ir kuri matė sumušimus jo galvoje, parodymais. Nukentėjusysis jai taip pat paaiškino, jog jį sumušė ir bandė įmesti į šulinį (t. 1, b. l. 77, t. 2, b. l. 25). Liudytojai N. P. ir T. P. patvirtino, jog įvykio naktį nukentėjusiojo prašymu parvedė jį į namus, matė kraujosruvas ant nukentėjusiojo kaklo, be to, J. K. papasakojo, jog jį kėsinosi įmesti į šulinį (t. 1, b. l. 79-80, t. 2, b. l. 25).

Atlikus papildomus tyrimo veiksmus ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausus liudytojas L. B. bei N. P. (t. 2 b. l. 157-162), M. K. versija, jog nukentėjusįjį sumušė per klaidą, nes supainiojo su kitu asmeniu, nepasitvirtino. Liudytojos L. B. parodymais nustatyta, jog ji draugystę su M. K. buvo nutraukusi seniai, o su nukentėjusiuoju nedraugavo, todėl M. K. neturėjo jokio preteksto smurtauti prieš nukentėjusįjį. Liudytojos L. B. parodymais nustatyta, jog pats nukentėjusysis, praėjus 1 ar 2 dienoms po įvykio papasakojo, jog jį sumušė K. ir bandė įmesti į šulinį. N. P. apie šį įvykį sužinojo iš kitų asmenų, o iš ko konkrečiai, neprisimena, nes ,,< ... > visas miestelis apie tai šnekėjo“ (t. 2 b. l. 161-162).

Be aptartų įrodymų, M. ir A. K. kaltė yra pagrįsta byloje viso proceso metu surinktais rašytiniais įrodymais. Teismo pavedimu atlikus papildomus tyrimo veiksmus – papildomą įvykio vietos apžiūrą dalyvaujant nukentėjusiajam (t. 2 b. l. 109-113) išmatuotas šulinio rentinio skersmuo - jo sienelės plotis yra apie 7 cm, matuojant šulinio rentinio skersmenį nuo vidinių rentinio kraštinių – jo skersmuo 1,02 m, šulinio dangtis yra 1,13 m ilgio, šulinio gylis iki vandens – 1,44 m, šulinyje vandens yra 3 m, viršutinio šulinio rentinio aukštis nuo žemės yra 87 cm. Esant šiems duomenims, kolegija sprendžia, kad nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš tikrųjų leidžia teigti, kad nukentėjusysis išties realiai galėjo rankomis ir sulenktomis kojomis per kelius užsikabinti už šulinio rentinio krašto, medinio stulpelio, laikančio virš šulinio esantį stogelį, ir taip išsilaikyti rentinio paviršiuje net ir tuomet, kai M. K. spyrė jam koja iš viršaus į pilvą (J. K. paaiškino, kad smūgis nebuvo stiprus). Be to, kolegija įvertina ir J. K. fizinius duomenis: nors jis buvo tik 14 metų amžiaus, tačiau jo ūgis – apie 1 m 90 cm, todėl jis sugebėjo išsilaikyti ant šulinio rentinio. Tokias faktines bylos aplinkybes J. K. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2 b. l. 115-118).

Atlikus papildomus tyrimo veiksmus – liudytojos D. M. parodymų patikrinimą vietoje (t. 2, b. l. 119-122) bei ją apklausus (t. 2 b. l. 123), paneigta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota aplinkybė, jog šulinys nuo tos vietos, kurioje J. K. buvo sumuštas, yra gana toli. Iš nukentėjusiojo ir liudytojos D. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolų, foto lentelių prie šių protokolų bei papildomų jų apklausų protokolų (t. 2, b. l. 115-124) daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, dėl ko padarė neteisingas išvadas apie įvykio vietą. Liudytojos D. M. parodymais nustatyta, jog jai po įvykio niekas neparodė to šulinio, į kurį J. K. bandė įmesti, nukentėjusysis irgi nepasakė, kuris tai buvo šulinys, todėl ji galvojo, kad jį buvo bandyta įmesti į už sporto aikštelės esantį šulinį, kuris išties yra toli nuo tos vietos, kurioje J. K. buvo užpultas. Svarbu tai, kad ši liudytoja išties nematė to momento, kaip M. ir A. K. ketino įmesti nukentėjusįjį į šulinį, nes ji matė tik įvykio pradžią, kada J. K. buvo užpultas, pargriautas ant žemės ir sumuštas (po to liudytoja nubėgo kviesti pagalbą). Parodymų patikrinimo vietoje metu aplinkybė, jog M. K. užpuolė ir sumušė nukentėjusįjį (duomenys neskelbtini) gatvėje netoli nuo kelkraštyje esančio šulinio, pasitvirtino. Išmatavus atstumą nuo J. K. rodomos užpuolimo vietos iki artimiausio šulinio rentinio krašto yra 4 m 40 cm atstumas (t. 2, b. l. 115-117), o pagal liudytojos D. M. parodymus šį atstumą sudaro 4 m 97 cm (t. 2 b. l. 119-122). Pirmosios instancijos teismas buvo nenuoseklus vertindamas ir J. K. parodymus: teismas patikėjo tik ta parodymų dalimi (apie M. K. panaudotą smurtą), kuriuos pripažino M. K., o nukentėjusiojo parodymus dėl M. ir A. K. bandymo įmesti į šulinį įvertino kaip nenuoseklius.

Be to, pirmosios instancijos teismas J. K. parodymus įvertino kaip itin prieštaringus ir nenuoseklius dar ir todėl, kad jis apie tokią svarbią aplinkybę (bandymą įmesti į šulinį) iš karto nepasisakė mamai (ji apie tai sužinojo iš tyrėjos, kuri 2011 m. spalio 6 d. atvykusi į mokyklą apklausė J. K.), tačiau kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino priežasties, dėl ko nepilnametis tai nuslėpė nuo mamos. Apklausus J. K. ir jo motiną R. V. apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo, jog tuo laikotarpiu vyko jos santuokos nutraukimo procesas, dėl ko išgyveno ne tik ji pati, bet ir nepilnametis sūnus, po to nusižudė jo tėvas (R. V. vyras), todėl J. K., norėdamas apsaugoti mamą nuo dar didesnio streso, iš pradžių šią aplinkybę ir nuslėpė.

Netinkamai įvertinti ir kiti įrodymai – liudytojų V. V. ir T. P. parodymai (t. 2, b. l. 25-26). Nuosprendyje teigiama, kad liudytoja V. V., nuėjusi apžiūrėti šulinį rado jo dangtį tik atkeltą, o T. P., eidamas pervesti nukentėjusįjį, matė šulinį uždengtą, tačiau teismas neatkreipė dėmesio, kad liudytoja šulinį apžiūrėjo tik kitą dieną. Iš to teismas padarė neteisingą išvadą, kad J. K. nurodytu būdu per nedaug atidengtą dangtį išties nebuvo įmanoma jį įmesti į šulinį. Visiškai nebuvo aiškintasi, kada ir kas po įvykio uždengė šulinį dangčiu. Aptarti įrodymai nepaneigia J. K. nurodytų nusikaltimo padarymo aplinkybių. Dar teismas pažymėjo, jog teismo medicinos specialistas, apžiūrėjęs nukentėjusįjį, jokių sužalojimų nenustatė (t. 1 b. l. 56), tačiau nuosprendyje nutylėta aplinkybė dėl J. K. apžiūrėjimo datos, t. y. nepasisakyta, kiek praėjo laiko nuo įvykio iki jo apžiūros. J. K. buvo sumuštas ir bandyta jį įmesti į šulinį 2011 m. rugsėjo 24 d., o teismo medicinos eksperto apžiūrėtas – 2011 m. spalio 19 d. Vadinasi, nuo įvykio buvo praėjusios 26 d., todėl per tokį ilgą laiką ant jo kūno neliko jokių sužalojimų (kraujosruvų, sutinimų galvoje). Iš bylos duomenų matyti, kad J. K. parodymai viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs, jo nurodytas faktines aplinkybes patvirtino liudytojai D. M., S. S., N. P., T. P., E. Ž., policijos tyrėja A. S. bei aukščiau aptarti, įvertinti rašytiniai įrodymai.

Kolegija, atlikusi išsamų įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad nukentėjusiojo J. K., išvardintų liudytojų, nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą R. V. parodymus ir išvardintus rašytinius įrodymus pagrįstai pripažįsta tinkamais įrodymais, nes juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. Aukščiau paminėtų asmenų parodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus. Jie buvo tinkamai ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje keliamų reikalavimų. Kolegija įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Kaip minėta, M. K. kaltę pripažino tik iš dalies (naudojęs smurtą prieš J. K.), o A. K. kaltę neigė. Jo parodymai vertinami kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, o M. K. – kaip tikslas sumenkinti savo atliktų nusikalstamų veiksmų apimtį dėl chuliganizmo. M. K. teiginys, jog smurtą prieš nukentėjusiąją naudojo jis vienas, atmetamas kaip nepasitvirtinęs.

Teisėjų kolegija, nustatydama faktines bylos aplinkybes dėl abiejų M. ir A. K. dalyvavimo atliekant smurtinius veiksmus iš anksto susitarusių asmenų grupe, pagrįstai vadovavosi aukščiau išvardintų įrodymų, kurie papildė vienas kitą, visuma. Abu M. ir A. K. tą naktį buvo apsvaigę nuo alkoholio, matydami vienas kito veiksmus (A. K. iš pradžių smurto nenaudojo, tačiau būdamas šalia pusbrolio, nesutrukdė jam ir nesiėmė jokių priemonių, kad smurtas būtų nutrauktas) jiems pritarė, elgėsi įžūliai, be jokios priežasties užpuolė nepilnametį J. K. ir, pargriovę ant žemės, spardė, o po to, paėmę už rankų, kojų, nunešė iki šulinio ir bandė į jį įmesti. Abu buvo šio nusikaltimo vykdytojai, nes kiekvienas iš jų atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems chuliganizmo požymiams. M. ir A. K., elgdamiesi ypač įžūliai ir liudytojos D. M. akivaizdoje sumušę J. K., sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Chuliganiški veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje – miestelio gatvėje, prie gyvenamųjų namų. M. K. ir A. K. padarė viešosios tvarkos pažeidimą kaip bendravykdytojai. Jų veiksmai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalies sudėtį.

M. K. ir A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti M. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kadangi jis nepripažino visų esminių bylos aplinkybių, o tik dalį jų - smurto vartojimą spardant, o po to abiejų atliktus tolimesnius veiksmus kategoriškai neigė. Vadinasi, nenustatyta, jog M. K. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

M. K. ir A. K. atsakomybę sunkina tai, kad jie nusikaltimą padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui (elgdamiesi įžūliai atliko smurtinius veiksmus, nepilnametį spardė kojomis, o po to bandė įmesti į šulinį) – BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas. Nustatyta ir kita jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kolegija, skirdama bausmes M. K. ir A. K., atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus BK 54 straipsnyje, t. y. į tai, kad padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas, į dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat įvertinami M. K. ir A. K. asmenybes charakterizuojantys duomenys. Analizuojant M. K. asmenybę, reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad jis daug kartų baustas už viešosios tvarkos pažeidimus, taip pat ir už kitus administracinius teisės pažeidimus (t. 1, b. l. 116-119). 2007 m. spalio 24 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu M. K. baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, nutraukta ir jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiaisiais asmenimis (t. 1 b. l. 111-114).

Iš teismo posėdžio metu prokurorės pateiktų nutarimų matyti, kad 2012 m. birželio 6 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras nutraukė M. K. ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, nenustačius šios nusikalstamos veikos požymių. 2013 m. sausio 22 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorė nutraukė M. K. ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš 2013 m. rugsėjo 10 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad M. K. už nusikaltimus, padarytus 2012 m. gruodžio 21-23 dienomis, buvo nuteistas pagal: BK 284 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 ir 3 dalis, 286 straipsnį – subendrinus bausmes – laisvės atėmimu trejiems metams devyniems mėnesiams, atidedant bausmės vykdymą trejiems metams ir skiriant įstatyme numatytus įpareigojimus (BK 75 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 ir 8 punktai). Nors gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas teigiamai (t. 1 b. l. 123), tačiau niekur nedirba, paskirtų administracinių baudų nesumokėjo. Šie duomenys patvirtina, jog M. K. ignoruoja visuomenėje susiklosčiusias elgesio taisykles ir nenori integruotis į normalų visuomenės gyvenimą vis peržengdamas įstatymų reikalavimus. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija M. K. už įvykdytą nusikaltimą skiria laisvės atėmimo bausmę, kuri yra nežymiai mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. M. K. skiriama reali laisvės atėmimo bausmė, nes paskyrus švelnesnę sankcijoje numatytą bausmės rūšį, nebus įgyvendinta bausmės paskirtis, nurodyta BK 41 straipsnyje. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose (BPK 320 straipsnio 4 dalis), todėl negalima M. K. subendrinti paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, kadangi priešingu atveju būtų pasunkinta jo teisinė padėtis. Šis klausimas galės būti sprendžiamas, vadovaujantis BPK 347 ir 326 straipsnių tvarka.

Skirdama bausmę A. K., kolegija atsižvelgia į tai, jog jis anksčiau nebuvo teistas, tačiau baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 149), baigęs Šilutės žemės ūkio mokyklą niekur nedirba, B. (duomenys pakeisti) kaimo bendruomenės apibūdinamas kaip darbštus, tvarkingas jaunuolis (t. 1, b. l. 151), Šilutės žemės ūkio mokykloje, kurią jau baigė, charakterizuojamas kaip aktyvus, iniciatyvus, su grupės draugais nekonfliktiškas (t. 1, b. l. 153). Kolegija, įvertinusi A. K. atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, o taip pat aukščiau išvardintus duomenis, bei tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, priėjo prie išvados, jog jis gali būti pataisytas ir perauklėtas paskyrus ne realią laisvės atėmimo bausmę, o nubaudus 30 (trisdešimties) parų arešto bausme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 3 punktu, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką bei kardomųjų priemonių panaikinimo, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

A. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), ir paskirti 30 (trisdešimties) parų areštą.

A. K. palikti kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą ir įsipareigojimą registruotis policijos įstaigoje iki bausmės įvykdymo pradžios, po to –panaikinti.

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio dalį dėl M. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 metų birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) 30 (trisdešimties) parų areštu pakeisti:

M. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) visa kaltinimo apimtimi, ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

M. K. palikti kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą ir įsipareigojimą registruotis policijos įstaigoje iki bausmės įvykdymo pradžios, po to - panaikinti.

Bausmės pradžią M. K. skaičiuoti nuo faktinio jo sulaikymo dienos.